Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties, kuria atmestas liudytojo statusą byloje turinčio A. K. prašymas dėl baudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2016 m. liepos 14 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi A. K. už vengimą ir atsisakymą duoti parodymus 2016 m. vasario 24 d. teisiamojo posėdžio metu nagrinėtoje byloje Nr. 1-4-946/2016 paskirta 5 MGL dydžio bauda, t. y. 188,30 Eur.2016 m. liepos 25 d. A. K. pateikė prašymą baudą paskyrusiam teismui, prašydamas baudą panaikinti, tačiau Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi šį prašymą tenkinti atsisakė.Skunde A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą.Skunde nurodoma, kad teisme duodamas parodymus jis, neturėdamas teisinio išsilavinimo, suprato, jog įstatymas jam suteikia teisę pasirinktinai atsakyti į klausimus, užduodamus teisėjo, kadangi kaltinamasis šioje byloje yra jo tėvas. Teisiamojo posėdžio metu buvo analizuojamas jo šeimos asmeninis gyvenimas, todėl jis jautė didelę įtampą, be to, tai buvo pirmas kartas, kai jam teko liudyti teisme. A. K. vertinimu, neatsakymas į vieną teisėjo užduotą klausimą negali būti laikoma vengimu duoti parodymus. Aukštesniajam teismui laikant, kad duodant parodymus jis pažeidė įstatymą, prašoma skirti švelnesnę baudą, kadangi jo darbo užmokestis nėra didelis, o duoti parodymai yra susiję su jo šeima.A. K. skundas tenkinamas.Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikto skundo motyvais, skundžiamos nutarties argumentais ir baudžiamosios bylos Nr. 1-4-946/2016 medžiaga, daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai aiškino teisės normas, susijusias su liudytojų teisėmis, pareigomis ir atsakomybe, neatsižvelgė į liudijimo ypatumų reikšmę baudžiamajame procese, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Apygardos teismas pažymi, kad Lietuvos baudžiamajame procese išskiriami dvejopi liudijimo imuniteto atsiradimo pagrindai:dėl santykių su įtariamuoju (kaltinamuoju): teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save;teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius;dėl profesijos arba procesinio statuso:teisėjo teisė neduoti parodymų dėl informacijos, kuri sudaro teismo pasitarimų kambario paslaptį;įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovų teisė neduoti parodymų dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo eidami gynėjo ar atstovo pareigas;dvasininkų teisė neduoti parodymų dėl tos informacijos, kuri jiems buvo patikėta per išpažintį;viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų teisė neduoti parodymų dėl informacijos, kuri pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą sudaro informacijos šaltinio paslaptį.Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog liudytoju apklaustas A. K. yra kaltinamojo G. K. sūnus. Taigi, A. K. automatiškai įgijo liudijimo imunitetą. Pažymėtina, jog šeimos narių imunitetas vertintinas kaip absoliutus. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išimčių, kada toks imunitetas netaikomas, ir jis nepriklauso nuo nusikalstamos veikos sunkumo, pobūdžio ir pan. Tokiu būdu užtikrinama galimybė ginti tiek paties įtariamojo ar kaltinamojo, tiek jo artimųjų ir giminaičių asmeninio gyvenimo privatumą ir jo paslaptis, garbę, orumą ir pan.Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, tačiau ši konstitucinė nuostata nedraudžia asmenims duoti parodymus byloje prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, jei jie tai daro savo noru, t. y. neverčiami bylą tiriančių valstybės institucijų ar pareigūnų. Jei kaltinamojo artimieji giminaičiai ir šeimos nariai sutinka duoti parodymus, jie turi būti įspėti dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingus parodymus ir prisaikdinti (BPK 278 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta taisyklė įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams leidžia alternatyviai pasirinkti: visai neduoti parodymų arba neatsakyti tik į kai kuriuos pateiktus klausimus. Iš byloje esančių 2016 m. vasario 23 d. ir 24 d. teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad A. K. neatsisakė duoti parodymų, todėl buvo pagrįstai prisaikdintas, tačiau pasirinko atsakyti ne į visus teisėjo užduodamas klausimus, nes šią teisę jam garantavo turimas liudijimo imunitetas. Taigi, A. K. baudžiamąja tvarka galėtų atsakyti tik už tų parodymų, kuriuos davė pirmosios instancijos teisme, melagingą turinį. Tačiau nei 2016 m. liepos 14 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, nei skundžiama nutartimi nėra nustatyta, jog A. K. duoti parodymai buvo melagingi. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad A. K., atsisakydamas atsakyti į vieną iš teisėjo teisiamojo posėdžio metu pateiktų klausimų, nevengė duoti parodymų, o tiesiog naudojosi jam suteikta procesine teise dėl šeiminių santykių su kaltinamuoju neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė A. K. baudą už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus.