Kauno apygardos teismo sprendimas

2015-10-02 · Civilinė byla Nr. 2A-1180-221/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-02
Bylos Nr.
2A-1180-221/2015
Teisminio proceso Nr.
2-09-3-00630-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Leonas Jachimavičius
Ieškovas
G. K.
Atsakovas
J. K., T. K., S. K.
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro
Advokatai
Roma Katilovskienė, Rokas Rudzinskas
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1180-221/2015Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00630-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 21.6; 24.2; 30.3; 30.6; 34.3; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Editai Vazgienei, dalyvaujant apeliantei J. K., atstovui advokatui Rokui Rudzinskui, ieškovei G. K., atstovei advokatei Romai Katilovskienei, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. K., T. K., S. K. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-418/2015 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovams J. K., T. K., S. K., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarei A. A. dėl dalies susitarimo, buto pirkimo–pardavimo sutarties pagal privatizavimo įstatymą, paveldėjimo teisės pagal įstatymą, nuosavybės teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, 1/2 dalies buto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė: 1) pripažinti iš dalies negaliojančiu 1991 m. spalio 17 d. susitarimą tarp A. K. ir G. K. pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti iš dalies negaliojančia 1992 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą, registro Nr. I-369, registruotą Druskininkų notarinės kontoros (buvusios) notarės A. V., nustatant nuo 1992 m. sausio 16 d. 1/2 dalies buto su rūsiu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirkėja G. K.; 3) pripažinti negaliojančiu nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį buto su rūsiu, pažymėtu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), išduotą 2014 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A., registro Nr. 2-803; 4) pripažinti iš dalies negaliojančia Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2014 m. sausio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, registro Nr. 2-805, išduoto J. K., T. K., S. K. dalį dėl 1/2 dalies 46,54 kv. m ploto buto su rūsiu, pažymėtu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 5) pripažinti G. K. asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto su rūsiu, pažymėtu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad, prasidėjus butų privatizacijai, ji su sūnumi A. nusprendė privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno nuo 1963 metų. 1991 m. spalio 17 d. kartu su sūnumi pateikė pareiškimą ir susitarimą Druskininkų miesto privatizavimo tarnybai. Ieškovė yra rusakalbė, lietuviškai nerašo ir neskaito, niekas nevertė ir neaiškino sudaromo sandorio teisinių pasekmių, ji buvo įsitikinusi, kad perka butą kartu su sūnumi, nes pasirašė įvairiuose dokumentuose, sumokėjo didesnę dalį ginčo buto kainos. Įsigytas butas iki sūnaus mirties 2013 m. (duomenys neskelbtini) buvo registruotas jo vardu. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad 1/2 dalis privatizuojamo buto priklauso jai. Privatizavus ginčo butą, ieškovė gyveno šiame bute kaip savininkė, rūpinosi butu, viena mokėjo už komunalinius patarnavimus, jos vardu sudarytos kai kurių komunalinių patarnavimų sutartys, 2011 m. lapkričio mėnesį ji atliko buto remontą, pakeitė buto langus, mokėjo už namo stogo remontą. Ieškovės sūnus laikė ją ginčo buto bendrasavininke, buvo susitarimas, kad jo turima 1/2 dalimi ieškovė gali naudotis panaudos pagrindais. Mirus sūnui A. K., ieškovė pas notarus pasidomėjo dėl ginčo buto registracijos ir paveldėjimo ir sužinojo, kad po sūnaus mirties jo turimą turtą paveldės jo įpėdiniai – sūnūs ir sutuoktinė. Paaiškėjo ir tai, kad sūnaus sutuoktinė formaliai laikoma privatizuoto turto savininke, nes santuoka buvo sudaryta vykstant privatizacijai. Atsakovei J. K. 2014 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A. išdavė nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį ginčo buto, kurio pagrindu ji VĮ Registrų centre įregistravo asmeninės nuosavybės teisę į šią buto dalį. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biure 2014 m. sausio 27 d. buvo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai, pagal kuriuos ginčo buto 1/2 dalį dalimis paveldėjo atsakovai. Taigi atsakovė J. K. savo vardu įregistravo 5/8 dalis ginčo buto, o T. K. ir S. K. po 3/16 dalis šio buto. Nuo šio momento paaiškėjo teisinės pasekmės privatizavimo sandorio, kuris buvo sudarytas dėl ieškovės suklydimo, nes, būdama rusakalbė, nežinodama kalbos ir įstatymų, ji pasirašė susitarimą ir sau nenaudingą sandorį, neteisingai suvokdama sudaromo sandorio aplinkybes, neteisingai išreikšdama savo valią, nors siekė susitarimu turėti nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo buto, jai nebuvo žinomos Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos. Privatizavimo sandorį prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, kad atsakovė J. K. nebuvo perkamo buto nuomininkė, nebuvo pripažinta nuomininko šeimos nare, ji gyveno Vilniuje, todėl nebuvo subjektas, galintis dalyvauti privatizuojant šį butą. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, išduotas atsakovams dalyje į 3/4 dalis ginčo buto, tampa neteisėtas, nes, panaikinus susitarimo ir pirkimo–pardavimo sutarties dalis, atsakovei J. K. nepriklausytų 3/4 dalys ginčo buto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu patenkino ieškinį: pripažino iš dalies negaliojančiu 1991 m. spalio 17 d. susitarimą tarp A. K. ir G. K. pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino iš dalies negaliojančia 1992 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą, registro Nr. I-369, registruotą Druskininkų notarinės kontoros (buvusios) notarės A. V., nustatant nuo 1992 m. sausio 16 d. 1/2 dalies buto su rūsiu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkėja G. K., pripažino negaliojančiu nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį buto su rūsiu, pažymėtu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), išduotą 2014 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A., registro Nr. 2-803, pripažino iš dalies negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2014 m. sausio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, registro Nr. 2-805, išduoto J. K., T. K., S. K., dalį dėl 1/2 dalies 46,54 kv. m ploto buto su rūsiu, pažymėtu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažino G. K. asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto su rūsiu, pažymėtu R-22, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priteisė solidariai iš atsakovų ieškovei 513,37 Eur žyminį mokestį, 579,24 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 60,73 Eur už vertimo paslaugas, valstybei 24,47 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Konstatavo, kad atsakovė J. K. niekada nebuvo perkamo buto nuomininkė, nebuvo pripažinta nuomininko šeimos nare, ji gyveno Vilniuje, taigi ji nebuvo subjektas, galintis dalyvauti privatizuojant ginčo butą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Sprendė, kad ieškovė suklydo dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo, t. y. po sūnaus mirties. Pažymėjo, kad pagal privatizavimo sandorio sudarymo metu galiojusį įstatyminį reglamentavimą ir ieškovės teisinį statusą ji turėjo būti buto privatizavimo sandorio šalimi ir, priklausomai nuo su sūnumi sudaryto susitarimo privatizuoti butą turinio, būti bendrasavininke. Padarė išvadą, kad ginčijamas susitarimas privatizuoti butą ir privatizavimo sandoris negali būti pripažįstami atitinkančiais protingumo kriterijų, nes nėra protinga, turint teisinį pagrindą ir faktinę galimybę tapti buto savininku ar bendrasavininkiu, atsisakyti tokios galimybės, ir, sudarius sau nenaudingą sutartį, taip apriboti savo interesus, sutikti naudotis butu šeimos nario ar buvusio šeimos nario teisėmis ar panaudos teisiniu pagrindu, t. y. pagrindais, kurie teikia nepalyginamai mažesnio teisinio, socialinio lygmens garantijas ir dėl tokio statuso asmenį daro labiau pažeidžiamą ir priklausomą nuo kitų asmenų valios. Konstatavo, kad ieškovė, nežinodama lietuvių kalbos, klaidingai suprato, jog butas privatizuojamas tik jos sūnaus A. K. vardu, buto privatizavime dalyvavo ieškovė ir jos sūnus A. K., ieškovė pasirašė susitarimą su sūnumi dėl buto privatizavimo ir mokėjo pinigus, po buto privatizavimo kai kurios sąskaitos buvo išrašinėjamos ieškovės vardu, ji mokėjo visus komunalinius mokesčius, remontavo namo stogą, keitė buto langus ir pan., bendrijos pirmininkė patvirtino, kad ieškovė kaip bendrijos narė dalyvaudavo bendrijos susirinkimuose, jai buvo išrašomos sąskaitos, ieškovė niekada nenorėjo padovanoti buto savo sūnui A. K., visada naudojosi savo buto dalimi kaip savininkė ir apie savo pažeistas teises sužinojo tik mirus sūnui, kai pradėjo domėtis paveldėjimo reikalais. Laikydamas, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik po sūnaus mirties 2013 m. (duomenys neskelbtini), netaikė ieškinio senaties. Sprendė, kad būtų teisinga susitarimo ir privatizavimo sandorio, kaip sudarytų iš esmės suklydus, dalis pripažinti negaliojančiomis, o ieškovę – buto bendraturte. Konstatavo, kad Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2014 m. sausio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, registro Nr. 2-805, išduotas atsakovams į 3/4 dalis ginčo buto, tampa neteisėtas, nes, panaikinus susitarimo ir pirkimo–pardavimo sutarties dalis, atsakovei J. K. nepriklausytų 3/4 dalys ginčo buto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neteisingai taikytas ieškinio senaties institutas. Ginčijami sandoriai sudaryti galiojant 1964 m. redakcijos CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. To paties kodekso 86 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė yra įtvirtinta ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje. 1991 m. spalio 17 d. susitarime pirkti privatizuojamą butą yra nurodyta, jog A. K. ir ieškovė sutarė, kad privatizuojamas butas bus perkamas nuomininko A. K. vardu. Įvertinus ieškovės amžių, gyvenimišką patirtį, išsilavinimą susitarimo sudarymo metu, aplinkybę, kad ji nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties, laikytina, kad ieškovė apie tariamą savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo–pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento, t. y. 1992 m. sausio 16 d., o ne po sūnaus mirties 2013 m. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ 6 punkte teigiama, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 straipsnis), todėl ieškininės senaties terminą reikėtų skaičiuoti nuo susitarimo pasirašymo ir buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos. Ieškovė turėjo buto inventorinę bylą, kurioje buvo ir buto nuosavybę A. K. vardu patvirtinantys dokumentai. Būdama bent vidutiniškai atidi, rūpestinga ir sąžininga, ieškovė turėjo realias galimybes domėtis ginčo buto privatizavimo eiga, susipažinti su visais dokumentais, t. y. sužinoti apie tariamą savo teisės pažeidimą ir savo teises ginti teismine tvarka, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto ieškinio senaties termino. Aplinkybė, kad ieškovė nemokėjo kalbos, kuria buvo surašytas susitarimas, turėtų būti vertinama kaip pačios ieškovės didelis neatsargumas ir nerūpestingumas. Ieškovei susitarimo sudarymo metu turėjo būti išaiškintas ir pagarsintas susitarimo turinys, nes priešingu atveju toks susitarimas negalėjo būti patvirtintas įgalioto pareigūno. Be to, ieškovė, būdama bent vidutiniškai apdairi, privalėjo suprasti, jog nepasirašydama privatizuojamo buto pirkimo–pardavimo sutarties ji negalėjo įgyti teisių į perkamą butą. Ieškovė į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 23 metams nuo savo tariamų teisių pažeidimo momento, todėl, pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, išnyko ieškovės teisė į gynybą, ir tai turėjo būti pagrindas atmesti ieškinį.

2. Neteisingai spręsta, kad ginčijamas susitarimas ir privatizavimo sandoris buvo sudaryti ieškovei iš esmės suklydus. Vykdydama buto privatizavimo procedūras, ieškovė neturėjo tikslo tapti šio buto bendrasavininke. Prieš privatizuojant butą A. K. ir J. K. sudarė santuoką, o šios santuokos sudarymo proga ieškovė nusprendė padovanoti sūnui privatizuojamo buto savąją dalį su sąlyga, kad ji panaudos teisėmis galės ir toliau gyventi šiame bute kaip šeimos narys. Dėl šios priežasties buvo sudarytas 1991 m. spalio 17 d. susitarimas. Kadangi A. K. buvo ieškovės sūnus, teigtina, kad ji nesitikėjo ir nenumatė, jog gyvens ilgiau nei jos sūnus, todėl ir neturėjo intencijos tapti buto bendrasavininke. Tai, jog tarp ieškovės ir A. K. buvo susitarimas, kad ji privatizuojamame bute gyvens panaudos teisėmis, pripažino ir ieškovė, tačiau iškreipdama realius faktus. Buvo susitarta, jog ieškovė galės panaudos tvarka naudotis visu, o ne tik 1/2 dalimi buto, nes A. K. tapo viso buto savininku. Nėra pagrindo spręsti, kad, pasirašydama ginčijamą susitarimą, ieškovė esmingai suklydo, nes ginčijamo susitarimo tekstas yra aiškus. Vienkartinių išmokų mokėjimas 1992 m. sausio 7 d., t. y. jau po to, kai privatizavimo dalyviai buvo susitarę dėl būsimo viso buto savininko, negalėjo įtakoti šio susitarimo turinio ar tuo metu (1991 m. lapkričio 17 d.) nulemti ieškovės klaidingą įsitikinimą, kad ir ji taps 1/2 dalies buto bendraturte kartu su A. K. Ieškovės teiginys, jog ši nemokėjo lietuvių kalbos ir niekas jai nevertė ir neaiškino sudaromo sandorio teisinių pasekmių, turėtų reikšti, jog ieškovės sūnus A. K. ją tyčia apgavo, tačiau byloje nenustatyta, jog buto privatizavimo procese ieškovė būtų buvusi suklaidinta butą privatizavusiojo A. K. veiksmais. Tai, kad ieškovė nesuprato 1991 m. spalio 17 d. susitarimo turinio, verčia abejoti ir faktas, jog ji savo vardu pasirašinėjo kitas sutartis, kurios buvo sudarytos lietuvių kalba, pavyzdžiui, 1995 m. sausio 27 d. sutartį su Alytaus elektros tinklais dėl elektros energijos tiekimo į butą, 1996 m. lapkričio 25 d. sutartį dėl atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį. Šioje byloje nėra reikšminga aplinkybė, kad ieškovė, gyvendama ginčo bute, mokėjo už komunalinius patarnavimus ir kitus išlaikymo mokesčius, darė šio buto remontą, nes tai tik patvirtina naudojimąsi ginčo turtu. Įprasta praktika, jog asmuo, kuris panaudos teisėmis naudojasi butu, pats moka už suteiktas komunalines paslaugas, einamuosius remontus ir pan. Be to, kiekvieną vasarą ieškovės sūnus A. K. su šeima gyvendavo Druskininkuose ginčo bute ir tuo metu sumokėdavo visus mokesčius už butui suteiktas komunalines paslaugas.

3. Nepagrįsta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai prieštaraujanti išvada, kad A. K. privatizuotas butas nepriklauso jo sutuoktinei J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes ji nebuvo nei perkamo buvo nuomininke, nei šeimos nariu, nedalyvavo buto privatizavimo procese, t. y. nerašė susitarimo dėl šios patalpos įsigijimo. Ginčo butas buvo privatizuotas A. K. vardu, tačiau esant santuokoje su apeliante J. K., todėl priklauso sutuoktiniams A. K. ir J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gruodžio 22 d. apžvalgoje „Dėl įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ nurodyta, kad sutuoktinių įsigyti butai pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo irgi yra laikomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes ir iki minėto įstatymo papildymo sutuoktinių įsigytas turtas vieno iš jų vardu buvo laikomas bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 3 dalis).

4. Nesant pagrindo iš dalies negaliojančiu pripažintas Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2014 m. sausio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, registro Nr. 2-805, išduotas apeliantams, dalyje į 1/2 dalį ginčo buto. Ieškovė ginčijo tik atsakovės J. K. teisę į 1/2 dalį buto, tačiau nebuvo ginčo dėl to, kad 1/2 ginčo buto iš tiesų priklausė A. K. Tai reiškia, kad 1/2 buto dalį apeliantai bet kokiu atveju (atsiribojus nuo ieškovės reikalavimų) gali paveldėti pagal įstatymą. Dėl to pirmosios instancijos teismas, panaikindamas paveldėjimo teisės liudijimo dalį, suponavo teisinio neužtikrintumo ir neapibrėžtumo būseną, t. y. tapo neaišku, ar teismo sprendimo pagrindu apeliantai apskritai neturi teisės paveldėti A. K. priklausiusios ginčo buto dalies. Apeliantų teisė paveldėti 1/2 dalį buto niekada nebuvo paneigta, todėl, panaikinus paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria buvo paveldėta 1/2 dalis buto, apeliantai turi vėl kreiptis į tą patį notarą ir gauti tokios pat apimties ir turinio paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, netinkamai kvalifikavo ieškovės reikalavimus ir ginčo objektą, priėmė perteklinį sprendimą ir be pagrindo panaikino paveldėjimo teisės liudijimą.

5. Pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, neužtikrintos apeliantų teisės, numatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Apeliantams J. K. ir T. K. atvykus į parengiamąjį teismo posėdį, pirmosios instancijos teismas leido ieškovei ir jos atstovei pasisakyti dėl bylos esmės, vėliau pirmosios instancijos teismas pradėjo uždavinėti klausimus dėl bylos esmės apeliantams J. K. ir T. K., nors buvo tik parengiamasis teismo posėdis, apeliantai nebuvo pasiruošę bylos nagrinėjimui iš esmės, neturėjo atstovo. Pagal CPK 230 straipsnio 1 dalį parengiamojo posėdžio metu teismas turėtų tik siekti išsiaiškinti ginčo esmę, suformuoti šalių pozicijas.

6. Nepagrįstai iš apeliantų ieškovei priteistos iš viso 1 153,34 Eur bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė tinkamu būdu nepateikė prašymo atlyginti šias išlaidas, t. y. nebuvo pateiktas motyvuotas prašymas, dokumentai, kuriuose būtų aiškiai pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydis ir pan. Ieškovės atstovė paskutinio teismo posėdžio metu teismui padavė išplėštą lapelį iš pinigų priėmimo kvitų knygelės, tačiau apeliantai neturėjo galimybės susipažinti nei su sąskaita už suteiktas paslaugas, nei su ataskaita, nes tokia medžiaga iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikta.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad ieškovė yra rusakalbė, nemokanti skaityti ir kalbėti lietuviškai, notaras netvirtino susitarimo, šalims nebuvo išaiškintas susitarimo turinys ir pasekmės, sandorio sudarymo metu ieškovė neteisingai suvokė esminius sandorio sudarymo elementus, todėl apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik po sūnaus mirties. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad ji yra pilnateisė 1/2 dalies buto savininkė, tą patvirtina jos veiksmai privatizuojant ir valdant butą. Atsakovė melagingai nurodo, kad jie prisidėdavo prie buto išlaikymo, nes nepateikė nė vieno kvito, patvirtinančio šią aplinkybę. Atsakovai atvykdavo tik pasisvečiuoti. Ieškovės namuose saugoma buto inventorinė byla suformuota lietuvių kalba, todėl, ieškovei nekilus abejonių dėl privatizavimo, ji niekada nedarė šios bylos duomenų vertimo į rusų kalbą. Jeigu ieškovė būtų žinojusi ir supratusi tikrąją padėtį ir tikrąsias aplinkybes, ji tokios sau nenaudingos sutarties nebūtų sudariusi. Pagal privatizavimo sandorio sudarymo metu galiojusį įstatyminį reglamentavimą ir ieškovės teisinį statusą ji turėjo būti buto privatizavimo sandorio šalimi ir, priklausomai nuo su sūnumi sudaryto susitarimo privatizuoti butą turinio, būti bendrasavininke. Rašytiniai duomenys nepatvirtina apeliantų nurodomų dovanojimo veiksmų, nes investiciniai čekiai buvo mokami ieškovės vardu, jie nebuvo perleisti A. K. Privatizavimo metu ieškovė suklydo dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo, t. y. jau po sūnaus mirties, kaip teigia apeliantai. Atsakovė J. K. niekada nebuvo išvykusi gyventi iš Vilniaus ir atvykusi gyventi kaip nuomininkė į ginčo butą iki privatizavimo ir privatizavimo sandorio sudarymo metu. Iki 1998 m. liepos 1 d. galiojo Butų kodeksas, atsakovė J. K. įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažinta šeimos nare, turinčia teisę naudotis ginčo butu kartu su ieškove ir A. K., ji nedalyvavo buto privatizavimo procese, t. y. 1991 m. spalio 17 d. nepasirašė susitarimo dėl buto pirkimo A. K. vardu. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buto privatizavimo sutarties dalyviais galėjo būti tik asmenys, turintys teisę į privatizuojamą patalpą – nuomininkas ir jo šeimos nariai. Pagal atsakovės teisinį statusą ir įstatyminį reglamentavimą ji negalėjo būti buto privatizavimo sandorio šalis. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo turinys skilties „pastabos“ 4 punkte, kur nurodyta, kad į 1/2 dalį ginčo buto yra išduotas nuosavybės teisės liudijimas mirusiojo sutuoktinei J. K., turėtų būti keičiamas, kaip ir nuosavybės teisės liudijimas į 1/2 dalį ginčo buto. Ieškinyje ir teismo sprendime pasisakoma tik dėl 1/2 dalies ginčo buto nuosavybės ir iš to išplaukiančių teisinių pasekmių. Atsakovų argumentai dėl procesinių pažeidimų parengiamajame posėdyje yra nepagrįsti, formalaus pobūdžio, surašyti iš atsakovės žodžių, jai susidariusio įspūdžio pirmajame parengiamajame posėdyje. Pinigų priėmimo kvitas buvo pateiktas teismo posėdyje, šalims buvo leista su juo susipažinti, teikti pastabas, advokatės pinigų priėmimo kvite yra nurodyta, kad sumokėta suma yra už atstovavimą teisme, dokumentų surašymą, patarimus ir konsultacijas.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Byloje kilo ginčas dėl susitarimo privatizuoti butą, buto pirkimo–pardavimo sutarties pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį – pripažino negaliojančiu susitarimą privatizuoti butą A. K. vardu, pripažino iš dalies negaliojančia 1992 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą, nustatant nuo 1992 m. sausio 16 d. 1/2 dalies buto pirkėja G. K., pripažino negaliojančiu nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį buto su rūsiu, pripažino iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto J. K., T. K., S. K., dalį dėl 1/2 dalies buto su rūsiu, pripažino G. K. asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto su rūsiu. Su sprendimu nesutinka atsakovai, motyvuodami tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nepagrįstai sprendė, kad ginčo susitarimas, kieno vardu privatizuoti butą, sudarytas ieškovei suklydus, nepagrįstai spręsta, kad A. K. privatizuotas butas nepriklauso jo sutuoktinei J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nepagrįstai panaikintas paveldėjimo teisės liudijimas į 1/2 dalį ginčo buto. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutikti neturi pagrindo.

1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme (toliau BPĮ) buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privatinėn nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. BPĮ 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas ir jo šeimos nariai Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Tai reiškia, jog įvykdžius pirmąją sąlygą – minėtiesiems asmenims iš principo susitarus dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, susitariama dėl pirkėjo pusėje esančių teisės subjektų konkrečios teisinės padėties sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Beje, nuomininko ir jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisių į privatizuotą gyvenamąją patalpą, teisės yra apibrėžtos Įstatymo 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Pažymėtina, kad 1991 m. liepos 29 d. priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 16¹ straipsniu. Šiame straipsnyje buvo numatytas šeimos narių susitarimų dėl gyvenamojo būsto pirkimo supaprastintas tvirtinimas, t. y. valstybinei įmonei, įstaigai buvo leista patvirtinti buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo buto pirkimo.

Dėl suklydimo sudarant susitarimą

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 1991 m. spalio 17 d. A. K. BPĮ pagrindu, kreipėsi su pareiškimu į Valstybinę butų ūkio įmonę, kuriuo prašė leisti nusipirkti butą (1 t., b. l. 32). Su šiuo pareiškimu A. K. taip pat pateikė G. K. ir A. K. pasirašytą susitarimą, kad butas (duomenys neskelbtini), bus privatizuojamas A. K. vardu ir kad jis taptų buto savininku (1 t., b. l. 32, antra pusė). Šis susitarimas yra patvirtintas butų privatizavimo dokumentus tvarkiusios įstaigos darbuotojo parašu. Atlikus buto įkainavimą (1 t., b. l. 30–31), 1992 m. sausio 16 d. tarp Druskininkų miesto valdybos ir A. K. buvo sudaryta ir notaro patvirtinta bei tuometiniame Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure įregistruota ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis (1 t., b. l. 24).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovė yra rusakalbė, pagal jos teisinį statusą ji turėjo būti buto privatizavimo sandorio šalimi ir, priklausomai nuo jų su sūnumi susitarimo privatizuoti butą turinio, būti bendrasavininke. Pripažino, kad tokio turinio ginčijamas susitarimas privatizuoti butą ir privatizavimo sandoris, negali būti pripažįstamas atitinkančiais protingumo kriterijų, nes nėra protinga turint teisinį pagrindą ir faktinę galimybę tapti buto savininku ar bendrasavininkiu, atsisakyti tokios galimybės, ir sudarius sau nenaudingą sutartį taip apriboti savo interesus, sutikti naudotis butu šeimos nario ar buvusio šeimos nario teisėmis ar panaudos teisiniu pagrindu, t. y. pagrindais, kurie teikia nepalyginamai mažesnio teisinio, socialinio lygmens garantijas ir dėl tokio statuso asmenį daro labiau pažeidžiamą ir priklausomą nuo kitų asmenų valios.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sudaryto sandorio neteisėtumui suklydimo pagrindu konstatuoti reikia nustatyti patį suklydimo faktą, o po to vertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tam, kad konstatuoti suklydimą buvus esminį, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios, šalies valia sandorio sudarymo metu. Tik esminis suklydimas ir šio suklydimo įtakoje atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu. Vertinant ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus, protingo žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Vertinant, ar asmuo sąžiningai klydo sudarydamas sandorį, svarbu išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis formavosi asmens valia sudaryti tokį sandorį, taip pat ar paties galimai klydusio asmens veiksmai lėmė jo tikrosios vidinės valios neatitikimą sandoryje išreikštai valiai, ar tokiam asmens valios neatitikimui padarė poveikį kita sandorio šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009 ir kt.). Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės, kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti, kad pasirašydama ginčijamą susitarimą ieškovė esmingai suklydo. Nors ieškovė yra rusakalbė, tačiau ji neįrodė aplinkybės, kad jai nebuvo išaiškintos susitarimo sudarymo pasekmės. Sutiktina su apeliantais, kad ieškovės teiginys, jog ji nemokėjo lietuvių kalbos ir niekas jai nevertė ir neaiškino sudaromo sandorio teisinių pasekmių, turėtų reikšti, kad jos sūnus A. K. ją tyčia apgavo. Pažymėtina, kad ieškovė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu patvirtino, jog jos sūnus A. K., su kuriuo ji sudarė susitarimą, kad A. K. savo vardu vienas privatizuos butą, gerai kalba ir skaito lietuviškai, ji taip pat tvirtino, kad jos santykiai su sūnumi buvo geri, kad sūnus jos nepagavo. Pažymėtina ir tai, kad ji patvirtino, jog gyvendama Druskininkuose neturėjo problemų dėl kalbos, visur ji susikalbėdavo rusiškai. Tai, kad ieškovė nesuprato susitarimo turinio, verčia abejoti ir faktas, jog ji savo vardu pasirašinėjo kitas sutartis, kurios taip pat sudarytos lietuvių kalba (1 t., b. l. 28, 29, 48–50, 55). Todėl kritiškai vertintinas ieškovės aiškinimas, kad sūnus ją laikė 1/2 dalies buto savininke ir panaudos pagrindu leido naudotis ne visu butu, bet 1/2 buto dalimi. Iš visų aptartų aplinkybių, įvertinus ir ieškovės amžių (sandorio sudarymo metu buvo 52 metų amžiaus), išsilavinimą (jos teigimu, specialus medicininis), tai, kad, kaip aiškino ji pati, jokių sveikatos problemų neturėjo, dirbo, darytina išvada, kad ji pati turėjo būti apdairi ir rūpestinga, išsiaiškinti visas su sandoriu susijusias aplinkybes, galimas atliekamo veiksmo pasekmes. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Kolegijos nuomone, vienkartinių išmokų mokėjimas 1992 m. sausio 7 d. (1 t., b. l. 40–41), t. y. jau po ginčijamo susitarimo sudarymo, negalėjo įtakoti šio susitarimo turinio ar jo sudarymo metu (1991 m. lapkričio 17 d.) nulemti ieškovės klaidingą įsitikinimą, kad ir ji taps 1/2 dalies buto savininke kartu su A. K. Tai, kad ieškovė, gyvendama ginčo bute, mokėjo už komunalinius patarnavimus ir kitus buto išlaikymo mokesčius, darė šio buto remontą, patvirtina naudojimosi ginčo butu faktą, bet ne jo nuosavybę. Pažymėtina, kad asmenys, BPĮ nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems BPĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu – tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu.

Iš nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima spręsti, jog ginčo sandoris neatitiko protingumo kriterijų, ar, kad ieškovė, turėdama teisinį pagrindą ir faktinę galimybę tapti buto savininke ar bendrasavininke, atsisakiusi tokios galimybės sudarė sau nenaudingą sutartį ir taip apribojo savo teises, ar dėl tokio statuso ieškovė tapo labiau pažeidžiama ir priklausoma nuo kitų asmenų valios. Dėl to, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nėra pagrindo susitarimo ir privatizavimo sandorio, kaip sudarytų iš esmės suklydus, dalis pripažinti negaliojančiomis, o ieškovės – buto bendraturte. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino susitarimą dėl buto privatizavimo vieno sūnaus vardu negaliojančiu dėl ieškovės suklydimo.

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik po sūnaus mirties 2013 m. (duomenys neskelbtini), ieškinio senaties netaikė. Apeliantų nuomone, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes apie pažeistas teises galėjo ir turėjo sužinoti nuo susitarimo pasirašymo ir buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos.

Ginčijami sandoriai sudaryti galiojant 1964 metų redakcijos CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Tiek minėto kodekso 86 straipsnio 1 dalyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas tiek taikant subjektyvųjį momentą, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad susitarimas pirkti privatizuotą butą sudarytas 1991 m. spalio 17 d., susitarime yra aiškiai nurodyta, kad A. K. ir ieškovė sutarė, jog privatizuojamas butas bus perkamas nuomininko A. K. vardu, sutinka, jog buto savininku įforminus buto pirkimo–pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus aukščiau paminėtas pirkėjas, t. y. A. K. Taigi susitarimo turinys aiškus, todėl įvertinus ieškovės amžių, išsilavinimą, aplinkybę, kad ji nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties, taip pat nustačius, kad sandorio sudarymo (susitarimo pasirašymo) metu ieškovė esmingai nesuklydo, kad sutartis buvo įregistruota viešame registre, t. y. tinkamai išviešinta, laikytina, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo–pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento, t. y. 1992 m. sausio 16 d., o ne po sūnaus mirties 2013 m. rugsėjo 17 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė namuose turėjo buto inventorinę bylą (apie tai yra nurodžiusi ir atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą), kurioje buvo ir buto nuosavybę A. K. vardu patvirtinantys dokumentai. Taigi ieškovė, būdama bent vidutiniškai atidi, atsargi ir rūpestinga, turėjo realias galimybes domėtis ginčo buto privatizavimo eiga, susipažinti su visais dokumentais, t. y. sužinoti apie tariamą savo teisės pažeidimą ir savo teises ginti teismine tvarka, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju ieškovė į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 23 metams nuo savo tariamų teisių pažeidimo momento, todėl, pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, išnyko ieškovės teisė į gynybą, ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

Dėl atsakovės teisės į 1/2 dalį buto

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. privatizuotas butas nepriklauso jo sutuoktinei J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes ji nebuvo nei perkamo buvo nuomininke, nei šeimos nariu, nedalyvavo buto privatizavimo procese, t. y. nerašė susitarimo dėl šios patalpos įsigijimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, to neginčijo ir ieškovė, ginčo butas buvo privatizuotas A. K. vardu, tačiau tuo metu jau buvo sudaryta atsakovės J. K. ir A. K. santuoka. Taigi butas priklauso sutuoktiniams A. K. ir J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gruodžio 22 d. apžvalgoje „Dėl įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ nurodyta, kad sutuoktinių įsigyti butai pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo irgi yra laikomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes ir iki minėto įstatymo papildymo sutuoktinių įsigytas turtas vieno iš jų vardu buvo laikomas bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002).

Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą, todėl skundžiamas sprendimas naikinamas (CPK 330 straipsnis) ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi pagrindiniai ieškinio reikalavimai dėl susitarimo ir pirkimo–pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančiais ir pirkėjo teisų ieškovei pripažinimo į dalį buto atmetami, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su išvestiniais reikalavimais, t. y. reikalavimais dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais.

Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atmetus ieškovės G. K. ieškinį, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, tačiau priteistinos iš ieškovės atsakovei J. K. jos turėtos išlaidos (1 t., b. l. 146–149) bei išlaidos valstybei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis ). Atsakovės turėtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.2, 8.19 punktuose nustatytų dydžių.

Apeliacinį skundą patenkinus, tenkintinas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese pateikus jas patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyto maksimalaus dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nusprendžia:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti; priimti naują sprendimą – G. K. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės G. K., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei J. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 289,62 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės G. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 24,47 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.

Priteisti iš ieškovės G. K., a. k. (duomenys neskelbtini), apeliantei J. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 500 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas apeliaciniame procese.

Teisėjai Nijolia IndreikienėLeonas JachimavičiusVirginija Lozoraitytė