- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- 1A-316-175/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00463-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Ramūnas Antanavičius, Algerdas Urbšys
- Kaltinamasis
- K. J.
- Nukentėjusysis
- Š. V.
- Advokatai
- Marius Zabita
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Editos Dambrauskienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu).
Nukentėjusiojo Š. V. pareikštas civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
K. J. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį jį kaltinant tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. J., D. Č., A. J. ir asmenimis, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę ir kurių atžvilgiu paskelbta paieška, bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodamas psichinę prievartą - Š. V. aiškindamas, kad asmenys, kurie buvo Š. V. pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai jį sužaloję - Š. V. atžvilgiu tęs savo veiksmus, ir taip baugindamas nukentėjusįjį, neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 procentų pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodamas šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam Š. V. sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką – asmenį, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, kaip asmenį per kurį turės būti perduodami pinigai, per jį vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti G. J. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno.Kauno apylinkės teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių K. J. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, todėl jis išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo K. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 4 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.Skunde prokuroras tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kitoje byloje Nr. 1-28-175/2011 nustatytas aplinkybes, kaip įrodymus, paneigiančius K. J. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Nuosprendis, priimtas minėtoje byloje, nustato tam tikrus prejudicinius faktus: aplinkybę, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vykdoma neteisėta veika – turto prievartavimas, aplinkybę, kad šią neteisėtą veiką vykdė grupė asmenų, kurioje dalyvavo ne tik nuteistieji, bet ir kiti, tuo metu paieškomi asmenys. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nuosekliai konstatuojama, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių aplinkybių yra vieningi, pakankamai išsamūs ir juos patvirtina kiti byloje nustatyti duomenys.Skunde pažymima, kad byloje Nr. 1-28-175/2011 priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistieji veikė kartu su asmenimis, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpė ir kurių atžvilgiu vyksta paieška. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, K. J. atžvilgiu buvo paskelbta paieška ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo laiku.Pasak prokuroro, teismo išvados dėl nukentėjusiojo Š. V. parodymų prieštaringumo yra nepagrįstos. Susipažinus su teismo posėdžių protokolu ir jame fiksuotais nukentėjusiojo parodymais konstatuotina, kad nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės yra identiškos. Nukentėjusiojo parodymai tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu yra vieningi. Atkreipiamas dėmesys, kad teismui savo nuožiūra BPK 276 straipsnio pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus, šis patvirtino, kad jie yra teisingi. Iš esmės vienintelė nauja aplinkybė Š. V. nurodyta teisiamojo posėdžio metu yra ta, kad jam būnant ligoninėje, pas jį lankėsi ONTV vadovas E. M. ir sakė „nu Š., čia tu pradedi karą“. Kodėl ši frazė teismo nuosprendyje pavirto priekaištais nukentėjusiajam, žinoma tik teismui. Iš esmės nukentėjusysis teismo posėdžio metu išlaikė poziciją, kad nusikaltėliai sakė, jog yra viską nupirkę, todėl jis neitų ir nieko neieškotų. Išanalizavus Š. V. ir E. M. parodymus, nenustatyta, kad jie tarpusavyje būtų prieštaringi ar, kad E. M. parodymai paneigia Š. V. nurodytas aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu vykusių apklausų analizė leidžia daryti išvadą, kad teismas, atlikdamas liudytojo apklausą ir formuodamas jam klausimus, sukėlė situaciją, kurią ir traktavo, kaip parodymų prieštaravimą. Pats E. M. neneigė, kad ikiteisminio tyrimo metu yra bendravęs su Š. V., todėl neatmetama galimybė, kad lankėsi pas jį ligoninėje.Skunde prokuroras pažymi, kad nenustatyti ir prieštaravimai tarp liudytojos G. R. ir Š. V. parodymų. Išvada apie šios liudytojos parodymų prieštaringumą grindžiama tuo, kad G. R. nieko nežinojo apie Š. V. asmeninius ir verslo reikalus, 150 000 Lt ar prievartautą turtą. Tačiau apklausta teismo posėdžio metu G. R. nurodė, kad nežinojusi kuo užsiima Š. V. ir neklaususi, kam jam reikalinga 150 000 Lt suma. Š. V. nurodė, kad G. R. nieko nepasakojo apie prievartaujamą turtą, sumokėtus pinigus, nes nenorėjo jos jaudinti. Akivaizdu, kad jokie prieštaravimai nenustatyti.Prokuroro įsitikinimu, teisiamojo posėdžio metu nebuvo nustatyta jokių prieštaravimų. Tačiau teismui konstatavus, kad prieštaravimai yra, jis privalėjo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai buvo apklausti teisiamojo posėdžio metu, todėl, esant pagrindui, buvo galima juos apklausti dar kartą arba atlikti akistatą. Nesiėmus pareigos prieštaravimams pašalinti, teismas vienus parodymus pripažino nepatikimais, tuo tarpu kitus įvertino kaip patikimus. Taip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Nesuprantami teismo motyvai dėl nukentėjusiojo santykių su O. V. bei dėl fakto, kad buvo sumokėta 150 000 Lt. Nukentėjusiojo parodymai yra savarankiška duomenų rūšis ir turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles, kaip ir kiti įrodymai. Nesuprantama ir teismo išvada dėl Š. V. santykių su O. V.. Teismas išvadą, kad Š. V. siekia apkalbėti K. J., grindžia pakankamai sudėtingomis ir su nukentėjusiuoju tiesiogiai niekaip nesusijusiomis aplinkybėmis, t. y. teismas nurodo, kad aplinkybė, jog K. J. brolis A. J. praeityje draugavo su O. V. dukra, sudaro pagrindą Š. V. parodymus vertinti kaip nepatikimus. Teismas padarė išvadą, kad ištyrus byloje surinktus įrodymus nenustatyta, jog kaltinamasis K. J. būtų susijęs su nors vienu nukentėjusiojo pagrobimu ir jo sužalojimu, ar su ginklo pagrobimu. Priešingai, byloje nustatyta, kad šias nusikalstamas veikas padarė kiti asmenys. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. K. J. buvo kaltintas grasinimu ir poveikiu nukentėjusiajam, o ne jo pagrobimo organizavimu.Skunde nurodoma, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Nepagrįstai didesnė galia suteikta vieniems duomenų šaltiniams ir nepagrįstai iš anksto kritiškai vertinti kiti duomenys. Byloje atliktas selektyvus rodymų vertinimas ir ignoruota galimybė šalinti nustatytus prieštaravimus, jei teismui atrodė, kad tokie prieštaravimai yra. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisintojo gynėjas skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, dėl to padarė neteisingą, faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad neįrodyta, jog K. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje.Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, prokuroro apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus ir motyvus, sprendžia, kad prokuroro skundo argumentai, kuriais jis grindžia nesutikimą su apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, yra nepagrįsti. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. J. dėl BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuosprendyje aprašyti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, pateiktas jų vertinimas, argumentuotai nurodyta, kodėl teismas sprendžia, kad šioje byloje surinktų įrodymų visuma nėra pakankama abejonių nekeliančioms išvadoms dėl K. J. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką ir jo kaltės pagrįsti. Kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nesutikti su išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis ir byloje surinktus įrodymus vertinti taip, kaip apeliaciniame skunde siūlo prokuroras, neturi pagrindo. Pažymima, kad pagal BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu nustatytos aplinkybės, nurodytos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktuose. Kolegijos vertinimu, nagrinėjant bylą apylinkės paminėtos BK ir BPK normos buvo pritaikytos tinkamai.Esminis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo remiantis tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, yra tai, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiojo Š. V. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nelaikė jų objektyviu K. J. kaltės įrodymu. Pasak prokuroro, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir liudytojais šioje byloje apklaustų asmenų paaiškinimai.Nukentėjusiojo parodymai gali būti vienu iš įrodymų sprendžiant dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką. Tačiau pažymima, kad nukentėjusiojo parodymai, kaip kaltės įrodymas, gali būti tada, kai juos patvirtina kiti bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas K. J. iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiojo Š. V. parodymais, kuriuose jis teigė, kad 2008 m. pradžioje, kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ vykusių susitikimų metu, K. J. su kitais asmenimis naudojo psichinę prievartą ir reikalavo perduoti 50 procentų pelno. Faktinė aplinkybė, kad 2008 m. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta ir reikalaujama perduoti dalį pelno, abejonių nekelia. Ji yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu. Tačiau, priešingai, nei tvirtinama apeliaciniame skunde, įrodymų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą dėl K. J. dalyvavimo darant minėtą nusikalstamą veiką, šioje byloje nėra surinkta. Prokuroras teisingai skunde pažymi, kad baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tokia nuostata įtvirtinta BPK 255 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusysis Š. V. teismo posėdyje patvirtino savo tyrimo metu duotus paaiškinimus, kad vienas iš turto prievartavime dalyvavusių asmenų buvo K. J., tačiau, priešingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nepatvirtino ne tik kaltinamasis K. J., bet ir šioje byloje apklausti liudytojai. K. J. neneigė, kad kaltinime nurodytu laiku jis galėjo būti susitikęs su Š. V., galėjo kalbėtis apie bendrą verslą, tačiau kategoriškai neigė nukentėjusiojo atžvilgiu naudojęs psichinę prievartą, reikalavęs dalintis pelnu. Liudytoju apklaustas O. V. teismo posėdyje nurodė Š. V. su jokiais nusikaltėliais nesuvedęs, buvęs nukentėjusiojo apkalbėtas. Taip pat nurodė, kad kažkuriuo metu jis su dukra, A. J. ir K. J. buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, prie jų prisijungė Š. V., buvo kalbama apie verslą, parduodamą techniką, tačiau nieko reikšmingo nevyko ir po to jie išsiskirstė. Liudytoja G. R. jokių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl K. J. dalyvavimo inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, teismo posėdyje nenurodė (3 t. b. l. 7). Tokių aplinkybių nenurodė ir liudytojas E. M. (3 t. b. l. 60). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, ją palyginęs tarpusavyje, padarė pagrįstą išvadą, kad tą aplinkybę, jog K. J. prievartavo nukentėjusiojo turtą, nurodė tik pats nukentėjusysis. K. J. jam pareikštą kaltinimą neigia kategoriškai, o duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo paaiškinimus, o tuo pačiu sudarytų pagrindą kritiškai vertinti K. J. pateiktą versiją, byloje nėra surinkta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, K. J. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo išteisino neįrodžius jo dalyvavimo šios veikos padaryme. Prokuroras, nors ir nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde vis tik nenurodė objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie nuosprendyje padarytas išvadas paneigtų ir būtų pakankami K. J. pripažinti kaltu dėl nukentėjusiojo Š. V. turto prievartavimo. Skundžiamame nuosprendyje yra pateiktas išsamus byloje surinktų įrodymų, tame tarpe ir nukentėjusiojo Š. V. paaiškinimų, vertinimas, argumentuotai pasisakyta, kodėl teismas vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta ir jais nesivadovauja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes jos pagrįstos bylos medžiaga, o apelianto skundo teiginiai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Vien tai, kad prokuroras minėtų asmenų parodymus vertina skirtingai, nei teismas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.Dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kad teismas nepagrįstai vertino kitoje byloje Nr. 1-28-175/2011 nustatytas aplinkybes, kaip įrodymus, paneigiančius K. J. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, visų pirma pažymima tai, kad nagrinėjamos bylos specifiką, tuo pačiu ir įrodymų vertinimą, šiuo atveju lemia tai, kad K. J. atžvilgiu nagrinėjama byla yra išskirta iš baudžiamosios bylos, kurioje dėl Š. V. turto prievartavimo pripažinti kaltais ir nuteisti kiti asmenys. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu teigia prokuroras, pagrįstai į minėtoje byloje nustatytas aplinkybes atsižvelgė tiek, kiek jos teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl K. J. baudžiamosios atsakomybės šioje byloje. Baudžiamoji atsakomybė yra individuali ir dėl asmens kaltės kiekvienu atveju sprendžiama atskirai, t. y. asmens kaltė, kaip minėta, negali būti preziumuojama, o turi būti įrodyta patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta. Nepagrįstu kolegija laiko prokuroro skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad byloje yra prieštaravimų, nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, dėl to nepagrįstai vienus įrodymus laikė patikimais, o kitus atmetė. Pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Nagrinėjamu atveju esminių prieštaravimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, privalėjo pašalinti, šioje byloje kolegija neįžvelgia. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus įrodymus, kuriais buvo grindžiamas K. J. pareikštas kaltinimas, t. y. teisimajame posėdyje apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, ištyrė rašytinius įrodymus. Tiek nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas K. J., tiek nukentėjusysis Š. V., duodami paaiškinimus teisme, pasiliko prie savo pozicijos, išsakytos ikiteisminio tyrimo metu. Teismo posėdyje apklausti liudytojai, taip pat rašytiniai duomenys, kaip minėta, nukentėjusiojo versijos nepatvirtino, o nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens versijos – nepaneigė. Kitų įrodymų, kurie nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liko neištirti ir neįvertinti, šiuo atveju nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos procesinės galimybės ikiteisminio tyrimo metu surinktiems įrodymams patikrinti ir pagrįstai konstatuota, kad apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti įrodymų šioje byloje nepakanka. Vien ta aplinkybė, kad K. J. atžvilgiu buvo paskelbta paieška ir byla jo atžvilgiu išskirta, pati savaime, negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu K. J. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Pirmosios instancijos teismas dėl K. J. išvykimo į užsienį darbo reikalais 2008 m. skundžiamame nuosprendyje pasisakė, paminėtas aplinkybes įvertino ir apeliacinės instancijos teismas nesutikti su apylinkės teismo nuosprendyje išreikšta pozicija neturi pagrindo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi visus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio argumentus ir motyvus, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad byloje nėra neginčijamai įrodytas K. J. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką. Prokuroras, nors ir nesutikdamas su išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, tokį nesutikimą grindžia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vertinant įrodymus nesilaikymu, tačiau apeliacinės instancijos teisme, patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, įrodymų vertinimo klaidų nekonstatuota, taip pat nenustatyta kitų esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir priimti naują nuosprendį K. J. pripažįstant kaltu padarius BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teisinio pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliacinį skundą atmesti.