- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-08
- Bylos Nr.
- A-525-233-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Studijų kokybės vertinimo centro, Užsienyje įgytų kvalifikacijų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
atsakovo Studijų kokybės vertinimo centro atstovėms Rimai Žilinskaitei ir Rasai Bagdanavičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinio ir akademinio pripažinimo apeliacinei komisijai, Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. skundu (t. I, b.l. 3–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras) 2008 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 14-442 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ (toliau – ir Pažyma) dalį, kurioje nustatytas esminis skirtumas tarp pareiškėjo kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos, ir dalį, kurioje nurodyta, kad „su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (kaip numatyta Nuostatų 14.2 punkte)“; priteisti 50 000 Lt moralinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas objektyviais įrodymais ir aplinkybėmis. Be to, jis abejoja Komisijos nešališkumu, nes apeliantas į posėdį buvo pakviestas tik po to, kai pasisakė Centro atstovai. Paaiškino, kad Komisija klaidingai nustatė, jog 2003 m. lapkričio 28 d. sutartyje Nr. V-04-013, pasirašytoje tarp pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos, yra net du antspaudai ir institucija dviejų antspaudų vienu metu turėti negali, todėl padarė išvadą, kad sutartis buvo pasirašyta atgaline data. Teigė, kad minėtos sutarties pasirašymo dieną buvo uždėtas Baltijos humanitarinio centro antspaudas, o 2004 m. balandžio 1 d. uždėti Tarptautinės Baltijos akademijos antspaudai. Pasirašant sutartį, minėtos akademijos atstovas paaiškino, kad paruošti dokumentai dėl akademijos buveinės ir pavadinimo pakeitimo, kodas atitiko Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. ISAK-1578 „Dėl leidimo švietimo įstaigai Baltijos humanitariniam centrui vykdyti studijas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla išdavimo“ nurodytą kodą. Be to, tokia sutartis patvirtinta konkliudentiniais veiksmais, už suteiktas paslaugas iš pradžių buvo mokama Baltijos humanitariniam centrui, o po to – į Tarptautinės Baltijos akademijos sąskaitą, tai patvirtina mokėjimo kvitai. Nuo 2005 metų, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė panaikino Tarptautinei Baltijos akademijai išduotą leidimą, sutartis su pareiškėju buvo nutraukta ir studijas jis tęsė Latvijos Respublikoje, Baltijos tarptautinėje akademijoje. Nurodytą aplinkybę patvirtina Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažyma. Komisija klaidingai nurodė, kad 2005 m. liepos 1 d. sutartis nebuvo nutraukta, tai liudija 2003 m. lapkričio 28 d. sudaryta sutartis su Baltijos rusų institutu. Sutartyje nurodyta, kad išklausyti kursai Akademijoje yra įskaitomi Baltijos rusų institute, pareiškėjas automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų, Tarptautinės Baltijos akademijos išbraukus jį iš klausytojų sąrašų. Nurodyti Komisijos teiginiai yra neaiškūs ir prieštaraujantys, ir tik remiantis jais dalis pareiškėjo studijų pripažinta nelegaliomis. Nurodė, kad dėl Sprendimo patyrė moralinę žalą, kadangi toks sprendimas žlugdo pasitikėjimą valstybe, būdamas teisus jis turi bylinėtis, nors yra prisiekęs Lietuvos valstybei pareigūnas. Sprendimas užkirto kelią stoti į teisės krypties magistrantūros studijas Lietuvos Respublikoje, atimta teisė dalyvauti atrankose aukštesnėms pareigoms užimti Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nes viena iš sąlygų yra aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo turėjimas. Dėl neigiamo Komisijos Sprendimo pareiškėjas prarado keletą studijų metų ir Baltijos tarptautinei akademijai sumokėtus pinigus už studijas.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 87–89) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad byloje yra įrodymų, jog pareiškėjas pateikė Centrui informaciją, kad nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų rugsėjo mėnesio studijos buvo įgyvendintos Lietuvos Respublikoje, Vilniuje. Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažymoje nurodyta, kad tuo atveju, jei laikotarpyje nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2007 m. sausio 17 d. A. B. mokėsi papildomai kitose mokymo įstaigose, tai yra tik papildomas mokymas ir negali būti įskaitytas į studijų programą. Padarė išvadą, kad studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, o Baltijos rusų institutas, esantis Latvijos Respublikoje. Baltijos rusų institutas neturėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka gauto leidimo vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, todėl dalis studijų vyko neteisėtai ir įgyta užsienyje kvalifikacija negali būti pripažinta Lietuvos Respublikoje be jokių sąlygų. Pabrėžė, jog kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų studijų metu. Pripažįstant tokią kvalifikaciją valstybės kompetentingos institucijos garantuotų, kad tokia aukštojo mokslo kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali teikti atitinkamas akademines bei profesines teises, t. y. kad tokią aukštojo mokslo kvalifikaciją turintis asmuo galės stoti į atitinkamas studijas ir teiks paslaugas, atitinkančias visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Tokios garantijos valstybės kompetentingos institucijos negali prisiimti, nes asmens įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija buvo įgyta institucijoje, kuri dalį studijų vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturėdama tam leidimo, t. y. valstybė neištyrė tokios institucijos pasirengimo vykdyti su studijomis susijusią veiklą ir negali garantuoti, kad tokia veikla bus tinkamos kokybės ir atitiks visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Atsižvelgė į Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60, 2 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, jog Komisija nėra viešojo administravimo institucija, jai nesuteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Be to, pagal Nuostatų 6 ir 18 punktus ji neatlieka užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo, o tik nagrinėja asmenų apeliacijas dėl institucijos, vykdančios užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą.
Atsakovas Centras atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 91–99) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad, vertinant pareiškėjo kvalifikaciją, tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, nustatytas esminis skirtumas, todėl ji negali būti pripažinta besąlygiškai. Centras išnagrinėjo pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos pateiktus dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų liepos mėnesio vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Nesutampa paties pareiškėjo ir kvalifikacijos teikėjo, Baltijos rusų instituto, pateikta informacija apie studijų įgyvendinimo vietą. Centras turi pareiškėjo suteiktą informaciją, kad studijos nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų buvo įgyvendintos Lietuvoje. Kadangi Baltijos rusų institutas, kuris save įvardina studijų vykdytoju, niekada neturėjo leidimo įgyvendinti studijų Lietuvoje, darytina išvada, jog anksčiau nurodytu laikotarpiu jis veikė neteisėtu būdu. Pažymėjo, kad pareiškėjas painiojosi teikdamas duomenis, susijusius su savo studijomis. Nors jis pasirašytinai garantavo duomenų paraiškoje teisingumą, šiame dokumente studijų pradžią nurodė 2002 metus, o klausimyne jis nurodė, kad studijas pradėjo 2003 metais. Neteisėtą Baltijos rusų instituto veiklą Lietuvoje, Centro nuomone, papildomai patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktos studijų sutartys. Sutartis su Tarptautine Baltijos akademija pasirašyta 2003 m. lapkričio 28 d., nors tuo metu akademijai net nebuvo išduotas leidimas vykdyti studijų (sutarties pasirašymo metu leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programą turėjo ne Tarptautinė Baltijos akademija, o Baltijos humanitarinis centras). Pareiškėjo studijos negali būti besąlygiškai pripažintos Lietuvoje, nes dalis jų vyko nelegaliu būdu. Be to, pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes neįrodė neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ir neturtinės žalos dėl jų jam kilimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 9 d. sprendimu (t. III, b.l. 140–145) nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nustatė, kad pareiškėjas Centrui 2007 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą dėl užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo. Centras 2008 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. 14-442 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01 Sl-UP) Centre. Pareiškėjas 2008 m. liepos 14 d. Komisijai pateikė apeliaciją dėl Centro sprendimo, kurioje prašė šį sprendimą panaikinti. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciją, nutarė jos nepatenkinti ir palikti galioti Centro sprendimą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 4 dalį, 44 straipsnio 2 dalį, Nuostatų 6, 11, 14.2 punktus, Centro direktoriaus 2006 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtintas Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, vertinimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), Europos Tarybos ir Unesco kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencijos (toliau – ir Konvencija) VI.1 straipsnį, III.1 straipsnio 2 dalį bei nurodė, kad ginčo esmė – ar Komisijos 2008 m. rugsėjo 18 d. protokolinis sprendimas Nr. AK-2008-05 ir Centro 2008 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. 14-442 su nustatyta sąlyga yra teisėti ir pagrįsti. Nustatė, kad pareiškėjas 2007 metais baigė studijas Baltijos tarptautinėje akademijoje ir įgijo teisininko kvalifikaciją. Atsakovas, vertindamas įgytą kvalifikaciją, nustatė esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas – Baltijos humanitarinis centras) pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų liepos mėnesio vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla. Įvertinęs Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 5 d. pažymą Nr. 355/V, padarė išvadą, jog Baltijos tarptautinė akademija, teigdama, kad studijos vyko Latvijoje, o Lietuvoje – tik konsultacijos, atsiribojo nuo veiklos, kuri vyko Lietuvoje. Kadangi aukštoji mokykla pati atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos, laikytina, kad per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Be to, Baltijos rusų institutas (dabartinė – Baltijos tarptautinė akademija), kuris save įvardina kaip studijų vykdytoją, niekada neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Pagal 2003 m. lapkričio 28 d. su Baltijos rusų institutu sudarytos sutarties 1.1 punktą Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir pareiškėjui išduoti diplomą, nors jo nurodytu laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, jis neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Aplinkybę, kad studijos de facto vyko Lietuvoje, patvirtina ir minėtos sutarties 2.1.1 punktas. Įvertinęs tokios sutarties 4.3 punkto nuostatas, jog, klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų, padarė išvadą, kad studentai, mokydamiesi Lietuvoje, laikomi Baltijos rusų instituto studentais. Todėl net ir tada, kai studijos buvo įgyvendintos Lietuvoje, tikrasis studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas. Be to, remiantis sutartimi, matyti, kad ji buvo sudaryta ne dėl administravimo ar vežimo, o neformaliojo švietimo vykdymo, ja Tarptautinė Baltijos akademija įsipareigojo suteikti pareiškėjui teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, todėl darytina išvada, jog Sutartis buvo sudaryta studijoms vykdyti Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų liepos mėnesio mokėsi Baltijos rusų instituto (vėliau – Tarptautinė Baltijos akademija) neakivaizdiniame skyriuje. Atsižvelgė į Aukštojo mokslo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 5 dalį ir nurodė, jog Lietuvos ir užsienio aukštosios mokyklos, ketinančios Lietuvoje vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą teikti šias paslaugas, kitaip tokia veikla yra neteisėta. Nagrinėjamu atveju Baltijos rusų institutas tokio leidimo neturėjo, todėl 2003 metų lapkričio–2005 metais vykdytos studijos pažeidė Aukštojo mokslo įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas nurodė (Paraiška ir Klausimynas), kad studijuoti Tarptautinėje Baltijos akademijoje pradėjo 2003 lapkričio mėnesį, tačiau, tuo metu, minėta akademija dar neturėjo leidimo vykdyti studijų ir su jomis susijusios veiklos – toks leidimas išduotas tik 2004 m. gegužės 16 d. Nurodė, kad pareiškėjo nurodyti pinigų už studijas mokėjimo kvitai nei Centrui, nei Komisijai nebuvo pateikti. Pažymėjo, jog iš pateiktų kvitų matyti, kad A. B. už studijas 2004 m. kovo 12 d. mokėjo į Baltijos humanitarinio centro sąskaitą, 2004 m. rugpjūčio 30 d. ir 2005 m. vasario 3 d. – Tarptautinės Baltijos akademijos, tačiau nurodyti dokumentai nepaneigia nei Centro, nei Komisijos padarytų išvadų, kad dalis studijų buvo vykdoma nelegaliai. Pabrėžė, jog asmens, neturinčio leidimo (licencijos), vykdoma studijų ar su studijomis susijusi veikla negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtus interesus bei lūkesčius. Taigi licencijos (leidimo vykdyti studijas) nebuvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį skirtumą ir pareiškėjo kvalifikacijos besąlygiškai nepripažinti lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas. Kadangi studijų dalis įgyvendinta neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje, todėl padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu, tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, pagrįstai nustatė esminį skirtumą. Konstatavo, kad mokymo procesas Vilniuje buvo vykdomas šio proceso niekaip neįteisinus, neturint aukštosioms studijoms būtinos mokymo bazės. Remdamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (6.246 str., 6.250 str. 1 d.), nurodė, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti būtinos bendrosios prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti reikalingos sąlygos: turi būti nustatyti neteisėti kalto asmens veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir žalos atsiradimo bei padariusio žalą asmens kaltė. Konstatavo, jog byloje nėra nustatyta, kad atsakovai veikė neteisėtai, pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, kad patyrė neturtinę žalą, todėl skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 150–155), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, jis netyrė bylos aplinkybių ir pateiktų įrodymų, o tik perrašė argumentus iš kitų procesinių sprendimų. Sprendimas priimtas remiantis išimtinai atsakovų pateiktais argumentais, netinkamai įvertinant byloje pateiktus įrodymus ir juose esančią informaciją. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, jog, remiantis 2003 m. lapkričio 28 d. su Baltijos rusų institutu sudarytos sutarties 1.1 punktu, minėtas institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju, kadangi minėtos sutarties preambulėje nurodoma, jog toks institutas yra ne studijų, o sutarties vykdytojas.
2. Teismo išvada, kad 2003 m. lapkričio 28 d. su Baltijos rusų institutu sudarytos sutarties 2.1.1 punktas patvirtina aplinkybę, jog studijos de facto vyko Lietuvoje, nepagrįsta ir nelogiška, kadangi minėtam institutui net nereikėjo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje, nes nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki 2005 m. liepos 1 d. pagal instituto programas studijas vykdė Baltijos humanitarinis centras, turėjęs kompetentingų institucijų leidimą vykdyti studijas.
3. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, jog sutarties tarp jo ir Baltijos humanitarinio centro sudarymas patvirtintas konkliudentiniais veiksmais. Taip pat nurodo, jog, atsižvelgiant į CK 6.181 straipsnio 2 dalį, tokios sutarties sudarymo vieta laikytina oferento verslo vieta, t. y. Latvija.
4. Nurodo, jog Baltijos tarptautinės akademijos 2009 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. I-316, kuria rėmėsi teismas, nėra nurodyta, kuriuos mokymosi kursus, kurioje įstaigoje nebuvo reikalo įskaityti.
Atsiliepimas
Atsakovas Centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 173–181) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai nurodo, kad Baltijos tarptautinės akademijos 2009 m. sausio 20 d. raštu Nr. I-316 patvirtinta, jog per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo minėta akademija, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad sutartį su Baltijos rusų institutų sudarė Lietuvoje, bei tai, kad, studijuodamas Lietuvoje, už studijas mokėjo ne tik Tarptautinei Baltijos akademijai, bet ir Baltijos rusų institutui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas netinkamai interpretuoja 2003 m. lapkričio 28 d. su Baltijos rusų institutu sudarytos sutarties 1.1 punktą, nes pagal tokį punktą būtent Baltijos rusų institutas įsipareigojo vykdyti studijas. Kadangi pagal Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 29 dalį sutarčių dėl studijų vykdymo sudarymas yra su studijomis susijusi veikla, kuriai reikalingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išduotas leidimas, o Baltijos rusų institutas tokio leidimo neturėjo, tokia minėto instituto veikla buvo neteisėta.
Komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 184–186) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 14-442 „Dėl kvalifikacijos vertinimo“, kuria konstatuota, jog tarp A. B. kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos nustatytas esminis skirtumas tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje (Nuostatų 11 p.). Nuspręsta pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Centre (Nuostatų 14.2 p.). Komisijos 2008 m. rugsėjo 18 d. protokoliniu sprendimu nutarta nepatenkinti A. B. apeliacijos ir palikti galioti skundžiamą Centro sprendimą.
Sprendžiant kilusį ginčą, svarbu nustatyti, ar pareiškėjo studijos 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesiais, kaip konstatavo Centras, vyko Lietuvos Respublikoje, kai jas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, turėjęs leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programas, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs tokio leidimo.
Bylos medžiaga patvirtina, jog A. B. 2006 m. lapkričio 21 d. išduotas Baltijos tarptautinės akademijos profesinio aukštojo išsilavinimo diplomas (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 51). Byloje taip pat pateikta pareiškėjo su Tarptautine Baltijos akademija (buvęs Baltijos humanitarinis centras) 2003 m. lapkričio 28 d. sudaryta studijų sutartis Nr. V-04-013 (t. I, b.l. 12 – 13), iš kurios matyti, jog sutartis patvirtinta tiek Baltijos humanitarinio centro, tiek Tarptautinės Baltijos akademijos antspaudais (t. I, b.l. 92). Byloje nėra ginčo dėl to, kad, minėtos sutarties sudarymo metu, Tarptautinė Baltijos akademija dar neegzistavo.
Įvertinusi pateiktos pareiškėjo su Baltijos rusų institutu (vėliau – Baltijos tarptautinė akademija) 2003 m. lapkričio 28 d. Specialisto tikslinio parengimo pagal aukštojo profesinio mokslo programą sutarties Nr. V-04-013 (t. I, b.l. 122–124) nuostata, teisėjų kolegija sutinka su išvada, jog pareiškėjo studijų vykdytojas buvo būtent Baltijos rusų institutas. Minėtos sutarties 2.1.1 punktas numatė, jog vykdytojas (Baltijos rusų institutas) įsipareigoja parengti specialistą neakivaizdine – nuotoline mokymo forma, taip pat kitomis formomis šalių susitarimu, įstojus į Baltijos rusų instituto 2003 metų I kursą pagal teisės mokslo studijų programą. Pagal tos pačios sutarties 1.1 punktą vykdytojas (Baltijos rusų institutas) įsipareigojo atlikti A. B. tikslinio parengimo pagal aukštojo profesinio mokslo programą su integruota bakalauro programa darbus, išduoti diplomą. Be to, klausytoją pašalinus iš Tarptautinės Baltijos akademijos, jis automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų (4.3 p.). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, sutiktina su Centro ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo studijų vykdytojas minėtu laikotarpiu buvo būtent Baltijos rusų institutas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nepagrįstais pripažintini pareiškėjo argumentai, jog minėtas institutas nebuvo jo studijų vykdytoju, tokio pareiškėjo argumento nepatvirtina ir jokie kiti byloje pateikti įrodymai.
Baltijos tarptautinė akademija 2007 m. gegužės 5 d. rašte Nr. 355/V (t. I, b.l. 14, 15–16), atsakydama į Centro užklausimą, nurodė, jog jei laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2007 m. sausio 17 d. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Tarptautinėje Baltijos Akademijoje Lietuvoje, tai laikoma papildomu neformaliu išsilavinimu, jokie dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre (vėliau – Tarptautinė Baltijos akademija), A. B. nebuvo įskaityti. Tuo tarpu 2009 m. sausio 20 d. pažyma Nr. J-316 (t. III, b.l. 125) patvirtina, kad A. B. visą laiką buvo Baltijos rusų instituto studentas. Pažymėtina, jog reikšmės ginčui neturi pareiškėjo studijos kitose mokymo įstaigose, nors jose buvo studijuojama pagal Baltijos rusų instituto studijų programas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip kad jis konliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su Baltijos humanitariniu centru, taip pat aplinkybės, susijusios su jo mokėjimais atitinkamoms mokymo įstaigoms, nagrinėjamu atveju negali turėti įtakos ir paneigti byloje esančius duomenis bei jų pagrindu padarytą išvadą, jog pareiškėjo studijų vykdytojas 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesį buvo Baltijos rusų institutas.
Pareiškėjas, siekdamas, jog būtų įvertinta jo užsienyje įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija, pateikė paraišką Centrui, kartu pateikta ir informacija apie studijų Baltijos tarptautinėje akademijoje (anksčiau – Baltijos rusų institutas) įgyvendinimo vietą (t. I, b.l. 65). Pareiškėjas, pateikdamas minėtus duomenis, nurodė, kad studijos 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesį vyko Lietuvos Respublikoje. Tokios aplinkybės, įvertinus kitą bylos medžiagą, negali būti vertinamos, kaip kad teigia pareiškėjas, kaip jo klaida, negalinti turėti įtakos išvadai, jog studijos realiai buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje. Kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog Baltijos rusų institutas minėtu laikotarpiu neturėjo nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas ar kitą su tuo susijusią veikla Lietuvos Respublikoje, bei, įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo studijos 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesiais vyko Lietuvos Respublikoje, kai jas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėliau – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programas, o Baltijos rusų institutas (vėliau – Baltijos tarptautinė akademija), neturėjęs tokio leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nuostatų, remdamasis visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto nustatymu ir įvertinimu, padarė pagrįstas išvadas, kuriomis nėra pagrindo abejoti.
Nustačius, jog Centras pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo studijas minėtu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje vykdė Baltijos rusų institutas, neturėjęs leidimo vykdyti tokias studijas, turi būti nustatyta, ar tokia aplinkybė gali būti pagrindu vertinti, jog tarp A. B. kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos nustatytas esminis skirtumas.
Nuostatų 11 punktas numato, jog Centras išnagrinėja pateiktus dokumentus ir nustato esminius skirtumus tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas. Todėl Centras turėjo pareigą vertinti užsienyje įgytos kvalifikacijos legalumą ir, nustatęs tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje esminį skirtumą, turėjo pagrindą pripažinti, kad kvalifikacijos turėtojas turi laikyti atitinkamą egzaminą pagal nustatytą šio egzamino programą. Studijų nelegalus vykdymas paneigia mokymo programos įgyvendinimą, kurios apimtis būtina siekiant įgyti atitinkamą kvalifikaciją (byla Nr. A261-306/2010).
Atsižvelgiant į nurodytą administracinių teismų praktiką, šios bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog, nustačius, kad pareiškėjo studijos tam tikru laikotarpiu Lietuvos Respublikoje buvo vykdomos institucijos, neturinčios leidimo užsiimti tokia veikla Lietuvoje, Centras pagrįstai priėmė Nuostatų 14.2 punkte numatytą sprendimą vertinti pareiškėjo užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus). Atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo įgytą kvalifikaciją jam suteiktos kompetencijos ribose ir nustatytos vertinimo tvarkos nepažeidė.
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam 50 000 Lt moralinei žalai atlyginti. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 dalis valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Nagrinėjamu atveju nenustačius atitinkamos valstybės institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, todėl toks prašymas atmestinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino visas ginčo išnagrinėjimui svarbias aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčo išsprendimui aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.