Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,

atsakovės Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atstovui Vidui Vanagui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. skundą atsakovei Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas su atitinkamais klausimais kreipėsi į Tiekėją, tačiau šis išsamaus atsakymo nepateikė, todėl pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į Inspekciją, kaip į išankstinę ginčų nagrinėjimo instituciją, tačiau atsakymo, kodėl šildymo prietaisų nominalių ar vardinių galios skaičiavimo būdas neatitinka Standarto, negauna. Pareiškėjo teigimu, jis negauna jokios informacijos dėl įpareigojimo Tiekėją vykdyti teisės aktuose reglamentuotą veiklą, jei Tiekėjais taikomas šilumos sąnaudų daliklių panaudojimo būdas nėra teisėtas ir legalus. Taip pat pareiškėjas iš Inspekcijos negavo atsakymo ir į tai, kaip yra ginamas vartotojo teisėtas interesas turėti kokybišką paslaugą, todėl toks Inspekcijos elgesys, nepateikiant pareiškėjui jokio atsakymo, yra Tiekėjo dangstymas nuo atsakomybės ir neatitinka nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), nei kitų įstatymų nuostatų. Pažymėjo, kad Inspekcija pateiktame 2013-03-05 sprendime neatsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, t. y. problemos iš esmės neišsprendė bei neperdavė šio klausimo nagrinėti kitai institucijai pagal kompetenciją. Pabrėžė, kad tai, kad Inspekcijos kompetencijai priskirta nagrinėti pareiškėjo keliamus klausimus patvirtina Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 9 str. 2 ir 5 punktai. Pareiškėjo teigimu, Lietuvoje taikomas daliklių šilumos apskaitos būdas neatitinka nurodytam Standarte, o naudojamas taikymo būdas pateiktas ST 2436198.01:2002, nėra įteisintas. Todėl Inspekcija iš Tiekėjo turi reikalauti naudoti įteisintą būdą (Standartą), nes kitaip bus pažeidžiama vartotojo teisė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepimo (b. l. 67–70) argumentais prašė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu, arba skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjui dėl šiame skunde keliamų klausimų jau buvo atsakyta 2013-03-05 sprendimu Nr. 2R-625 (b. l. 71–76), kurio per įstatyme nustatytą terminą (30 d.) pareiškėjas neapskundė, o skundą teismui padavė 2014-02-14. Be to, tokio pobūdžio Inspekcijos sprendimai yra skundžiami Vilniaus apygardos teismui, o ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą 2013-03-05 Inspekcijos sprendimui apskųsti ir neprašo termino atstatyti, tuo pagrindu prašė skundą palikti nenagrinėtu.

Dėl kompetencijos pareiškėjo keliamais klausimais (dėl antrojo reikalavimo) nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011-03-15 įsakymu Nr. 1-63 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) bei kitų teisės aktų normos nesuteikia Inspekcijai įpareigoti energijos tiekėją atlyginti vartotojams žalą dėl ilgalaikio, neteisėto, neįteisinto šilumos sąnaudų daliklių taikymo būdo. Pažymėjo, kad žalos klausimai priskirtini teismo, o ne Inspekcijos kompetencijai. Be to ir pats pareiškėjas skunde nenurodė jokios teisės normos, kuri suteiktų Inspekcijai teisę spręsti panašaus pobūdžio klausimus, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą vertino, kaip neturintį teisinio pagrindo.

Dėl skundo pirmojo reikalavimo pažymėjo, kad nors pirmąjį reikalavimą pareiškėjas ir grindžia Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 9 str. 2 ir 5 punktais bei 34 str. 2 dalimi, tačiau Inspekcija šioje dalyje jau yra išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir atsakymą pateikė minėtame 2013-03-05 sprendime. Kaip nurodyta sprendime, Inspekcija pagal kompetenciją įvertinusi, kaip laikomasi specialiųjų reikalavimų įrengiant ir rekonstruojant energetikos įrenginius, jų tinkamumą naudoti, taip pat įvertindama energetikos įrenginių techninę saugą (Energetikos įstatymo 9 str. 2 ir 5 punktai), pareiškėjo bute atliko faktinių aplinkybių patikrinimą ir buvo nustatyta, kad įrengiant šilumos daliklius pažeidimų nenustatyta. Nustatytos aplinkybės buvo išdėstytos 2013-03-05 sprendime, todėl Inspekcija nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Inspekcija nėra priėmusi sprendimo Inspekcijos kompetencijos klausimais.

Nesutiko ir su skundo argumentais, jog Inspekcija pareiškėjui neužtikrina Standarte nurodyto šildymo prietaisų galios nustatymo būdo, t. y. neužtikrina tinkamos kokybės šilumos tiekimo viešuosius interesus turinčios paslaugos. Šiuo aspektu nurodė, kad šildymo prietaisų galios nustatymo, šilumos paskirstymo metodai nėra Inspekcijos kompetencijos klausimai. Tai, be kita ko, pareiškėjui buvo išaiškinta ir 2013-03-05 sprendime. Pažymėjo, jog pareiškėjo keliamas klausimas dėl tam tikro metodo taikymo turėtų būti sprendžiamas Civilinio kodekso 4.85 str. nustatyta tvarka, metodo pasirinkimą suderinus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija pagal kompetenciją. Atkreipė dėmesį, kad tokia šilumos paskirstymo tvarka, kokia yra nustatyta pareiškėjo name yra priimta 2005-05-31 112-osios daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos narių pasirašyto protokolo pagrindu, todėl nei pareiškėjas, nei Inspekcija neturi teisės keisti bendraturčių priimtų sprendimų.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas iš esmės keliamas dėl įpareigojimo Inspekciją atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. įpareigoti priimti sprendimą iš esmės – taikyti UAB „Vilniaus energija“ šildymo prietaisų galios Kq koeficientų nustatymą prie vardinių šilumnešio ir išorės oro temperatūrų (90 C/70 C/20 C) taip, kaip nurodyta Lietuvos (Europos) LST EN 834:2000 standarto 4.18.1 p. bei reikalauti iš Tiekėjo turtinės žalos šilumos vartotojams (tame tarpe ir pareiškėjui) atlyginimo dėl ilgalaikio (pareiškėjui nuo 2005 m.), neteisėto, neįteisinto, nestandartizuoto, nekvalifikuoto šilumos sąnaudų daliklių taikymo būdo, tokiu būdu ištaisant esamą viešojoje erdvėje klaidingą šilumos sąnaudų daliklių panaudojimą Lietuvoje vartotojui (pareiškėjui) ir užtikrinant šilumos vartotojams (pareiškėjui) tinkamos kokybės (standartizuotą) viešą paslaugą, legalų (įteisintą, atitinkantį LST EN 834:2000 standartui) daliklių panaudojimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d. nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, jog administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo pateiktų reikalavimų apimtį, nagrinėtina, ar į Inspekcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijos ribas patenka keliamų klausimų sprendimas ir jei taip, spręstina dėl prašomų patenkinti reikalavimų (įpareigojimų) įvykdymo.

Pareiškėjas skundo argumentais išdėstydamas, kaip jis pats nurodė įtarimus, jog Lietuvoje šilumos apskaitai Tiekėjas naudoja šilumos sąnaudų daliklius ne taip, kaip nurodyta Lietuvos (Europos) LST EN 834:2000 standarte, o, kaip įtaria pareiškėjas, Tiekėjo įdiegtas ir taikomas kitoks šilumos sąnaudų daliklių panaudojimo būdas, t. y. pagal ST2436198.01:2002, kuris Lietuvoje nėra kvalifikuotas ir nėra įteisintas, todėl, pareiškėjo teigimu, galutiniams šilumos vartotojams atsiskaitymuose už šilumą yra naudojamas neteisėtas ir nelegalus šilumos sąnaudų daliklių panaudojimo būdas. Taigi, pareiškėjas skunde iš esmės konstatuoja Lietuvoje vykdomą netinkamą šilumos apskaitą ir tuo aspektu pateikia savo, kaip mokslų daktaro išvadas. Tuo tarpu iš suformuluotų reikalavimų teismui matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia išspręsti ne tik savo, tačiau ir visos visuomenės, kaip jis pats teigia, problemą, t. y. iš esmės kelia bendro pobūdžio klausimus dėl atsiskaitymo už sunaudotą šilumą, į kuriuos, kaip jis pats nurodė, iki šiol nėra gavęs aiškių atsakymų.

Pareiškėjo teigimu, skundo reikalavimų įvykdymo teisinis pagrindas – Energetikos įstatymo 9 str. 3 d. 2 ir 5 punktai bei 34 str. 2 dalis.

Valstybinė energetikos inspekcija – institucija, teisės aktų nustatyta tvarka atliekanti valstybinę energetikos kontrolę. Energetikos objektų ir įrenginių valstybinę kontrolę atlieka visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatsižvelgiant į jų nuosavybės valdymo formą (Energetikos įstatymo 9 str. 1 d.). Energetikos įstatymo 9 str. 3 d. nustatyta Inspekcijos kompetencija. Šios teisės normos 2 p. nurodyta, kad Inspekcija nustatyta tvarka kontroliuoja energetikos objektų, energetikos įrenginių techninę saugą, eksploatavimą, energijos ir energijos išteklių gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo patikimumą ir vartojimo efektyvumą; 5 p. nurodyta, kad Inspekcija kontroliuoja, kaip laikomasi specialiųjų reikalavimų įrengiant ir rekonstruojant energetikos įrenginius, taip pat energetikos įrenginių atitiktį nustatytiems reikalavimams ir tinkamumą naudoti. Energetikos objektai – elektrinės ir katilinės; elektros tinklai ir jų technologiniai priklausiniai; magistraliniai dujotiekiai, gamtinių dujų sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų terminalai ir saugyklos; magistraliniai naftotiekiai; naftos perdirbimo įrenginiai, naftos ir naftos produktų terminalai ir saugyklos, suskystintų naftos dujų įrenginiai; šilumos tiekimo tinklai ir jų technologiniai priklausiniai (Energetikos įstatymo 2 str. 10 p.), Energetikos įrenginiai – techninės konstrukcijos, tarp jų mechanizmai, mašinos, aparatai, linijos, jų pagalbiniai įtaisai ir technologiniai priklausiniai, skirti energijos ištekliams ir (ar) energijai žvalgyti, išgauti, perdirbti, gaminti, laikyti, transportuoti, perduoti ir (ar) skirstyti (Energetikos įstatymo 2 str. 8 p.), Energetikos įrenginių eksploatavimas – energetikos įrenginių technologinis valdymas, techninė priežiūra, remontas, matavimai, bandymai, paleidimo ir derinimo darbai (Energetikos įstatymo 2 str. 9 p.). Nurodytos teisės nuostatos bei atitinkamos sąvokos tvirtina, kad Inspekcijai, pagal Energetikos įstatymo 9 str. 3 d. 2 ir 5 punktus priskirtina atlikti tik išorinių energetikos techninių konstrukcijų, objektų ir kitų energetikos įrenginių (elektrinės, katilinės, mechanizmai, aparatai, ir kt.) priežiūrą, kontrolę, tačiau priešingai, nei nurodo pareiškėjas, aptartos teisės nuostatos nesuteikia Inspekcijai teisės priimti atitinkamus sprendimus dėl šildymo sąnaudų daliklių taikymo būdo keitimo. Pareiškėjo keliamų klausimų (reikalavimų) sprendimas nepatenka ir į kitų Energetikos įstatymo 9 str. 3 d. punktų apimtį. Pabrėžtina, jog administracinėje teisėje galioja principas, jog, galima atlikti tik tuos veiksmus, kurie nurodyti institucijos veiklą apibrėžiančiuose teisės aktuose, todėl viešojo administravimo subjektai negali veikti išeidami už savo kompetencijos ribų. Atitinkamai, kaip ir nagrinėjamu atveju, teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti Inspekciją priimti sprendimą iš esmės, t. y. taikyti UAB „Vilniaus energija“ šildymo prietaisų galios Kq koeficientų nustatymą prie vardinių šilumnešio ir išorės oro temperatūrų (90 C/70 C/20 C) taip, kaip nurodyta Lietuvos (Europos) LST EN 834:2000 standarto 4.18.1 p., nes Inspekcijai įstatymu nesuteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus. Pažymėtina, jog, kaip matyti, aptartos teisės nuostatos (Energetikos įstatymo 9 str. 3 d. 2 ir 5 punktai) nereglamentuoja ir Inspekcijos pareigos šilumos vartotojams (tame tarpe ir pareiškėjui) reikalauti iš Tiekėjo (UAB „Vilniaus energija“) turtinės žalos atlyginimo. Pareigos Inspekcijai priimti pareiškėjo prašomą sprendimą bei iš Tiekėjo vartotojų naudai reikalauti žalos atlyginimo nenustato ir Nuostatai. Todėl apibendrinant, darytina išvada, jog pareiškėjo skunde išdėstyti ir prašomi patenkinti reikalavimai nepatenka į Inspekcijos kompetenciją, o tai reiškia, kad nesant įstatyminio pagrindo, teismas negalį pareiškėjo reikalavimų patenkinti. Teismas negali viešojo administravimo instituciją įpareigoti atlikti veiksmus, kuriems atlikti teisė tai institucijai pagal įstatymą nesuteikta.

Energetikos įstatymo 34 str. 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Pažymėtina, jog ši pareiškėjo minima teisės nuostata taikoma sprendžiant ginčams neišeinant už Inspekcijos kompetencijos ribų.

Pareiškėjas skundo argumentais taip pat nurodė, jog iki šiol nėra gavęs jokio atsakymo į jo keliamus klausimus. Iš byloje pateiktos gausios rašytinės medžiagos (prašymai, skundai, paklausimai, atsakymai; b.l. 10-45) matyti, kad pareiškėjas teisingos šilumos apskaitos klausimus spręsti pradėjęs dar 2012 metais. Tuo tarpu byloje pateiktų pareiškėjo prašymų ir įvairių institucijų atsakymų turinys tvirtina, kad juose buvo nagrinėjami iš esmės tokio pačio pobūdžio klausimai (dėl šilumos sąnaudų daliklių teisėto/neteisėto būdo panaudojimo, Standarto nesilaikymo), kaip ir keliami šiame skunde teismui. Pareiškėjo teigimu, net ir Inspekcijos pareiškėjui ir kitoms institucijoms adresuotame 2013-03-05 sprendime Nr. 2R-625 (b. l. 25–27) nebuvo pateiktas pareiškėjo keliamos šildymo prietaisų galios nustatymo problemos sprendimas iš esmės. Kaip jis pats nurodo, į kertinį klausimą ar galiojantys teisės aktai Lietuvoje leidžia naudoti šilumos sąnaudų daliklius atitinkančius Standartui, o šildymo prietaisų galios (Kq koeficientų) nustatyme nesivadovauti Standartu, nebuvo atsakyta ir vėlesniuose Inspekcijos atsakymuose (2013-04-25 Nr. 2R-1125, 2014-04-25 Nr. 2R-1126) į pareiškėjo prašymus. Pažymėtina, jog teismas nevertina Inspekcijos 2013-03-05, 2013-04-25 sprendimų turinio (minėtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas pagal kompetenciją priskirtas nagrinėti Vilniaus apygardos teismui), tačiau konstatuoja, jog iš sprendimų turinio matyti, jog sprendimuose yra aptarta tvarka, kuria vadovautasi įdiegiant šilumos apskaitos daliklinę sistemą pareiškėjo name, taip pat aptartas Standarto naudojimas, nurodytas teisinis reglamentavimas, aptartas daliklinės sistemos įrengimo tinkamumas bei kiti klausimai. Vadinasi į pareiškėjui aktualius klausimus buvo atsakyta bei buvo įvertintas pareiškėjo prašymuose išdėstytų aplinkybių pagrįstumas. Tuo tarpu nesutikus su minėtų atsakovės sprendimų turiniu, įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjas sprendimų teisėtumą turėjo teisę pasitikrinti teikiant skundą teismui (Vilniaus apygardos teismui, Energetikos įstatymo 34 str. 16 d.). Byloje nėra duomenų, kad dėl šių sprendimų, nesutikus su jų turiniu, pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka būtų kreipęsis į teismą. Pareiškėjas prieštaraudamas Inspekcijos neveikimui taip pat nurodė, kad neatsakiusi į pareiškėjo keliamus klausimas, Inspekcija prašymus turėjo persiųsti nagrinėti kitoms institucijoms pagal kompetenciją. Pažymėtina, jog, kaip jau minėta, gavus sprendimus ir nesutikus su jų turiniu, pareiškėjas šį argumentą turėjo teikti skunde teismui (Vilniaus apygardos teismui) dėl konkrečių sprendimų. Atkreiptina, kad į pareiškėjo keliamus šilumos apskaitos klausimus pakartotinai (dėl taikomo nelegalaus daliklio panaudojimo būdo, geros kokybės šilumos teikimo užtikrinimo, koeficiento Kq paskaičiavimo ir kt.) buvo atsakyta ir vėlesniuose raštuose (2013-07-10 raštas Nr. 2R-1730, b. l. 120, 122–124).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo reiškiamus reikalavimus įvertinus atsakovės įstatymu (Energetikos įstatymo 9 str.) apibrėžtos kompetencijos apimtyje, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Inspekciją atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. F. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.