Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Vėgelienės ir Faustos Vitkienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad Kauno teritorinė muitinė pateikė pareiškėjui 2019-05-06 pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie galimą nepalankų sprendimą. Mokesčių administratorius pranešime išdėstė priežastis ir teisinę bazę, kurių pagrindu pareiškėjui ir kitiems solidariems skolininkams už neteisėtai įgytas ir laikytas akcizines prekes (cigaretes), paženklintas trečiųjų šalių banderolėmis, preliminariais skaičiavimais numatoma įregistruoti 33000 Eur mokestinę prievolę.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta patenka į Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zoną, Kauno teritorinė muitinė 2019-05-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) persiuntė Vilnius teritorinei muitinei informaciją bei dokumentus dėl nepalankaus muitinės sprendimo pareiškėjo atžvilgiu ir prašė pagal kompetencija imtis visų priemonių galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 95 straipsnyje nustatyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai, jo 1 dalies 2 punktas nustato, kad vienas iš išvardintų mokestinės prievolės užtikrinimo būdų yra turto areštas. Turto areštas kaip mokestinės prievolės užtikrinimo būdas mokesčių mokėtojo atžvilgiu taikytinas ir tuo atveju, kai mokesčių administratorius yra užfiksavęs mokesčių teisės aktų pažeidimus, bet sprendimas dar nėra priimtas. MAĮ 101 str. 4 dalis numato, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą vienokiu ar kitokiu būdu gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus teritorinė muitinė priėmė 2019-05-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą dalies atsirasiančios solidarios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, surašant 2019-05-17 Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo aktu areštuoti žemės sklypas ir gyvenamasis namas, areštuoto turto vertė - 29736 Eur.

Teigia, kad skundžiamas Vilniaus teritorinės muitinės 2019-05-17 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas teisingai pritaikius teisės aktus, yra pagrįstas, todėl naikinti jo ir tenkinti G. M. skundą nėra pagrindo.

Taip pat nurodo, kad Kauno teritorinė muitinė 2019-07-31 raštu Nr. (duomenys neskelbtini)informavo, jog mokestinė prievolė G. M. nebus registruojama. Remdamasi tuo ir vadovaudamasi MAĮ 34 straipsniu, Vilniaus teritorinė muitinė 2019-08-06 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė panaikinti G. M. atžvilgiu surašytą Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-05-17), apie priimtą sprendimą pareiškėjas informuotas.

Teismas konstatuoja:

Byloje yra kilęs ginčas dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo, kuriuo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam turtui pritaikytas turto areštas.

Pareiškėjas nesutikdamas su minėtu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu teigia, kad Turto arešto akte Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-05-17) nurodyta turto vertė (29736 Eur) neatitinka tikrovės ir turto areštas atliktas netinkamai.

Ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus teritorinė muitinė skundžiamu sprendimu pareiškėjo atžvilgiu taikė mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus ir jam numatomos įregistruoti apie 33000 Eur dydžio mokestinės prievolės (dalies) įvykdymo užtikrinimui taikė turto areštą su turto disponavimo teisės apribojimu.

Muitinės įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01) 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog vienas iš muitinės uždavinių yra kontroliuoti bendrojo muitų tarifo, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių bei jų lengvatų, taip pat muitų teisės aktų nustatytų importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą. Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga muitinė, kuri administruodama pridėtinės vertės mokesčius ir akcizus yra laikoma mokesčių administratoriumi (Mokesčių administravimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-06-05) 15 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsniu, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Taigi mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.

Turto arešto teisinį reglamentavimą nustato MAĮ 101 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, turto areštas - šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių - valdymo, naudojimosi, disponavimo - priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 101 str. 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Vadovaujantis MAĮ 101 str. 3 dalimi, mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. MAĮ 101 str. 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą vienokiu ar kitokiu būdu gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad galima mokestinė prievolė muitinei atsirastų neteisėtų veiksmų pasėkoje bei įvertinus jos dydį ( apie 33000 Eur), buvo pagrįsta rizika, kad šią sumą gali būti sunku išieškoti, todėl pareiškėjo tikėtinai mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui Vilniaus teritorinė muitinė 2019-05-17 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai nusprendė areštuoti skolininkui priklausantį turtą, įformindama 2019-05-17 Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) su turto disponavimo teisės apribojimu (bendra turto vertė - 29736 Eur).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno teritorinė muitinė 2019-07-31 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo Vilniaus teritorinę muitinę, jog mokestinė prievolė G. M. nebus registruojama. Remdamasi tuo ir vadovaudamasi MAĮ 34 straipsniu, Vilniaus teritorinė muitinė 2019-08-06 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė panaikinti G. M. atžvilgiu surašytą Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-05-17) (b.l. 19-21).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, manantys, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nurodytos ABTĮ nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, privalo nustatyti ne tik tai, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, bet taip pat ir tai, ar šios teisės ir interesai objektyviai yra pažeisti. Tik nustačius išvardintas aplinkybes, pareiškėjo teisės gali būti apgintos vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų, o tokių aplinkybių nenustačius, skundas (prašymas) atmetamas ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-11-443/2005, A-502-304/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio nuostatas, tokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas konstatuoja aplinkybes, pagrindžiančias proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ar kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad tokių aplinkybių nėra, yra laikomi įrodymais. Tam tikrų faktinių duomenų pripažinimas ar paneigimas negali būti laikomas skundo reikalavimu, tai yra tik motyvas, teismui priimant sprendimą; administracinių bylų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) gynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo; tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pačiam atsakovui panaikinus (pakeitus) administracinį aktą, ir tuo užtikrinus pareiškėjo skundu keliamus siekius, administracinėje byloje nėra pagrindo vertinti pareiškėjo skundo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bei sprendimai administracinėse bylose Nr.A-14-261/2007, Nr.AS-146-669/2009,Nr. A-662-2481/2012; Nr. A-146-2784/2012 ir kt.).

G. M. teismui pateiktu skundu kėlė reikalavimą panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2019-05-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl jam priklausančio turto arešto.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno teritorinė muitinė 2019-07-31 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo Vilniaus teritorinę muitinę, jog mokestinė prievolė G. M. nebus registruojama. Remdamasi tuo ir vadovaudamasi MAĮ 34 straipsniu, Vilniaus teritorinė muitinė 2019-08-06 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė panaikinti G. M. atžvilgiu surašytą Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-05-17) (b.l. 19-21).

Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamo sprendimo pagrindu priimtas Turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra panaikintas, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundu keliami tikslai yra pasiekti, šios bylos ginčo dalyko nebeliko, o kartu išnyko ir pareiškėjo materialusis teisinis suinteresuotumas, t. y. aiškiai identifikuojamas interesas apginti objektyviai egzistuojančią, bet ne tariamą, subjektinę teisę. Teismas konstatuoja, kad atsižvelgus į po skundo padavimo pasikeitusią faktinę situaciją, t. y. į tai, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2019-08-06 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė panaikinti G. M. atžvilgiu surašytą Turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 19-21), pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimas teismo sprendimu nereikštų asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, nes pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, t. y. byloje keliamų reikalavimų išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialiojo teisinio santykio.

Teismas akcentuoja, kad ginčijamo sprendimo neigiamas poveikis tarp administracinės bylos šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams yra pasibaigęs, taigi skundo nagrinėjimas tik dėl formalaus sprendimo panaikinimo nebūtų suderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu, nes tai reikštų tam tikrų faktų pripažinimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką materialiųjų teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (pvz., 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1613-662/2015).

Kadangi nagrinėjamojoje byloje neliko pagrindo vertinti skundu pareikšto reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.