Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 129 str. 1 d., 149 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 12 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė V. I. paskirta laisvės atėmimas 14 metų 11 mėnesių, bausmę atliekant kalėjime.

Iš V. I. priteista V. D. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. I. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1169,60 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 3 d., apie 20 val., B. A. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, susinervinęs dėl B. A. ir V. D. pareikštų priekaištų dėl jo netinkamo elgesio su virtuvėje buvusiu šunimi, peiliu 14 kartų smogė V. D. į veidą, kaklą, krūtinę bei rankas. V. D. nugriuvus ant grindų, V. I. virtuvėje paimtu kitu peiliu dar ne mažiau kaip keturis kartus smogė V. D. į kaklą ir krūtinę, padarydamas nukentėjusiajai daugybines durtines – pjautines žaizdas ir dėl jų ant nukentėjusiosios kūno likus daugybiniams randams pastarajai buvo nepataisomai subjaurotas kūnas, t. y. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. V. I. Nukentėjusiosios V. D. nenužudė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė nuteistojo V. I. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis V. I. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. I. apeliacinis skundas atmetamas.

V. I. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. V. I. kaltė teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 1 d.

Nors nuteistasis V. I. tvirtina esąs nuteistas vienašališkai, neteisingai pateikus faktines aplinkybes, tačiau skunde nenurodo nė vieno argumento tokiai savo pozicijai pagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas detaliai aptarė įrodymus, pagrindžiančius V. I. kaltę pasikėsinus nužudyti V. D. , t. y. tokiais įrodymais laikytini nukentėjusiosios V. D. , liudytojų B. A. , E. J. ir J. V. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvados, daiktų parodymo atpažinti protokolų medžiaga. Pats apeliantas viso proceso metu taip pat neneigė sužalojęs nukentėjusiąją, tik pabrėžė nenorėjęs pastarosios nužudyti. Apygardos teismas padarė teisingą išvadą, jog nors V. I. savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau jo veiksmai byloja ką kita – apeliantas V. D. sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių į įvairias kūno vietas, kurioje yra gyvybiškai svarbūs vidaus organai bei stambiosios kraujagyslės. Tą aplinkybę, kad smūgiai buvo stiprūs, patvirtina užlinkęs peilio geležties galas, po ko apeliantas pasiėmė kitą peilį, toliau suduodamas dūrius, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė nulūžus antrojo peilio geležtei. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga. Kolegija neturi pagrindo teigti, jog teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Visi tyrimo metu surinkti ir užfiksuoti duomenys buvo ištirti ir įvertinti teisiamajame posėdyje, jų pagrindu apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. I. pasikėsino nužudyti nukentėjusiąją V. D. .

Skundu apeliantas taip pat prašo sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę bei režimą, pabrėždamas turįs II neįgalumo grupę, esąs vyresnio amžiaus, be to, nesutinka su teismo išvada pripažinti jį pavojingu recidyvistu. Tokie nuteistojo V. I. prašymai negali būti patenkinti, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantas vėlgi tik formaliai nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu, tačiau tokios savo nuomones nepagrindžia jokiais argumentais. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu V. I. pavojingu recidyvistu nepripažino, o tik, dėstydamas motyvus skiriamai bausmei pagrįsti, nurodė, kad šį nusikaltimą jis padarė jau būdamas pripažintas pavojingu recidyvistu. Iš bylos medžiagos matyti, jog pavojingo recidyvisto statusas V. I. konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. vasario 20 d. nuosprendžiu (t. 2, b. l. 53-55).

Kolegija sutinka su apygardos teismo nuteistajam V. I. paskirta bausme ir neturi pagrindo ją švelninti. Apygardos teismas, skirdamas V. I. , bausmę atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 str., t. y. į tai, jog tiesiogine tyčia padarytas labai sunkus nusikaltimas, į nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas praeityje ne kartą teistas (visi ankstesni nusikaltimai susiję su smurtu prieš asmenį, paskutinius du kartus teistas už pasikėsinimą nužudyti ir kvalifikuotą nužudymą), nusikaltimą prieš nukentėjusiąją V. D. padarė būdamas pripažintas pavojingu recidyvistu, praėjus vos keturiems mėnesiams po lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietos, teismas V. I. skyrė bausmę, šiek tiek didesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Minėti apelianto asmenybės charakteristikos duomenys, taip pat tai, jog nuteistasis nepadarė teigiamų išvadų, nevertina žmogaus gyvybės, nesilaiko visuotinai priimtinų gyvenimo taisyklių bei negali integruotis į normalų visuomenės gyvenimą, lėmė tai, jog teismas už pasikėsinimą nužudyti V. D. skirtą bausmę paskyrė atlikti kalėjime. Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, sutinka su apeliantui paskirta bausme bei sprendimu atlikti šią bausmę kalėjime, ir neturi teisinio pagrindo švelninti bausmę ar jos atlikimo režimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. I. apeliacinį skundą atmesti.