Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Žibutės Budžienės, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Geručiui Niaurai, atsakovui G. K., teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10186-249/2011 pagal R. R. ieškinį atsakovams L. K., G. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovas G. K. pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir 2011 m. kovo 15 d. preliminaraus teismo sprendimo. Nurodė, kad atsakovė L. K. pinigus skolinosi tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti be atsakovo G. K. žinios ir pritarimo, o ne šeimos reikmėms, todėl prievolė atsiskaityti su ieškove turi tekti išimtinai atsakovei L. K.

Nevertinta, kad atsakovei L. K. nebuvo naudinga teikti prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo. Atsakovei L. K. pripažinus, jog pinigus ji skolinosi savo asmeninių poreikių tenkinimui, ji turėtų viena grąžinti skolas.

Neatsižvelgta į atsakovo G. K. nurodytas aplinkybes, jog jis tik iš teismo procesinių dokumentų sužinojo, kad atsakovė L. K. be G. K. žinios yra prisiskolinusi pinigų iš įvairių asmenų, apie šių lėšų panaudojimą jam nėra žinoma, jos nebuvo naudojamos šeimos poreikių tenkinimui. Nors skolos rašteliai atsakovės L. K. yra rašyti 2006 metais ir pinigai skolinti trumpam terminui, tačiau pasibaigus prievolės pagal šiuos raštelius įvykdymo terminui, ieškovė nė karto nesikreipė į G. K. dėl skolos grąžinimo. Atsakovas G. K. ieškovės nepažįsta. Ieškovė, pateikdama ieškinį, pripažino minėtas aplinkybes, nes pirminiame ieškinyje G. K. nebuvo įtrauktas į bylą nei atsakovu, nei trečiuoju asmeniu, pirminiame ieškinyje ieškovė nurodė apie susiklosčiusius prievolinius santykius tik tarp jos ir atsakovės L. K. Patikslintą ieškinį, kuriame G. K. įtrauktas atsakovu ir atsirado teiginiai apie solidarią sutuoktinių atsakomybę, ieškovė pateikė tik teismo nurodymu, tačiau jame ieškovė nepateikė duomenų, kad lėšos atsakovei L. K. buvo skolinamos esant atsakovo G. K. sutikimui ar žiniai, bei, kad šios lėšos buvo skolinamos šeimos poreikių tenkinimui.

Nepagrįsta išvada, kad skolintomis lėšomis buvo įsigytas turtas. Atsakovė L. K. 2004 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi išsimokėtinai įgijo žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal sutartį 40 000 Lt pardavėjui turėjo būti sumokėta iki 2006 m. gruodžio 26 d., kas mėnesį mokant po 1 600 Lt iki einamojo mėnesio 26 dienos. Iš P. A. sąskaitos išrašo matyti, kad įmokos už šį turtą buvo daromos einamojo mėnesio viduryje, t. y. atsakovams gavus pajamas iš darbinės veiklos UAB „Vygenta ir partneriai“. 2006 m. liepos mėn. eilinė įmoka už įsigytą turtą buvo sumokėta liepos 12 d., t. y. prieš dvi dienas iki atsakovei L. K. iš ieškovės pasiskolinant 8 000 Lt, kito mėnesio įmoka buvo sumokėta taip pat mėnesio viduryje – rugpjūčio 16 d. (rugpjūčio 15 d. – nedarbo diena), t. y. prieš 14 dienų iki antrosios paskolos iš ieškovės gavimo. Vėlesniais mėnesiais eilinės įmokos buvo mokamos įprastu laiku – mėnesio viduryje su kelių dienų paklaida. Šios aplinkybės įrodo, kad pasiskolintomis lėšomis nebuvo anksčiau laiko sumokėtas įsiskolinimas už įsigytą turtą.

Nepagrįstas motyvas, kad iš paskolintų lėšų buvo įgytas turtas 2007 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Atsakovė L. K. šio sandorio sudarymo dieną jau buvo praleidusi terminą prievolei įvykdyti. Tai reiškia, kad ji šių lėšų neturėjo, todėl negalėjo jų panaudoti kito turto įgijimui.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinio dalį dėl prievolės ir netesybų iš G. K. priteisimo.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie atsakovų prievolės ieškovei bendrumą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, neteisingai įvertino įrodymus, todėl netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją, sandorius sudarant vienam iš sutuoktinių, bei padarė išvadą apie paskolos sandorių sudarymą atsakovų šeimos interesais ( CK 3.92 str. 3 d., 3.109 str. 1 d. 5 p.).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškinio pagrindu esančių sandorių sudarymo metu atsakovai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Tai patvirtina G. K. ieškinys dėl santuokos nutraukimo, pagal kurį 2010 m. vasario mėn. buvo iškelta civilinė byla, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti apie abiejų atsakovų prievolės grąžinti ieškovei skolą bendrumą.

CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai įtvirtina, kad iš bendro sutuoktinių turto yra vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno iš sutuoktinių, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais, taip pat solidariosios sutuoktinių prievolės. Bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės - prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, antra - prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Pagal CK 3.92 straipsnio trečiąją dalį preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas. išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas.

Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose dėl CK 3.92 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytos prezumpcijos taikymo bendroms sutuoktinių prievolėms yra išreikšta, kasacinio teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai priėmus 2010 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3K-P-186/2010 pagal ieškovės R.A. ieškinį atsakovui A.A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių. Plenarinė sesija konstatavo, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Nurodė, jog CK 3.92 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Nurodė, kad, „kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles, teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu“.

Vadovaudamasis šiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismas sprendžia apie neteisingą pirmosios instancijos teismo išvadą preliminariajame 2011 m. kovo 15 d. sprendime, kurį teismas paliko nepakeistą, 2011 m. gegužės 23 dieną priimdamas galutinį sprendimą dėl atsakovų prievolės grąžinti ieškovei skolą solidarumo, CK 3.92 straipsnio 3 dalies pagrindu preziumuojant G. K. duotą sutikimą L. K. sudaryti 2006 m. liepos 14 d. ir rugpjūčio 30 d. paskolos sandorius.

Prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo G. K. nurodė, jog apie ginčo skolas nežinojo, iš ieškovės gautus pinigus L. K. naudojo savo tikslams ir šeimai šių pinigų neskyrė, todėl jis neprivalo grąžinti paskolos, kuri jam nebuvo suteikta ir šeimos reikmėms nepanaudota. Šį argumentą apylinkės teismas atmetė vien tik įstatyminiu pagrindu – konstatavo, kad CK 3.109 straipsnio antroji dalis suteikia teisę kiekvienam sutuoktiniui sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį, užtikrinti vaikų auklėjimą ir švietimą, todėl pagal iš tokių sandorių kylančias prievoles sutuoktiniai atsako solidariai.

Pastaroji išvada įrodymais nepagrįsta. Atsakovė L. K. neteigė, jog pasiskolintus pinigus ji panaudojo pastarosioms reikmėms. Nagrinėjamoje byloje atsakovė L. K. nėra pateikusi jokio procesinio dokumento ( atsiliepimo į G. K. prieštaravimus, apeliacinį skundą ar bet kokio kitokio pareiškimo), kuriame būtų nurodžiusi, jog ginčo paskolas yra sunaudojusi konkrečioms šeimos reikmėms (jos procesinė pozicija yra visiškai pasyvi). G. K., priešingai, apie netinkamą sutuoktinės elgesį, be jo žinios skolinantis nemenkas sumas pinigų, kurias L. K. išleidžia tik savo reikmėms, nurodė ieškinyje dėl ištuokos, dar nežinodamas apie R. R. iškeltą bylą ( preliminarus teismo sprendimas jam įteiktas 2011 m. kovo 18 d., ieškinys dėl ištuokos pareikštas 2010 m. vasarį). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, jog santuokos nutraukimo byloje L. K. atsiliepimo į ieškinį taip pat nėra pateikusi.

Iškeldamas bylą dėl ištuokos, G. K. nenurodė R. R. kaip sutuoktinių kreditorės. Pažymėtina, jog pirminis ieškinys dėl skolos grąžinimo buvo pareikštas vien L. K., antrasis atsakovas į bylą įtrauktas teismo siūlymu pagal duomenis apie santuokos nutraukimo bylą teismų informacinėje sistemoje. Tai patvirtina apelianto ir ieškovės atstovo paaiškinimus, jog, sudarydama paskolos sandorius, ieškovė su skolininkės sutuoktiniu nebendravo, įrodymų apie vėlesnį paskolos sutarčių patvirtinimą nėra, todėl pinigų panaudojimą šeimos interesams privalo įrodyti skolininkė L. K.

Vien tai, kad atsakovai vertėsi prekyba nekilnojamuoju turtu, neįrodo L. K. pasiskolintų pinigų panaudojimo atsiskaitymui su pardavėjais.

Iš L. K. banko sąskaitos matyti, jog 2006 m. rugpjūčio 16 d. G. K. įnešė į jos sąskaitą 1600 Lt atsiskaitymui už sodą, kurio pardavėjas buvo atsakovės tėvas P. A., rugsėjo 15 d. – 100 000 Lt, tačiau, nesant jokio L. K. pateikto įrodymo apie šių pinigų kilmę ( pvz., paaiškinimo, kitokių duomenų apie ieškovės pasiskolintų pinigų perdavimą sutuoktiniui ar pan.), negalima daryti išvados, kad minimas įnašas už 2004 m. spalio 26 d. įsigytą žemės sklypą su priklausiniais iš atsakovės tėvo P. A., pirkėjai perduotą 2006 m. gruodžio 4 d., nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimas 2007 m. lapkričio 8 d., (duomenys neskelbtini) 2007 m. spalio 26d., ar 100000 Lt sumokėjimas R. K. 2006 m. rugsėjo 20 d. yra atlikti iš R. R. paskolintų pinigų. Pinigus skolininkei ieškovė sumokėjo ne į banko sąskaitą, todėl, net ir nežinant L. K. pozicijos ginčo klausimu, nelogiška būtų manyti, jog pasiskolintus pinigus ji perdavė savo sutuoktiniui įnešimui į jos pačios banko sąskaitą ( CPK 185 str.). Į pastarąją sąskaitą nemažas pinigų sumas yra mokėję ir kiti asmenys ( pvz., 2006 m. rugsėjo 5 d., pvz. R. R. ( su ieškove nesusijęs asmuo) į L. K. sąskaitą įnešė 58000 Lt, rugsėjo 6 d. – 17200 Lt). Pinigų įplaukos faktas savaime nepatvirtina ieškovės nurodytos jų kilmės.

Apeliantas nurodė, jog atsiskaitymai už pirktą sodą vyko mėnesio viduryje iš darbo užmokesčio. Nors jis nepateikė įrodymų apie darbo užmokesčio dydį ir išmokėjimą, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu aiškino, kad atsiskaitymai už įgytą nekilnojamąjį turtą faktiškai vyko iš pinigų, gautų už parduotus objektus, po to perkant kitus, teisėjų kolegija sprendžia, jog detalios ataskaitos apie pinigų judėjimą, verčiantis nekilnojamojo turto prekyba, nebuvimas savaime nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą apie atsakovų prievolės grąžinti skolą ieškovei bendrumą. Pagal kasacinio teismo praktiką, suformuluotą aukščiau nurodytoje civilinėje byloje, vienas iš sutuoktinių, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turi procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). L. K. tokių įrodymų nepateikus, ginčo pinigų panaudojimo šeimos poreikiams tenkinti įrodinėjimo naštą pirmosios instancijos teismas neteisingai perkėlė G. K. ir nepagrįstai konstatavo pastarąjį šios aplinkybės neginčijamai neįrodžius.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apygardos teismas sprendžia, kad, nesant duomenų apie tai, jog ieškovės ir atsakovės L. K. sudarytas paskolos sutartis atsakovas G. K. patvirtino ar pasiskolintus pinigus L. K. panaudojo šeimos interesais, ieškinys G. K. atžvilgiu buvo patenkintas nepagrįstai. Tuo vadovaujantis panaikintina 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo dalis, kuria patenkintas G. K. pareikštasis ieškinys, priimtinas naujas sprendimas, atmetant G. K. pareikštuosius reikalavimus dėl skolos pagal ieškinio pagrindu esančias paskolos sutartis, palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ( CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Šiam atsakovui pareikštas ieškinys netenkintinas, todėl panaikintina 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo dalis, kuria iš G. K. ieškovei priteistos 1100 Lt dydžio advokato pagalbos išlaidos ir 9,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Apeliantui iš ieškovės priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 548 Lt žyminis mokestis, valstybei - 9,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme ( CPK 93 str. 1-3 dalys, 96 str. 2 d., b.l. 81).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti 2011 m. gegužės 23 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovui G. K. pareikštas ieškinys.

Priimti naują sprendimą.

Atmesti R. R. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškinį G. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) dėl 15000 Lt skolos, 3274,36 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų, 274,12 Lt žyminio mokesčio ir 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų priteisimo.

Panaikinti sprendimo dalį dėl 8,19 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei priteisimo iš G. K. Iš L. K. priteistas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas pirmosios instancijos teisme padidinti iki 16, 38 ( šešiolikos Lt 38 ct).

Palikti nepakeistą sprendimo dalį, kuria ieškovei iš L. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) priteista 15000 Lt skolos, 3274,36 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų, 274,12 Lt žyminio mokesčio, 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės R. R. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui G. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) 548 ( penkis šimtus keturiasdešimt aštuonis ) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės R. R. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) 11,40 ( vienuolika Lt 40 ct) Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, įmokant pastarąją sumą valstybinei mokesčių inspekcijai ( įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nr (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.