Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti arba registruotis Darbo biržoje ir nebendrauti su nukentėjusiuoju E. M..

pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio, t. y. 2 000 (dviejų tūkstančių) eurų bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti arba registruotis Darbo biržoje ir nebendrauti su nukentėjusiuoju E. M., ir 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio, t. y. 2 000 (dviejų tūkstančių) eurų bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo Ž. R. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aptarto teisinio reguliavimo, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kad padarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstatuotina, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes susijusias su Ž. R. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šioje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir pagrįstai išdėstyti motyvai, kuriais apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.

11. Nors šiuo atveju apeliantas savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad veikė, esant būtinosios ginties situacijai, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. M. parodė, kad, nuteistasis Ž. R. atidarė duris ir iškart buvo smūgis su ,,nunčiakais“. Ž. R. jam sudavė kelis smūgius, pasivijo ir sudavė dar kelis smūgius. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai dėstė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl teismui nekyla jokių abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų teisingumo. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir įvykio vietoje buvęs liudytojas L. U., kuris teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nuvykus kartu su nukentėjusiuoju pas Ž. R. į namus, E. M. nuėjo pirmas, o jis dar pasiliko parūkyti. Po to jis nukentėjusįjį ir nuteistąjį sutiko tarp 2 ir 3 aukšto, Ž. R. ranka ar pagaliu smogė E. M. per galvą, sudavė 2-3 smūgius. Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog netikėti šio liudytojo parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo, jo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, juo labiau liudytojas nurodė, kad yra tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo draugas. Taip pat, Ž. R. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadomis, kuriose yra nurodyti nukentėjusiajam E. M. padaryti sužalojimai.

12. Iš byloje surinktų ir aukščiau aptartų duomenų yra akivaizdu, kad Ž. R., mušdamas nukentėjusįjį E. M. rankomis ir lazdomis, vadinamomis ,,nunčiakais“, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo. Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, suprato, jog mušdamas nukentėjusįjį E. M., jam sukelia skausmą, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Ž. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aukščiau aptartus veiksmus, uždraustus BK 140 straipsnio 1 dalimi, Ž. R. atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju įvykis neatitinka įstatyme apibrėžtų būtinosios ginties sąlygų, tai paneigta bylos medžiaga. Pasak nuteistojo, jo veiksmai traktuotini kaip gynyba, o ne kaip siekis padaryti žalos nukentėjusiajam. Skunde nurodo, kad jis gynėsi nuo į jo gyvenamąją vietą atėjusio priešiškai nusiteikusio ir reikalaujančio jam nepriklausančių daiktų neblaivaus nukentėjusiojo, kad buvo užpultas ir sužalotas, taigi pavojingas kėsinimasis buvo realus, pradėtas. Tokius Ž. R. teiginius apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pagrįstai pripažino, kad būtent Ž. R. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą ir su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti.

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis <...> nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties instituto taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016).

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyti nukentėjusiojo veiksmai, kurie būtų kėlę realų pavojų nuteistojo sveikatai ar gyvybei, dėl kurių būtų galima būtinoji gintis. Tai, kad, kaip teigiama skunde, pas nuteistąjį atvyko dviese (nukentėjusysis su liudytoju L. U.), nepatvirtina pačios buvusios situacijos pavojingumo prieš nuteistąjį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojo L. U. parodymai patvirtina, kad būtent nuteistasis Ž. R. puolė nukentėjusįjį ir sudavė jam kelis smūgius. Be to, nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino aplinkybę, kad nuteistasis, atidaręs buto duris, iškart puolė mušti nukentėjusįjį. Esant tokiai situacijai, nuteistojo veiksmus nuketėjusiojo atžvilgiu vertinti kaip atliktus esant būtinajai ginčiai, t. y. ginantis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl Ž. R. kaltumo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra teisinga, t. y. baudžiamasis įstatymas byloje taikytas tinkamai.

16. Apeliantas skunde taip pat ginčija kaltę dėl BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos teigdamas, kad du pagaliukus, sujungtus virvute, jis pasigamino dar vaikystėje, kad jų nenaudojo kaip ,,nunčiakų“, o tik griebė pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą. Pagal BK 258 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Teismas konstatuoja, jog baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą, neturint leidimo, nešaunamojo ginklo nešiojimą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, kyla tada, kai neabejotinai nustatoma ir įrodoma, kad šis ginklas yra įgyjamas ar nešiojamas neteisėtai, t. y. neturint leidimo.

17. Byloje neabejotinai nustatyta, jog dvi medinės lazdelės, sujungtos virvute, rastos nuteistojo Ž. R. gyvenamojoje vietoje - bute, esančiame (duomenys neskelbtini), yra priskiriamos nešaunamiesiems, „D“ kategorijos smogiamojo-triuškinamojo poveikio šaltasis ginklas, pagamintas savadarbiu būdu pagal Pietryčių Azijos tautų naudojamų kovinių ginklų (nunčiakų) pavyzdžius (2018 m. vasario 23 d. Alytaus apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvada, t. 1 b. l. 100-102). Šaltasis ginklas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme, priskirtinas D kategorijos ginklams (nešaunamasis šaltasis smogiamojo pobūdžio ginklas), kuriuos ir Lietuvos Respublikoje draudžiama nešiotis, o tokio draudimo, t. y. draudimo nešiotis šaltąjį ginklą, pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktu, smogiamojo pobūdžio šaltasis ginklas yra draudžiamas ginklas. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas L. U. nurodė, jog nuteistasis nukentėjusįjį mušė ne tik rankomis, bet ir lazdomis. Be to, pats nuteistasis pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bei apeliaciniame skunde pripažino aplinkybę, kad su ,,nunčiakais“ smogė kelis kartus nukentėjusiajam. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistojo Ž. R. kaltė, įvykdžius BK 258 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, įrodyta.

18. Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visas abejones, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai ,,in dubio pro reo“ principas. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Šiuo atveju nuteistasis Ž. R. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nepagrįstos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, visi neaiškumai buvo aiškinti ne kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi visą bylos medžiagą bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad toks skundo argumentas yra absoliučiai priešingas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina, kad nuteistojo Ž. R. kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį Ž. R. atžvilgiu.

19. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą, teisingą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kad jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.