Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Gasiūnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-482-43/2008 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir A. P. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažymos ir sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys L. T. , notarė V. Z. , valstybės įmonė Registrų centras Vilniaus filialas, J. L. ir V. L. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2001 m. vasario 8 d. atsakovė A. P. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko J. J. nekilnojamąjį turtą – 3,08 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 3). Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugsėjo 13 d. pažymoje Nr.1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nurodė, jog pagal pilietės S. T. , mirusios 1997 m. liepos 11 d., pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko J. J. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 3,3634 ha žemės ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą S. T. turto paveldėtojai turi nuosavybės teisę į 1,6817 ha žemės (t. 1, b. l. 5). Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje S. T. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nėra, todėl nesant paties pretendento prašymo, nurodyta 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma S. T. vardu negalėjo būti parengta. 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr.1100 parengta pagal giminystės ryšius nustatančius dokumentus ir 2000 m. spalio 25 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą Nr.T-3789-J, kuriame nurodyta, kad Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) ūkininkų, turinčių iki 30 ha žemės, 1925m. byloje įrašytas J. J. ; skiltyse „Vietovė“, „Žemės kiekis dešimtinėmis“ atitinkamai įrašyta: „V. G. “; „3,08deš.“. Taip pat nurodyta, jog Vilniaus-Trakų seniūnijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) piliečių 1925m. sąraše įrašytas V. G. k. gyventojas J. J. , S. J., g. (duomenys neskelbtini); skiltyje „Ar turi skirtinės žemės“ įrašyta: „Po tėvo turi 3 deš.“. Daugiau žinių apie J. J. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, žinių apie žemės paveldėjimą iš M. J. nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta (t. 1, b. l. 12). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 12. p. yra nurodyti buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Teismo manymu, vienintelis 1925 m. ūkininkų sąrašas (t. 2, b. l. 99-100) negali būti dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę, t. y. vien iš šio sąrašo negalima konstatuoti, jog nacionalizacijos metu J. J. toje pačioje vietovėje turėjo tą patį kiekį žemės, ūkininkų sąrašas sudarytas 1925 m., tuo tarpu nacionalizacija vykdyta 1940 m., t. y. praėjus penkiolikai metų nuo sąrašo sudarymo, kas leidžia manyti, jog per tokį ilgą laikotarpį duomenys galėjo pasikeisti. Nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir pačios S. T. prašymo, teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr.1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų negalėjo būti parengta, todėl šis dokumentas parengtas pažeidžiant tvarkos 12. p., todėl yra neteisėtas ir panaikintinas. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovė A. P. neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į išlikusią buvusio savininko J. J. žemę, kadangi atsakovė A. P. nepatenka į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąrašą asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises pagal šį įstatymą. A. P. nėra nei turto savininkė, nei asmuo, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, taip pat neatitinka ir kitų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytų sąlygų. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie asmenys turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu, notarinio registro Nr.6-2131VZ, Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarė V. Z. patvirtino, kad S. T. , mirusios 1997 m. liepos 11 d. testamente nurodyto turto įpėdinė yra A. P. . Paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro – 1,0 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l.20). Tačiau byloje nėra duomenų, kad S. T. būtų buvusi J. J. nuosavybės teisių perėmėja. Be to, atsakovė A. P. nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismo teigimu, netgi nesant kitų pažeidimų, nuosavybės teisės į pilietei S. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį galėjo būti atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn ne didesnį nei 0,2 ha žemės sklypą, o ne 1,0000 ha žemės sklypą, kaip kad buvo padaryta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr.01-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T. “ (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d.). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr.01-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T. “, kuriuo atkurtos nuosavybės teises į pilietei S. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,0000 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 1,0000 ha 156 000 Lt vertės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), namų valdai (t. 1, b. l. 16), priimtas pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, 9 straipsnio 1 dalį ir Tvarkos 12. p. reikalavimus, todėl yra neteisėtas ir panaikintinas. Teismo teigimu, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr.01-1549, pripažintinas negaliojančiu ir 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, Notarinio registro Nr.6-2131VZ, kuris buvo išduotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr.01-1549 pagrindu. 2002 m. rugpjūčio 2 d. sutartimi atsakovė A. P. pardavė tretiesiems asmenims J. L. ir V. L. 1,0 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 50 000 Lt (t. 1, b. l. 17-19). Kadangi įgijėjų trečiųjų asmenų J. L. ir V. L. sąžiningumas preziumuojamas, teismas sprendė, kad taikytina restitucija, sumokant ekvivalentą pinigais, priteisiant iš atsakovės A. P. valstybės naudai ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę – 360 000 Lt 2002 m. rugpjūčio 2 d., t. y. pardavimo tretiesiems asmenims dienai (CK 1.80 str. 2 d., 4.96 str. 2 d., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.). Teismo teigimu, iš VĮ „Registrų centras“ 2008 m. balandžio 7 d. rašto dėl vidutinių rinkos verčių matyti, kad ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2001 m. rugsėjo 5 d. buvo 450 000 Lt, o 2002 m. rugpjūčio 2 d. – 360 000 Lt (t. 3, b. l. 60). Teismas nurodė, kad kadangi atsakovės A. P. sąžiningumas nekvestionuojamas, atsakovė privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo metu, kadangi tuo metu ginčo žemės sklypo vertė buvo mažiausia (CK 6.147 str. 2 d.). Nors atsakovė ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims perleido už 50 000 Lt, tokia suma teismo teigimu, vertintina kaip visiškai neatitinkanti turto perleidimo metu buvusios rinkos kainos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies antrasis punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

CPK 266 straipsnis nurodo, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad įstatyme nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendime turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008).

Nagrinėjamoje byloje 2009 m. sausio 29 d., tai yra jau po teismo sprendimo priėmimo, yra gautas M. K. prašymas įtraukti ją į nagrinėjamą bylą (t. 3, b. l. 189). Analogiškas prašymas gautas ir iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (t. 3, b. l. 196), nurodant, kad M. K. yra M. S. turto paveldėtoja, o pastaroji įstatymo nustatyta tvarka padavusi prašymą atkurti nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvusiame V. G. kaime, Vilniuje, tai yra į tą pačią žemę, į kurią atkūrus nuosavybės teises S. T. , buvo pareikštas nagrinėjamas ieškinys.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliantės atstovė L. T. patvirtino, kad M. S. buvo S. T. sesuo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovė L. G. pripažino, kad ji įstatymo nustatytais terminais ir tvarka yra padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę.

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, yra konstatuota, kad atkuriant nuosavybės teises į J. J. nuosavybės teise valdytą žemę V. G. kaime, nėra pakankamai nuosavybę patvirtinančių dokumentų, nes, teismo manymu, byloje esantis archyvo pažymėjimas (t. 1, b. l. 12) ir ūkininkų sąrašas (t. 2, b. l. 99-100) šių aplinkybių nepatvirtina (sprendimo 3-as lapas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios teismo padarytos išvados turi tiesioginę reikšmę minėtos pretendentės M. K. teisėms ir pareigoms, nes teismo sprendimu nuspręsta, kad asmuo (J. J. ), į kurio žemės sklypą nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja, to žemės sklypo nuosavybėje neturėjo. Todėl, nors teismui bylos duomenimis ir nebuvo žinoma apie trečiojo asmens M. K. suinteresuotumą bylos baigtimi, apie tai teismui nepranešė bylos šalys – nei atsakovė A. P. ar jos atstovė L. T. , nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nors privalėjo tai padaryti, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl M. K. teisių, konkrečiai, dėl galimos teisės į ginčo žemės sklypą, todėl ši aplinkybė laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Priešingu atveju, M. K. savo teises galėtų realizuoti tik proceso atnaujinimo instituto pagalba, tačiau tai, kolegijos nuomone, neatitiktų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 7 str., 17 str.).

Teisėjų kolegija, panaikindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų ir nevertina sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjantis iš naujo bylą teismas turėtų papildomai aiškintis kai kurias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Apeliantė nurodė, kad teismas nepakankamai motyvavo mirusiosios S. T. valios atkurti jai nuosavybės teises trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų išreikalavęs iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuosavybės teisių į J. J. žemę atkūrimo bylą ir ją analizavęs. Teismo sprendime aplinkybė, kad nėra pačios S. T. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįsta ne konkrečiais įrodymais, o tik atsakovo – Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovo ir prokuroro paaiškinimu. Tuo tarpu, nepašalintas prieštaravimas – kokiu būdu, nesant pretendentės įregistruoto prašymo, buvo suformuota ir vedama nuosavybės teisių atkūrimo byla.

Kita aiškintina ir tikslintina aplinkybė – turto (žemės sklypo) vertės nustatymas, jeigu būtų nuspręsta ieškinį tenkinant taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu. Skundžiamu sprendimu teismas nustatė, kad mažiausia turto vertė buvo jo perleidimo metu ir vadovaudamasis valstybės įmonės registrų centro raštu (t. 3, b. l. 60), priteisė iš atsakovės 360 000 litų. Prie apeliacinio skundo pridėtame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 161, t. 3) nurodyta, kad 2002 m. rugsėjo 16 d. žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 249 600 litų. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra nustatyta, kad minėti registro duomenys įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčyti, todėl minėtas raštas dėl vidutinių rinkos verčių, šiuo atveju, nėra tinkamas įrodymas, nustatant ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę atitinkamu laikotarpiu. Todėl, esant ginčui, ši aplinkybė turi būti nustatyta įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.