Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Alonos Romanovienės ir Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Ingai Navickienei, dalyvaujant pareiškėjui N.M.T. , jo atstovui advokatui Eligijui Karbauskui, atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pakrančių apsaugos rinktinės atstovams Einarui Razmai ir Nerijui Pociui, 2010 m. spalio 28 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N.M.T. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriui dėl 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 155-51 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas N. M. T. 2010-09-23 kreipėsi skundu į teismą nurodomas, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. dokumentų patikrinimo metu nustatyta, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai nuo 2004 m. vasario 24 d., t.y. nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laiko pabaigos. 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 155-51 atsakovas įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į Vietnamo Socialistinę Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo jog jis Lietuvos Respublikoje gyvena pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikui, nėra. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog jis gimė Lietuvoje, mokėsi (duomenys neskelbti) pagrindinėje mokykloje, puikiai kalba lietuviškai, turi draugę, su kuria planuoja kartu gyventi ir susituokti, su juo elgiamasi kaip su lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu, jis Lietuvą laiko savo tėvyne. Lietuvoje gyvena jo motina, nepilnametis brolis ir tėvas. Kai baigėsi jo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikas, jis buvo nepilnametis, jo tėvas turi leidimą laikinai čia gyventi iki 20111 m. liepos 28 d. Neįvertinti šeimos ryšiai, socialinis ryšys su Lietuvos valstybe, kurioje gyvena nuo gimimo, t. y. daugiau nei 19 metų, todėl ginčijamas sprendimas įpareigojant išvykti iš Lietuvos Respublikos, nesuteikiant galimybės legalizuoti jo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, yra neproporcinga priemonė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neužtenka tik patvirtinti neteisėto buvimo valstybėje faktą, tačiau reikia atsižvelgti ir įvertinti užsieniečio asmeninius interesus, jo pavojingumą ir kitus kriterijus, tačiau atsakovas šių aplinkybių nevertino, todėl ginčijamas sprendimas įpareigojant išvykti iš Lietuvos Respublikos, nesuteikiant galimybės legalizuoti jo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, yra neproporcinga priemonė siekiamiems administravimo tikslams.

Šiais ir skunde išsamiau išdėstytais argumentais pareiškėjas Nguyen M. T. prašo teismą panaikinti 2010 m. rugsėjo 13 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir VSAT prie LR VRM) Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus priimtą sprendimą Nr. 155-51 „Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio N. M. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“. Jis taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti 2010 m. rugsėjo 13 d. VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimo Nr. 155-51 „Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio N. M. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ vykdymą bei neleisti jam išvykti iš Lietuvos Respublikos į Vietnamo Socialistinę Respubliką, kol įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas N. M. T. prašo tenkinti jo skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu ir teisminio nagrinėjimo metu papildomai nurodė, kad jei jis būtų išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į Vietnamo Socialistinę Respubliką, jam nebūtų kur apsistoti, ten jis yra viešėjęs su tėvais tik vieną kartą, nemoka vietnamiečių kalbos, Vietnamo Socialistinės Respublikos kultūra jam svetima.

Pareiškėjo atstovas advokatas Eligijus Karbauskas palaiko skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu ir teisminio nagrinėjimo metu papildomai nurodė, kad pareiškėjas nesiekia nelegaliai būti Lietuvoje, jis tvarkosi dokumentus ir pateikė Lietuvos pašto kvitą, patvirtinantį dėl jo kreipimosi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnybą. Pareiškėjas net tiksliai nežino, kur Vietnamo Socialistinėje Respublikoje gyvena jo močiutė, ten neturi artimųjų, todėl neturėtų kur apsistoti gyventi.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 24-26) nurodo, kad su skundo argumentais nesutinka bei prašo skundo netenkinti. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą. Įstatyme imperatyviai yra numatyta, kad institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į minėto įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt. Tos teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo skunde minėtų teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta švelnesnioji sankcija – įpareigojimas išvykti.

Atsakovo atstovai Einaras Razma ir Nerijus Pocius palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją. Jie teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad patikrinus gautą informaciją paaiškėjo, jog pareiškėjas neteisėtai gyvena Lietuvoje. Įstatymo leidėjas imperatyviai nurodo, jog gyvenant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, turi būti priimtas sprendimas įpareigoti asmenį išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvoje, todėl jis negali įsidarbinti, mokytis. Jis tapęs pilnamečiu galėjo pats kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Šiuo metu pareiškėjui būnant Lietuvoje nėra teisinių galimybių legalizuoti jo buvimą Lietuvoje. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 28 straipsnio 3 dalį užsienietis, esantis Lietuvoje teisėtai, gali pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai ir tai nesuteikia pagrindo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimo. Vizos gavimui, esant Lietuvoje neteisėtai, taip pat nėra teisinių pagrindų, kadangi atsisakymo išduoti vizą pagrindas yra priimtas sprendimas dėl įpareigojimo išvykti į Šengeno valstybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 155-51 „Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio N. M. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Vietnamo Socialistinę Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (b.l. 10) teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 4 punktu, kuriame nustatyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Minėto įstatymo 39 straipsnio 2 punkte numatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Šio įstatymo 52 straipsnio 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi yra negaliojantis, kai pasibaigia leidimo laikinai gyventi galiojimas. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas pripažįsta, jog 2004 m. vasario 24 d. pasibaigė jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas. Šias aplinkybes patvirtina ir 2010 m. rugpjūčio 9 d. pažyma dėl užsieniečių duomenų patikrinimo Nr. 153-337 (b.l. 30).

Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 6 dalis). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 2 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatytais pagrindais. Minėtoje įstatymo 125 straipsnio 4 punkte nuostatoje nustatyta, kad užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Pats įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 9 d.).

Iš šių nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Taisyklių 19 punkte, nustatančiame, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.

Taigi, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui ir faktinių teisės aktuose nustatytų pagrindų buvimo nustatymu).

Pažymėtina, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 str. 1 d. 1 p.), kurios metu, be kita ko, ir yra įvertinami šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis bei esami ekonominiai, socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 str. 1 d. 2 ir 3 punktai). Todėl pareiškėjo nurodomi argumentai, kad įpareigojimas išvykti pažeistų jo interesus, nes jis čia gimė, baigė mokyklą, kalba lietuviškai, turi draugus, nėra reikšmingi šios bylos nagrinėjimo kontekste. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškose bylose, kuri yra aprobuota ir skelbta Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija Nr. 7“ (240-252 psl.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių bylų teismų praktiką taikant įstatymus (ABTĮ 20 straipsnio 2 dalis), būtent todėl nagrinėjamoje byloje teismas remiamasi būtent aprobuota ir paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Pagal Europos Tarybos sprendimą 2007/801/EB nuo 2007 m. gruodžio 21 d. Šengeno acquis nuostatos taikomos visoms valstybėms narėms, kurios 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą, išskyrus Kiprą, tai reiškia, kad Šengeno acquis taikoma taip pat ir Lietuvos Respublikai. Pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų Šalių teritorijų. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei tokie užsieniečiai savo noru neišvyko arba galima daryti prielaidą, kad jie neišvyks, arba jei jų neatidėliotinas išvykimas yra būtinas nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais, jie turi būti išsiųsti iš Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo sulaikyti, pagal tos Susitariančiosios Šalies įstatymus, o jei pagal įstatymus išsiųsti neleidžiama, atitinkama Susitariančioji Šalis gali leisti atitinkamiems asmenims likti savo teritorijoje. Taigi kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi numatyti Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnyje įtvirtintų bazinių taisyklių, skirtų trečiųjų valstybių piliečiams, neatitinkantiems ar nebeatitinkantiems trumpalaikio buvimo jos teritorijoje sąlygų, įgyvendinimo nuostatas, ypač kiek tai susiję su išsiuntimo taikymo sąlygomis. Pažymėtina, kad Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalis nėra skirta tik išsiuntimo sprendimui, kurį būtų galima priverstinai vykdyti, priešingai, ji yra susijusi su trečiosios šalies piliečio išsiuntimo tikslu, tiksliai neatskiriant administracinio sprendimo ir jo vykdymo (žr. 2009 m. gegužės 19 d. generalinės advokatės J. K. išvadą byloje Z. G. (C-261/08 ir C-348/08, 50 p.). Šiuo atveju administracinis sprendimas suprantamas kaip išsiuntimo sprendimas, kuris vykdomas savanoriškai, o administracinio sprendimo vykdymas suprantamas kaip priverstinis išsiuntimo sprendimo vykdymas. Taigi pagal cituojamą teisinį reguliavimą nacionalinėje teisėje nėra kliūčių numatyti tokio teisinio reguliavimo pagal kurį užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų šalių teritorijų.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis nori neišvykęs iš Lietuvos Respublikos legalizuoti savo buvimą šalyje, negali būti pagrindu pripažinti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti neteisėtu. Pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, užsienietis kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo gali tik tada, kai jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai. Šiuo atveju pareiškėjas pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatas yra laikomas neteisėtai gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Tik pareiškėjui išvykus į kilmės šalį ir joje kreipusis į konsulinę įstaigą dėl vizos išdavimo ir teisėtai atvykus į Lietuvos Respubliką, jis galėtų teikti tokį prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo.

Kaip nustatyta iš pateiktos 2010 m. rugpjūčio 9 d. pažymos Nr. 153-337 (b.l.30), pareiškėjas nėra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; nepaskelbtas įspėjimas dėl jo neįleidimo į Šengeno sutarties šalių valstybių erdvę; jis nėra teistas ir/ar nėra ieškomas. Todėl pareiškėjui nėra sudarytos kliūtys pasinaudoti aukščiau nurodomu elgesio modeliu, realizuojant norą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties įstatymo 127 straipsnio 3 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A756-671/2009).

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad 2010 m. rugsėjo 13 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimu Nr. 155-51 „Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio N. M. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ pareiškėjas pagrįstai įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos.

2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (b.l.5-7) buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir laikinai, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo įsiteisėjimo, sustabdytas 2010 m. rugsėjo 13 d. VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimo Nr. 155-51 „Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio N. M. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ vykdymas. Išnagrinėjus ginčą ir aukščiau išdėstytais pagrindais konstatavus, kad atsakovo priimtas administracinis aktas yra teisėtas, todėl vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 5 dalimi, taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė naikintina.

Teismas, remiantis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo N. M. T. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriui dėl 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 155-51 „Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio N. M. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ panaikinimo.

Panaikinti 2010 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikiną 2010 m. rugsėjo 13 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus sprendimo Nr. 155-51 „Dėl Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio N. M. T. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ vykdymo sustabdymą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui tiesiogiai arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.