- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-25
- Bylos Nr.
- 2-1910/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- J. D., R. D.
- Kategorijos
- 126.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo J. D. prašymas dėl varžytynių sustabdymo atsakovės R. D. įmonės „Kertupis“ bankroto byloje Nr. B2-187-260/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovui R. D. įmonei „Kertupis“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą. Teismas 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi pripažino R. D. įmonę „Kertupis“ bankrutavusia ir likviduojamą dėl bankroto bei patvirtino įmonės kreditorių turtinius reikalavimus (J. D. kreditorinis reikalavimas 601,35 Lt, VSDFV Kaišiadorių skyriaus – 6751,60 Lt). Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtino patikslintą VSDFV Kaišiadorių skyriaus turtinį reikalavimą 7183,56 Lt sumai. Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi R. D. įmonės „Kertupis“ savininką J. D. patraukė bankroto byloje bendraatsakovu, areštavo jo turtą - žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kad į šį turtą ateityje būtų galima nukreipti išieškojimą. Įmonės likvidavimo procese bankroto administratorius nutarė 2010 m. rugpjūčio 20 d. 9 val. parduoti iš varžytynių areštuotą atsakovui J. D. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.
Šalies argumentai
Atsakovas J. D. pateikė teismui prašymą sustabdyti 2010 m. rugpjūčio 20 d. 9 val. varžytynes dėl jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pardavimo. Prašyme nurodė, kad bankroto administratorius nepagrįstai nutarė iš varžytynių parduoti ne įmonei nuosavybės teise priklausančius automobilius, kurių rinkos vertė apie 22 000 Lt, o J. D. turtą. J. D. pažymėjo, kad R. D. įmonę „Kertupis“ įsteigė jo sutuoktinė nesant jo sutikimo ir turtinės naudos iš įmonės veiklos J. D. negavo. Atsakovas nurodė ir tai, kad išieškojimą būtų galima nukreipti į jo sutuoktinės bei jo gaunamas pajamas iš darbinės veiklos, o ne į asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. d. nutartimi atsakovo J. D. prašymo dėl varžytynių sustabdymo netenkino. Teismas nutartį grindė tuo, kad J. D. neskundė Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria areštuotas šiam atsakovui nuosavybės teise priklausantis sklypas, kurį bankroto administratorius ir siekia parduoti iš varžytynių. Tai reiškia, kad atsakovas J. D. sutiko, jog jis yra atsakingas už R. D. įmonės „Kertupis“ skolas. Nutartyje pažymima ir tai, kad atsakovo J. D. minimi įmonei priklausantys automobiliai iki šiol nėra perduoti bankroto administratoriui, todėl bankroto administratorius pagrįstai nutarė parduoti individualios įmonės savininko, patraukto bankroto byloje bendraatsakovu, turtą. Be to, kreditorių reikalavimų tenkinimas, vykdant bankroto procedūras, nėra išieškojimas, kurį galima būtų nukreipti į įmonės savininkų pajamas, gaunamas iš darbinės veiklos.
Atsakovas J. D. dėl pirmosios instancijos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti šią nutartį ir uždrausti R. D. įmonės „Kertupis“ bankroto administratoriui iš varžytynių parduoti atsakovui J. D. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kol nebus išnaudota išieškojimo galimybė iš įmonės turto bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Bankroto administratorius nepagrįstai nutarė iš varžytynių parduoti ne įmonei nuosavybės teise priklausančius automobilius, kurių rinkos vertė apie 22 000 Lt, o J. D. turtą.
2) R. D. įmonę „Kertupis“ įsteigė jo sutuoktinė nesant J. D. sutikimo. Turtinės naudos iš įmonės veiklos J. D. negavo.
3) Išieškojimą būtų galima nukreipti į jo sutuoktinės bei jo gaunamas pajamas iš darbinės veiklos, o ne į asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovo R. D. įmonės „Kertupis“ bankroto administratorius UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras atsiliepime į apelianto atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1) R. D. įmonė „Kertupis“ įsteigta santuokos metu, įmonės bankroto byloje bendraatsakovu patrauktas J. D., kurio turtas areštuotas.
2) Apelianto argumentas, kad pirmiausia reikėtų nukreipti išieškojimą į įmonei nuosavybės teise priklausančius automobilius, realiai negali būti įgyvendintas, kadangi iki šiol R. D. įmonės „Kertupis“ savininkė nėra perdavusi šių automobilių bankroto administratoriui, nors Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartimi tenkino administratoriaus prašymą ir įpareigojo įmonės savininkę perduoti įmonės turtą administratoriui. Kadangi R. D. įmonė „Kertupis“ neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, likviduojamos įmonės kreditorių turtiniai reikalavimai gali būti tenkinami iš jos savininkų turto.
3) Akivaizdžiai nepagrįsti atsakovo prašymai ir skundai vilkina operatyvų bankroto procedūrų vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Siekiant teisingai išspręsti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino likviduojamos individualios įmonės savininkės sutuoktinio, įmonės bankroto byloje patraukto bendraatsakovu, prašymo dėl varžytynių, kuriose nutarta parduoti šio asmens turtą, sustabdymo, turi būti nustatyta tokio prašymo paskirtis, įvertinti prašymo patenkinimo pagrindai bei nustatytos aplinkybės, kuriomis grįstas prašymas.
Prašymas dėl varžytynių sustabdymo bankroto byloje yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris pagal savo turinį yra prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo - turto realizavimo įmonės bankroto procese sustabdymo (CPK 145 str. 2 d. 10 p.). Civilinio proceso įstatymas laikinosios apsaugos priemonės taikymo galimybę sieja su teismo sprendimo, kuriuo tenkinamas materialaus pobūdžio reikalavimas, įvykdymo užtikrinimu (CPK 144 str. 1 d.). Įstatyme nustatyta laikinosios apsaugos priemonės taikymo galimybė ir iki ieškinio padavimo, tačiau tokiu atveju taikomos CPK 148 straipsnio antrojoje dalyje nustatytos taisyklės (CPK 144 str. 3 d.). Tačiau kai asmuo paduoda procesinio pobūdžio prašymą dėl varžytynių sustabdymo individualios įmonės likvidavimo procese ir nereiškia materialaus reikalavimo, kurio patenkinimo atveju būtų galima užtikrinti jam galimai palankaus sprendimo įvykdymą, nėra pagrindo tenkinti tokį prašymą.
Pasisakant dėl apelianto argumentų, susijusių su negalimumu nukreipti išieškojimą į jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą individualios įmonės bankroto procese, pastebėtina, kad pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu, tačiau ne tik ta turto dalimi, kuri yra bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, bet ir asmeniniu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti taip pat sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sutuoktinių turto – individualios įmonės – bendrumo prezumpcija nėra paneigta, todėl atsakovas nepagrįstai prašo sustabdyti varžytynes dėl jam priklausančio turto priverstinio pardavimo R. D. įmonės „Kertupis“ bankroto byloje.
Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio15 d. nutartimi atsakovo R. D. įmonės „Kertupis“ savininką J. D. patraukė bankroto byloje bendraatsakovu, areštavo jo turtą – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir nurodė arešto tikslą - kad į šį turtą ateityje būtų galima nukreipti išieškojimą. Šios pirmosios instancijos teismo nutarties J. D. apeliacine tvarka neskundė ir nutartis dėl šio atsakovo turto arešto įsiteisėjo.
Atsakovas J. D., siekdamas, kad į, jo manymu, jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą nebūtų nukreipiamas išieškojimas R. D. įmonės „Kertupis“ bankroto byloje, turi teisę bankroto byloje reikšti materialinį teisinį reikalavimą dėl pripažinimo, jog verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, ir kad jis neturi pareigos atsakyti už įmonės skolas kaip juridinio asmens dalyvis ir taip paneigti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, taip pat įrodinėti, jog tam tikras turtas pareiškėjui priklauso asmeninės nuosavybės teise. Tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas tik procesinis klausimas dėl varžytynių sustabdymo, o materialiojo pobūdžio klausimas gali būti sprendžiamas tik iškėlus ginčą dėl materialiojo teisinio pobūdžio teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad atsakovas savo subjektines teises taip pat gali apginti ir pareikšdamas reikalavimą dėl varžytynių akto ir jų metu sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiais, jei tam būtų įstatymų nustatyti pagrindai. Atsakovui J. D. nepareiškus materialaus pobūdžio reikalavimų dėl R. D. įmonės „Kertupis“ įmonės pripažinimo jo sutuoktinės asmenine nuosavybe, tenkinti atsakovo J. D. procesinio prašymo dėl varžytynių sustabdymo nėra pagrindo.
Kiti apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl negalimumo nukreipti išieškojimą į jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą pagal jo pareikštą procesinį prašymą, taip pat atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.
Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl varžytynių sustabdymo, todėl šio teismo priimta nutartis atskirojo skundo argumentais paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.