Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-08-02 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. eAN2-342-365/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-08-02
Bylos Nr.
eAN2-342-365/2019
Teisminio proceso Nr.
4-39-3-00062-2019-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Gintaras Dzedulionis
Byla Nr. eAN2-342-365/2019
Teisminio proceso Nr. 4-39-3-00062-2019-9Procesinio sprendimo kategorija: (S) 16.9.4.1.;21.11.10; 21.11.11.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2019-01-08 nutarimu Nr. 97-ANR_N-451-2019 (toliau – ir nutarimas) administracinio nusižengimo byloje, J. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 2 dalį 500 Eur dydžio bauda su specialiosios teisės– teisės vairuoti transporto priemones, atėmimu 12 mėnesių. Apeliantui nuobauda paskirta už tai, kad jis 2019-01-06 18.00 val. Vilniaus g., Eišiškių m., Šalčininkų r., chuliganiškai vairavo automobilį, apsnigtoje stovėjimo aikštelėje ant slidžios dangos, naudodamasis automobilio galiniais varomaisiais ratais, išsukęs vairą važinėjo ratais, kai automobilis sukosi nekontroliuojamai slysdamas aplinkui, sukeldamas pavojų eismo saugumui, grubiai pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 5, 6, 9 punktų reikalavimus iš chuliganiškų paskatų.

Šalies argumentai

2. J. B., nesutikdamas su Institucjos nutarimu, pateikė skundą apylinkės teismui, kuris skundžiama 2019-05-09 nutartimi J. B. skundo dėl Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2019-01-08 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 97-ANR_N-451-2019 netenkino ir nutarimą paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, todėl naikinti jo nėra pagrindo. Teismas apklaustų liudytojų S. Z., M. N., A. K. ir R. B. parodymus, kad J. B. stovėjimo aikštelėje „nesuko saulučių“ vertino kaip siekį padėti išvengti atsakomybės J. B.. Taip pat atmetė A. K. ir R. B. parodymus, kad jie stebėjo pro galinius veidrodėlius, ką aikštelėje veikė J. B. jiems nuvažiuojant. Konstatavo, jog pareigūnų parodymais duotais teisminio nagrinėjimo metu nėra pagrindo nesivadovauti ir jais netikėti, nenustatęs jokių aplinkybių, dėl kurių galima būtų suabejoti jų patikimumu.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu J. B. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019-05-09 nutartį administracinio nusižengimo byloje ir priimti naują ntarimą - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019-01-08 nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr.97-ANR_N-451-2019 panaikinti ir bylą nutraukti. Mano, kad ši nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina. Apeliantas, atkartodamas skunde apylinkės teismui nurodytas aplinkybes, cituodamas teisme apklaustų liudytojų parodymus, nesutikdamas su žemesnės instancijos teismo išvadomis nurodo, kad:

3.1. Teismo išvada, jog apeliantas suko „saulutes“ ant apsnigtos asfalto dangos, tuo sukeldamas realų pavojų sau ir kitiems automobilyje buvusiems asmenims bei bet kuriuo metu stovėjimo aikštelėje galėjusiems atsirasti kitiems automobiliams, bei pėstiesiems, prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Pažymi, jog liudytojai A. K. ir R. B. apklausti pirmos instancijos teisme nurodė, kad apeliantas atvažiavo į aikštelę prie Eišiškėse Vilniaus gatvėje esančios statybinių medžiagų parduotuvės, sustojo prie jų automobilio, pasikalbėjo per atidarytus langus, po to šie išvažiavo. Liudytojas R. B. parodė, kad jis nėra apelianto draugas, jį (J. B.) tik pažįsta, per galinį veidrodėlį matė, kaip J. B. apsisuko ir jokių „saulių nepiešė“, taip pat jis pamatė atvažiuojančio automobilio žibintus, kuris iš pagrindinio kelio įsuko į aikštelę, tada R. B. apsisuko ir grįžo atgal į aikštelę ir pamatė, kad prie J. B. automobilio yra privažiavęs policijos automobilis. Tokius pačius parodymus apklaustas teisme, davė jo draugas A. K., jis nurodė, kad kai jie pasikalbėjo, jis (A. K.) su R. B. išvažiavo link šalutinio kelio ir per galinį veidrodėlį matė, kaip J. B. automobilis apsisuko. Šis liudytojas nurodė, jog tuo atveju jei J. B. „paišytų saules“, jis tai būtų pamatęs, nes aikštelėje buvo tamsu, matytų besisukančio automobilio žibintų šviesas. Išvažiavę į pagrindinį kelią, jie pamatė, policiją ir grįžo atgal, klausė kas atsitiko. Laiko tarpas nuo to, kada jie išvažiavo ir kada vėl grįžo į aikštelę buvo labai mažas, apie porą minučių. Liudytojas Č. G. parodė, kad įvykio metu maršrutiniu automobiliu važiavo pro aukščiau nurodytą aikštelę, matė, kaip iš aikštelės išvažinėjo automobilis, prieš jo autobusą važiavo policijos tarnybinis automobilis, kuris sulėtino greitį ir praleidęs autobusą, įsuko į aikštelę, pareigūnai buvo neįjungę švyturėlių. Mano, jog žemesnės instancijos teismas šių liudytojų parodymus atmetė nepagrįstai, nes ir kartu su apeliantu važiavę S. Z. ir M. N., kurie betarpiškai matė, ką veikė apeliantas stovėjimo aikštelėje, patvirtino, kad priešingai negu nurodė policijos pareigūnai ir pirmos instancijos teismas, J. B. chuliganiškai savo automobilio nevairavo, jokių ratų stovėjimo aikštelėje nesuko ir patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis ramiai atvažiavo į aikštelę ir taip pat ramiai iš jos išvažiavo.

3.2. Apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų parodymais bei jų surašytais tarnybiniais pranešimais, darydamas išvadą, kad pareigūnų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs, neprieštaringi, sutampantys su įvykio aplinkybėmis, nurodytomis tarnybiniuose pranešimuose. Vertinant pareigūnų tarnybinius pranešimus, pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį, kad jie yra identiški, juose pakeistos tik pareigūnų pavardės. Pirmosios instancijos teisme į klausimą, kas iš pareigūnų (A. M., ar I. B.) pirmas parašė tarnybinį pranešimą, pareigūnai negalėjo pasakyti. Pareigūnas A. M., paklaustas, apie kokią tvorą ir vartus jis mini savo tarnybiniame pranešime, pasimetė, nurodė, kad ten nebuvo jokios tvoros bei vartų. Tai byloja, kad šis pareigūnas net nežinojo, po kokio turinio tarnybiniu pranešimu pasirašė. Todėl neapklausus tiesioginius įvykio liudytojus, o surašius savo subjektyvius pranešimus, pareigūnai nesurinko objektyvių kaltės įrodymų.

3.3. Be to, akcentuoja, jog liudytojai S. Z. ir M. N. nebuvo apklausti įvykio metu, nors šiuos asmenis policijos pareigūnai A. M., ar I. B. galėjo ir privalėjo apklausti įvykio dieną prieš surašant administracinio nusižengimo protokolą ar priimant nutarimą, bet jie to nepadarė, taip pažeisdami ANK 563, 567 straipsnius.

3.4. Pažymi ir tai, kad policijos pareigūnai negalėjo matyti, kaip apeliantas galėjo sukti ratus aikštelėje, nes jiems užstojo vaizdą autobusas, kurį jie praleido ir tik tada įsuko į aikštelę. Apelianto vertinimu, byloje esančios fotonuotraukos neįrodo, kad jis važinėjo ratais – policijos pareigūnai, kaip ir kiti liudytojai, parodė, kad aikštelė buvo apsnigta, joje buvo daug ratų vėžių, bet pareigūnai pėdsakus neišmatavo, neaprašė, todėl ir jie ir teismas, nurodydami, kad J. B. pavojingai važinėjo ratais, rėmėsi tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis.

3.5. Apibendrindamas skundo argumentus, apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesugretino juos tarpusavyje, ir neteisingai nustatė įvykio eiga, kuri buvo tokia: kai J. B. pasikalbėjo su draugais A. K. ir R. B., pastarieji išvažinėjo iš aikštelės. Jis (J. B.) tuo pat metu apsisukinėjo ir norėjo išvažiuoti į pagrindinį kelią, bet turėjo praleisti autobusą. Autobuso vairuotojas Č. G. tuo metu aikštelėje matė J. B. automobilį, taip pat pamatė kad iš priekio link jo pagrindiniu keliu važiuoja policijos tarnybinis automobilis, kuris praleido Č. G. vairuojamą autobusą ir įsuko į aikštelę, kur buvo J. B.. Įsukančius į aikštelę pareigūnus matė liudytojai A. K. ir R. B., kurie apvažiavę ratą sugrįžo atgal į aikštelę ir kartu su J. B. laukė, kol pareigūnai jam (J. B.) surašys protokolą. Tadėl daro išvadą, jog policijos pareigūnai iš toli galėjo matyti tik vieną veiksmą, kaip J. B. apsisuko siekdamas išvažiuoti į pagrindinį kelią. Daugiau J. B. nieko nedarė ir visos šios faktinės aplinkybės patvirtintos byloje apklaustų ir įspėtų dėl atsakomybės liudytojų parodymais.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į J. B. apeliacinį skundą Institucija prašo palikti 2019-01-08 nutarimą Nr. 97ANR N- 45-2019 nepakeistą ir J. B. skundo netenkinti. Mano, jog J. B. kaltė, padarius ANK 420 str. 2 d. numatytą administracinį nusižengimą, byloje yra tinkamai įrodyta. Byloje nustatytos objektyviosios J. B. veikimo aplinkybės, aiškiai atskleidžia jo veikimo priežastį – chuliganiškas paskatas, nes pirmosios instancijos teismo įvertintas J. B. automobilio vairavimas yra neleistinas, pagarbaus, dėmesingo vairuotojo požiūriu nepateisinamas ir logiškai nepaaiškinamas, be jokios realios priežasties keliantis pavojų ne tik jį vairuojančiam asmeniui ir jo automobilyje esantiems keleiviams, bet ir kitų žmonių, eismo saugumui. Chuliganišką vairavimą apibūdina ir tai, kad J. B. šoniniu slydimu viešojoje vietoje važiavo ne dėl eismo būtinumo, o dėl chuliganiškų paskatų, norėdamas atkreipti aplinkinių dėmesį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pažeidėjas kategoriškai nesutinka su institucijos ir pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje. J. B. teigia, jog jis automobilio chuliganiškai nevairavo, automobilių stovėjimo aikštelėje tik apsisuko norėdamas išvažiuoti, „saulučių“ nesuko, dėl to administracinio nusižengimo bylą jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta.

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. B. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Pripažįstant administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, apklausęs ne tik patį administracinėn atsakomybėn patrauktą J. B., tačiau ir liudytojus – I. B., A. M. (policijos pareigūnus), Č. G. (autobuso vairuotoją), M. N., A. K., R. B., S. Z. (J. B. draugus ir pažįstamus) bei įvertinęs teismui pateiktas įvykio metu ir vietoje policijos pareigūnų darytas fotonuotraukas ir kitą administracinio nusižengimo medžiagą, skundžiamą Institucijos nutarimą, kuriuo administracinėn atsakomybėn patrauktas J. B. nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį, apelianto skundo argumentus, sprendė, jog skundžiamas Institucijos nutarimas pagrįstas ir teisėtas.

8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo ir taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apylinkės teismo išvados pagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei byloje surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Abejoti šiuo teismo sprendimu, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo.

9. ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad chuliganiškas vairavimas yra Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Vadinasi, asmuo už chuliganišką vairavimą gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai yra nustatytos chuliganiškos paskatos, padarytas bent vienas KET pažeidimas, toks vairavimas kelia pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Teismų praktikoje išaiškinta, jog chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

10. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byloje pateiktomis policijos pareigūnų darytomis fotonuotraukomis įvykio vietoje pažeidimo padarymo metu (pridėtos administracinio nusižengimo bylos lapas 5), nustatė, kad jame aiškiai užfiksuoti automobilio stovėjimo aikštelėje sukti ratai. Iš šių nuotraukų matyti, jog automobilio, kurį vairavo J. B. (dėl to ginčo nėra), važiavimo trajektorija sutampa su ant sniego paliktomis transporto priemonės padangų žymėmis fiksuojant atlikto manevro pabaigą. Tai leidžia spręsti apie tai, jog su savo transporto priemone J. B. įvykio metu „piešė saules“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokius automobilio slydimus šioje situacijoje galima atlikti tik tyčiniais veiksmais, akseleruojant greičio pedalą ir (ar) traukiant rankinio stabdžio svirtį bei sukant vairą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai I. B. ir A. M., kurių parodymai esminėse datalėse sutapo su jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis, patvirtino, kad aiškiai matė J. B. atliekamus manevrus automobiliui sukantis 360 laipsnių kampu automobilių stovėjimo aikštelėje. Policijos pareigūnai kategoriškai patvirtino, jog fiksuojant pažeidimą fotonuotraukomis ant šiuo automobiliu paliktų pėdsakų nebuvo matyti kitų pėdsakų, kad būtų pavažinėta ant viršaus, tuo tarpu vairuotojas, nesutikdamas su nusižengimo padarymu, tvirtino pareigūnams, kad jį užnešė. Šios aplinkybės, apygardos teismui leidžia daryti išvadą, kad apelianto vairuojamo automobilio slydimas buvo sukeltas tyčiniais apelianto veiksmais ir neatitinka jo keliamos versijos (kurią tvirtino jo pusės liudytojai), kad jis stovėjimo aikštelėje tik apsisuko norėdamas išvažiuoti. Skunde apeliuojama į tai, jog teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas Č. G. (autobuso vairuotojas) teismo posėdžio metu teigė, kad nematė, kas vyko stovėjimo aikštelėje. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, šio liudytojo parodymai nešalina J. B. kaltės ir atsakomybės už padarytus veiksmus, o priešingai, tik patvirtina, jog tokiu vairavimu jis kėlė realų pavojų sau ir kitiems automobilyje buvusiems asmenims, kitoms transporto priemonėms, bei bet kuriuo metu stovėjimo aikštelėje galėjusiems atsirasti kitiems pėstiesiems, nes kaip nustatyta, įvykio vieta yra prie parduotuvės esanti teritorija, kelias pravažiuojamas (juo pažeidimo darymo metu važiavo ir autobusas), patekimas į teritoriją neribojamas, į ją gali patekti bet kas (šias aplinkybes nurodo ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai S. Z., M. N., A. K. ir R. B., pareigūnai A. M. ir I. B.), netoli stovėjimo aikštelės yra pėsčiųjų perėja, kurią būtent stebėjo autobuso vairuotojas Č. G., dėl ko galimai ir nematė daromo J. B. pažeidimo.

11. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu nesiremti liudytojų S. Z., M. N., A. K. ir R. B. parodymais, kurie tvirtino, kad J. B. stovėjimo aikštelėje „nesuko saulučių“. Nurodytų asmenų parodymų kontekste pažymėtina, kad šių liudytojų (draugų bei pažįstamų) parodymai apie automobilio slydimo aplinkybes negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi byloje yra pakankamai svarių įrodymų (aptartų šios nutarties 10 punkte), kad J. B. automobilį vairavo chuliganiškai, todėl šių liudytojų parodymai pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip siekis padėti savo draugui išvengti administracinės atsakomybės. Vienok aplinkybių, patvirtinančių, jog policijos pareigūnai, kurie tiesiogiai matė chuliganišką automobilio vairavimą bei fiksavo pažeidimą, būtų šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi, dėl ko siektų apkalbėti J. B. byloje nėra nustatyta. Todėl, skundą nagrinėjančio teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojų S. Z., M. N., A. K. ir R. B. paprodymus, kadangi jie prieštarauja bylos medžiagai ir pagrįstai vadovavosi policijos pereigūnų pateiktais duomenimis bei jų paaiškinimais teisme.

12. Apelianto argumentai, kad policijos pareigūnai įvykio vietoje neapklausė kartu su J. B. buvusių keleivių (S. Z. ir M. N.), įvykio vietoje neišmatavo ir neaprašė pėdsakų, atmestini kaip neturintys reikšmės veikos kvalifikavimui, kadangi įrodymų rinkimas negali būti begalinis, jų rinkimas nėra savitikslis, jų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl nusižengimo padarymo, surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju tiek Institucijai priimant nutarimą, tiek pirmosios instancijos teismui užteko įrodymų, kurių pagrindu J. B. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį. Tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pareigūnų surašyti tarnybiniai pranešimai identiški, todėl šių pranešimų teisingumas kelia apeliantui abejonių. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kadangi pareigūnai dalyvavo tame pačiame įvykyje, nustatė tokias pačias faktines aplinkybes, todėl jų tarnybiniuose pranešimuose ir nurodytos analogiškos aplinkybės. Be to, apylinkės teismas patikrino tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes apklausdamas įvykio vietoje buvusius pareigūnus teisme. Be to, apylinkės teismas J. B. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo grindė ne tik policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, bet byloje esančių įrodymų, kurie išsamiai aptarti skundžiamame nutarime, visuma.

14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad J. B. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai, pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį, jam paskirta nuobauda taip pat tinkamai individualizuota. Apeliacinio skundo argumentai kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti kitokių išvadų, negu skundžiamame nutarime padarė Institucija priėmusi sprendimą, ir kurio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino apylinkės teismas. Minėtų duomenų pagrindu konstatuojama, kad transporto priemonę vairavusio eismo dalyvio J. B. elgesys, kai jis, apsnigtoje stovėjimo aikštelėje ant slidžios dangos, kuri nėra atitverta nuo gatvės jokiais atitvarais, naudodamasis automobilio galiniais varomaisiais ratais, be jokios aiškios priežasties tyčia išsukęs vairą važinėjo ratais, kai automobilis sukosi nekontroliuojamai slysdamas aplinkui, t.y. slydo šonu sukdamas ratus, leidžia daryti išvadą, kad J. B. nesilaikė skundžiamame nutarime nurodytų KET punktų reikalavimų (kuriuos detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja), jis vairavo automobilį sukeldamas pavojų ne tik savo ir kartu su juo važiavusių keleivių, bet ir kitų eismo dalyvių bei policijos pareigūnų saugumui ir tai rodo J. B. chuliganiškas paskatas, nepagarbą kitiems eismo dalyviams, sukelia jiems, o kartu ir sau, pavojų.

15. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išvados paremtos tiesiogiai ištirtų įrodymų analize ir vertinimu, todėl naikinti apylinkės teismo nutartį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

J. B. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Gintaras Dzedulionis