Kauno apygardos teismo nutartis

2011-09-12 · Civilinė byla Nr. 2A-1554-260/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-12
Bylos Nr.
2A-1554-260/2011
Teisminio proceso Nr.
2-21-3-00097-2010-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Arvydas Žibas
Atsakovas
T. G., B. G.
Ieškovas
V. V.
Kategorijos
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1554-260/2011Teisminio proceso Nr.2-21-3-00097-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 45.6; 121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Raimondo Buzelio,kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo,sekretoriaujant Editai Vazgienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. G. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-991-214/2011 pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovams T. G. ir B. G. dėl įsiskolinimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas V. V. patikslintu ieškiniu (b.l. 100-101) prašė teismo priteisti iš atsakovų T. G. ir B. G. 30.000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2009 m. gegužės 21 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią jis pardavė atsakovui 680/2730 dalis 0,2730 ha ploto žemės sklypą ir 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal šios sutarties 3.4 punktą buvo sutarta atsiskaityti tokia tvarka: 260.000 Lt pirkėjas turėjo sumokėti sutarties pasirašymo metu, likusią 30.000 Lt sumą turėjo sumokėti iki 2009 m. gruodžio 31 d. 260.000 Lt suma ieškovui buvo sumokėta laiku, likusios 30.000 Lt sumos atsakovai nesumokėjo. 2009 m. gruodžio pabaigoje atsakovas T. G. vietoj atsiskaitymo per notaro biurą atsiuntė pareiškimą, kuriame nurodė, jog pradėjus gyventi nupirktame pastate buvo nustatyti šio pastato defektai, apie kuriuos atsakovas iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo nebuvo informuotas. Todėl atsakovas T. G. atsisakė sumokėti ieškovui likusią 30.000 Lt skolą iki ieškovas jam neatlygins finansinių nuostolių už nustatytų pastato defektų likvidavimą.

Atsakovai T. G. ir B. G. su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad nevykdė savo prievolės sumokėti už nupirktą nekilnojamąjį turtą todėl, kad pastebėjo paslėptus nupirkto turto defektus, tačiau ieškovas atsisakė sumažinti turto kainą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu (b.l. 122-125) priteisė solidariai iš atsakovų T. G. ir B. G. 30.000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 450 Lt žyminio mokesčio ir 2.800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad 2009-05-21 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas V. V. pardavė, o atsakovai T. G. ir B. G. nupirko 680/2730 dalis žemės sklypo bei 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.4 p. buvo numatyta, jog žemės sklypo ir pastato dalys parduodamos už 290.000 Lt, iš kurių 260.000 Lt pirkėjas sumoka pardavėjui sutarties pasirašymo metu, 30.000 Lt pirkėjas įsipareigoja sumokėti iki 2009-12-31. Sutarties 4.8 p. buvo numatyta, jog šalys pareiškė, kad parduodamą turtą, nereikšdami jokių pretenzijų dėl šio turto būklės, 2009-05-21 pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė savo nuosavybėn prieš pasirašydami šią sutartį. Sutarties 4.10 p. buvo numatyta, jog pardavėjas garantavo, kad sutarties sudarymo metu nebuvo paslėptų žemės sklypo ir pastatų dalių trūkumų ir pardavėjas atsako už trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovai tinkamai ir sąžiningai neįvykdė savo prievolės pagal 2009-05-21 pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovai, nurodydami, jog su ieškovu pilnai neatsiskaitė dėl paslėptų namo defektų, nepateikė jokių įrodymų, jog iš tikro tam tikri defektai būtų buvę nustatyti bei kokia galėtų būti jų šalinimo vertė, bei nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl nupirkto nekilnojamojo daikto kainos sumažinimo ar išlaidų jiems ištaisyti atlyginimo. Teismo nuomone, atsakovai buvo pasyvūs ir nesinaudojo įstatymo suteiktomis galimybėmis ginti savo pažeistas teises daugiau nei 1 metus po sutarties sudarymo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 131-134) atsakovas T. G. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad iš ieškovo nupirkto nekilnojamojo turto trūkumai ir defektai išryškėjo atsakovams pradėjus gyventi įsigytame name, kurių atsakovai, apžiūrint namą prieš sutarties sudarymą, neturėjo galimybės pastebėti, nes ieškovas apie juos nutylėjo ir stengėsi paslėpti. Ieškovas gyvenamajame name nepaliko ir dalies žadėtų baldų bei kitų daiktų, bei įrangos, už kuriuos atsakovai buvo sumokėję atskirai 50.000 Lt. Apie pastebėtus defektus, baldų ir įrangos trūkumus nedelsiant žodžiu buvo informuotas ieškovas. Ieškovas pažadėjo atvykti ir aptarti nuostolių atlyginimą. Per notarų biurą 2009-12-21 ir 2010-01-15 atsakovai persiuntė ieškovui pareiškimus dėl įvairių namo defektų nustatymo bei dėl nuostolių, patirtų likviduojant defektus. Pareiškime nurodė, kad siekia abipusio susitarimo su ieškovu dėl žalos atlyginimo, o jį pasiekus galutinai atsiskaitys. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Teismas privalėjo vertinti abiejų sutarties šalių elgesį vienodai, nes kiekviena sutarties šalis privalo ją vykdyti tinkamai. Teismas sprendime nurodydamas, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, jog iš tikro tam tikri defektai būtų buvę nustatyti bei kokia galėtų būti jų šalinimo vertė, atmetė atsakovo prašymą iškviesti liudytojus, ignoravo atsakovo teiktą sąmatą, o nusprendė nagrinėti bylą iš esmės. Tokiu būdu teismas apribojo atsakovo galimybes tinkamai atsikirsti ir pateikti į bylą atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai, žinodami, kad yra pilnai neatsiskaitę su ieškovu, buvo pasyvūs ir nesinaudojo jiems įstatymo suteiktomis galimybėmis ginti pažeistas teises. Tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Apie pastebėtus defektus nedelsiant žodžiu buvo informuotas ieškovas (šios aplinkybės teisme neginčijo nei viena šalis), pradėjus aiškėti, kad konfliktas gražiuoju nepasibaigs, atsakovai rašė ieškovui pareiškimus per notarą, teismo posėdžio metu ne kartą atsakovai siūlė ir prašė apklausti liudytojus tam, kad būtų nustatyti tikrieji gyvenamojo namo defektai ir daiktų bei įrangos trūkumai. Aplinkybę, kad defektai buvo šalinami, vieno iš teismo posėdžių metu patvirtino ir pats ieškovas. Ieškovas teigė, kad siūlė atsakovui sumažinti kainą, jeigu yra tam tikri namo defektai. Ieškovas nebūtų siūlęs atsakovui sumažinti kainą, jeigu būtų įsitikinęs, kad pardavė tinkamos kokybės daiktą ir tinkamai įvykdė sutarties sąlygas. Atsakovai ieškovui išreiškė savo nepasitenkinimą dėl namo defektų ir baldų bei įrangos trūkumų, kad atsakovai turi pretenzijų dėl nupirkto daikto defektų ir trūkstamų baldų ir įrangos, ieškovą pirmąjį mėnesį po Sutarties sudarymo informavo notarė, išsikvietusi ieškovą Sutarties pataisymui (ankstesnėje sutartyje Ieškovas buvo nurodęs melagingą savo adresą), taip pat derėjosi dėl nuostolių atlyginimo. Vien ta aplinkybė, kad atsakovai pirmieji nesikreipė į teismą, neįrodo atsakovų pasyvumo. Atsakovai su ieškovu vedė derybas ir stengėsi išspręsti iškilusias problemas abipusio susitarimo keliu. Šiuo atveju akivaizdu, kad pirkimo-pardavimo sutarties 4.10 p., 4.8 p., 3.4 p. punktų išlygos buvo pirkėjo tikslas turėti tam tikrą garantą (piniginį svertą), kad visos sutartyje įvardintos ir sulygtos sąlygos bus tinkamai įvykdytos iš abiejų pusių (t.y. bus perduotas sulygtos kokybės daiktas). Priešingu atveju šalims liko įstatyme nustatytas alternatyvus netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių gynimo būdas - atitinkamai sumažinti pirkimo kainą. Pirmos instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovų įrodymų dėl ieškovo netinkamo sutarties įvykdymo bei gyvenamojo namo defektų ir daiktų bei įrangos trūkumų, atsisakė priimti atsakovo įrodymus (neiškvietė atsakovo prašomų liudytojų, tame tarpe notarę, ignoravo atsakovo sąmatą). Todėl teismas netinkamai taikė ir pažeidė CPK 185 straipsnio normą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir dėl to neteisingai išsprendė šią bylą, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, ypatingai nevertinęs šalių bendradarbiavimo pareigos vykdant sutartis.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 140-142) ieškovas V. V. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovo T. G. pareiškimas su atsisakymu apmokėti likusią sumos dalį yra tik dirbtinai sugalvota priežastis su tikslu užvilkinti įsipareigojimo vykdymą bei išvengti skolos grąžinimo. Šie faktai buvo patvirtini pirmosios instancijos teismo vertinant pirkimo-pardavimo sutarties 4.8 punktą, kuriame sandorio šalys pareiškė, kad sutarties 2.1 punkte nurodytą turtą pardavėjas - V. V. pardavė, o pirkėjai – T. ir B. G. priėmė, nereikšdami jokių pretenzijų dėl minėto turto būklės prieš pasirašydami šią sutartį. Taip pat šios sutarties 6.10 punktu buvo patvirtinta, kad atsakovas iki sutarties pasirašymo turėjo galimybę susipažinti su pastatų dalies technine būkle ir dėl jos pretenzijų neturėjo. Teismas rėmėsi aplinkybėmis, kad T. ir B. G. nepateikė jokių įrodymų, kad iš tikrųjų tam tikri defektai būtų nustatyti bei kokios galėtų būti trūkumų šalinimo išlaidos. Nors ieškovas buvo informuotas apie defektus, tačiau kokie tiksliai defektai ar trūkumai yra, kokios jų likvidavimo išlaidos, atsakovas T. G. nepaaiškino, jokių dokumentų nepateikė. Apeliantas taip pat neįrodė, kad tariamų defektų pašalinimo išlaidos yra būtent 30.000 Lt. Tokiu būdu apeliantas elgiasi nesąžiningai, netinkamai vykdo sutartyje sulygtas sąlygas, remiasi tikrovės neatitinkančiais faktais ir aplinkybėmis, tuo pačiu piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovai apeliacinį skundą prašė patenkinti, o ieškovas – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Atsakovas T. G. apeliaciniame skunde nurodė, jog, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, konkrečiai CK 6.200 str., 6.205 str., 6.333 str., 6.399 str., 6.334 str., 6.58 str. ir 6.207 str., o taip pat ir procesinės teisės normas, konkrečiai CPK 185 str., nes neištyrė ir neįvertino įrodymų viseto.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovo nuomone. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu, nurodė, jog jo nupirktas iš ieškovo turtas buvo su defektais, todėl jis atsisakė sumokėti likusią už perkamą nekilnojamąjį turtą 30000 Lt sumą, reikalavo, jog pardavėjas sumažintų kainą. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi apelianto paminėtomis materialinės teisės normomis, jas aiškino teisingai. Teismas pripažino, kad remiantis CK 6.200 str. 1 d. sutarties šalys sutartį privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai, taip pat, kad pagal CK 6.333 str. pardavėjas garantuoja daiktų kokybę ir atsako už jų trūkumus. Taip pat teismas pripažino, kad pirkėjas, nupirkęs nekilnojamąjį daiktą su neaptartais trūkumais, turi teisę pareikalauti, kad būtų sumažinta pirkimo kaina (CK 6.334, 6.399 str.). Dėl šių priežasčių negalima vertinti, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas.

Tačiau kartu pirmosios instancijos teismas apskųstajame sprendime nurodė, jog atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad parduoto daikto defektai buvo nustatyti ir kad atsakovai teisme nepareiškė reikalavimo dėl nupirkto nekilnojamojo daikto kainos sumažinimo. Atsakovai iš tiesų nereiškė priešinio reikalavimo ieškovui, kad būtų sumažinta pirkimo kaina, todėl negali būti pripažinta reikšminga bylai aplinkybė, ar tikrai parduotas nekilnojamasis daiktas buvo su trūkumais. Kad parduotas daiktas su šalių neaptartais trūkumais, ko nepripažįsta ieškovas, įrodyti teisme privalėtų atsakovai. Tačiau toks įrodinėjimas turi prasmę tik tada, kai atsakovai yra teisme pareiškę konkretų CK 6.334 straipsnyje numatytą reikalavimą. Todėl teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto nuomone, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, o todėl nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Raimondas BuzelisKolegijos teisėjai Rūta PalubinskaitėArvydas Žibas