Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-357-360/2015

Teisėjas Osvaldas Briedis Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00594-2013-8

2015 m. lapkričio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 val. (aštuoniasdešimt valandų) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš S. P. priteista 108,04 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei, sumokant jas į sąskaitą Nr. LT98 7300 0101 2757 3080, juridinio asmens kodas 125817744, įmokos kodas 5630.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. 2013 m. gruodžio 25 d., apie 9 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) k., M. K. gyvenamosios sodybos kieme M. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą, o būtent: tyčia ranka sudavė penkis kartus M. K. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, po to tęsdamas nusikalstamą veiką iš pastarosios atėmęs medinį kuolą tyčia juo sudavė M. K. tris kartus į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistajam patikrina tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde. Iš S. P. apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamąjį teismo nuosprendį, tvirtina jį esant nepagrįstą ir neteisėtą, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dalies jų neištyrė ir nenustatė byloje reikšmingų aplinkybių, todėl bylą išnagrinėjo šališkai, yra nepagrįsti.

Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-645/2005, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-176/2010, 2K-425/2012; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras v. Lithuania, Nr. 42095/98, judgement of 10 October 2000 ir kt.).

Tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju požiūriu teismų šališkumo šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti. Apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl nuteistajam nepalankaus įrodymų vertinimo negali būti pripažinti pagrindu spręsti apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą, to ir siekė pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso metu. Vien tas faktas, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nelaikytinas teismo šališkumo įrodymu. Kaip jau buvo pažymėta, apeliacinio skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo, neišsamaus ir nevisapusiško bylos išnagrinėjimo yra nepagrįsti, o apylinkės teismo sprendimas pagrįstas byloje surinktais bei išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.

Apeliantas skunde daugiausia dėmesio skiria nukentėjusiosios parodymams ir jų analizei, teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė jo ir liudytojų A. R. ir V. R. parodymais, o rėmėsi netiesioginiais N. N., A. S., V. S. parodymais. Tačiau įvertinęs visų pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus ir kitą baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertino visą bylos medžiagą, įrodymų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą, patikimumą. Priešingai, negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios M. K., liudytojų N. N., A. S., A. S. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko rašytiniuose parodymuose užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, tarpusavyje sutapo ir papildė vieni kitus. Teismui įvertinus bylos įrodymų visumą, įtikinamai buvo paneigta S. P. versija, kad jis nukentėjusiosios nemušė, ji susižalojo pati ir galbūt ją galėjo sužaloti jos laikomos ožkos. Tuo tarpu liudytojos A. R. ir V. R. parodymai visiškai pagrįstai laikytini nepatikimais, kadangi juos sieja artimi draugystės ryšiai, o A. R. dar ir gyvena kartu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, ir laikėsi. Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Nukentėjusioji M. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. gruodžio mėnesį Šv. Kūčių vakarą išėjusi į lauką matė, kad S. P. su A. R. nešė jos malkas. Ryte vėl ėjo pažiūrėti, kieme stovėjo A. R. ir kiek toliau S. P. su vyriškiu. Ji A. R. papriekaištavo, jog jie neša jos malkas. Tada pribėgo S. P. ir sudavė į galvą rankomis, tai yra sudavė kokius tris kartus, ir ji nuvirto. Pradžioje davė su rankomis, po to su kuolu kur pakliuvo (b. l. 94). Ikiteisminio tyrimo metu M. K. parodė, kad S. P. pas ją atbėgo peršokęs tvorą, sudavė ranka į veidą penkis kartus, o po to atėmęs lazdą su ja dar tris kartus sudavė į įvairias kūno vietas. Po S. P. suduotų smūgių ji liko gulėti ant žemės. Po kiek laiko prie jos atėjo V. R., jis ją pakėlė ir parvedė į namus. Dėl sumušimo jai skaudėjo visą kūną, buvo silpna. Kitą dieną ji nuėjo pas S., jiems pasakė, kas nutiko, ir jų paprašė paskambinti N. N.. Kitą dieną atvykusiai N. N. papasakojo, kas jai nutiko, o ši iškvietė pareigūnus (b. l. 10, 17, 22).

Apklausta kaip liudytoja A. S. parodė, kad 2013 m. gruodžio 26 d., apie 13 val., pas ją į namus atėjo M. K. ir prašė paskambinti N. N.. Atėjusi M. K. pasakė: „Žiūrėk, kokia esu“. Ant jos veido matė mėlynių. M. K. sakė, kad ją sumušė S. P.. Jos vyras paskambino N. N.. M. K. buvo protinga, blaiviai mąstanti moteris, todėl nemano, kad ji galėjo apkalbėti S. P. (b. l. 35–36, 95, 140–141).

L. V. Statkevičius parodė, kad 2013 m. gruodžio 26 d. grįžus iš bažnyčios pas juos atėjo M. K.. Ji prašė paskambinti N. N., sakė, kad ją sumušė su pagaliu S. P.. Ant jos veido matė sumušimo žymes. Su M. K. susikalbėdavo, tik ji neprigirdėdavo, tačiau ji nors ir senyvo amžiaus, tačiau viską suvokė ir blaiviai mąstė, todėl negalėjo išsigalvoti, kad ją sumušė S. P. (b. l. 37–38, 95–96, 141).

Iš 2013-12-30 specialisto išvados Nr. G 420113(11) matyti, kad M. K. padarytos poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje pereinančios į skruostus. Sužalojimas M. K. padarytas iš priekio dėl ne mažiau kaip vienos jėgos poveikio, galėjo būti padarytas nurodytomis aplinkybėmis nurodytu laiku ir būdu. M. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 27).

Išanalizavus S. P. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir juos palyginus su parodymais, kuriuos jis davė apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nustatyta, kad juose yra nenuoseklumų, prieštaravimų aiškinantis esmines M. K. sumušimo aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu S. P., apklaustas kaip įtariamasis, 2014 m. vasario 3 d. parodė, kad 2013 m. gruodžio 25 d., apie 9 val., savo sodybos kieme ėjo į negyvenamąjį namą parsinešti uogienės, kai išgirdo M. K. šaukiant ant A. R., neva ji vagia malkas. Priėjęs prie jų pasakė, kad M. K. eitų į namus ir nenusišnekėtų. Jam einant pro M. K., ši nuvirto ant žemės ir pradėjo vartytis šaukdama, kad ją muša, tai darė apie 10–15 min. Įėjęs į namus po 10–15 min. pasakė V. R., kad nueitų, M. K. pakeltų ir nuvestų į namus (b. l. 49). 2014 m. gegužės 13 d. teisiamojo posėdžio metu S. P. parodė, kad pirmiausia M. K. priėjusi prie jo pradėjo šaukti, kad jis vagia malkas, ir nugriuvusi ant žemės pradėjo save daužyti turėtu rankose mytu (reikia suprasti – lazda, pagaliu). Ji daužė save apie 20 min. (b. l. 94). 2015 m. balandžio 22 d. teisiamojo posėdžio metu S. P. paaiškino, kad prie M. K. priėjęs nebuvo, nes juos skyrė 1,5 metro aukščio tvora, o jos peršokti negali, nes operuoti abu klubo sąnariai. M. K. pirmiausia apvagino A. R., kai jis dar nebuvo išėjęs ir namo. Jam grįžtant su uogiene R. stovėjo lauke ir matė besivartančią M. K.. Šiuo metu duodamas parodymus įvykius geriau atsimena (b. l. 126).

Taigi, kaip matyti iš S. P. parodymų, pirminiuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu jis nurodo: „<...> kai aš praėjau pro Marijoną, ji nuvirto ant žemės ir pradėjo vartytis šaukdama, kad ją muša <...>.“ 2014 m. gegužės 13 d. teisiamojo posėdžio metu S. P. parodė, kad pirmiausia M. K. priėjusi prie jo pradėjo šaukti, kad jis vagia malkas, ir nugriuvusi ant žemės pradėjo save daužyti turėtu rankose mytu (reikia suprasti – lazda, pagaliu). 2015 m. balandžio 22 d. teisiamojo posėdžio metu S. P. paaiškino, kad prie M. K. priėjęs nebuvo, nes juos skyrė 1,5 metro aukščio tvora, o jos peršokti negali. Būtent šia dalimi S. P. parodymai skiriasi iš esmės ir jie yra labai svarbūs aiškinantis M. K. sumušimo aplinkybes. Be to, S. P. versiją, kad M. K. galėjo sužaloti jos laikomos ožkos, iškėlė tik po to, kai į 2014 m. gegužės 13 d. teismą nukentėjusioji M. K. atvyko sužalotu veidu ir, kai buvo paklausta, kas sužalojo, nurodė: „<...> turiu ožkelę, sumušė ragu.“ Visiškai neįtikinama S. P. versija, kad jis parodymus praėjus daugiau nei metams laiko prisimena geriau, nei pirmosios apklausos metu, iškart po įvykio. Taip pat visiškai nelogiška S. P. versija, kad M. K. pati nugriuvo ant žemės ir pradėjo save mušti turėta lazda ir tai darė apie 10–15 min. Neatmestina, kad S. P. ikiteisminio tyrimo metu nežinodamas nustatytų faktinių aplinkybių manė, kad ant M. K. bus matyti sužalojimai, todėl pateikė tokias įvykio aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad įtariamieji, duodami pirminius parodymus, neturi jokios galimybės priderinti savo parodymų prie byloje nustatytų faktinių aplinkybių, neturi laiko sugalvoti gynybinės pozicijos, todėl būtent įtariamųjų pirminių parodymų svarba yra didelė ir jų kaita ateityje turėtų būti vertinama labai atsargiai (rezervuotai). Todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nuteistojo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, vertina kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir laiko juos nepatikimais.

Teismo kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios M. K. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, o apelianto skunde nurodytos prieštaringos aplinkybės M. K. parodymuose tikrai nėra esminės. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji nors ir yra garbaus amžiaus, tačiau jos parodymai yra nuoseklūs, logiški, atitinka rašytiniuose parodymuose užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją. Nukentėjusiosios parodymuose skirtingai nurodyta, kada (tą pačia dieną ar dieną prieš) ji priekaištavo S. P. ir A. R. dėl neva vagiamų malkų, tačiau visais atvejais nukentėjusioji nekeisdama parodymų nurodė esmines įvykio aplinkybes, kad S. P. priėjęs prie jos pradėjo rankomis mušti per veidą, atėmęs medinį kuolą juo sudavė į įvairias kūno vietas. Visais atvejais apklausiama nukentėjusioji nurodė tą pačią aplinkybę, kad S. P. sumušė už tai, jog ji pasakė, kad jie vagia malkas, be to, visais atvejais nurodė, kad kieme taip pat buvo A. R. ir kad ją po kiek laiko į namus parvedė V. R.. Visi šie jos parodymai nuosekliai siejasi su kitomis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nors liudytojų N. N., V. S. ir A. S. parodymai nėra tiesioginiai, nes jie nematė įvykio aplinkybių, tačiau jie taip pat sutampa su M. K. parodymais ir kitais rašytiniais įrodymais byloje. Būdama sumušta ir kitą dieną atėjusi pas A. ir V. S. nukentėjusioji nurodė, kad sumušė būtent S. P., ir nurodė sumušimo priežastį, tą patį nurodė ir kitą dieną atvykusiai N. N., tą liudijo viso proceso metu. Taigi, apeliaciniame skunde S. P. kelia abejones dėl nukentėjusiosios psichinės būklės, nurodydamas, kad būtent jos, nukentėjusiosios, duotuose parodymuose yra esminiai prieštaravimai. Tačiau kolegija išanalizavusi minėtus parodymus mano, kad anksčiau paminėti parodymų neatitikimai nėra laikomi prieštaringais, juolab esminiais. Teisėjų kolegijai nekelia abejonės nukentėjusiosios M. K. parodymų patikimumas dar ir dėl to, kad teisiamojo posėdžio metu teisėjui paklausus, kas ją sužalojo (nes į posėdį atvyko sužalotu veidu), ji atsakė, kad ožkelė sumušė ragu. Taigi ir šiuo atveju, jei nukentėjusioji negalėtų adekvačiai vertinti situacijos, tai galbūt būtų ir tada nurodžiusi, kad ją sumušė S. P. ar kitas asmuo.

Apeliantas skunde teigia, kad jo teisė į gynybą buvo šiurkščiai pažeista, nes nebuvo sudaryta galimybė įrodyti, kad M. K. dėl psichinės ligos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, kad jos parodymais dėl senatvinės silpnaprotystės negalima remtis kaip įrodymu, kas taip pat rodo teismo šališkumą. Apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip rodo bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas tenkino gynybos prašymą ir paskyrė ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologinę ekspertizę (b. l. 98–99), tačiau ekspertizė neatlikta, kadangi nukentėjusioji mirė (b. l. 115). Taip pat pirmosios instancijos teismas tenkino gynybos prašymą ir į teismo posėdį iškvietė gydytoją psichiatrą R. A., kurį apklausė kaip liudytoją. Vien tai, jog teismas po gydytojo apklausos nusprendė baigti įrodymų tyrimą, nereiškia teismo šališkumo, nes pirmosios instancijos teismas tenkino gynybos prašymus, tačiau dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima atlikti paskirtos teismo psichiatrinės ekspertizės, kuri buvo paskirta tik gynybos prašymu, o ne apylinkės teismo iniciatyva suabejojus nukentėjusiosios M. K. psichine būkle. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas gydytojas, dirbantis Šilalės psichikos sveikatos centre, kaltinamajam buvo išaiškintos jo procesinės teisės, bylos dalyviai galėjo užduoti klausimus, duomenų, kad galimybė pasinaudoti procesinėmis teisėmis buvo suvaržyta, byloje nėra, o iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad savo procesinėmis teisėmis kaltinamasis naudojosi aktyviai, taigi rungimosi principo laikymasis buvo užtikrintas ir teisėjų kolegija neturi pagrindo be teisinių argumentų spręsti apie galimus teisės į gynybą bei rungimosi principo pažeidimus. Pabrėžtina, kad teismas, įvertinęs įrodinėjimo dalyką, įrodymų pakankamumą bei įrodinėjimo ribas konkrečioje byloje, savo nuožiūra sprendžia ir dėl būtinybės atlikti kitus procesinius veiksmus ir vien baudžiamojo proceso dalyvių prašymų netenkinimas ar skirtingas šių proceso dalyvių įrodymų vertinimas nėra teismo šališkumo įrodymas bei nušalinimo pagrindas.

Remdamasis aptartų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad nuteistasis S. P. atliko kaltinime inkriminuotus veiksmus – tyčia ranka sudavė penkis kartus M. K. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajai M. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to tęsdamas nusikalstamą veiką iš pastarosios atėmęs medinį kuolą tyčia juo sudavė M. K. tris kartus į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajai M. K. sukeldamas fizinį skausmą. Jokių naujų teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės tiek nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tiek skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal apylinkės teismo nustatytas aplinkybes nuteistajam nusikalstama veika inkriminuota teisingai, nuteistojo kaltė pagrįsta bylos įrodymų visuma, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nenustačius apylinkės teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.

Dėl proceso išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė pažymą valstybei priteisti 57,90 Eur turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą nuteistasis įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.