Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-102-143/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-16
Bylos Nr.: P-102-143/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-06868-2013-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas: A. B.
Atsakovas: Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Trečiasis asmuo: Klaipėdos teritorinei ligonių kasai

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-102-143/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06868-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK, atsakovas) direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. 1P-200 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir 2013 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 1P-202 ,,Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į tas pačias pareigas; 3) išmokėti už priverstinės prastovos laiką vidutinį darbo užmokestį.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1P-200 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“ jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, o 2013 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 1P-202 ,,Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“ jis atleistas iš užimamų Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Klaipėdos TLK) direktoriaus pareigų. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta konstatavus, kad priimdamas 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 „Dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų įtraukimo į 2011 metų sutartį“ ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499 „Dėl 2012 m. sutarties „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“, kuriais buvo atsisakyta papildyti Klaipėdos TLK ir viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2011 m. sutartį bei 2012 m. kovo 1 d. sutartį Nr. S2-2012-137/05-12-0008 II lygio psichiatrijos stacionarinių ir suaugusių psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, nepaaiškindamas Ligoninės atstovams savo priimamų sprendimų dėl atsisakymo papildyti minėtas sutartis esmės, taip pat šių sprendimų teisiškai neargumentuodamas, pareiškėjas netinkamai organizavo Klaipėdos TLK veiklą ir nesilaikė Klaipėdos TLK nuostatų, patvirtintų VLK direktoriaus 2003 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1K-8 (2011 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-95 redakcija), 9.1 punkto reikalavimų, netinkamai vykdė Klaipėdos TLK direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto VLK direktoriaus 2004 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 21-K, 6, 7 ir 21 punktuose nustatytas funkcijas; taip pat konstatavus, kad nurodytais veiksmais ir laiku nevykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintus įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius principus, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 punktą. Pažeidimas įvertintas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda jam turi būti panaikinta, nes atsakovas neįrodė jo veiksmuose esančios tarnybinio nusižengimo sudėties, taip pat dėl padarytų procedūrinių pažeidimų. Pareiškėjas tvirtino, kad jo tariamai įvykdytų pažeidimų paaiškėjimo data yra 2013 m. rugpjūčio 26 d., kai buvo paskelbtas LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-379/2013. Atsakovas apie šį sprendimą žinojo, kadangi pats byloje dalyvavo trečiojo asmens teisėmis, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas, būdamas aktyvus ir remdamasis gero administravimo principu, privalėjo pradėti tyrimą savo iniciatyva, o ne pagal sveikatos apsaugos ministro nurodymą. Nesilaikęs šių viešojo administravimo subjektui keliamų reikalavimų, atsakovas pažeidė tarnybinio nusižengimo tyrimo tvarką, procesinių veiksmų atlikimo terminus. Vertino, kad tarnybinė nuobauda paskirta praleidus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminą. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos nei vienos VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimtinės aplinkybės, kai tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktu, LVAT praktika ir aiškino, kad tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui. Pareiškėjui įteiktame 2013 m. rugsėjo 19 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 3P-134 nėra konkrečiai ir tiksliai nurodyta, kokius neteisėtus ir teisės aktų uždraustus veiksmus jis atliko, nėra nurodytos konkrečios datos ir / ar vietos, kada ir ką netinkamai atliko, o apsiribojama abstrakčios informacijos pateikimu. Paaiškino, kad nebuvo teisinio pagrindo VLK direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-130 pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą vertinti kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes nurodyta nuobauda buvo apskųsta ir priimant skundžiamą Įsakymą neturėjo res judicata statuso. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Įsakymas naikintinas, nenustačius pažeidimo sudėties.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą. Panaikino Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. 1P-200 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“. Panaikino Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 1P-202 „Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“. Grąžino A. B. į Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus pareigas (A lygis, 18 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė). Šią sprendimo dalį nurodė vykdyti skubiai. Priteisė pareiškėjui iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 70 913,20 Lt (20 537,88 eurų) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė taikyta už dvejopo pobūdžio tarnybinį nusižengimą, kurį sudaro dvi visiškai skirtingos dalys: pirma, atsakomybė taikyta už 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499; antra, už LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A146-379/2013, nevykdymą. Pažymėjo, kad savo esme, pobūdžiu, faktinėmis aplinkybėmis šie tarnybiniai nusižengimai yra visiškai skirtingi, nes 2011 m. ir 2012 m. Klaipėdos TLK sprendimų priėmimą sąlygojo tam tikros tuo laiku buvusios aplinkybės, nulėmusios būtent tokių sprendimų priėmimą (buvo įvairių aukštesnių institucijų nuomonių tuo klausimu, kuriomis vadovautis Klaipėdos TLK direktorius privalėjo), o pareiga vykdyti LVAT sprendimą pareiškėjui atsirado tik po šio sprendimo priėmimo, šis nusižengimas susijęs su kitokio pobūdžio veikla – teismo sprendimo tinkamu vykdymu, o ne tiesioginių pareigų atlikimu vykdant tiesiogines Klaipėdos TLK funkcijas, įgyvendinant šios įstaigos nuostatuose numatytą veiklą.

Teismas nustatė, kad VLK direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 1P-171 „Dėl komisijos sudarymo“ (kartu su 2013 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1P-195) sudarytos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 3 d. motyvuotoje išvadoje Nr. 3P-181 dėl pažeidimų, susijusių su Klaipėdos TLK direktoriaus atsisakymu papildyti 2011 m. ir 2012 m. sutartis, remiamasi išimtinai tik LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, pati Komisija dėl pažeidimų esmės visiškai nepasisako, tik daro išvadą, kokius teisės aktus pažeidė pareiškėjas pagal tai, kaip tai nurodyta LVAT nutartyje. Dėl LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties vykdymo 2013 m. spalio 3 d. išvadoje dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo Nr. 3P-181 (toliau – ir Išvada) nurodoma, kad Klaipėdos TLK 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. A1-4812 informavo (Komisija užklausė tokios informacijos), kad sutarčių papildymo projektai 2013 m. rugsėjo 26 d. pateikti Ligoninei pasirašyti. Komisija Išvadoje pasisako, kad sutarčių papildymo projektų pateikimas Ligoninei 2013 m. rugsėjo 26 d. nėra tinkamas LVAT nutarties įvykdymas, nurodoma, kad LVAT nutartis nebuvo įvykdyta iki pat Išvados surašymo datos, t. y. ji nebuvo įvykdyta per laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., nors teismas įpareigojo Klaipėdos TLK atlikti tam tikrus veiksmus. Išvadoje taip pat nurodoma, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo atsižvelgta į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Nurodoma, kad VLK direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-130 A. B. yra paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, kuri galiojo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu. Ši aplinkybė pripažinta kaip atsakomybę sunkinanti. Vertindamas pastarąją aplinkybę teismas pažymėjo, kad VLK direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 1P-130 yra panaikintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl sprendė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo esant pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui negalėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda už jo priimtus ir pasirašytus 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499, už šių sprendimų neatitikimą teisės aktų nuostatoms, kuris buvo konstatuotas LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, kadangi buvo pasibaigęs imperatyvus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas. Nustatęs šį pažeidimą teismas nevertino kitų pareiškėjo argumentų dėl nuobaudos skyrimo už nurodytų dokumentų surašymą (tokių, kaip kitų procedūrinių terminų pažeidimai, pareiškėjo kaltės nebuvimo atsisakant papildyti sutartis, kadangi ir aukštesnių įstaigų, ir institucijų nuomonė buvo tokia pati kaip ir pareiškėjo). Pažymėjo, kad praleistas nuobaudos skyrimo terminas yra naikinamasis, todėl nuobauda iš viso negalėjo būti paskirta, o dėl to nėra pagrindo vertinti, ar ji buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teismas pažymėjo, kad Išvadoje nėra nurodytos tarnybinio nusižengimo – VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 9 punkto (įsiteisėjusių teismo sprendimų, susijusių su valstybės tarnautojo pareigomis ir jų atlikimu, nevykdymas) – padarymo aplinkybės, pasekmės, pareiškėjo kaltė Išvadoje nėra atskleidžiama.

Teismas nustatė, kad, surašant pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, dar nebuvo pasibaigęs LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties įvykdymo terminas, todėl jame nebuvo įtarimo, kad pareiškėjas tyčia nevykdo teismo sprendimo. Paaiškinime, kurį pareiškėjas teikė gavęs šį pranešimą, yra nurodyta, kad terminas LVAT nutarčiai įvykdyti dar nėra pasibaigęs, t. y. nusižengimo tyrimo procedūros metu pareiškėjui dar nebuvo pateiktas įtarimas dėl LVAT nutarties nevykdymo, pareiškėjas paaiškino, kad dar galimas nutarties įvykdymas, ir tik tiek šis nusižengimas tarnybinio tyrimo metu buvo aptartas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė Klaipėdos TLK 2013 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. A1-4787, kurį pasirašė pareiškėjas kaip įstaigos direktorius, iš kurio, taip pat jo priedų, matyti, kad pareiškėjas Ligoninės vyriausiajam gydytojui pateikė 2009–2012 m. sutarčių papildymų projektus. Tuos projektus pareiškėjas jau pasirašė, reiškia juos beliko pasirašyti Ligoninės atstovui. Nors tai buvo paskutinė diena, kurią turėjo būti įvykdyta LVAT nutartis, tačiau tarnybinio tyrimo metu ši aplinkybė niekaip nebuvo įvertinta, nebuvo paneigta, kad tai yra tinkamas LVAT nutarties vykdymas, nebuvo konstatuota, kodėl jis laikomas netinkamu. Taigi teismas sprendė, kad už LVAT nutarties nevykdymą tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta pažeidžiant VTĮ 29 straipsnio 2 dalį, kuri reikalauja, kad tarnybinė nuobauda būtų skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, taip pat ir Taisyklių 13 punkto 3 dalies reikalavimus, keliamus motyvuotai išvadai, kurioje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas visa apimtimi, todėl naikintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Panaikinus įsakymą dėl nuobaudos paskyrimo, panaikintas ir jo pagrindu priimtas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų.

Remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, teismas grąžino pareiškėją į pirmesnį darbą ir priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. už 11 mėnesių ir 15 dienų (iki teismo sprendimo paskelbimo dienos), tai sudaro 70 913,20 Lt (20 537,88 eurų). Pareiškėjui taip pat priteistas vidutinis darbo užmokestis iki jo grąžinimo į eitas pareigas dienos.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas, spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ribų, vadovavosi VTĮ VII skyriumi „Valstybės tarnautojų skatinimas ir atsakomybė“, Taisyklėmis, rėmėsi LVAT 2012 m. birželio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nurodė, kad spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo pareiškėjui už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymą teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog, surašant Pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, dar nebuvo pasibaigęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties įvykdymo terminas, o Išvadoje kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą, nors ir reiškiamas kaltinimas pareiškėjui nusižengimo, numatyto VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 9 punkte, padarymu, tačiau nėra nurodomas teismo nutarties neįvykdymas, nėra aptariamos šio nusižengimo padarymo aplinkybės, pasekmės, pareiškėjo kaltė. Teismas, iš esmės pritardamas šiems argumentams, papildomai akcentavo, kad pareiškėjui atsakomybė už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymą, kaip savarankišką neteisėtą veiką, apskritai negalėjo būti taikoma, nes dėl tokių neteisėtų veiksmų bei atitinkamai įstatymo – VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 9 punkto pažeidimo – pareiškėjui nebuvo pateikti įtarimai Pranešime. Išvadoje papildomai konstatuodamas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 9 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą bei už juos taikydamas 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1P-200 tarnybinę atsakomybę, atsakovas padarė esminį procedūrinį pažeidimą, nes apribojo pareiškėjo teises teikti paaiškinimus ir gintis nuo reiškiamų kaltinimų. Tarnybinės atsakomybės išplėtimas už Pranešime nurodytų pažeidimų ribų užkerta kelią objektyviam ir visapusiškam faktinių aplinkybių visumos ištyrimui bei įvertinimui ir pagrįsto sprendimo priėmimui. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad atsakovas neteisėtai taikė pareiškėjui atsakomybę už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties nevykdymą, kaip savarankišką neteisėtą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, spręsdamas dėl tarnybinių nusižengimų pobūdžio, rėmėsi LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012, 2005 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-593/2005. Nustatė, kad pagrindiniu apeliacinio skundo argumentu atsakovas nurodė netinkamai pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą tarnybinio nusižengimo pobūdį – apeliantas teigė, kad atsakomybė pareiškėjui buvo taikoma ne už konkrečius neteisėtus veiksmus, bet už neveikimu pasireiškusį neteisėtą tęstinį tarnybinių pareigų neatlikimą. Atsakovo manymu, tokie veiksmai tęsėsi nuo pareiškėjo sprendimų 2011 m. kovo 28 d. ir 2012 m. balandžio 3 d. priėmimo dienos iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje nustatytų įpareigojimų įvykdymo, t. y. sutarčių su Ligonine papildymo antrinio lygio stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, tai buvo padaryta jau po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Teismo vertinimu, tokie apelianto teiginiai neatitinka objektyvių faktinių aplinkybių, nustatytų byloje ir reikšmingų konstatuojant tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementus. Atsakovas, nurodydamas pažeidimo tęstinį pobūdį, ignoruoja aplinkybę, kad pareiškėjas buvo priėmęs konkrečius sprendimus dėl sutarčių su ligonine papildymo, dėl šių sprendimų teisėtumo vyko teisminiai ginčai, ir tai, teismo manymu, reiškia ne konkrečių pareigų tęstinį nevykdymą, bet konkretaus sprendimo priėmimą kompetencijos ribose vykdant tarnybines funkcijas, nepaisant aplinkybės, kad šiais sprendimais buvo atsisakyta tenkinti ligoninės prašymus. Tęstinis pažeidimas, pasireiškiantis neveikimu, galėtų būti kvalifikuojamas tuomet, jei pareiškėjas delstų priimti sprendimą savo kompetencijos ribose ar apskritai nepriimtų sprendimo. Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas buvo priėmęs sprendimus, kuriais atsisakė papildyti sutartis su ligonine, todėl turi būti sprendžiamas klausimas būtent dėl jo veiksmų, priimant šiuos sprendimus, teisėtumo, t. y. dėl konkrečių veiksmų, atliktų konkrečiu metu, teisėtumo. Konkretaus sprendimo priėmimas eliminuoja galimybę vėlesnį asmens elgesį dėl tų pačių klausimų sprendimo vertinti kaip neveikimą, jam atsakomybė galėtų būti taikoma tik dėl neteisėtų veiksmų atlikimo – sprendimų priėmimo. Apelianto dėstoma neteisėtos veikos tęstinumo interpretacija, kai yra priimti konkretūs sprendimai kompetencijos ribose, sukuria apskritai neapibrėžtą situaciją, nes tampa neaišku, kiek sprendimų – tokių pačių ar skirtingų – valstybės tarnautojas turi priimti dėl to paties klausimo, kai aplinkybės iš esmės nesikeičia. Nagrinėjamu atveju aktuali yra ir ta aplinkybė, kad dėl pareiškėjo priimtų sprendimų vyko ginčai teismuose, atsakovas dalyvavo procese, esant tokiai situacijai kito sprendimo tuo pačiu klausimu priėmimo galimybė, kol nėra pasibaigęs teismo procesas, yra labai ribota, t. y. viešojo administravimo subjektas galimybės veikti dažniausiai apskritai neturi. Tarnybinės atsakomybės taikymas dėl aptariamo elgesio kaip neveikimo nagrinėjamu atveju negalimas dėl to, kad nėra nustatyti apelianto nurodomo pažeidimo objektyvieji požymiai, be to, tai neatitiktų teisingumo principo. Pareiga pareiškėjui priimti naują sprendimą dėl sutarčių su ligoninėmis papildymo tapo vienareikšmiškai aiški tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties priėmimo, tačiau, remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais, ją pareiškėjas įvykdė tinkamai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas parengė Klaipėdos TLK raštą Nr. A1-4787, kurį pasirašė kaip įstaigos direktorius, su priedais, kurie patvirtina, kad Ligoninės vyriausiajam gydytojui pateikti 2009–2012 m. sutarčių papildymų projektai. Tokios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas teismo įpareigojimus vykdė laiku ir tinkamai, tarnybinė atsakomybė už neveikimą kompetencijos ribose per aptariamą laikotarpį nuo teismo nutarties priėmimo momento iki joje nustatytų įpareigojimų įvykdymo negali būti taikoma, tam nėra objektyvaus pagrindo, t. y. nėra nusižengimo sudėties objektyviosios pusės būtinųjų elementų.

Teismas, spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo terminų, vadovavosi VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimu (II dalis), LVAT biuletenis, Nr. 25, 2013 m. p. 560, LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012. Nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma už neteisėtų sprendimų priėmimą – 2011 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A1-1495 ir 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. A1-1499. Tai – konkrečiu laiku atlikti (arba netinkamai atlikti) veiksmai, ir akivaizdu, kad atsakovas pareiškėjui tarnybinę atsakomybę už juos pritaikė praleidęs šešių mėnesių terminą. Pažeidimas nebuvo nustatytas atliekant auditą, reviziją, Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, kompetentingos institucijos patikrinimą. Bylos nagrinėjimas teisme dėl pareiškėjo priimtų sprendimų teisėtumo negali būti laikomas aplinkybe, suteikiančia galimybę taikyti ilgesnius atsakomybės terminus, nes tai nėra numatyta įstatyme. Jei nėra pagrindo taikyti įstatyme nustatytų išimčių, VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 6 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančią. Šis terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LVAT 2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo praleistas naikinamasis nuobaudos taikymo terminas, yra pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai jos negali paneigti. Teismas, nenustatęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, jį paliko nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė.

Atsiliepimas

Teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikto atsiliepime, nes nepateikti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, tačiau tai neužkerta kelio ABTĮ 44, 45 straipsniuose nustatyta tvarka kreiptis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kartu pateikiant jas patvirtinančius dokumentus.

IV.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2015 m. balandžio 7 d. nutartį paaiškėjo, jog šios nutarties dalis, susijusi su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimu, yra priimta remiantis neteisingai pritaikytomis materialinės teisės normomis, kurių teismas nevertino. Teismas priteisė konkretų vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, kurio skaitmeninę išraišką teismui pateikė VLK. Ši, netinkamai taikydama teisės aktus, pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą nuo 2013 m. spalio 1 d. (po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo). Dėl šios priežasties, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, atliktas neteisingas apskaičiavimas ir neišmokėta dalis priklausančio darbo užmokesčio (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ 7.1, 7.2 p.). Pagal Klaipėdos TLK 2014 m. spalio 14 d. raštą Nr. A1-5312 „Dėl vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo“, už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 13 d. teisės aktų nustatyta tvarka jam priskaitytas vidutinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, būtų 98 786,42 Lt. Ši suma ženkliai skiriasi nuo atsakovo apskaičiuotos ir teismui pateiktos sumos. Atsakovas, taikydamas iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias VTĮ nuostatas, neišmokėjo 7 114,28 Eur (24 564,19 Lt) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dalies, susidariusios nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. Neatkūrus teisės į teisingą apmokėjimą už darbą nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Be to, VLK, pažeisdama DK 300 straipsnio 3 dalį ir teismo sprendimo nuostatas, neišmokėjo 2 023,20 Eur (6 985,72 Lt) už priverstinę pravaikštą nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 27 d. Be kita ko, VLK nepagrįstai už nepanaudotas atostogas nepriskaičiavo ir neišmokėjo skirtumo, susidariusio taikant teisės normas dėl valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines klases sumažinimo, galiojusias iki 2013 m. spalio 1 d., kuris sudaro 2 110,05 Eur (7 285,58 Lt). Iš viso priteistina nepagrįstai nepriskaičiuota ir neišmokėta 11 247,93 Eur (38 836,85 Lt) suma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju buvo išspręstas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nesutiko su tarnybinės atsakomybės taikymu, kvestionuodamas šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sudėtį, taip pat atkreipdamas dėmesį į procedūrinius pažeidimus. Jis siekė būti grąžintas į buvusias pareigas, išmokant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tokios buvo šio ginčo nagrinėjimo ribos ir dėl būtent taip išspręstos bylos gali būti teikiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Šiuo aspektu turi būti įvertinami ir prašymo argumentai.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą (III t., b. l. 127–132). Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Tokia išvada darytina įvertinus prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu argumentus. Pažymėtina, kad aptariamo pagrindo taikymas sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Materialinės teisės normų pažeidimą pareiškėjas sieja su neteisingu vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimu. Teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, kurio skaitmeninę išraišką teismui pateikė atsakovas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 6.1, 6.2 punktų nuostatas, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį yra aktualus užmokestis (gautos pajamos), buvęs iki atleidimo (skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis). Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, siejant su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, nesant akivaizdžių, o ne hipotetinių įrodymų dėl pateikto apskaičiavimo klaidingumo, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Taigi prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisDainius Raižys