- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-06
- Bylos Nr.
- 2K-83/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Gintaras Goda, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- R. L., K. Č.
- Kategorijos
- 1.2.14.5Plėšimas (BK 180 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Gintaro Godos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2005 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. Č., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. L. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 16 d. apie 12 val., automobilyje „Audi 80“, prie degalinės, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniuje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su K. Č., grasindamas ant galinės automobilio sėdynės sėdinčiam I. D. nenustatytu daiktu, atimdamas galimybę priešintis, pagrobė nukentėjusiajam I. D. priklausantį 17 299 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2005 m. sausio 27 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad jis nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, tačiau teismas pripažindamas jį kaltu pažeidė BK 2 straipsnio nuostatas. Nuosprendis grindžiamas iš esmės tik vieno nukentėjusiojo parodymais, kuris yra suinteresuotas apkaltinti nuteistuosius dėl asmeninės naudos – juos nuteisus, nebereikėtų atiduoti skolos, bei kartu su juo buvusio liudytojo parodymais. Nukentėjusiojo parodymai yra asmeniniai ir turi subjektyvumo elementą, tuo tarpu objektyvūs įrodymai apie tai, kad jis nebuvo nusikaltimo vietoje įvykio metu, buvo ignoruoti. Iš vaizdo įrašų, padarytų degalinėje, matyti, kad visi atvykstantys į degalinės teritoriją ir iš jos išvykstantys automobiliai yra fiksuojami. Šiuose vaizdo įrašuose jis nebuvo užfiksuotas. Taigi, teismas neteisingai vertino įrodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas, ne tik nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp objektyvią tikrovę atspindinčių įrodymų – vaizdo įrašų ir subjektyvių nukentėjusiojo parodymų, bet nuosprendyje jo kaltę grindė ir tais įrodymais, kurie jį teisina. Išvardytų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad jis 2004 m. balandžio 16 d. buvo Vilniuje ir padarė nusikaltimą.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, neteisingai kvalifikavo veiką ir taip apribojo jo teisę į gynybą.
Kasatoriaus manymu, net ir beatodairiškai tikint nukentėjusiojo parodymais, jo veiksmus galima vertinti tik kaip bendrininkavimą savavaldžiaujant. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp liudytojos A. G. ir nuteistojo K. Č. bei jo egzistavo paskoliniai santykiai. Tai parodė ir nukentėjusysis I. D., kuris nepatvirtino, kad skolą A. G. grąžino. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie paskolinius santykius. Tai, kad pati A. G. juos neigia, galima paaiškinti vengimu atiduoti skolą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek nukentėjusysis I. D., tiek jo sugyventinė ir pagrindinė liudytoja šioje byloje A. G. šiuo metu atlieka ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes Baltarusijoje. Tai įrodo, kad jie neigia jiems nenaudingas aplinkybes. Kasatoriaus nuomone, versija, kad K. Č. atvyko pasiimti skolos ir pasiėmė daugiau pinigų, negu I. D. ketino atiduoti, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo neginčijamai paneigta. Paisydamas baudžiamosios teisės principo, kad visi prieštaravimai ir abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad K. Č. veiksmus galima vertinti tik kaip BK 294 straipsnyje numatytą nusikaltimą, t. y. savavaldžiavimą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. L. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo
Nuteistasis R. L. kasaciniame skunde ginčydamas jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, be kitų argumentų, nurodo, kad nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, išvadomis dėl jo kaltės, nukentėjusiojo, liudytojų ir jo paties parodymų įvertinimu. Kasatorius akcentuoja, kad teismas neteisingas išvadas padarė todėl, kad neteisingai įvertino įrodymus. Nagrinėdamas bylą kasacinis teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti nuteistojo R. L. kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini.
Dėl nuteistojo R. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas padarė plėšimą – panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Nuteistasis R. L. kasaciniame skunde, ginčydamas savo kaltę dėl prieš nukentėjusįjį I. D. padaryto plėšimo, pateikia keletą argumentų, susijusių su teisės taikymu. Pirmiausia, kasatorius nurodo, kad teismas jo kaltę grindė prieštaringais ir nenuosekliais įrodymais, nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo kitoje vietoje. Be to, kasatorius pateikia ir alternatyvą – tuo atveju, jei vis dėlto žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės yra teisingos, jo veika turi būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas. Teisėjų kolegijos nuomone, šie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti.
Nuteistojo R. L. kaltė ir vaidmuo pagrobiant svetimą nukentėjusiojo I. D. turtą nustatyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių įvertintais įrodymais. Nukentėjusysis I. D. bylos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kategoriškai patvirtino, kad jį apiplėšiant dalyvavo nuteistasis R. L., nurodė šio asmens bruožus, pagal kuriuos jį atpažino. Šis tyrimo veiksmas atliktas nepažeidžiant BPK 191, 192, 195 straipsnių reikalavimų. Iš tiesų, bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti nukentėjusiojo pareiškimai apie tai, kad jo atžvilgiu plėšimas nebuvo padarytas. Šie dokumentai teismų sprendimuose taip pat įvertinti. Teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis juos surašė ne laisva valia, o paveiktas kitų asmenų ir, kad juose išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartimi byla perduota naujam apeliaciniam nagrinėjimui. Šioje nutartyje, be kitų aplinkybių, nurodyta patikrinti nukentėjusiojo parodymus ir nuteistojo R. L. alibi. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas įvykdė kasacinio teismo nurodymus, paprašė Baltarusijos Respublikos pareigūnų papildomai apklausti nukentėjusįjį I. D., liudytojus A. G. ir A. M., užduodant teisinės pagalbos prašyme suformuluotus klausimus. Nukentėjusysis I. D. dar kartą kategoriškai patvirtino, kad plėšimą prieš jį įvykdė R. L. kartu su kitu nuteistuoju. Teismo nutartyje pateiktos motyvuotos išvados ne tik dėl nukentėjusiojo, liudytojų, nuteistųjų parodymų, bet ir dėl faktinių duomenų, paneigiančių nuteistojo R. L. versiją apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu jo Vilniuje nebuvo. Teisėjų kolegija laiko, kad sprendžiant nuteistojo R. L. kaltės klausimą, BK 2 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai.
Kasatorius skunde pritaria kito nuteistojo parodymams, kad šis nepadarė plėšimo, o atsiėmė iš nukentėjusiojo skolą ir prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnį kaip savavaldžiavimą. Pagal šį straipsnį veika, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, kvalifikuojama tuomet, kai paimdamas svetimą turtą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos kaltininkas mano, kad atsiima savo turtą, ar yra įsitikinęs, jog veikia vykdydamas kito asmens turtines teises. Teismų sprendimuose išdėstytos motyvuotos išvados apie tai, kad jokie paskoliniai ar kitokie turtiniai santykiai nusikaltimo metu nuteistųjų ir nukentėjusiojo nesiejo, todėl nuteistųjų veiką vertinti kaip savavaldžiavimą nėra pagrindo. Be to, nuteistojo K. Č. versiją apie veikos padarymo aplinkybes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išanalizavo ir motyvuotai atmetė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis R. L. padarė plėšimą ir teisingai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. L. kasacinį skundą atmesti.