Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-12 · Civilinė byla Nr. 2A-119-823/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-12
Bylos Nr.
2A-119-823/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-07527-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Ieškovas
AB „Lesto“
Trečiasis asmuo
A. A.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-119-823/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07527-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 45.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo A. A.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lesto“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, 792,70 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tiekė elektros energiją butams, esantiems (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Pagal butams įrengtų elektros skaitiklių rodmenis yra susidaręs įsiskolinimas už sunaudotą elektros energiją: butui, esančiam (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. liepos 21 d. - 184,78 Lt skola, o butui, esančiam (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2003 m. spalio 23 d. iki 2004 m. kovo 22 d. - 607,92 Lt skola. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad minėti butai nuosavybės teise priklauso atsakovui, skolos susidarymo laikotarpiu jokia buto nuomos arba kitokia teisių perleidimo sutartis nebuvo įregistruota, todėl atsakovas praranda teisę remtis nuomos sutarties sudarymo faktu prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju – ieškovą. Pagal atsakovo pateiktus duomenis, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. sausio 3 d. gyveno A. A.. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su ieškovu dėl elektros energijos tiekimo šiems butams niekas nesudarė, todėl skola priteistina iš atsakovo pagal Elektros tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro, 96 punktą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama SĮ „Vilniaus miesto būstas“, su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktą patalpų savininkas už sunaudotą elektros energiją privalo atsiskaityti tik tada, kai nėra taisyklėse nustatytą tvarka sudarytos sutarties su visuomeniniu tiekėju arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Ieškovas skolos paskaičiavimo lentelėse nurodo kliento/abonento kodą, todėl ieškovas juos identifikuoja ir, atsakovo nuomone, tinkamą atsakovą įmanoma nustatyti. Bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno A. A., kurį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimu už akių nuspręsta iškeldinti ir priteisti skolas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovas, elgdamasis rūpestingai, neturėjo teikti paslaugų bet kam, nežinodamas paslaugų gavėjo ir nesiekdamas jo sužinoti. Jis turėjo būti suinteresuotas gauti mokėjimus už tokį ilgą laikotarpį ir siekti sudaryti sutartį su energijos naudotoju. Ieškovas negali reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl jo paties veiksmų, iš atsakovo, kuris nepriėmė ir nesinaudojo ieškovo paslaugomis. Skolos susidarymo laikotarpiais butuose gyveno fiziniai asmenys, kurie ir buvo elektros energijos vartotojai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo AB „Lesto“ naudai 792,70 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 78 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesudarė rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su ieškovu dėl jai nuosavybės teise priklausančių butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), todėl elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis standartinėmis sąlygomis tarp ieškovo ir atsakovo, kaip ginčo butų savininko, sudaryta konkliudentiniais veiksmais nuo elektros įrenginių prijungimo prie elektros perdavimo dienos iki šalys sudarys elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Atsakovas nesiėmė veiksmų, kuriais užtikrintų savo, kaip ginčo butų savininko, interesus, todėl neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos ūkio subjektams, tiekiantiems elektros energiją. Atsakovas, kaip ginčo butų savininkas, privalo valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Byloje nėra duomenų apie atsakovo sudarytas nuomos sutartis su asmenimis, kurie laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. liepos 21 d. naudojosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir laikotarpiu nuo 2003m. spalio 23 d. iki 2004 m. kovo 22 d. naudojosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl ieškovo tiektos elektros energijos vartotojas yra Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai ir kyla pareiga sumokėti už jos nuosavybės teise priklausantiems butams tiektą elektros energiją.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama SĮ „Vilniaus miesto būstas“, prašo Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. rugsėjo 11d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384 straipsnis nepasisako dėl sutarties sudarymo konkliudentiniais veiksmais kai įrenginių, prijungtų prie energijos tiekimo tinklų, savininkas yra juridinis asmuo. Ginčijamo sprendimo išvada, kad atsakovas, būdamas juridiniu asmeniu, konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su ieškovu, nepagrįsta, neatitinka CK 6.384 straipsnio turinio. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, kaip specialiomis normomis, tačiau minėtose taisyklėse nepasisakoma dėl nuomos sutarčių registracijos ir registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis, sprendžiant atsakomybės subjekto klausimą.

2) Pagal CK 6.583 – 6.584 straipsnius ieškovas pretenzijas – reikalavimus turėjo reikšti kas mėnesį, todėl atsakovas pagrįstai tikėjo, kad už šių gyvenamųjų patalpų ir namo bendroms reikmėms vartojamą elektros energiją yra atsiskaitoma. Ieškovas pats yra kaltas dėl savo galimai patiriamų nuostolių, kadangi nerūpestingai vykdo savo veiklą. Ieškovas, kaip kreditorius, negali reikalauti dėl savo paties veiksmų patirtų nuostolių atlyginimo iš atsakovo, kuris nepriėmė ir nesinaudojo ieškovo paslaugomis.

Žemesnės instancijos teismas

3) Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali remtis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendime už akių nurodytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, tačiau teismas nustatė, kad atsakovas A. A. faktiškai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „Lesto“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei skirti apeliantui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą teise, teikiant nepagrįstus apeliacinius skundus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Atsakovas siaurinamai aiškina CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodydamas, kad jis, būdamas gyvenamojo būsto savininkas, konkliudentiniais veiksmais negalėjo sudaryti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties. Elektros energija buvo tiekiama gyvenamajam butui, todėl elektros energija, už kurią susidarė įsiskolinimas, buvo naudojama buitinėms reikmėms. Tokiu atveju CK 6.384 straipsnio 1 dalis numato galimybę sudaryti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį konkliudetiniais veiksmais, t.y. pradėjus faktiškai naudoti elektros energiją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei laikėsi suformuotos teismų praktikos tokios kategorijos bylose.

2) Atsakovas neįrodė, kad, būdamas ginčo butų savininku, rūpinosi savo turtu, tikrino, ar nuomininkai naudoja turtą pagal paskirtį, ar tinkamai atsiskaito su trečiaisiais asmenimis. Atsakovo elgesys neatitiko sąžiningo, protingo, apdairaus bei rūpestingo savininko elgesio standarto. Teismas galėtų vertinti galimą ieškovo aplaidumą tik tokiu atveju, jei pats atsakovas įrodytų, kad jis vykdė savo, kaip turto savininko, pareigas rūpintis turtu ir užtikrinti tinkamą jo naudojimą bei atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis. Kitoks bylos faktinių aplinkybių vertinimas neatitiktų šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principo reikalavimų bei pažeistų ieškovo teises ir teisėtus interesus.

Žemesnės instancijos teismas

3) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 aiškiai pasisakė dėl turto savininko teisių bei pareigų įgyvendinimo bei pareigos atsiskaityti už jo turte sunaudotą elektros energiją. Apeliantas visiškai ignoruoja šią teismų praktiką, nors visi jo teikiami apeliaciniai skundai apeliacinės instancijos teismo yra atmetami. Apelianto skundų motyvai yra tapatūs, dėl jų apeliacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs. Tokie apelianto veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise, už kurį apeliantui turėtų būti skiriama bauda.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ginčas byloje kilęs dėl skolos už elektros energiją, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. liepos 21 d. ir nuo 2003 m. spalio 23 d. iki 2004 m. kovo 22 d. Ginčui aktualūs teisės aktai yra Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (galiojo iki 2005 m. spalio 11 d.), Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 (galiojo nuo 2005 m. spalio 11 d.) ir Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (galioja nuo 2010 m. vasario 19 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių nuostatas, yra nurodęs, kad pagal Taisyklių 29 punktą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Pagal Taisyklių 83 punktą tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Taigi, pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Minėtas kasacinio teismo išaiškinimas pateiktas byloje, kurioje buvo sprendžiamas būtent savivaldybės kaip buto savininkės atsakomybės elektros energijos tiekėjui klausimas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, susiję su atsakovo kaip juridinio asmens statuso galima įtaka teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo vertinimui.

Paminėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad, pagal Taisyklių 83 punkto formuluotę, savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Aplinkybė, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs sutarties su elektros energijos tiekėju, yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir apeliantas to neginčija, kad savivaldybei priklausančių butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), nuomininkai nebuvo sudarę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su ieškovu. Esant tokioms aplinkybėms teisiškai nereikšmingais pripažintini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno A. A., kadangi šis asmuo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi netapo ir atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį nepasibaigė. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimu už akių iš A. A. priteista skola už šilumos energiją SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatima iš atsakovo teisės reikalauti iš nurodyto asmens atlyginti nuostolį, atsiradusį dėl elektros energijos faktinio vartojimo.

Pažymėtina, kad Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, 20 ir 100 punktuose įtvirtintos nuostatos, iš esmės tapačios Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktų nuostatoms. Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos), 31 punktas taip pat įtvirtino nuostatą, iš esmės tapačią Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 punkto nuostatai. Taigi, nepaisant teisės aktų pasikeitimų ginčo laikotarpiu, atsakovo – savivaldybės, kaip ginčo butų savininkės ir elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalies, atsakomybės energijos tiekėjui teisinis reglamentavimas nesikeitė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė bylai aktualių teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, ir pagrįstai sprendė, kad, nesant ginčo butų nuomininkų (faktinių gyventojų) sudarytų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su ieškovu, elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi laikytina butų savininkė – savivaldybė, kuriai ir tenka pareiga atsiskaityti su ieškovu už patiektą elektros energiją.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino paties ieškovo veiksmų, nesiekiant sužinoti, kas yra faktiniai elektros energijos naudotojai. Su šiuo apelianto argumentu nėra pagrindo sutikti. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Gyvenamųjų patalpų savininkas, kuris, nesant sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininku, laikytinas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, yra išviešintas viešuosiuose registruose. Elektros energijos tiekėjas neprivalo kontroliuoti faktinio jam nepriklausančių gyvenamųjų patalpų naudojimo. Priešingai, tokia pareiga, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tenka gyvenamųjų patalpų savininkui, kuris, siekdamas, kad su elektros energijos tiekėju atsiskaitytų faktinis energijos naudotojas, turėtų kontroliuoti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudojimą, išviešinti gyvenamųjų patalpų nuomos faktą ir inicijuoti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčių tarp energijos tiekėjo ir patalpų nuomininko sudarymą.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo skirti atsakovui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant aiškiai nepagrįstą apeliacinį skundą. Teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad teismų priimtų sprendimų ginčijimas analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose, remiantis analogiškais argumentais, po to kai apeliaciniai skundai kitose bylose teismų buvo atmesti, gali liudyti proceso šalies piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise. Tačiau ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, t.y. kad apeliacine tvarka teismai yra išnagrinėję nemažai analogiškų bylų, kuriose apeliantas rėmėsi identiškais argumentais, ir visose šiose bylose apelianto apeliaciniai skundai buvo atmesti. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos procesinės teisės (šiuo atveju – teisės į apeliaciją) įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224/2005). Teismui nepateikus apelianto piktnaudžiavimą patvirtinančių įrodymų, prašymas skirti apeliantui baudą atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 95 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovo AB „Lesto“ prašymą skirti atsakovui baudą atmesti.

Teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė