Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas) ir Viktoro Preikšo,

nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai B. K., jos atstovui advokatui Egidijui Jonui Grigaravičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios B. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. D., privataus kaltinimo tvarka kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios B. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl 116 Eur turtinės žalos, 2000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš E. D. ir prašymas dėl 261 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo palikti nenagrinėti.

Iš B. K. E. D. priteista 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. nukentėjusiosios B. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. liepos 31 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini) daugiabučio kooperatinio gyvenamojo namo vidurinėje laiptinėje, I aukšto laiptinės aikštelėje, prie 17 buto durų tyčia griebė B. K. už kairės rankos alkūnės (kairio žasto apatinio trečdalio), smarkiai ją pasuko ir grubiai stūmė link laiptinės lauko durų, bei ranka sudavė vieną smūgį į dešinės rankos žastą (apatinę vidinę pusę), tuo padarydamas poodines kraujosruvas dešiniajame ir kairiajame žastuose, taip nežymiai sutrikdė B. K. sveikatą, tai yra kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžiu E. D. išteisintas, kadangi nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl neatsargumo, o tai nėra kriminalizuota veika.Nukentėjusioji B. K. skundžia Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. D. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai nubausti bei patenkinti pateiktą civilinį ieškinį ir priteisti turėtas atstovavimo išlaidas. Skunde apeliantė teigia, kad teismas nurodė, jog nėra paneigtas kaltinamojo tvirtinimas, esą jis patraukė apeliantę už rankovės, siekdamas, kad ji išeitų iš jo sutuoktinei priklausančio buto. E. D. nurodytas „patraukimas už rankovės“ yra tik jo ir liudytojų, kaltinamojo artimųjų, G. D. ir G. V. susimokymas taip sakyti, kas neatitinka tikrovės. Už rankovės kaltinamasis negalėjo suimti ir traukti, nes apeliantės aprangoje nebuvo ilgų ir palaidų rankovių. Teismas tuo net nesidomėjo, bet nukentėjusioji buvo apsirengusi marškinėliais trumpomis rankovėmis, taigi sugriebti už rankovės buvo neįmanoma. Tai patvirtina, kad E. D. sugriebė apeliantei už rankos, sugriebimo momentas, būdas ir vieta neišaiškinta, nors išaiškinti galimybės buvo, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai nustatė, kad E. D. jai sugriebė už rankos buto koridoriuje, kadangi apeliantė į buto koridorių nebuvo įėjusi. Buto koridorius yra siauras, apstatytas baldais, priekyje prie koridoriaus durų, atidariusi buto duris, stovėjo G. V. ir pro ją praeiti nebuvo įmanoma. Bylos nagrinėjimui buvo galima gauti buto planą, iš kurio būtų buvę matyti, kad E. D. buto koridoriuje negalėjo nukentėjusiajai griebti už alkūnės, ją sukti ir suduoti smūgį į dešinę ranką. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai padarytas neatsargiu veiksmu, nes pagal įvykio aplinkybes, būdą, vietą, buvo neįmanoma netyčia, neatsargiai griebti už kairės rankos alkūnės, ją sukti, traukti į save, o tai buvo daroma stipriai ir grubiai, taip pat smūgiuoti į dešinės rankos žastą. E. D., G. V. ir G. D. pripažino, kad E. D. sugriebė apeliantei už alkūnės, tačiau teismą neteisingai tikino, kad tai tebuvo timptelėjimas už rankovės.Apeliantė skunde teigia, kad policijos pareigūnus po įvykio ji kvietė dėl prieš ją panaudoto smurto, tai girdėti iš Bendrojo pagalbos centro pateikto įrašo. Tačiau policijos pareigūnai, kurie lankėsi įvykio vietoje, ne tik kad apeliantei nepadėjo, bet ir savavaldžiavo, todėl dėl pareigūnų veiksmų teko kreiptis su pareiškimu į Kauno apskrities VPK. Apeliantės teigimu, E. D. smurtas prieš ją buvo iš anksto suplanuotas, nes jo artimiesiems buvo žinomas faktas, kad ji ir jos sutuoktinis ketina atvykti į butą dėl S. K. nurodytų kelių daiktų paėmimo. Kaltinamasis E. D. ir jo gynėjas teismo posėdyje šmeižė nukentėjusiąją, kaltino ją nebūtais dalykais ir baigiamosiose kalbose aršiai bandė įrodinėti, kad E. D. nusikalstamą veiką padarė įgyvendindamas būtinosios ginties teisę.Atsikirtime į B. K. apeliacinį skundą išteisintasis E. D. nurodė su apeliacinio skundo motyvais nesutinkantis, kadangi pirmosios instancijos teismas detaliai ir kruopščiai įvertino, išanalizavo tiek konflikto šalių, tiek liudytojų parodymus, baudžiamosios bylos medžiagą bei pateikė veikos juridinį vertinimą, atitinkantį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji pateikė prašymą patikslinti privataus kaltintojo skunde nurodytas veikos faktines aplinkybes, nurodant, kad 2015 m. liepos 31 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini) daugiabučio kooperatinio gyvenamojo namo vidurinėje laiptinėje, I aukšto laiptinės aikštelėje, prie 17 buto durų, E. D. tyčia griebė B. K. už kairės rankos alkūnės (kairio žasto apatinio trečdalio), smarkiai ją pasuko ir grubiai stūmė link laiptinės lauko durų, bei ranka sudavė vieną smūgį į dešinės rankos žastą (apatinę vidinę pusę), tuo padarydamas poodines kraujosruvas dešiniajame ir kairiajame žastuose, nukentėjusiajai B. K. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, tai yra E. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Išteisintasis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.Nukentėjusiosios B. K. apeliacinis skundas atmestinas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl to, kad E. D. nepadarė jam inkriminuojamas nusikalstamos veikos, yra teisingos. E. D. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad gyvenamojo namo laiptinėje tyčia ranka griebė B. K. už kairės rankos alkūnės, smarkiai ją pasuko ir stūmė laiptinės lauko durų link bei ranka sudavė vieną smūgį dešinės rankos žastą, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka privati kaltintoja pateikė prašymą patikslinti veikos faktines aplinkybes, nurodant, kad E. D. veiksmais jai taip pat buvo sukeltas fizinis skausmas. Pagrindinis motyvas, kuriuo pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, yra E. D. kaltės dėl nukentėjusiosios sužalojimo forma. Teismas nustatė, kad E. D. išties patraukė B. K. už kairės rankos rankovės ties alkūne, tačiau nenumatė, kad dėl tokio veikimo nukentėjusiajai bus nežymiai sutrikdyta sveikata ir tokio rezultato nesiekė, nors pagal veikos aplinkybes, atsižvelgdamas ir į nukentėjusiosios amžių, galėjo tai numatyti, tai yra, veikė neatsargiai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą posėdyje apklausęs išteisintąjį E. D., privačią kaltintoją B. K. ir liudytoją J. K., nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kaltinamojo kaltės formos.BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu, jeigu nusikaltimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, nusikaltimas laikomas padarytu dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kuris yra viena iš neatsargumo formų (BK 16 straipsnio 3 dalis). Tam, kad E. D. veiką kvalifikuoti kaip nusikaltimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, arba konstatuoti, kad jis veikė neatsargiai, būtina nustatyti, ar E. D. numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, ar nenumatė padarinių atsiradimo, nors galėjo ir turėjo tai numatyti. Pats E. D. neneigė sugriebęs nukentėjusiajai už kairės rankos rankovės, norėdamas, kad ši pasišalintų iš buto, dėl kurio ir vyko konfliktas. Tokias kaltinamojo nurodytas aplinkybes patvirtino jo žmona G. D. ir žmonos mama G. V.. Tuo tarpu nukentėjusioji teigė, kad, aiškinantis prie buto durų, E. D. staiga grubiai sugriebė jai už kairės rankos ir ją stipriai pasuko, dėl ko ji pajuto stiprų skausmą. Nukentėjusiosios sutuoktinis J. K. patvirtino B. K. parodymus. Abiejų konflikto šalių nurodytos versijos iš esmės neprieštarauja viena kitai ir leidžia daryti išvadą, kad E. D. išties sugriebė nukentėjusiajai už kairės rankos, o šio veiksmo pasekmes patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad ant nukentėjusiosios kairės rankos žasto vidinės pusės yra kraujosruvų. Tačiau jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad E. D. numatė, jog sugriebdamas nukentėjusiajai už rankos sukels fizinį skausmą ir padarys nežymų sveikatos sutrikdymą, byloje nėra. Vertinant įvykio situaciją – buto tarpduryje vyko konfliktas dėl to, kas gali patekti į butą, ir kas ne, nukentėjusioji aktyviai reikalavo ją įleisti (nors neturėjo tam teisinio pagrindo) ir, kaip pati nurodė, galėjo būti peržengusi buto slenkstį – spręstina, kad E. D. veika, pasireiškusi sugriebimu nukentėjusiajai už rankos, veikiau buvo instinktyvus, neapgalvotas veiksmas, kuris nėra priimtinas moraliniu požiūriu, tačiau ne tiek, kad už tai būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Veiką padariusio asmens kaltės forma esant tokioms nustatytoms aplinkybėms labiau atitinka nusikalstamo nerūpestingumo nei netiesioginės tyčios požymius, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra teisingas.Nors teismo medicinos specialisto išvadoje yra konstatuotas ir dešinės B. K. rankos sužalojimas, tačiau duomenų apie jo atsiradimo mechanizmą yra nepakankamai tam, kad konstatuoti, jog šie sužalojimai atsirado dėl E. D. veiksmų. Pačios nukentėjusiosios parodymai šių sužalojimų atžvilgiu kelia abejonių jų atitikimu tikrovei, kadangi apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje, tai, kad jai buvo suduota į dešinę ranką, nukentėjusioji paminėjo tik jos atstovei užduodant klausimus. Aplinkybės, kad nukentėjusiajai buvo suduota dar ir į dešinę ranką, nepatvirtino nei liudytas J. K., nei juo labiau kiti konfliktą stebėję asmenys. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ši kaltinimo dalis taipogi nebuvo įrodyta.Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas pateikė prašymą priteisti iš privačios kaltintojos kaltinamojo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Byloje esantys pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad E. D. už gynybą ir atstovavimą advokatui Antanui Jarašiui sumokėjo 450 Eur. Šios išlaidos nelaikytinos per didelėmis, todėl, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalimi, visa apimtimi priteistinos iš nukentėjusiosios, pagal kurios pareiškimą buvo pradėta baudžiamoji byla.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.