Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. P. (O. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas O. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir teismas) su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-3243 ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui O. P., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad Departamentas jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad jis dirba (duomenys neskelbtini). Leidimas galiojo iki 2021 m. sausio 23 d.

Nurodo, kad Departamentas Sprendimu leidimą panaikino, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. dėl to, kad gavo duomenis, jog Norvegijos Karalystė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo iki 2021 m. gegužės 28 d.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo turima informacija iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos apie jį šios bylos kontekste nėra besąlyginis pagrindas atsakovui priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

Nurodo, kad Departamentas neįvertino reikšmingų bylai aplinkybių, nevertino individualaus atvejo, netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas procedūras, t. y. nesikreipė į Norvegijos Karalystę, siekdamas išsiaiškinti, kokiu pagrindu ši valstybė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl jo neįsileidimo iki 2021 m. gegužės 28 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesuteikė pareiškėjui galimybės teikti paaiškinimus. Teigia, kad jis nuo 2019 m. sausio 23 d. laikinai gyvena Lietuvoje, dirba (duomenys neskelbtini), nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, nėra teistas ar laikomas keliančiu grėsmę užsieniečiu nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės tvarkai ar tarptautiniams santykiams. Pažymi, kad dėl itin prastos socialinės, ekonominės ir politinės padėties Ukrainoje, kurioje jis gyveno kartu su garbaus amžiaus motina, turėjo išvykti ir ieškoti pragyvenimo šaltinio kitur.

Nurodo, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad atsakovas nesilaikė gero viešo administravimo principo.

Departamentas atsiliepime į skundą nurodo, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–20).

Nurodo, kad 2020 m. liepos 10 d. vykdydamas užsieniečių kontrolę, įvertinęs centrinėje antros kartos Šengeno informacinėje sistemoje esančius duomenis, Departamentas nustatė, jog pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Norvegijos Karalystė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl neįsileidimo iki 2021 m. gegužės 28 d. Taigi, šiuo atveju Departamentas turėjo faktinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Nurodo, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pažymi, kad pagrindas įtraukti įspėjimą į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas yra Norvegijos Karalystės kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas. Departamentas neturi teisės kvestionuoti Šengeno valstybių priimtų sprendimų teisėtumo. Paaiškina, kad, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas aplinkybes, Departamentas taikė imperatyvias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Paaiškina, kad, nustatęs bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje numatytų savarankiškų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Departamentas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime šie faktiniai duomenys, taip pat ir teisės normos, kurių pagrindu Departamentas turėjo teisę panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, yra aiškiai ir konkrečiai nurodyti. Pažymi, kad pareiškėjo argumentai, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas procedūras, t. y. nesikreipė į Norvegijos Karalystę siekdamas išsiaiškinti, kokiu pagrindu ši valstybė į antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje įvedė perspėjimą dėl neįsileidimo. Paaiškina, kad Departamentas nagrinėjamu atveju vertina tik tai, ar dėl pareiškėjo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas. Įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato Departamento pareigos vertinti minėto įspėjimo įrašymo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą pagrįstumo. Pažymi, kad, pagal Reglamento 34 straipsnio 2 dalį, tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, jog Norvegijos Karalystės kompetentingų institucijų sprendimą jis apskundė, todėl ginčijamame Sprendime Departamentas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Teigia, kad Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsižvelgiant į tai, mano, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Departamentas 2018 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams (b. l. 30). Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2019 m. sausio 23 d ir galiojo iki 2021 m. sausio 23 d. (b. l. 44).

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2020 m. gegužės 14 d. informavo Departamentą, kad iš Norvegijos Karalystės SIRENE nacionalinio biuro gauta informacija apie tai, jog pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Norvegijos Karalystė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl neįsileidimo iki 2021 m. gegužės 28 d. (Reglamento 24 straipsnis) (Šengeno informacinės sistemos Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 38–40).

Departamentas, gavęs nurodytą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–3).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Ši įstatymo norma yra imperatyvi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas.

Taigi, Departamentas, gavęs informaciją, jog pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Norvegijos Karalystė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl neįsileidimo iki 2021 m. gegužės 28 d., turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pažymėtina, kad pagrindas įtraukti įspėjimą į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas yra Norvegijos Karalystės kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas. Departamentas neturi pagrindo nesivadovauti Šengeno valstybių priimtais sprendimais. Teismas vertina, kad nagrinėjamam atvejui neturi reikšmės pareiškėjo nurodyti argumentai, jog Departamentas nevertino reikšmingų bylai aplinkybių, individualaus atvejo, nesikreipė į Norvegijos Karalystę, siekdamas išsiaiškinti, kokiu pagrindu ši valstybė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl jo neįsileidimo, nesuteikė pareiškėjui galimybės teikti paaiškinimus.

Pagal Reglamento VI skyriaus nuostatas, kiekvienas asmuo turi teisę gauti asmens duomenis, susijusius su jais ir įvestus į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą, reikalauti, kad netikslūs duomenys apie jį būtų ištaisyti, taip pat kreiptis į bet kurios valstybės narės kompetentingą teismą ar instituciją dėl informacijos pašalinimo. Pagal Reglamento 34 straipsnio 2 dalį, tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis. Kaip minėta, perspėjimą įvedė Nyderlandų Karalystė, todėl tik ši valstybė gali tvarkyti šiuos duomenis apie pareiškėją. Byloje nėra duomenų, kad centrinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje įrašytas įspėjimas dėl pareiškėjo neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas iki 2021 m. gegužės 28 d. yra panaikintas. Kol šie duomenys yra Šengeno informacinėje sistemoje, pareiškėjas neturi teisės gyventi Šengeno erdvėje. Kaip minėta, Departamentas, gavęs tokio pobūdžio informaciją, neturi teisės spręsti dėl Norvegijos Karalystės institucijų priimtų administracinių sprendimų teisėtumo.

Pažymėtina ir tai, kad Departamentas organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus tik jei tai yra būtina. Teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus, paaiškinimus. Įvertinus individualias aplinkybes, patikrinimo metu atliekami tie veiksmai, kurie yra būtini ir pakankami sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Sprendimas priimtas įvertinus gautus faktinius duomenis, įvestus kitos valstybės narės, kuriais Departamentas neturi teisės abejoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose, kuriose pareiškėjai nurodė argumentus, jog jie nebuvo išklausyti prieš atsakovui priimant sprendimą, ne kartą konstatavo, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (LVAT 2017 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

Pagal Europos Sąjungos sutarties 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio nuostatas, Sąjunga suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams, Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas. Reglamento preambulės 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad centrinė antros kartos Šengeno informacinė sistema turėtų būti kompensacinė priemonė, padedanti išlaikyti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, remiant politikos krypčių, susijusių su į Sutarties IV antraštinės dalies trečią dalį įtraukta Šengeno acquis dalimi dėl asmenų judėjimo, įgyvendinimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Šengeno susitarimu nustatyta sistema grindžiama išorės sienų kontrolės suderintų taisyklių paisymu ir griežtu trečiųjų šalių piliečių atvykimo į valstybių, kurios yra minėto susitarimo šalys, teritoriją sąlygų, nustatytų Reglamentu, laikymusi; kiekviena valstybė narė, kurios teritorija priklauso Šengeno erdvei, turi būti tikra dėl bet kurios kitos šiai erdvei priklausančios valstybės vykdomos kontrolės veiksmingumo ir griežtumo (2012 m. birželio 14 d. sprendimas ANAFE byloje Nr. C‑606/10).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas vertina, kad ginčijamas Sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, gero viešojo administravimo principo.

VAĮ 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais remiantis kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo, efektyvumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Gero viešojo administravimo principas apima asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (LVAT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2112/2012), viešojo administravimo subjekto pareigą išaiškinti administracinio akto apskundimo tvarką (LVAT 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-284/2014), nešališkumo pareigą, pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai. Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (LVAT 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Gero administravimo principas reiškia, kad valstybės institucijos, priimdamos administraci­nius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališ­kai ir objektyviai (LVAT 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinė­je byloje Nr. A756-997/2014, 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015).

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, gero viešojo administravimo principų. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis, gautais iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos, ir imperatyviomis Įstatymo nuostatomis, neprieštarauja gero administravimo principo esmei. Teismas daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų.

Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, galiojantį teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad Departamentas, nustatęs visas aukščiau aptartas aplinkybes bei remdamasis turimais nenuginčytais įrodymais ir duomenimis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo O. P. (O. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.