Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

nuteistasis A. G. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 19 d., apie 19 val., netoli namo (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, pasinaudodamas bejėgiška mažametės nukentėjusiosios E. N., gim. (duomenys neskelbtini), būkle ir pavartodamas fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu: paliepęs E. N. gultis, o jai atsigulus, įkišo jai į lytinius organus tabletę ir, tęsdamas savo veiką, atsigulęs ir šalia pasisodinęs E. N., tyčia ranka suspaudė nukentėjusiosios kaklą ir galvą, užspaudė burną, kad nukentėjusioji nesišauktų pagalbos, po ko netrukus įkišo savo varpą nukentėjusiajai į burną.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis skunde teigia, kad nusikaltimo jis nepadarė. Anot jo, 2005-08-19 Melnragėje prie jūros jis sutiko nepažįstamą vyrą, su kuriuo išgėrė alaus. Kiek vėliau, kai šis vyriškis trumpam pasišalino, nuteistąjį užpuolė J. F., kuris sudavė nuteistajam kelis smūgius į galvą. Vėliau, kaip nurodo nuteistasis, jam einant terminalo link jį sulaikė policijos pareigūnai. A. G. tvirtina, jog mažametės E. N. jis nematė, jos į kopas nesivedė ir prieš ją smurto nenaudojo bei seksualiai neprievartavo.

A. G. teigia, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, jis nėra kaltas jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Pasak nuteistojo, proceso metu nukentėjusioji E. N. neįvardino, jog ją seksualiai prievartavo būtent jis. Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis mano, kad teismas nuosprendyje negalėjo remtis taip pat ir nukentėjusiojo J. F. parodymais, kadangi automobilyje sėdinčio A. G. parodymas šiam nukentėjusiajam atpažinti yra negalimas veiksmas, nes jis prieštarauja BPK 191 ir 192 straipsnių ir reikalavimams. Taip pat A. G. skunde nurodo, jog J. F. parodyti policijos pareigūnams įvykio vietoje rasti daiktai - kepuraitė bei alaus butelis nebuvo paimti, nepaskirtos ekspertizės, kurios neginčijamai įrodytų, kad šie daiktai priklauso nuteistajam ar ne. Šie įrodymai, pasak nuteistojo, patvirtintų arba paneigtų jo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės.

Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo pagrindai, numatyti BPK 329 straipsnio 1 punkte (neįrodyta, jog nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), šiuo atveju nenustatomi, nes byloje įrodyta, kad būtent nuteistasis A. G. apygardos teismo nustatytu laiku ir aplinkybėms atliko baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus, t.y. seksualiai prievartavo mažametę E. N. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus kaltinančius A. G. duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino nepažeisdamas jų vertinimo taisyklių.

Nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde išdėstytą versiją, kad Melnragėje dėl jam nesuprantamų priežasčių J. F. smogė jam kelis smūgius į galvos sritį, o vėliau nuteistajam einant terminalo link be jokios priežasties jį sulaikė policijos pareigūnai, jog mažametės E. N. jis nematė ir niekur jis jos nenusivedė, paneigia ikiteisminio tyrimo nustatyti ir pirmosios instancijos teismo metu patikrinti duomenys. Jie nuosprendyje nurodyti. Jų visuma, atitikimas vienų kitiems rodo, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos teisingai.

Kolegijos manymu minėtą nuteistojo versiją visų pirma paneigia viso proceso metu duoti nuoseklūs mažametės nukentėjusiosios E. N. parodymai, anot kurių 2005-08-19 pastarajai netoli nuo namų žaidžiant su draugu U., prie jų priėjo nuteistasis, kuris, davęs pinigų U., kad šis nusipirktų ledų, mažametę nukentėjusiąją nusivedė į krūmus, kur jai suėmęs už galvos bei burnos liepė čiulpti jo varpą, po ko varpą įkišo jai į burną. Kiek vėliau ją išgelbėjo jos tėtis. Šių parodymų teisingumą patvirtino ir nukentėjusysis J. F., anot kurio, sužinojęs, jog kažkoks nepažįstamas vyras nusivedė nukentėjusiąją į krūmus, jis pradėjo jos ieškoti, išgirdęs cypimą krūmuose pamatė gulintį ant nugaros ir išsitraukusį savo varpą vyrą, prie kurio sėdėjo E. N. J. F. prisėlinęs prie vyro smogė jam, tačiau nesugebėjo jo sulaikyti, apie vyro požymius pranešė policijos pareigūnams. Vėliau jis pats ieškojo to vyro, atpažino pareigūnų sulaikytą nuteistąjį, kaip tą patį vyrą, kuriam smogė. Mažametės E. N. ir J. F. nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja S. F. Teismo nustatytas faktines aplinkybes tvirtina ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų L. L., A. V., A. G. teisme duoti parodymai. Jų parodymai apie nuteistojo sulaikymo aplinkybes, jo apsirengimą, sukruvintų marškinių slėpimą, vaikiškų kelnaičių slėpimą, nuteistojo sužalojimus veide ir kitas aplinkybes sutampa su kitais bylos duomenimis, drabužiais, rastais pas nuteistąjį. Tai, kad prieš E. N. buvo naudojamas fizinis smurtas, ji seksualiai prievartaujama jos nurodytu būdu liudija ir teismo medicinos specialisto išvada, kuria konstatuota, jog nukentėjusiajai įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Veide, pažandėje ir kakle rasti sužalojimai padaryti galimai spaudžiant rankos pirštų nagais, o abiejų kojų sužalojimai galėjo gautis nuo sąlyčio su gruntu, spygliais (1 t., b.l. 13).

Tuo tarpu nuteistojo A. G. parodymai byloje yra nenuoseklūs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. G. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių prisipažino seksualiai prievartavęs mažametę E. N. (1 t. b. l. 154-155), vėliau parodymus nemotyvuotai keitė sau palankia linkme. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kuriais A. G. parodymais remiasi ir pagrįstai nustatė, kodėl atmetė A. G. parodymus duotus teisme.

Į apelianto skundo teiginį, jog J. F. parodyti policijos pareigūnams įvykio vietoje daiktai - kepuraitė bei alaus butelis nebuvo paimti, nepaskirtos ekspertizės, kurios neginčijamai įrodytų ar šie daiktai priklauso nuteistajam ar ne, bei patvirtintų arba paneigtų jo kaltę, teisėjų kolegija atsako, kad išties byloje yra duomenų, jog įvykio vietoje nukentėjusysis J. F. matė juodą kepurę su snapeliu bei plastmasinį alaus butelį (1 t., b.l. 32). Šie daiktai nebuvo išimti, apžiūrėti ar ant jų yra likę asmens identifikavimui reikalingų pėdsakų ( pirštų atspaudų, plaukų). Šių daiktų ištyrimo galimybe procese jau nebegalima pasinaudoti. Tačiau nors šie daiktai iš įvykio vietos nebuvo paimti bei tinkamai apžiūrėti, byloje yra pakankamai kitų neginčijamų duomenų, leidžiančių nustatyti objektyvią tiesą byloje ir pagrįsti A. G. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Esant kitų kaltinančių A. G. įrodymų visumai, nuteistojo minimi daiktai nebuvo objektyviai būtini ištirti.

Į nuteistojo teiginį, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje negalėjo remtis J. F. parodymais, kadangi policijos automobilyje sėdinčio nuteistojo parodymas nukentėjusiajam atpažinti yra neteisėtas veiksmas, nes prieštarauja BPK 191 ir 192 straipsnių reikalavimams, atsakytina, jog byloje nustatytas sulaikyto nuteistojo parodymo nukentėjusiajam J. F. faktas kolegijai nesukelia jokių abejonių, jog šio nukentėjusiojo parodymais tikėti negalima. Šis parodymo faktas ir atpažinimo rezultatas nuosprendyje nėra sureikšminamas ir net nėra minimas tarp kaltinančių A. G. duomenų. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekamas procesinis veiksmas - asmens parodymas atpažinti (paprastai atliekamas, kai reikia patikrinti apklausto byloje asmens parodymus apie tam tikrą asmenį), kadangi tai daryti pagal bylos aplinkybes nebuvo tikslinga. Kaip matyti iš bylos duomenų J. F., suradęs mažametę E. N., pamatė ir įsidėmėjo nuteistojo veidą, bruožus, jo apsirengimą. Apie A. G. išvaizdą, jo marškinių spalvą, sumušimo vietas papasakojo policijos darbuotojams, pats įvykio vietoje aktyviai ieškojo E. N. užpuoliko. Tačiau pirmieji pagal nupasakotus J. F. bruožus jį netoli įvykio vietos surado policijos pareigūnai ir parodė J. F. Policijos pareigūnų atliktas A. G. sulaikymas ir nusikalstamos veikos aplinkybių aiškinimasis buvo vykdomas realizuojant jų teises pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą (įst. Nr. VIII-2048). Esant A. G. surastam pagal nukentėjusiojo nupasakotus požymius ir esant jau parodytam nukentėjusiajam, vėliau pradėtame ikiteisminiame tyrime nebuvo jokio objektyvaus poreikio patikrinti apklaustojo J. F. parodymus pagal BPK 191 straipsnio reikalavimus.

Už mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, t.y. nusikaltimą, kuris yra numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra nuo trejų iki trylikos metų. Apygardos teismas A. G. parinko savo dydžiu trimis metais didesnę laisvės atėmimo bausmę negu sankcijoje už šį nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė už labai sunkų nusikaltimą, atsižvelgiant į seksualinio prievartavimo metu atliktus veiksmus, nusikaltimo pavojingumo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga. Paskirtos nuteistajam bausmės dydis, kolegijos manymu, atitinka BK VIII skyriuje numatytus bausmių skyrimo bendruosius pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir bausmė nešvelnintina.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.