- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-19
- Bylos Nr.
- A-858-59-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00577-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Atsakovas
- Neringos savivaldybės administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Neringos savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, L. B.
- Pareiškėjas
- Klaipėdos apygardos vyriausiojo
- Kategorijos
- 13.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui T. B.,
trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui V. J.,
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei E. L.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Neringos savivaldybės tarybai, Neringos savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, L. B. projektavimo firma, V. V., G. V., Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, UAB „ACDC“) dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 6-11), prašydamas: 1) panaikinti Neringos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 148 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Neringos savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Architektūros skyriaus 2003 m. balandžio 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. 74 (toliau – ir Statybos leidimas) ir 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo Nr.74 pakeitimą (toliau – ir Statybos leidimo pakeitimas) gyvenamojo namo pertraukimo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, statybai; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), Neringa, individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (toliau – ir Pripažinimo tinkamu naudoti aktas).
Pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2010 m. birželio 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. birželio 17 d. raštu Nr. (1.29) 2-1777, 2010 m. liepos 15 d., 2010 m. liepos 19 d. gautu iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Saugomų teritorijų tarnyba) 2010 m. liepos 12 d. raštu Nr. V3-2.8-1073, 2010 m. liepos 19 d. gautu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. liepos 16 d. raštu Nr. (16.24)-2D-8340 gauti duomenys apie teisės aktų pažeidimus, susijusius su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Nidos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimu. Pažymėjo, jog Taryba Sprendimu patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Neringoje, detalųjį planą. Sprendimu detaliojo plano sprendiniai – esamas gyvenamasis namas rekonstruojamas ir perkeliamas prie (duomenys neskelbtini)gatvės, statant prie suformuotos gyvenamųjų namų užstatymo linijos; statomas ūkinis pastatas prie Lotmiškio gatvės, prijungiant prie esamo kaimyninio ūkinio ir prie suformuotos ūkinių pastatų užstatymo linijos ir šiai Nidos daliai būdingų parametrų (6x9); pastatų inžinerinės sistemos prijungiamos prie miesto vandentiekio, buities nuotekų ir elektros energijos tiekimo tinklų; įvažiavimas į sklypą planuojamas iš Lotmiškio gatvės. Pagrindiniame brėžinyje nurodytas užstatymo tankumo indeksas – 0,25, užstatymo intensyvumo indeksas – 0,40. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodytas esamas žemės sklypo užstatymo procentas – 10 %. Teigė, jog ginčo žemės sklypas, kurio detalųjį planą Sprendimu patvirtino atsakovas, yra Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir KNNP) teritorijoje ir priklauso šio parko konservacinei funkcinei zonai bei patenka į etnokultūrinį draustinį. Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 įsteigtas KNNP ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei deleguota teisė nustatyti KNNP režimą. Toks režimas nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – ir KNPP schema). KNPP schema yra registruota Teritorijų planavimo dokumentų registre kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas (registro Nr. 100002000006). 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai (toliau – ir KNNP nuostatai). Pažymėjo, jog nurodyti norminiai teisės aktai specialiai skirti KNNP teritorijai, todėl jų nuostatos privalomos visiems detaliojo planavimo objektams.
Paaiškino, kad KNNP schemos brėžinyje Nr. 3 „Nidos gyvenvietės 1992 m. būklė. Siūlomos paminklosaugos ir paminklotvarkos priemonės“ ginčo pastatas ((duomenys neskelbtini), Nida) priskirtas I kategorijos pastatams, kurie gali būti tik konservuojami ar restauruojami, pilnai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą. Ginčo gyvenamasis namas 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau – ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių registras). Šio statinio apsauga ir tvarkymas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ). Nidos gyvenvietė 1996 m. įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 9 straipsnio 3 punkto nuostatomis, kultūriniuose draustiniuose draudžiama naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), naikinti jų autentiškumą.
Teigė, jog Sprendimu patvirtinto ginčo žemės sklypo detaliojo plano sprendiniais numatyta esamo gyvenamojo pastato rekonstrukcija ir perkėlimas, naujo ūkinio pastato statyba, žemės sklypo užstatymo tankumo padidinimas (techniniame projekte yra padidinti ne tik gyvenamojo namo matmenys, bet ir ūkinio pastato aukštis ir užstatymo plotas: 1) aiškinamajame rašte nurodytas esamas žemės sklypo užstatymo procentas – 10 %; 2) detaliajame plane nurodytas užstatymo plotas – 25 %; 3) techniniame projekte – 27 %; pastatų pertvarkymai ir plėtimai, posesijų ribų keitimas, užstatymo papildymas, nesant etnokultūrinių draustinių regeneravimo kompleksinių projektų; tai, kad statinys savo tūriu ir gabaritais išsiskiria iš šalia esančių gyvenamųjų pastatų – tradicinių žvejų namų – akivaizdžiai prieštarauja KNNP schemos sprendiniams (Pagrindinių teiginių 5, 4.1, 10, 14 punktams, „Nidos ir apylinkių principinio plano“ Architektūrinio – erdvinio tvarkymo reglamento 5 principui, imperatyvioms nuostatoms, taikomoms III, IV teritorijai numatytiems tvarkymo tikslams bei a ir b punktams, pažeidžia Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 8 dalį, Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento (toliau – ir KNNP reglamentas) 36.3, 36.1 punktus, NKPAĮ 13, 14 straipsnių nuostatas.
Pareiškėjas pažymėjo, jog KNNP nuostatų 4 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“. Paaiškino, jog atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir imperatyvios nuostatos: KNNP schemos pagrindinių teiginių (5 p., 4.1 p., 10 p., 14 p.), Nidos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento 5 principas, III dalies a ir b punktų imperatyvios nuostatos, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis, KNNP reglamento 36.3, 36.l punktai, NKPAĮ 13, 14 straipsniai, KNNP nuostatų 4, 6.6, 11 punktų reikalavimai. Pažymėjo, jog Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra naikintinas.
Pareiškėjo nuomone, panaikinus Sprendimą turi būti panaikintos ir Sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės, t. y. Statybos leidimas, Statybos leidimo pakeitimas, Pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Paaiškino, jog KNNP įsteigtas siekiant išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą. 2000 m. lapkričio 29 d. Kuršių nerija, kaip kultūrinis kraštovaizdis, įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. KNNP žemė priklauso išimtinei valstybės nuosavybei (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 1 d., Žemės įstatymo 6 str., KNNP nuostatų 5 p.). KNNP buvo įsteigtas siekiant išsaugoti savitą kultūros paveldą, iškelti iš jo objektus, teršiančius aplinką ir nesusijusius su nacionalinio parko steigimo tikslais ir gyventojų interesais, propaguoti Kuršių nerijos gamtos ir kultūros vertybes, materialinės ir dvasinės kultūros paveldą ir jų apsaugą (KNNP nuostatų 6.2, 6.7, 6.8 p.). Paaiškino, jog valstybė, priimdama teisės aktus, kuriais nustatytas specialus KNNP teisinis režimas, siekė išsaugoti unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą Lietuvos ir Europos saugomų gamtos ir kultūros paveldo vertybių sistemoje. Dėl šios priežasties, kilus pagrįstam įtarimui, jog bet kokio pobūdžio veikla KNNP teritorijoje vykdoma nesilaikant šiai teritorijai teisės aktais nustatyto specialaus priežiūros bei naudojimo režimo, atsiranda pagrindas įstatymų nustatyta tvarka ginti viešąjį interesą, t. y. valstybės ir visuomenės interesą apsaugoti nacionalines kultūrines vertybes. Be to, viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams savivaldos institucijų priimti administraciniai teisės aktai.
Atsiliepimas
Atsakovai Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (t. I, b. l. 108-112) su pareiškėjo prašymo reikalavimais nesutiko ir teigė, jog pareiškėjas prašymui paduoti yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio nustatytus terminus, todėl administracinė byla turi būti nutrauktina. Nurodė, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį bendrasis, specialusis ir detalusis planavimas yra viešas, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad viešumo reikalavimai priimant ginčijamus administracinius aktus būtų pažeisti. Nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, jog ginčijamas detalusis planas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Šią poziciją grindė Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio, 20 straipsnio 4, 8 dalių, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 42, 46 punktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-268/2009, išrašo apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, registro Nr. l00002000006, 4 ir 11 punktais.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašymą (t. I, b. l. 120-121) sutiko su pareiškėjo prašymo reikalavimais, prašymo argumentus laikė pagrįstais. Paaiškino, kad Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2010 m. liepos 16 d. pareiškėjui raštu Nr. (16.24)-2D-8340 yra pateikęs išvadą Nr. 4D-845 dėl ginčo žemės sklypo detaliojo plano, techninio projekto (korektūros) sprendinių atitikimo teritorijų planavimo dokumentams ir teisės aktų reikalavimams, kurioje buvo nurodyti nustatyti teisės aktų pažeidimai padaryti rengiant ir tvirtinant ginčijamus aktus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (t. I, b. l. 132-134) prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra KNNP etnokultūriniame draustinyje. KNNP schemos pagrindinių teiginių skyriuje „Teritorijos funkcinis zonavimas“ 6 punkte nurodyta, kad nacionalinio parko teritorija suskirstyta į šias funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę, gyvenamąją, ūkinę. Skyriuje „Konservacinė zona“ 10 punkte nurodyta, kad urbanistiniuose ir etnokultūriniuose draustiniuose pertvarkyti ir plėsti pastatus, keisti sklypų ribas, statyti naujus statinius ir tvarkyti teritoriją galima tik pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą detalųjį projektą. KNNP planavimo schemos tekstiniuose sprendiniuose nustatyta, kad etnokultūrinio draustinio tikslas yra išsaugoti esamus ir atstatyti prarastus vertingo apstatymo elementus, atkurti saugomo komplekso pirmapradę visumą. Pagal Planavimo schemos brėžinį Nr. 8A „Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schema – M 1:2000“ ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją Nr. III. Planavimo schemos skyriaus „Nidos ir apylinkių principinis planas“ III dalyje „Etnokultūrinių draustinių tvarkymas ir paprastų apstatymo elementų regeneracija“ nustatyta, kad teritorijos Nr. III tikslas yra išsaugoti esamus ir atstatyti prarastus vertingo apstatymo elementus, atkurti saugomo komplekso pirmapradę visumą. Nidos etnokultūriniame draustinyje numatyta: 1) parengti detalius etnokultūriniu draustiniu regeneravimo kompleksinius projektus, kuriuose būtų pateikta nunykusių posesijų ribų pažymėjimas, pastatų – paminklų restauravimo projektai bei nunykusių vertingų statinių bei erdvinės struktūros tradicinės teritorijų infrastruktūros atkūrimo projektai, o taip pat pažymėti šalintini netinkami naujadarai; 2) jokie pastatų pertvarkymai ir plėtimai, posesijų ribų keitimai, užstatymo papildymai be minėtų projektų negali būti leidžiami.
Paaiškino, kad gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Nida, 1996 m. buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (nekilnojamosios kultūros vertybės kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. – (duomenys neskelbtini), unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), taigi šio statinio apsauga ir tvarkymas reglamentuojamas ir NKPAĮ. Nidos gyvenvietė, kurioje buvo ginčo pastatas, 1996 m. įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. KNNP reglamento 36.3 punkte nurodyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ir tvarkymo darbai vykdomi pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatyme numatytus tvarkymo ir naudojimo režimus bei tipinius pirminės apsaugos reglamentus. Planavimo schemos brėžinyje Nr. 3 „Nidos gyvenvietės 1992 m. būklė. Siūlomos paminklosaugos ir paminklotvarkos priemonės“, ginčo pastatas priskirtas I kategorijos pastatams, kurie gali būti tik konservuojami ar restauruojami, pilnai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą. Pažymėjo, kad detaliojo plano sprendiniai gyvenamąjį namą rekonstruoti ir perkelti prie (duomenys neskelbtini)gatvės bei statyti naują ūkini pastatą prie Lotmiškio gatvės prieštarauja pateiktoms teisės aktų nuostatoms. Nagrinėjamo detaliojo plano vienas iš tikslų – gyvenamojo namo (nekilnojamosios kultūros vertybės) perstatymas kitoje sklypo vietoje negalėjo būti traktuojamas kaip pastato rekonstrukcija ar autentiškumo išsaugojimas. Atkreipė dėmesį, kad dėl nagrinėjamo pastato kultūrinės vertės įvertinimo (siūlymo jį išbraukti iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašo) buvo sudaryta komisija tik 2003 m. kovo 13 d. (Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. Į-063), t. y. po detaliojo plano patvirtinimo. Nekilnojamoji kultūros vertybė galėjo būti teisės aktų nustatyta tvarka tik rekonstruojama, bet ne griaunama ir statomas naujas pastatas kitoje sklypo vietoje. Paaiškino, kad šie veiksmai prieštarauja NKPAĮ 13, 14 straipsnių nuostatoms.
Nurodė, kad nagrinėjamame žemės sklype buvo tik vienas statinys – gyvenamasis namas (tai akcentuota ir Kultūrinės vertės patikslinimo 2001 m. lapkričio 21 d. Paveldosauginės ekspertizės Akte). Todėl detaliajame plane numatyta ūkinio pastato statyba negalėjo būti traktuojama kaip rekonstrukcija, nes ūkinis pastatas, prie kurio prijungtas sklype (duomenys neskelbtini) pastatytas statinys, yra kitame žemės sklype – (duomenys neskelbtini). Naujo ūkinio pastato statyba nagrinėjamoje teritorijoje prieštarauja KNNP schemai ir Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo (toliau – ir Pajūrio juostos įstatymas) 6 ir 7 straipsnių nuostatoms.
Saugomų teritorijų tarnyba pabrėžė, kad, vadovaujantis KNNP reglamento 36.1 punkto nuostatomis, sodybose, numatytose Planavimo schemoje ar kultūrinių ir urbanistinių draustinių tvarkymo planuose, projektuojami, atstatomi, restauruojami arba rekonstruojami ne aukštesni kaip vieno aukšto su mansarda gyvenamieji namai ir vieno aukšto priklausiniai, nedidinant užstatymo ploto intensyvumo bei aukštingumo, taip pat tais atvejais, kai reikia atkurti bei tvarkyti etnokultūriniuose ir urbanistiniuose draustiniuose esančius kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes) arba kai reikia atkurti, formuoti buvusio (iki 1940 m.) užstatymo pobūdį, pastatyti apžvalgos ar miškų priešgaisrinio stebėjimo bokštą. Šiuo atveju techniniame projekte yra padidinti ne tik ginčo gyvenamojo namo matmenys, bet ir ūkinio pastato aukštis ir užstatymo plotas (detaliajame plane nurodytas užstatymo plotas – 25 %, techniniame projekte – 27 %), be to, Kuršių nerijai yra nebūdingi sublokuoti ūkiniai pastatai. Pažymėjo, kad ūkinis pastatas neatitinka savo funkcijos, t. y. techninio projekto brėžiniuose pateiktas antras gyvenamasis ar poilsio paskirties pastatas, bet ne ūkinis vieno aukšto pastatas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. birželio 27 d. nutarimu.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į prašymą (t. I, b. l. 105-106) su pareiškėjo prašymu sutiko. Atsiliepimo aplinkybės ir motyvai dėl ginčo detaliojo plano, techninio projekto sprendinių neteisėtumo iš esmės tapatūs pareiškėjo prašyme bei 2010 m. birželio 17 d. Departamento rašte prokuratūrai „Dėl viešojo intereso gynimo“ nurodytiems. Taip pat pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas patenka į etnokultūrinį draustinį, kuriam nustatytas griežtas apsaugos režimas (konservavimo, restauravimo priemonės). Atkreipė dėmesį, kad ginčo žemės sklype stovėjęs pastatas (namas) buvo pastatytas 1910 m., todėl jis turėjo būti išsaugotas, o ne rekonstruotas ir perkeltas. Ginčo žemės sklype buvo tik vienas statinys – gyvenamasis namas, todėl ginčo detaliajame plane ūkinio pastato statyba negalėjo būti traktuojama kaip rekonstrukcija, nes ūkinis pastatas, prie kurio prijungtas ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Neringa, pastatytas statinys, yra kitame žemės sklype – (duomenys neskelbtini), Neringa. Pažymėjo, kad 2002 m. liepos 17 d. ginčo projektavimo sąlygų sąvado bei Statybos leidimo išdavimo metu teisės aktai nekilnojamąją kultūros vertybę draudė perkelti, išskyrus atvejus, kai toks perkėlimas yra būtinas užtikrinant tokios vertybės išsaugojimą.
Tretieji suinteresuoti asmenys V. V. ir G. V. atsiliepimu (t. I, b. l. 123-129) su pareiškėjo prašymo reikalavimais nesutiko. Teigė, kad pareiškėjas praleido prašymo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas ginčija Sprendimą, Statybos leidimą ir Statybos leidimo pakeitimą, taip pat Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, tačiau pareiškėjo prašymas surašytas 2010 m. liepos 22 d., t. y. praėjus 6-8 metams nuo ginčijamų aktų priėmimo ir (ar) dokumentų išdavimo. Tuo tarpu įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti teisinių administracinių santykių stabilumą, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatęs 1 mėnesio kreipimosi į teismą terminą.
Nurodė, kad pareiškėjas apie galimai padarytus viešojo intereso pažeidimus buvo informuotas Departamento 2010 m. birželio 17 d. raštu Nr. (1.29)2-1777, kurį pareiškėjas gavo 2010 m. birželio 19 d. Iš paminėto Departamento rašto ir jo priedų matyti, kad juose buvo pakankamai informacijos apie galimai padarytus pažeidimus, leidžiančios konstatuoti, jog buvo galimai pažeisti atitinkamų teisės aktų reikalavimai, o taip pat ir viešasis interesas. Prie šio rašto buvo pridėti ne tik ginčijamų administracinių aktų ir jų priedų nuorašai, bet ankstesnių Neringos savivaldybės sprendimų dėl detaliojo planavimo organizavimo nuorašai, paveldosauginės ekspertizės akto, KNNP schemos ištraukų, techninio projekto, Kultūros ministerijos įsakymo ir komisijos, sudarytos dėl pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Nidoje, kultūrinės vertės ir apsaugos situacijai įvertinti protokolo nuorašai, kiti dokumentai, patvirtinantys rašte nurodytus galimus pažeidimus. Todėl akivaizdu, kad iš 2010 m. birželio 17 d. rašto Nr. (1.29)2-1777 ir jo priedų jo gavimo dieną pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinius aktus, koks yra jų turinys, jam tapo prieinama informacija apie esminius šių aktų turinį sudarančius elementus, t. y. aktus priėmusias institucijas, priėmimo datas, aktais nustatomas teises ar pareigas. Todėl teigė, kad prašymo padavimo terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. birželio 19 d., tuo tarpu tik 2010 m. liepos 23 d. pareiškėjas surašė prašymą teismui, prašydamas apginti galimai pažeistą viešąjį interesą. Be to, manė, kad pareiškėjo paklausimai Saugomų teritorijų tarnybai bei atsakymai į juos jokios papildomos informacijos nesuteikė. Pažymėjo, kad detaliojo plano bylos kopiją iš Administracijos pareiškėjas gavo dar 2010 m. birželio 29 d., Saugomų teritorijų tarnybos 2010 m. liepos 12 d. raštą pareiškėjas gavo 2010 m. liepos 15 d., t. y. nepasibaigus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytam vieno mėnesio terminui. Pažymėjo, kad netgi trečiojo suinteresuoto asmens Inspekcijos 2010 m. liepos 16 d. raštą pareiškėjas gavo 2010 m. liepos 19 d., t. y. nepasibaigus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui.
Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam surinkti pakankamai duomenų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo objektyviai nepakako ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto vieno mėnesio termino nuo sužinojimo apie ginčijamą aktą, tariamai pažeidžiantį viešąjį interesą. Nėra pagrindo pareiškėjo nurodytų papildomų dokumentų gavimo momentą laikyti viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimo momentu ar tą dieną, kai pareiškėjas surinko pakankamai duomenų patvirtinti, kad pažeistas viešasis interesas. Administracinio akto dėl detaliojo plano tvirtinimo teisėtumo įvertinimui nereikalingos specialios žinios, pakanka teisinių žinių, kurių turėtų turėti prokuroras. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą ir (ar) iš esmės kitų įrodymų dėl to nepateikė. Paaiškino, kad ginčo detalusis planas buvo suderintas su visomis reikiamomis institucijomis. Ginčijamo sprendimo pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas ir Statybos leidimo pakeitimas. Teigė, jog tretieji suinteresuoti asmenys nepadarė jokių teisės pažeidimų ir pagrįstai tikėjosi, kad detaliojo plano, Statybos leidimo ir jo pakeitimo pagrindu teisėtai vykdo statybos užsakovo funkcijas.
Pažymėjo, jog tai, kad buvo patvirtintas ginčo gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu Pripažinimo tinkamu naudoti aktas, tik patvirtino, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo vykdoma gyvenamojo namo su ūkiniu pastatų rekonstrukcija, bei atlikti veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti. Administracinių aktų ginčijamas jiems negali sukelti jokių neigiamų padarinių, nes priešingu atveju būtų pažeisti proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Patenkinus prašymą ir panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu jau yra pastatyti statiniai, dėl institucijų, galimai netinkamai vykdžiusių joms priskirtas funkcijas, kaltės, statinių savininkams ateityje gali atsirasti neigiamos pasekmės, sukeliančios didelius nuostolius, o tai prieštarautų viešajam interesui.
Šalies argumentai
Pabrėžė, kad ginčo gyvenamasis namas yra išbrauktas iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro ir pareiškėjas pats prašyme nurodė, kad nekilnojamosios vertybės kodą S105 namas turėjo iki 2005 m. balandžio 19 d. 2001 m. lapkričio 21 d. Kultūrinės vertės patikslinimo Paveldosauginės ekspertizės akte nurodyta, kad ginčo pastatas netenkina vertinimo kriterijų reikalavimų, nes pagal autento išlikimo pobūdį ir kiekį objektas priskiriamas prie mažai išlikusio, kai pirmapradžio autento dalis sudaro mažiau nei 1/3 objekto plano struktūros ir sudėtinių dalių, taip pat nurodoma, kad pagal fizinę būklę objektas įvertinamas kaip blogos būklės, susidėvėjimas 41 % – 60 %, o iki paskutinės apžiūros (2001 m. lapkričio 18 d.) fizinė būklė dar pablogėjo ir yra avarinė (susidėvėjimas daugiau kaip 60 %). Akte nurodoma, kad pagal ansambliškumo požymį objektas priskiriamas prie savaime susiklosčiusių, kai jį formuojant nebuvo atsižvelgta į anksčiau suformuotų dalių kompozicines savybes ir yra ignoruojantis esamą užstatymą; pastatas nėra unikalus arba retas, pastatytas imitacijos principu; nėra autentiškas atspindys to laiko pastatų, statytų Atragio gyvenvietėje. Akte daromos išvados, kad pastato pastatymo vieta neatitinka šio kvartalo pirminio planavimo užmanymo ir darko kvartalo urbanistinę struktūrą (1 p.), ir kad tikslinga, atsižvelgiant į XX a. pradžios planuotojų pirminį užmanymą, apstatyti sklypą imitacijos principu pagal to laikmečio žvejo sodybą, statant gyvenamąjį namą prie (duomenys neskelbtini) g., o ūkinį pastatą prie (duomenys neskelbtini)g. (3 p.). Paaiškino, jog sprendimas ginčo gyvenamąjį namą išbraukti iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro niekada nebuvo skundžiamas ir yra galiojantis. Tai reiškia, kad NKPAĮ ir teisės normų, susijusių su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Nurodė, jog detaliojo plano sprendiniai ne prieštaravo KNNP schemai, o priešingai, atitiko jos III dalies ir KNNP reglamento 36.1 straipsnio nuostatas, kadangi iki rekonstrukcijos buvęs gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Nidoje, vienintelis visame kvartale buvo pastatytas nebūdingoje Atragio gyvenvietei sklypo vietoje, arčiau (duomenys neskelbtini) g., ir neatitiko šio kvartalo planuoto apstatymo pobūdžio, kadangi visi kiti kvartalo gyvenamieji namai buvo pastatyti arčiau (duomenys neskelbtini)g., o ūkiniai pastatai – arčiau (duomenys neskelbtini)g. 2001 m. lapkričio 21 d. Kultūrinės vertės patikslinimo Paveldosauginės ekspertizės akte nurodoma, jog tai galėjo būti laikinas statinys iki bus statoma tikroji sodyba. Detaliuoju planu rekonstruojamas gyvenamasis namas buvo perkeltas prie suformuotos gyvenamųjų namų užstatymo linijos arčiau (duomenys neskelbtini) g. ir atitiko XX a. pradžios planuotą pirminį užstatymą. Paaiškino, kad gyvenamojo namo perkėlimas buvo atliktas tikslios kopijos principu, t. y. maksimaliai išsaugant esamos aplinkos etnoarchitektūrinį eksterjerą: proporcijas, formą, aukštį, apdailą, architektūrines detales, etnografinius elementus.
Teigė, jog nors ir pareiškėjas nurodė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Nidoje, savo tūriu ir gabaritais išsiskiria iš šalia esančių gyvenamųjų pastatų (tradicinių žvejų namų), toks teiginys nėra pakankamai teisingas. Pažymėjo, kad buvusi Atragio gyvenvietė, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini)., prie kurios buvo perkeltas namas, nebuvo ir nėra pastatyta vienodo aukštingumo ir dydžio (aukščio bei pločio) namais. Taigi, tokia kategorija, kaip šalia esantys tradiciniai žvejų namai, neegzistuoja, nes tokio žvejo namo etalono nėra. Nurodė, kad buvusios Atragio gyvenvietės teritorijoje pastatyti gyvenamieji namai yra nevienodų gabaritų, aukščio ir kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Nidoje, neišsiskiria nei savo tūriu, nei gabaritais. Rekonstruojant šį gyvenamąjį namą, užsakovams buvo keliamas reikalavimas maksimaliai atitikti esamos aplinkos etnoarchitektūrinį eksterjerą: proporcijas, formą, aukštį, apdailą, architektūrines detales, etnografinius elementus. Teigia, kad minėtų reikalavimų jie nepažeidė.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ACDC“ atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą tenkinti ir pateikė rašytinius paaiškinimus (t. III, b. l. 4-28).
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 18 d. sprendimu (t. III, b. l. 74-91) atmetė pareiškėjo prašymą.
Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo detalusis planavimas tiesiogiai yra susijęs su ypač valstybės saugotina valstybės teritorija – KNNP, o priimti kiti byloje ginčijami aktai yra iš esmės šio ginčo detalaus planavimo teisinės pasekmės, todėl neabejotina, jog pareiškėjas į teismą kreipiasi gindamas viešąjį interesą. Pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Laikytina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas. Tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (LVAT 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005), kai pareiškėjui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą (LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1567/2008).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas 2010 m. birželio 19 d. kartu su Departamento 2010 m. birželio 17 d. raštu Nr. (1.29) 2-1777 gavo iš esmės pakankamai aktualių ir išsamių duomenų dėl sprendimo priėmimo kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, todėl laikytina, kad kreipimosi į teismą termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. birželio 19 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 22 d., t. y. tris dienas praleidęs nustatytą terminą. Tačiau vertinant ginčo pobūdį, ginčijamų aktų kiekį bei jų priėmimo datas (2002, 2003, 2004 metai), ginčo teritorijos ypatybes bei pareiškėjo atliktų veiksmų nuo 2010 m. birželio 19 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 22 d., seką, šių veiksmų metu gautos informacijos pobūdį bei aktualumą, laikytina, kad šios aplinkybės pakankamos konstatuoti, jog pareiškėjas prašymo padavimo teismui terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, kurios teismo pripažintinos svarbiomis, todėl prašymo padavimo terminas atnaujintas, prašymas priimtas ir byla nagrinėjama iš esmės (t. I, b. l. 3-4).
Pažymėjo, jog teismas pagrįstu laiko pareiškėjo kreipimąsi 2010 m. birželio 19 d. raštu į Saugomų teritorijų tarnybą, t. y. instituciją, vykdančią saugomų teritorijų valstybinę kontrolę (savo kompetencijos ribose), kompetentingą rengti saugomų teritorijų tvarkymo tikslines programas, koordinuoti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą, organizuoti sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti išdavimą bei saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir jų sprendinių įgyvendinimą ir kt. (Saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 5 d. 1, 4 p.), prašydamas patikrinti ginčo detaliojo plano sprendinius ir pateikti išvadą dėl jų atitikimo teritorijų planavimo dokumentams. Pagrįstu laiko ir pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. raštišką kreipimąsi į Inspekciją, t. y. valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančią instituciją, kompetentingą tikrinti, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, teikti motyvuotas išvadas teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai dėl dokumento tvirtinimo tikslingumo (Teritorijų planavimo įstatymo 35 str. 1, 3 p.), prašydamas patikrinti ginčo žemės sklypo detaliojo plano, techninio projekto bei techninio projekto (korektūros) sprendinius ir pagal kompetenciją pateikti išvadą dėl jų atitikimo teritorijų planavimo dokumentams ir teisės aktų reikalavimams. Pabrėžė, jog atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 11 str. 2 d.), todėl prokurorai turi teisę savarankiškai atlikti tyrimą ir įvertinti medžiagą, susijusią su galimai viešąjį interesą pažeidžiančiais sprendimais. Teismas padarė išvadą, jog byloje nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar kreipimuisi į teismą ginant viešąjį interesą reikalingus duomenis rinko per nepagrįstai ilgą terminą.
Teigė, jog teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Pabrėžė, jog ginčijami aktai priimti dar 2002, 2003 ir 2004 metais, ginčo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas bei inžineriniai tinklai, ginčo žemės sklype registruoti G. V. ir V. V. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nuo 2004 m. rugpjūčio 16 d. Nekilnojamojo turto registre, o raštas dėl viešojo intereso gynimo prokuratūroje gautas tik 2010 m. birželio 19 d. Teismas darė išvadą, jog ginčo detaliojo planavimo procesas yra baigtas, išduotų ginčijamų statybos leidimų pagrindu pastatyti, o Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu viešame registre nuo 2004 m. registruoti ginčo pastatai ir nuosavybės teisės į juos trečiųjų suinteresuotų asmenų vardu.
Atsiliepimas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo atveju viešojo intereso gynimą inicijavo Departamentas 2010 m. birželio 17 d. raštu kreipdamasis į Klaipėdos apygardos prokuratūrą. Šiame rašte bei Departamento atsiliepime nenurodoma, nepaaiškinama, kokios priežastys ir (ar) sąlygos lėmė tai, jog į prokuratūrą dėl viešojo intereso pažeidimo, padaryto vykdant ginčo detalųjį planavimą, kreipiamasi praėjus daugiau kaip septyneriems metams nuo ginčo detalaus plano patvirtinimo. Teismo posėdyje dalyvavęs Departamento atstovas nurodė, jog iš esmės apie pažeidimus, daromus vykdant detalųjį planavimą KNNP, Departamentui buvo žinoma nuo 2006 m., tačiau ginčo situacijos aplinkybių šiuo aspektu nedetalizavo. Pabrėžė, jog ginčo detaliajam planui (t. I, b. l. 26), Statybos leidimo išdavimui Nuolatinės statybos komisijos posėdyje (t. I, b. l. 51-52) pritarė bei Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (t. I, b. l. 54-55) patvirtino ir Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda (pasirašyta R. B.) (t. I, b. l. 51-52), todėl darytina išvada, jog šis departamentas privalėjo, turėjo ir galėjo kontroliuoti ginčo darbų eigą ginčo nekilnojamoje kultūros vertybėje, o nustačiusi įstatymo pažeidimus inicijuoti šių pažeidimų pašalinimą ir (ar) kreiptis į kompetentingą instituciją (prokuratūrą) dėl viešojo intereso gynimo dar nepasibaigus ginčo detaliajam planavimui ir (ar) nelaukiant, kol ginčo pastatai bus pastatyti ir atlikta jų teisinė registracija viešame registre.
Paaiškino, jog, patenkinus pareiškėjo prašymo reikalavimus, nors teismo sprendimas būtų nukreiptas iš esmės tik dviejų fizinių asmenų (V. V. ir G. V.) atžvilgiu, būtų sukurtas teisminis precedentas ir tam tikru mastu paveiktos ir konstitucinės vertybės – teisingumo principas, reikalavimai užtikrinti teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, būtinumą užtikrinti asmenų, kurie paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise. Pažymėjo, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. V. ir G. V. nuosavybės teisės į ginčo objektus registruotos dar 2004 m. bei nesant jokių pagrindų abejoti šių trečiųjų suinteresuotų asmenų sąžiningumu ginčo atveju, darytina išvada, kad Departamentas nepateisinamai ilgai delsė informuoti prokurorą apie galimus ginčo viešojo intereso pažeidimus, taip praėjo nepateisinamai ilgas terminas nuo ginčijamų aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Todėl teismas atsisakė ginti viešąjį interesą ir pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi pareiškėjo prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas, dalyvaujančių byloje asmenų argumentai dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo papildomai buvo neanalizuoti ir netirti.
III.
Pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas
Šalies argumentai
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 95-100) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog teismas pažeidė ABTĮ 5 straipsnio, 56 straipsnio nuostatas, užkirto kelią prokurorui realizuoti numatytą pareigą ginti viešąjį interesą. Padarydamas teisingas išvadas dėl viešojo intereso gynimo, tačiau atsisakydamas jį ginti, teismas nukrypo nuo LVAT praktikos aiškinant ir taikant Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį. Teismas, atsisakęs ginti viešąjį interesą dėl privačių interesų prioriteto, sprendime neanalizavęs ir nepasisakęs dėl administracinių aktų teisėtumo, nemotyvavęs savo išvados dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų sąžiningumo, pažeidė esminius teisingumo vykdymo ir teisinės valstybės principus. Teismo kolegija neteisingai įvertino ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir pusiausvyrą, nepagrįstai sureikšmino teisingumo principą. Remiasi LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A20-335/2008. Pažymi, jog atmesdamas prokuroro prašymą teismas paliko galioti atsakovų ginčytinus administracinius aktus, kurių sprendiniai iš esmės yra realizuoti ir jų pagrindu susiformavo ir ilgą laiką egzistuoja neteisėti teisiniai santykiai. Remiasi Lietuvos apeliacinio teismo civiline byla Nr. 2A-299/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 3K-3-143/2010, Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-279/2011.
Pabrėžia, jog teismas, nevertinęs detaliajame planavime padarytų pažeidimų, pačių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai negalėjo įvertinti, ar byloje nagrinėjamas ginčas priklauso tam ypatingam atvejui, kai galima saugoti ir ginti asmenų įgytas teises, kilusias iš valdžios individualių teisės aktų, priimtų pažeidžiant teisės normas. Sprendimu pripažino asmenų subjektinę teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas, privatų trečiųjų asmenų interesą svarbesniu nei viešasis. Teismas nenustatė, kad ginčijami aktai neteisėti (ar teisėti), skundą atmetė formaliai ir netinkamai parinktais interesų prioritetų pagrindais. Savo sprendimu teismas neužtikrino teisingos viešojo ir privataus intereso pusiausvyros. Teismo spendimo motyvas, jog susiklostę teisiniai santykiai ir jų trukmė laikytina prioritetu prieš viešojo intereso gynimą, prieštarauja paties viešojo intereso principui ir neatitinka formuojamos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose (LVAT 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1567/2008). Teigia, jog tiek atsakovai, tiek tretieji suinteresuoti asmenys iš detaliojo plano turinio suprato, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja šiai teritorijai būdingam detaliojo planavimo teisiniam reguliavimui. Bylos medžiaga patvirtina (trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimai su priedais), kad Tarybai bei Administracijai, V. V., G. V. buvo žinoma, kad planuojama teritorija yra KNNP, kuriame ūkinė, o ypač statybų, veikla yra griežtai reglamentuota, tos teritorijos režimą nustato specialūs teisės aktai, kad (duomenys neskelbtini), Nidoje, esantis namas yra kultūros vertybė bei pripažintas valstybės saugomu. V. V., G. V. tai buvo žinoma, nes G. V. tėvas buvo Neringos paminklosaugininkas, kuris Kultūros paveldo centro pavedimu 1996 m. surašė ir pasirašė kultūros vertybės – namo, esančio (duomenys neskelbtini), Nidoje, aprašą, kurio pagrindu namas įtrauktas į kultūros vertybių registrą. G. V. 2001 m. įsigijus gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Nidoje, V. Z. ėmėsi aktyvių veiksmų, kuriais buvo siekiama išbraukti šį autentišką statinį iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro, tai matyti iš byloje esančio prof. habil. dr. J. B. 2002 m. kovo 15 d. „Dėl namo (duomenys neskelbtini), Nidos gyvenvietėje, Neringoje, ekspertizės akto”, kuris adresuotas „piliečiui p. V. Z.”, o tai akivaizdžiai patvirtina, kad būtent V. Z. kreipėsi į J. B. dėl ekspertizės akto įvertinimo.
Nurodo, jog patvirtintas detalusis planas, jo sprendiniai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių kultūros vertybių apsaugą, nuostatas. Pažymi, kad techniniame projekte nukrypta nuo detalaus plano sprendinių, padidintas namo plotas, ūkinio pastato plotas, sodybos užstatymas, techninio projekto nederino Neringos savivaldybės vyriausiasis architektas, tačiau nepaisant to buvo išduotas Statybos leidimas ir jo korektūra. Teigia, jog V. V., G. V. buvo tai žinoma. Todėl šių asmenų interesai negali būti teisės saugomi ir ginami, kadangi teisė gina tik teisėtus sąžiningų asmenų interesus. Be to, Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte užfiksuoti pastatų plotai, tūriai, neatitinka valstybės įmonės Registro centre (toliau – ir VĮ Registrų centras) įregistruotų duomenų, nes įregistruoti didesnių parametrų pastatai nei pripažinti tinkamais naudoti. VĮ Registrų centras raštu prokuratūrai patvirtino, kad pataisytą Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą daiktinių teisių įregistravimui pateikė V. V., G. V.. Todėl darytina išvada, kad tretieji suinteresuoti asmenys siekė parengti detalųjį planą bei kitus prašomus panaikinti administracinius aktus turėdami tikslą išvengti įstatymuose nustatytų draudimų, siekdami asmeninių tikslų (padidinti gyvenamojo namo plotą ir pasistatyti dar vieną pastatą). Tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo sąžiningi, nes deklaruojami tikslai (rekonstruoti kultūros vertybę) neatitiko tų tikslų, kokių jie iš tikrųjų siekė (naują namą pastatė kitoje vietoje, tai buvo įvardinta pertraukimu, kultūros vertybę nugriovė, pastatė dar vieną naują pastatą, nepaisant to, kad naujų statinių statyba toje teritorijoje draudžiama). Remiasi LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6- 1090/2006. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti trečiųjų suinteresuotų asmenų sąžiningumu, kad buvo pažeisti Valentino ir G. V. teisėti lūkesčiai. Byloje esantys duomenys leidžia manyti, kad tretieji suinteresuoti asmenys bei atsakovai nebuvo sąžiningi, nesilaikė įstatymų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 162-165) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog Inspekcija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, patvirtinančiais, kad skundžiamas sprendimas yra iš esmės nepagrįstas ir neteisėtas, ir mano, kad teismas neapgrįstai atsisakė ginti viešąjį interesą. Pažymi, kad teismas nustatė, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, tačiau atsisakė jį ginti net netyręs pačių administracinių aktų, kuriais tas interesas pažeidžiamas, teisėtumo, nenustatęs visų aplinkybių, dėl kurių tie administraciniai teisės aktai buvo priimti. Nurodo, jog teismas nealizavo, kodėl Departamentas į prokuratūrą kreipėsi tik praėjus ketveriems metams. Teigia, jog teismas, netyręs administracinių aktų teisėtumo, jų priėmimo aplinkybių ir kitų faktų, konstatavo trečiųjų suinteresuotų asmenų Valentino ir G. V. sąžiningumą bei teisinių santykių stabilumo pažeidimą ginčo atveju, nors pirmiausia teismas turėjo įvertinti visus įrodymus ir išsamiai ir objektyviai išnagrinėjęs bylos aplinkybių visumą konstatuoti tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados, susijusios su teisinių santykių stabilumo užtikrinimo svarba, yra reikšmingos ir jos gali būti padarytos tik išnagrinėjus skundo reikalavimus, nustačius ginčo santykį, pasvėrus ir įvertinus bylos šalių argumentus dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo (LVAT 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-145/2011). Nurodo, jog detaliojo plano rengimo sąlygose buvo numatyta, kad planuojamai teritorijai taikomos Saugomų teritorijų įstatymo, NKVAĮ, KNNP Kuršių schemos (generalinio plano) bei kitų teisės aktų nuostatos ir reikalavimai. Iš Planavimo sąlygų turinio, detaliojo plano teritorijos raidos programos ir sprendinių turėjo būti akivaizdu, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja KNNP nustatytam teisiniam reguliavimui. Visiems suinteresuotiems asmenims buvo sudaryta galimybė susipažinti su detaliojo plano projektu vykdant viešojo aptarimo procedūras ir pareikšti savo pastabas dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių. G. V. dalyvavo 2002 m. gegužės 27 d. vykusio detaliojo plano projekto viešo svarstymo susirinkime, tačiau jokių pastabų dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių nereiškė, todėl manytina, kad teisės aktų reikalavimai buvo ignoruojami sąmoningai. G. V. ir V. V. negali būti laikomi sąžiningais, nes deklaruodami iš esmės teisėtus tikslus (rekonstruoti kultūros vertybę), iš tikrųjų siekė parengti detalųjį planą, turėdami tikslą išvengti įstatymuose nustatytų draudimų (nugriauti kultūros vertybe pripažintą pastatą ir vietoje jo kitoje žemės sklypo vietoje pastatyti naują gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą). Ginčo byloje teismas nepagrįstai konstatavo V. V. ir G. V. sąžiningumą, laikydamas, kad jų lūkesčiai ir teisinių santykių stabilumas yra svarbesni negu viešojo intereso užtikrinimas ir apgynimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 138-140) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog Departamentas sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais. Departamento nuomone, priimdamas sprendimą teismas neužtikrino viešojo ir privataus intereso pusiausvyros bei viešojo intereso gynimo. Tuo pačiu teismas neabejojo, jog, įgyvendinus detaliojo plano bei statybos techninių projektų sprendinius, buvo pažeistas viešasis interesas. Pažymėjo, jog, nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (LVAT 2011 m. vasario mėn. 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011. Pabrėžia, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Nidoje, ne tik patenka į saugomos teritorijos KNNP bei į valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės Nidos gyvenvietės (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini), kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. – U10) teritorijas. Akcentuoja, jog pats pastatas yra Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė (kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. – (duomenys neskelbtini), unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)). Tai, kad iki statybos darbų atlikimo buvęs pastatas buvo vertingas, patvirtina ne tik jo įrašymas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, bet ir jo pagal planavimo schemos brėžinį Nr. 3 priskyrimas I kategorijos statiniams, kurie yra konservuotini, restauruotini, pilnai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime pabrėžė, kad jokie su KNNP teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į KNNP planavimo schemą (generalinį planą) ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos planavimo schemos sprendiniams. Pažymi, jog pareiškėjas tinkamai apibrėžė viešojo intereso pažeidimus, nurodydamas, jog detaliojo plano sprendiniai prieštarauja planavimo schemos Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento imperatyvioms nuostatoms, taikomoms III teritorijai.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. III, b. l. 124-125) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Nurodo, jog sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais faktiniais ir teisiniais argumentais.
Tretieji suinteresuoti asmenys V. V. ir G. V. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 130-136) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, jog, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, bus pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintos vertybės pažeidimas nėra vienintelis reikalavimas, kad tam tikras interesas būtų pripažintas viešuoju. Pažymi, jog viešasis interesas turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra Konstitucinės vertybės. Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės negali būti priešpriešinamos, todėl šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pabrėžia, jog pareiškėjo nurodyti faktiniai duomenys ir pateiktas jų teisinis įvertinimas nepatvirtina viešojo intereso, kuris galėtų būti pripažintas prioritetiniu individualaus intereso atžvilgiu, egzistavimo prielaidų. Pareiškėjas konkrečiai neįvardino, koks visuotinai svarbus tikslas bus pasiektas ginčijamų administracinių aktų panaikinimu ir kokią įtaką teismo sprendimas turės asmenims, nesantiems šios administracinės bylos proceso šalimis. Todėl prašymas panaikinti administracinius aktus neįvertinus pasekmių yra formalus savo teisinės padėties formavimas, nukreipiantis dėmesį nuo tikrųjų teisių pažeidėjų (ginčijamus aktus priėmusių institucijų). Tokiu būdu susidarytų situacija, kad aktų panaikinimas sukeltų neigiamus padarinius ne atsakovams, t. y. subjektams, padariusiems pažeidimus, o sąžiningiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. V. ir G. V.. Toks vienpusis viešo intereso gynimas nulemtų tai, jog ginant mažesnį gėrį būtų pažeistas didesnis gėris. Mano, kad tretieji asmenys V. V. ir G. V. nepadarė jokių teisės pažeidimų, dėl kurių turėtų prisiimti neigiamas ginčijamų teisės aktų panaikinimo pasekmes, jų veiksmai buvo sąlygoti teisėtai išduotų, Pažymi, jog viešojo intereso gynimas, ignoruojant privačių asmenų teisėtus lūkesčius, yra prilyginamas žmogaus teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pažeidimui (toliau – ir EŽTK) pažeidimui (2006 m. liepos 13 d. sprendimas Housing Association of War Disabled and Victims of War of Attia and Other v. Greece byloje).
Pabrėžia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad pareiškėjas prašymo padavimo teismui terminą praleido dėl objektyvių priežasčių. Nurodo, jog pareiškėjas apie galimai padarytus viešojo intereso pažeidimus buvo informuotas Departamento 2010 m. birželio 17 d. raštu Nr. (1.29)2-1777, kurį pareiškėjas gavo 2010 m. birželio 19 d. Minėtame Departamento rašte ir jo prieduose matyti, kad juose buvo pakankamai informacijos apie galimai padarytus pažeidimus, leidžiančios konstatuoti, jog buvo galimai pažeisti atitinkamų teisės aktų reikalavimai, o taip pat ir viešasis interesas. Prie šio rašto buvo pridėti ne tik ginčijamų administracinių aktų ir jų priedų nuorašai, bet ankstesnių Neringos savivaldybės sprendimų dėl detaliojo, planavimo organizavimo nuorašai, paveldosauginės ekspertizės akto, KNNP planavimo schemos ištraukų, techninio projekto, Kultūros ministerijos įsakymo ir komisijos, sudarytos dėl pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Nidoje, kultūrinės vertės ir apsaugos situacijai įvertinti protokolo nuorašai, kiti dokumentai, patvirtinantys rašte nurodytus galimus pažeidimus. Todėl akivaizdu, kad iš 2010 m. birželio 17 d. rašto Nr. (1.29)2-1777 ir jo priedų jo gavimo dieną pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinius aktus, koks yra jų turinys, jam tapo prieinama informacija apie esminius šių aktų turinį sudarančius elementus. Teigia, jog nors detaliojo plano bylos kopiją iš Administracijos pareiškėjas gavo 2010 m. birželio 29 d., Saugomų teritorijų tarnybos 2010 m. liepos 12 d. raštą pareiškėjas gavo 2010 m. liepos 15 d., Inspekcijos 2010 m. liepos 16 d. raštą pareiškėjas gavo 2010 m. liepos 19 d., tačiau minėti dokumentai jokios papildomos informacijos apie galimus pažeidimus pareiškėjui nesuteikė, todėl nėra pagrindo papildomų dokumentų gavimo momentą laikyti viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimo momentu arba diena, kai pareiškėjas surinko pakankamai duomenų patvirtinti, kad galimai pažeistas viešasis interesas. Pažymi, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido numatytą vieno mėnesio terminą, o objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą, nėra.
Trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinis skundas
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 106-110) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog iš neteisėtų administracinių aktų, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, negali atsirasti teisėtos pasekmės. Pažymi, jog teismas neanalizavo ir netyrė dalyvaujančių byloje asmenų argumentų dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo tarpu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką viešasis ir privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas yra viena iš priežasčių, dėl kurių turi būti ginamas viešasis interesas. Nurodo, jog asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas negali būti priešpriešinamos. Būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, LVAT 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006). Pabrėžia, jog teismas pripažino, kad iš neteisėtų veiksmų, derinant detalųjį planą ir kitus dokumentus, kilo teisėtos pasekmės ir nepagrįstai nenagrinėjo prokuroro informavimo aplinkybių. Atkreipia dėmesį, jog tiek detalųjį planą, tiek techninį statybos projektą derino tuometinio Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio specialistas R. B., kuris, Departamento nuomone, supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos vyriausias specialias R. B. 2002 m. birželio 6 d. suderino (derinimo Nr. N02/08) KNNP planavimo schemai (generaliniam planui) prieštaraujantį žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detalųjį planą kurio projektą rengė R. B. žmona L. B.. Tai matyti iš detaliojo plano pagrindinio brėžinio. Minėto brėžinio lentelėje nurodytas detaliojo plano rengėjas L. B. projektavimo firma. Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) 11 straipsnio 1 dalį asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Departamento nuomone, R. B. žinojo, jog iškilo viešųjų ir privačių interesų konfliktas, bet buvo suinteresuotas, kad apie tai nebūtų žinoma Departamento vadovybei. Pažymėjo, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2001 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 24 (skelbiamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos tinklalapyje: http://www.vtek.lt/sprendimai/wordfile.php?id=50) nusprendė, jog Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos vyriausiasis specialistas R. B., vykdydamas tarnybines pareigas, nustatyta tvarka nenusišalinęs nuo žmonos L. B. projektavimo firmos parengtų projektų derinimo pažeidė VPIDVTĮ 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taigi, nepaisant tokio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, R. B. toliau vykdė pažeidimus derindamas savo žmonos L. B. parengtus detaliųjų planų projektus, prieštaraujančius KNNP planavimo schemai (generaliniam planui) bei nuslėpė objektyvią informaciją nuo Departamento vadovybės.
Paaiškina, kad 2002 m. parengto gyvenamojo namo perkėlimo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos techninio projekto brėžiniui 2003 m. balandžio 10 d. pritarė Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio viršininkas A. G.. A. G. taip pat nebuvo suinteresuotas objektyvios informacijos Departamento vadovybei pateikimu. Pažymėjo, jog A. G. už tai, kad netinkamai organizavo padalinio darbą, neužtikrino padalinyje teisė aktų laikymosi 2006 m. buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Todėl nurodo, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Departamentas nepateisinamai ilgai delsė informuoti prokurorą apie galimus ginčo viešojo intereso pažeidimus, nes minėti Departamento pareigūnai buvo suinteresuoti, jog aplinkybės ir pažeidimai, susiję su žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Neringoje, detaliojo plano, statybos techninio projekto derinimu, nebūtų žinomi Departamento vadovybei. Departamento atstovas posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme informavo teismą apie su prokuroro informavimu susijusias aplinkybes, tačiau teismas jų nenagrinėjo.
Departamentas teigia, jog 2010 m. vasario 5 d. Departamente buvo gautas I. O. 2010 m. vasario 5 d. prašymas. Departamentui atliekant minėtame prašyme nurodytų aplinkybių tyrimą, Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. Į-123 „Dėl laikinosios komisijos sudarymo” sudaryta laikinoji komisija pateikė 2010 m. gegužės 19 d. išvadas. Išvadų 4.4 punkte laikinoji komisija siūlė Departamentui kreiptis į Klaipėdos apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Departamentas 2010 m. birželio 17 d. raštu Nr. (1.29)2-1777 „Dėl viešojo intereso gynimo” kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą. Departamento nuomone, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje bylose Nr. A146-88/2009).
Atsiliepimas
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Departamento apeliacinį skundą (t. III, b. l. 142-144) prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog teismas, sutikęs, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, nepagrįstai nusprendė, kad privatus interesas yra svarbesnis už viešąjį interesą. Teismas, nevertinęs detaliajame planavime padarytų pažeidimų, pačių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai negalėjo įvertinti, ar byloje nagrinėjamas ginčas priklauso tam ypatingam atvejui, kai galima saugoti ir ginti asmenų įgytas teises, kilusias iš valdžios individualių teisės aktų, priimtų pažeidžiant teisės normas. Sutinka su Departamento argumentais, kad derinant detalųjį planą ir kitus dokumentus Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio specialistas galimai supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Nurodo Departamento apeliacinio skundo argumentus.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į Departamento apeliacinį skundą (t. III, b. l. 167-170) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog Inspekcija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, patvirtinančiais, kad skundžiamas sprendimas yra iš esmės nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodo argumentus pateiktus atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į Departamento apeliacinį skundą (t. III, b. l. 145-146) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Departamentas, siekdamas paneigti teismo teiginį, kad nepateisinamai ilgai delsė informuoti prokuratūrą apie galimus ginčo viešojo intereso pažeidimus, apeliaciniame skunde išsamiai aiškina, kokios priežastys sąlygojo tokios situacijos atsiradimą, be to, nurodo, kad Departamento atstovas posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme informavo teismą apie su prokuroro informavimu susijusias aplinkybes, tačiau teismas jų nenagrinėjo. Pabrėžia, kad teismas netenkindamas pareiškėjo prašymo neužtikrino viešojo ir privataus intereso pusiausvyros bei viešojo intereso gynimo, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos.
Tretieji suinteresuoti asmenys V. V. ir G. V. atsiliepimu į Departamento apeliacinį skundą (t. III, b. l. 147-153) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pateikiami argumentai nurodyti atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą. Pažymi, jog teismo sprendimas atsisakyti ginti viešąjį interesą nepažeidžia susiformavusios teismų praktikos. Priešingai, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A141-335/2008 išaiškino, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (VAĮ 3 str. 1, 5, 6 p.) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą. Nurodo, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.
Teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, kad V. V. ir G. V. kokiu nors neteisėtu būdu būtų prisidėję prie galimai neteisėtų valdžios institucijų veiksmų priimant ginčijamus administracinius aktus. Būtent valdžios institucijų priimtų sprendimų pagrindu minėti asmenys atlikę statybos darbus, ilgą laiką eksploatavę minėtus statinius įgijo teisinį lūkestį, kad jų įgytos teisės bus valdžios pripažįstamos ir ginamos. Departamentas nurodo, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio specialistas R. B., derindamas detalųjį planą bei techninį statybos projektą, supainiojo viešus ir privačius interesus, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio viršininkas A. G., kuris 2003 m. balandžio 10 d. pritarė gyvenamojo namo perkėlimo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos (duomenys neskelbtini), Nidoje, techninio projekto brėžiniui, 2006 m. buvo atleistas iš pareigų dėl netinkamo padalinio darbo organizavimo ir teisės aktų pažeidimų. Tačiau Departamentas jau nuo 2006 m. žinodamas apie galimus savo darbuotojų neteisėtus veiksmus nesiėmė jokių priemonių galimiems pažeidimams nustatyti ir pašalinti, taip pat nesiėmė jokių priemonių apie galimus pažeidimus informuoti atitinkamas institucijas. Todėl teismo išvada, jog Departamentas nepateisinamai ilgai delsė informuoti prokurorą apie galimus ginčo viešojo intereso pažeidimus, laikytina pagrįsta.
Pažymi, jog tretieji asmenys nepadarė jokių teisės pažeidimų, dėl kurių turėtų prisiimti neigiamas ginčijamų teisės aktų panaikinimo pasekmes. Priešingai, šių asmenų elgesys ir veiksmai buvo sąlygoti teisėtai išduotų, galiojančių ir su visomis reikiamomis institucijomis suderintų administracinių teisės aktų pagrindu. Ginčo detalusis planas buvo parengtas ir suderintas laikantis visų įstatyme numatytų reikalavimų. Paties gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atlikta laikantis nustatytų reikalavimų, t. y. gyvenamojo namo perkėlimas buvo atliktas tikslios kopijos principu, maksimaliai išsaugant esamos aplinkos etnoarchitektūrinį eksterjerą: proporcijas, formą, aukštį, apdailą, architektūrines detales, etnografinius elementus. Akivaizdu, kad tretieji asmenys pagrįstai tikėjosi, jog detaliojo plano, Statybos leidimo ir jo pakeitimo pagrindu teisėtai ir nepažeidžiant įstatymų vykdo statybos užsakovo funkcijas. Atitinkamų institucijų išduoti dokumentai, kurių pagrindu vyko rekonstrukcija, sudarė prielaidas susiformuoti lūkesčiui, jog sukurta nuosavybė yra teisėta. Pažymi, jog panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu yra pastatyti ir jau prieš septynerius metus viešame registre įregistruoti statiniai, dėl institucijų galimai netinkamai vykdžiusių joms priskirtas funkcijas, kaltės, statinių savininkams ateityje gali atsirasti neigiamos pasekmės. Be to, reikalavimai panaikinti administracinius aktus akivaizdžiai prieštarauja nuosavybės teisės neliečiamumo bei teisinio aiškumo principams, todėl patenkinus pareiškėjo reikalavimus, trečiųjų asmenų reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo būtų nukreipti į valstybę, kuri patirtų žalą.
Atsakovai Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. III, b. l. 127-129) prašo apeliacinius skundus atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Remiasi LVAT 2008 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2150/2008, 2010 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1504/2010, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-1292/2009, 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-268/2009, 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008. Pažymi, jog teismui bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, visuomenei ar jos daliai, įstatymų saugomiems teisiniams gėriams sukelia ar sukels skundžiami aktai ir koks bus šių pasekmių (žalos) pobūdis ir mastas. Iš pareiškėjo prašymo teismui turinio matyti, jog pareiškėjas administracinius aktus ginčija ne dėl jų sukeliamų negatyvių teisinių pasekmių konkretiems teisiniams gėriams, įstatymų saugomoms asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, kitoms visuomenės vertybėms, bet dėl formalių teisės normų pažeidimų, galimai padarytų priimant šiuos aktus. Pabrėžia, kad Departamento bei kitų teritorijų planavime dalyvaujančių valstybės institucijų nepateisinamai ilgas delsimas (tame tarpe ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus nulėmė tai, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, todėl, vadovaujantis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-335/2008 suformuota teisės taikymo praktika, darytina išvada, jog teismas pagrįstai pareiškėjo prašymą atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Byloje ginčas kyla dėl Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 148 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2003 m. balandžio 14 d. išduoto statybos leidimo Nr. 74 ir 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo Nr.74 pakeitimo gyvenamojo namo pertraukimo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, statybai, taip pat Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), Neringa, individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, tačiau atsisakė jį ginti. Kaip atsisakymo ginti teismo apibrėžtą viešąjį interesą pagrindas nurodyta ta faktinė aplinkybė, kad pareigą ginti viešąjį interesą turi ne tik prokuroras, bet ir kitos valstybės institucijos, šioje byloje – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, kuris privalėjo kontroliuoti ginčo darbų eigą nekilnojamoje kultūros vertybėje, o nustačius pažeidimus – inicijuoti šių pažeidimų pašalinimą ir (ar) kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo dar nepasibaigus detaliojo planavimo procesui ir (ar) nelaukiant, kol ginčo pastatai bus pastatyti ir atlikta jų teisinė registracija viešame registre. Pirmosios instancijos teismo manymu, pastaroji valstybės institucija nepateisinamai ilgai delsė informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo abejoti trečiųjų suinteresuotų asmenų V. V. ir G. V. sąžiningumu, ir pažymėjo, kad šioje byloje, atsižvelgiant ir į pakankamai ilgą laikotarpį, praėjusį nuo ginčijamų teisės aktų priėmimo, teisinių santykių stabilumo poreikį, teisėtų lūkesčių principą, prioritetas teiktinas privačių subjektų interesams.
Apeliantai iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas, įskaitant ir tai, kad netyręs, ar priimant ginčijamus teisės aktus buvo pažeisti jų metu galiojusio teisinio reguliavimo reikalavimai, ir, atitinkamai, nevertinęs, ar padarytais pažeidimais buvo pažeistas viešasis interesas, ir jei taip, tai kokiu mastu jis buvo pažeistas, teismas negalėjo nustatyti tinkamos viešojo ir privataus intereso pusiausvyros.
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija su apeliantų argumentais iš esmės sutinka.
Visų pirma pažymėtina, kad tretieji suinteresuoti asmenys V. V. ir G. V. atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ nuostatas, nes pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą.
Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus motyvus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.
Pažymėtina, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatų, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr., pvz., LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2008 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1622/2008), kai pareiškėjui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą (žr. LVAT 2008 liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1567/2008). Paaiškėjus aplinkybei, kad prokuroro prašymas dėl viešojo intereso gynimo teismo buvo priimtas praleidus įstatymu nustatytą terminą ir neprašyta jį atnaujinti, pirmosios arba apeliacinės instancijos teismas (atsižvelgiant į tai, kurios instancijos teisme ši aplinkybė paaiškėja), bylą turi nutraukti vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu (žr. LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).
Pirmosios instancijos teismas kaip termino skaičiavimo pradžią nurodė 2010 m. birželio 19 d., kuomet pareiškėjas gavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2010 m. birželio 19 d. raštą Nr. (1.29) 2-1777, kuriame pastaroji institucija pateikė informaciją ir prašė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai kreipėsi dėl informacijos pateikimo į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, taip pat į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministeriją, todėl yra pagrindas atnaujinti skundo pateikimo terminą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjui pateiktos informacijos kiekį, tai, kad minėtos institucijos yra atsakingos už, atitinkamai, valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą ir saugomų teritorijų valstybinę kontrolę, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo kreipimaisi į minėtas institucijas traktuotini kaip pagrįsti, taip pat nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą laiką. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą (t. I, b.l. 13-14), pagrįstai atnaujino skundo pateikimo terminą.
Kiek tai susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, teisėjų kolegija visų pirma sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi gindamas būtent viešąjį interesą. Teismų formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, kuriose prašoma ginti viešąjį interesą, teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, kiekvieną kartą ad hoc privalo nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą (žr., pvz., 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Pažymėtina, kad ginčo žemės sklypas, kuriam buvo parengti ir įgyvendinti detaliojo planavimo sprendiniai, yra valstybės saugomoje teritorijoje – Kuršių nerijos nacionaliniame parke, šiame žemės skype registruotas pastatas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)). Teismų praktikoje nuolat pabrėžiama, kad Kuršių nerija traktuotina kaip unikalus ir ypatingas gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio objektas, Kuršių nerijos nacionalinis parkas - ypač vertinga vietovė, kuriai nustatytas ypatingas režimas ir kurią saugoti pareigą turi ne tik valstybė, bet ir kiekvienas juridinis ir fizinis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, ginčydamas byloje vertinamus detaliojo planavimo sprendinius ir jų pagrindu priimtus aktus, nurodo pakankamai reikšmingus teisės aktų pažeidimus. Sprendžiant klausimą dėl tinkamos viešojo ir privataus intereso pusiausvyros užtikrinimo šioje byloje šios faktinės aplinkybės yra itin reikšmingos.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš atsisakymo ginti viešąjį interesą, kuris, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje, turi ypatingą reikšmę, pagrindų nurodė tai, kad Kultūros paveldo departamentas nepateisinamai ilgai delsė informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus.
Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Visų pirma pritartina pareiškėjo argumentams, kad šioje byloje prokuroras, į teismą kreipdamasis su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo, įgyvendino savo pareigą ginti viešąjį interesą, kadangi, pareiškėjo teigimu, kitų valstybės institucijų tarnautojai laiku ir tinkamai nesiėmė veiksmų, kuriais toks viešasis interesas būtų apgintas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad už viešojo intereso gynimą atsakingi ne tik prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos, šiuo atveju – taip pat ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Kita vertus, vien pirmosios instancijos teismo nurodyta faktinė aplinkybė, kad teismo posėdyje Kultūros paveldo departamento atstovas nurodė, jog iš esmės apie pažeidimus, daromus vykdant detaliojo planavimo procedūras Kuršių nerijos nacionaliniame parke, šiam Departamentui buvo žinoma nuo 2006 metų, savaime nėra pakankamas pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, dėl kurio į teismą kreipėsi prokuroras. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (t. III, b.l. 66) matyti, jog Kultūros paveldo departamento atstovas teismo posėdžio metu tik nurodė, kad nuo 2005 ar 2006 m. Kuršių nerijoje nelegalios statybos pradėjo aiškėti bendrai, šio atstovo pasisakymo nėra pagrindo traktuoti kaip teiginio apie būtent šios bylos ginčo objektą. Tai, kad Kultūros paveldo departamento darbuotojai (dalis kurių, atsakovo teigimu buvo atleisti iš darbo už teisės aktų pažeidimus, taip pat buvo pripažinta, kad jie pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje nuostatas) dalyvavo detaliojo planavimo procese ir tuo metu neapgynė viešojo intereso, savaime nereiškia, kad nebėra pagrindo prokurorui vėliau kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, nes priešingas Prokuratūros įstatymo, taip pat kitų teisės aktų aiškinimas iš esmės paneigtų prokuroro teisę ir pareigą ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai kitos valstybės institucijos jo tinkamai neapgynė. Iš bylos medžiagos (t. III, b.l. 113-118) matyti, kad Kultūros paveldo departamentas į prokuratūrą kreipėsi po to, kai gavo privataus asmens 2010 m. vasario 5 d. skundą dėl statinių (duomenys neskelbtini), Nida, teisėtumo. Laikinosios komisijos išvados dėl ginčo statinių teisėtumo Kultūros paveldo departamentp direktoriui buvo pateiktos 2010 m. gegužės 19 d., o į Klaipėdos apgardos prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą Kultūros paveldo departamentas kreipėsi 2010 m. birželio 17 d. (t. I, b.l. 15-19). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Kultūros paveldo departamento departamento atstovas nedetalizavo ginčo situacijos aplinkybių tuo aspektu, nuo kada Departamentui tapo žinoma apie pareiškėjo nurodomus teisės aktų pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo būti aktyvus, ir, siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, išsiaiškinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Be to, iš teismo posėdžio protokolo (t. III, b.l. 65-66) matyti, kad atsakovo atstovas buvo nurodęs tą faktinę aplinkybę, jog buvęs Departamento darbuotojas B., atstovaudamas atsakovą dėl ginčo detaliojo plano sprendinių, iš esmės veikė viešojo ir privataus konflikto sąlygomis. Įvertinus šias faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad Kultūros paveldo departamentas, gavęs laikinosios komisijos išvadas, būtų nepateisinamai ilgai delsęs kreiptis į prokuratūrą, kad pastaroji imtųsi ginti viešąjį interesą.
Pirmosios instancijos teismas kaip atsisakymo ginti viešąjį interesą pagrindą taip pat nurodė teisėtų lūkesčių principą, teisinio stabilumo užtikrinimo poreikį ir trečiųjų suinteresuotų asmenų V. V. ir G. V. sąžiningumą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nenustačius, ar priimant ir įgyvendinant ginčijamo detaliojo planavimo sprendinius buvo pažeisti tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimai, nėra pagrindo remtis teisėtų lūkesčių principu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisėtų lūkesčių principo esmė – asmens teisėtai įgytų teisių apsauga, t. y. teisėtų lūkesčių principu siekiama užtikrinti, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Taigi teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą. Kadangi pirmosios instancijos teismas savo sprendime apskritai nevertino, ar tvirtinant ir įgyvendinant detaliojo planavimo sprendinius buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nėra pagrindo teigti, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų V. V. ir G. V. lūkesčiai traktuotini kaip teisėti. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo abejoti trečiųjų suinteresuotų asmenų V. V. ir G. V. sąžiningumu ginčo atveju, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra motyvuota ir pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Ginčijamame sprendime nėra įvertinti proceso dalyvių pateikti argumentai, kad minėti tretieji suinteresuoti asmenys žinojo (žr., pvz., t. II, b.l. 84, 87), jog byloje aptariamas jiems nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke, o aptariamas pastatas – kultūros vertybė, taip pat privalėjo žinoti, koks teisinis režimas taikytinas jų nuosavybės teise valdomam turtui.
Kiek tai susiję su poreikiu užtikrinti teisinių santykių stabilumą teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teiginiu, jog nuo ginčijamo detaliojo plano patvirtinimo ir ginčo pastatų teisinės registracijos momentų iki prokuroro kreipimosi į teismą su prašymu ginti viešąjį interesą šioje byloje yra praėjęs nemažas laiko tarpas. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įstatymų leidėjas poreikį užtikrinti teisinių santykių stabilumą sieja su ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 1.124, 1.125 straipsniai). LR CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Toks laiko tarpas šioje byloje nėra praėjęs. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi šią aplinkybę, taip pat prieš tai išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju vien teisinių santykių stabilumas, įvertinus pareiškėjo ginamos vertybės ypatingą statusą, jo prašyme nurodytų pažeidimų pobūdį, savaime negali būti pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą. Tokia išvada dėl poreikio teikti pirmenybę teisinių santykių stabilumui, o ne viešojo intereso gynybai, šioje byloje galėjo būti padaryta tik tik išnagrinėjus skundo reikalavimus, nustačius ginčo santykį, pasvėrus ir įvertinus bylos šalių argumentus dėl ginčijamų detaliojo planavimo sprendinių ir administracinių aktų teisėtumo, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-145/2011; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Tik nustačius, ar buvo padaryti pareiškėjo nurodomi teisės aktų pažeidimai, taip pat jo nurodomo viešojo intereso pažeidimai, įvertinus šių pažeidimų pobūdį ir jų neigiamą poveikį pareiškėjo ginamam viešajam interesui, trečiųjų suinteresuotų asmenų V. V. ir G. V. sąžiningumą byloje aptariamu atveju, galima spręsti apie tinkamą viešojo ir privataus intereso pusiausvyrą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jis tokio vertinimo neatliko, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo yra pagrįsti. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo prašymu ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat kitų bylai reikšmingų aplinkybių, o argumentų dėl šių administracinių aktų teisėtumo vertinimas vien apeliacinės instancijos teisme paneigtų proceso dalyvių teisę į apeliaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog kreipiantis į teismą su prašymu apginti viešąjį interesą turi būti nustatyta, ar patenkinus pateiktą prašymą viešasis interesas iš tikrųjų bus apgintas. Pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui užtikrinti (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Taigi šioje byloje turėtų būti įvertinta ar pareiškėjo prašymas, kuriuo prašoma vien panaikinti ginčijamus administracinius aktus, būtų tinkama priemonė apginti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą viešąjį interesą, turint galvoje tai, kad vien panaikinus šiuos aktus nebūtų atkurta iki jų priėmimo buvusi faktinė padėtis ar pašalintos jų priėmimu ir realizavimu nulemtos pasekmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.