Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, Kauno TI patyrė dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Vertinant byloje nustatytus įrodymus, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015); pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.); laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/20162017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

Pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Kauno TI jam teko mažesnis kameros plotas, nei numato teisės aktai.

Nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. kovo 5 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3. punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nuo 2019 m. kovo 5 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3. punkte nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui.

Atsižvelgus į tai, kad taikomas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas kameros plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad D. B. nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2017 m. birželio 29 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 343, kurios plotas – 16,20 kv. m, šioje kameroje gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 4,05 kv. m iki 8,10 kv. m ploto; nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. – į kamerą Nr. 217, kurios plotas – 27,58 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 4 iki 6 asmenų, pareiškėjui teko nuo 4,60 kv. m iki 5,52 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 12 d. – į kamerą Nr. 232, kurios plotas – 15,01 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 7,51 kv. m ploto; nuo 2018 m. liepos 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 7 d. – į kamerą Nr. 217, kurios plotas – 27,58 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 6 iki 7 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,94 kv. m iki 4,60 kv. m ploto; nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. spalio 31 d. – į kamerą Nr. 350, kurios plotas – 16,34 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 1 iki 5 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,27 kv. m iki 16,34 kv. m ploto; 2018 m. spalio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. – į kamerą Nr. 227, kurios plotas – 13,95 kv. m., šioje kameroje gyveno 2 asmenys, pareiškėjui teko 6,98 kv. m ploto; nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. – į kamerą Nr. 150, kurios plotas – 8,84 kv. m., šioje kameroje pareiškėjas gyveno vienas; nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. lapkričio 25 d. – į kamerą Nr. 337, kurios plotas – 15,87 kv. m., šioje kameroje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,97 kv. m iki 5,29 kv. m ploto; nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. sausio 11 d. – į kamerą Nr. 338, kurios plotas - 14,70 kv. m, šioje kameroje gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,68 kv. m iki 7,35 kv. m ploto; nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 18 d. – į kamerą Nr. 150, kurios plotas – 8,84 kv. m, šioje kameroje pareiškėjas gyveno vienas; nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. balandžio 4 d. – į kamerą Nr. 338, kurios plotas – 14,70 kv. m., šioje kameroje gyveno 4 asmenys, pareiškėjui teko 3,68 kv. m ploto (b. l. 38-52, 53-55).

Atsižvelgęs į tai, kad nustatytos aplinkybės kitais objektyviais įrodymais nepaneigtos, teismas neturi pagrindo abejoti Kauno TI pateiktais duomenimis apie kameras, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, jų plotus ir kartu kalintų asmenų skaičių, todėl spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Remiantis nustatytais duomenimis, daroma išvada, kad D. B. teisė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ įtvirtintą 3,6 kv. m minimalią tardymo izoliatoriaus kameros ploto normą buvo pažeista kameroje Nr. 350 2018 m. spalio 8 d., nuo 8 val. iki 20 val., kai pareiškėjui teko 3,27 kv. m ploto.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m, spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Pagal nacionalinių teisės aktų nuostatas, vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, konkrečiu atveju – 3,6 kv. m, nereikalaujama neįskaičiuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Minėta, kad pareiškėjui kalint kameroje Nr. 350 2018 m. spalio 8 d., nuo 8 val. iki 20 val., buvo pažeista 3,6 kv. m minimali ploto norma. Kauno TI pateikė duomenis, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai užėmė 1,5 kv. m ploto. Apskaičiavus šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą, neįskaitant į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo ploto, konstatuojama, kad pareiškėjui teko 3,1 kv. m kameros ploto.

Be to, pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jam buvo leidžiama maudytis duše tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min., nors, pareiškėjo teigimu, naudotis dušu turėjo būti leidžiama pagal asmens poreikį.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, šiose įstaigose kalinamiems asmenims galimybė pasinaudoti dušu suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13 punktą (Kauno TI direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 1-45 redakcija), kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 15 minučių pasinaudoti dušu; pagal šio aprašo 15 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems, turintiems fizinę negalią, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 5 minutėmis (b. l. 69-70).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nenustatyta, jog Kauno TI ginčo laikotarpiu būtų pažeidęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas skunde pripažino, kad jam buvo sudaryta galimybė dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją motyvuotais prašymais leisti papildomai pasinaudoti dušu ne Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo nustatyta tvarka ir kad jo prašymai būtų netenkinti.

Remiantis tuo, kas nurodyta, D. B. skundo teiginiai dėl teisės į dušą pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo nevisiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl iš jų sklisdavo nemalonūs kvapai, tarp kameroje esančių asmenų nuolat kildavo konfliktai, kuomet vieni suimtieji valgydavo, o kiti naudodavosi sanitariniais mazgais.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5. punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Išanalizavus skundo teiginius, sprendžiama, kad D. B. neginčija aplinkybės, jog sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis. Kauno TI pateikta fotomedžiaga patvirtina, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamojo ploto atskirti sienelėmis, vienoje iš jų įrengtos durys (b. l. 66). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nustatytas sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus ir užtikrina privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017). Be to, teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktą fotomedžiagą, iš kurios matyti, kad kamerų sanitariniuose mazguose įrengti klozetai turi dangčius, bei nenustačius duomenų apie netiekiamą vandenį į sanitarinius mazgus, pareiškėjo teiginius dėl sklindančio nemalonaus kvapo atmeta kaip nepagrįstus.

Be to, D. B. neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kameros nebuvo pakankamai ventiliuojamos, oro judėjimo greitis kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Eksploatavimo taisyklių 14.10. punktas nustato, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (16 ir 17 punktai.). Kauno TI į bylą pateikta fotomedžiaga leidžia spręsti, kad kamerose yra įrengti atidaromi langai, įrengta mechaninė ventiliavimo sistema (b. l. 65, 67, 68). Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą ir įvertinus Kauno TI pateiktus įrodymus, daroma išvada, kad nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo įrengimas būtų neatitikęs teisės normų reikalavimų, o pareiškėjo teiginiai apie netinkamą kamerų ventiliavimą atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas D. B. nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog visose keturvietėse kamerose trūko inventoriaus, kadangi jose buvo po 3 spinteles, todėl buvo priverstas išmesti dalį savo daiktų.

Eksploatavimo taisyklės nustato, kokie apstatymo baldai ir kitas inventorius turi būti tardymo izoliatoriaus kameroje (14.6.-14.9. punktai). Šio teisės akto 14.7. punkte įtvirtinta, jog kameroje turi būti dviem suimtiesiems skirta viena spintelė arba sieninė lentyna knygoms ir daiktams susidėti. Pareiškėjas nurodė, jog visose keturvietėse kamerose buvo po 3 spinteles, tačiau, vadovaujantis aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu, tokiose kamerose turėjo būti įrengta mažiausiai po 2 spinteles.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog Kauno TI kamerų aprūpinimas spintelėmis atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl spintelių trūkumo kamerose atmetami kaip nepagrįsti.

D. B. tvirtino, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog į kameras patekdavo labai silpnas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas lempomis buvo per stiprus, be to, kamerose nebuvo šviesos jungiklių,

Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o reikalavimų naktiniam ir natūraliam apšvietimui nenustatyta.

Kauno TI duomenų apie kamerose, kuriose buvo laikomas D. B., buvusią natūralią ir dirbtinę apšvietą nepateikė. Pareiškėjas paaiškinimų ar kitų įrodymų, kad jis dėl netinkamos kamerų apšvietos būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, nepateikė. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nuolat vykdo operatyvinę kontrolę ir tikrina iš Kauno TI laikomų asmenų gautus skundus. Atsakovės atstovas pateikė šios institucijos 2017 m. birželio 20 d. patikrinimo aktą Nr. PA.2-766 (16.3.187.2.12) ir 2017 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. PP.2-2019 (16.3.187.12), kuriuose užfiksuoti 2017 m. birželio 19 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d. vykusių patikrinimų rezultatai (b. l. 58-59, 60-61). Šių aktų duomenimis, buvo patikrinta kamerų Nr. 233 ir Nr. 204 apšvieta ir nustatyta, kad ji atitinka nustatytus reikalavimus. Šie įrodymai leidžia spręsti, jog Kauno TI laikomasi teisės aktais numatytų kamerų apšvietos reikalavimų.

Be to, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, numatančiu, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos Kauno TI kamerų apšvietos, ir nepateikė paaiškinimų, kad tam tikros aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas subjektyviai nevertino, jog pažeidžiamos jo teisės, o bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie praeityje buvusias netinkamas kamerų apšvietos sąlygas nustatyti galimybių nėra.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų, kuriose jis buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti. Darant tokią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Vertinant pareiškėjo teiginius, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad kamerose nebuvo šviesos jungiklių, vadovaujamasi Eksploatavimo taisyklių 14.3. punktu, kuris numato, jog elektros jungikliai įmontuojami koridoriuje prie kameros. Taigi, elektros jungiklių įrengimas koridoriuje, o ne kameroje, teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Be to, teismas atsižvelgia, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Taigi, naktinis apšvietimas kamerose yra viena iš priemonių, skirtų kontroliuoti asmenų elgesį, todėl šviesos jungiklių neįrengimas kamerose yra pateisinama priemonė siekiant užtikrinti efektyvią asmenų kontrolę.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl teisių pažeidimo, susijusio su šviesos jungiklių kamerose neįrengimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu pasivaikščioti galėdavo tik 1 val. per parą.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Ši teisės norma numato, kad nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nenurodė faktinių aplinkybių ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo teisę į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą gryname ore. Teismo vertinimu, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis už kamerų ribų. Dėl šios priežasties D. B. argumentas dėl jo teises pažeidžiančios pasivaikščiojimo laiko trukmės atmetamas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus.

Pareiškėjas teigė, jog kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, t. y. žiemą būdavo per šalta, o vasarą – per karšta.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte yra nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.

Kauno TI duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, temperatūrą nepateikė. Teismas sprendžia, kad, bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu D. B. į Kauno TI administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą skundais dėl tenkinamos temperatūros nesikreipė. Dėl šios priežasties sprendžiama, jog pareiškėjas subjektyviai nevertino, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Bylos nagrinėjimo metu patikrinti pareiškėjo nurodytus faktus ir objektyviai nustatyti praeityje buvusias oro temperatūros sąlygas kamerose galimybių nėra. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, objektyviais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo tvirtinimai apie tai, kad ginčo laikotarpiu kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, atmetami kaip abstraktūs ir deklaratyvaus pobūdžio.

D. B. teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerų langai buvo nevalomi ir apdulkėję, patys nuteistieji jų iš išorinės pusės nusivalyti negali, kadangi šie langai neatsidaro.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog kamerose esantys langai varstosi (b. l. 65). Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktų įrodymų patikimumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybes nusivalyti kamerų langus. Vertinant pareiškėjo teiginius, atsižvelgiama į tai, kad nors Kauno TI pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kurie parengti ne ginčo laikotarpiu ir ne dėl kamerų, kuriose buvo laikomas D. B., tačiau šie aktai leidžia spręsti, jog Kauno TI yra periodiškai atliekama operatyvioji valstybinė sveikatos saugos kontrolė, kurios metu tikrinama, ar kamerų, įskaitant ir jų langus, būklė atitinka nustatytas higienos normas. Remiantis pateiktais duomenimis, daroma išvada, kad pažeidimų dėl nevalytų langų nebuvo nustatyta (b. l. 58-59, 60-61, 62-63).

Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuojama, kad D. B. 2018 m. spalio 8 d., nuo 8 val. iki 20 val. buvo kalinamas Kauno TI neužtikrinant jam nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros 3,6 kv. m ploto.

Teisminėje praktikoje suformuluotas aiškinimas, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai nustatoma, kad ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, ilgalaikiai, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (12 valandų pareiškėjui trūko 0,33 kv. m ploto), į tai, kad pažeidimo trukmę mažino 1 val. trunkantis pareiškėjo pasivaikščiojimas, bei į tai, kad byloje nėra duomenų, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą neužtikrintos kalinimo sąlygos poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, teismas vertina, jog dėl Kauno TI neteisėto neveikimo D. B. būtų kilusi neturtinė žala. Nenustačius vienos iš privalomų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti – neturtinės žalos fakto, valstybei atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

Remiantis tuo, kas nurodyta, skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.