- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-77/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Jondras“
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 52.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Jondras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-2331-232/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Jondras“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi atsakovui UAB „Jondras“ iškelta restruktūrizavimo byla, 2011 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, o 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi – restruktūrizavimo planas. RUAB “Jondras” administratoriumi paskirtas UAB „Restrus“, o jo įgaliotas asmuo yra V. K. (bylos Nr. B2-2098-661/12).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Molesta“ 2009-11-11 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Jondras“ 316 903,33 Lt nuostoliams atlyginti, 5 000 Lt baudą ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas.
Nurodė, kad 2007-04-06 subrangos sutartimi Nr. 36 sub/07 (toliau – Sutartis) atsakovas UAB „Jondras“ (subrangovas) įsipareigojo pagal pateiktą projektą, technines specifikacijas ir kultūros paveldo objekto darbams keliamus technologinius reikalavimus atlikti rekonstruojamo pastato (viešbutis ,,Kempinski“, statytojas UAB ,,AAA Cathedral Square Hotel“), esančio (duomenys neskelbtini), centrinio fasado nuo (duomenys neskelbtini) pusės remonto bei dažymo darbus ir perduoti juos ieškovui (rangovui). Teigė, kad atsakovas prieš pasirašydamas Sutartį detaliai išnagrinėjo techninį projektą, apžiūrėjo statybos objektą, susipažino su Sutarties sąlygomis, darbų pobūdžiu ir jokių pastabų nepareiškė bei pats nustatė minėtų darbų atlikimo terminus: darbų pradžia 2007-04-16, pabaiga 2008-06-02, fasado atstatymo ir remonto darbų pabaiga 2007-09-30. Tačiau atsakovas sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, laiku darbų neatliko, juos užbaigė ir perdavė pagal darbų priėmimo-perdavimo aktus tik po papildomų raginimų. Ieškovas teigė, kad darbus priėmė ir sumokėjo už juos pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras.
Nurodė, kad 2009 m. pavasarį statybos objekte atlikus kompleksinę darbų apžiūrą paaiškėjo akivaizdūs atsakovo darbo trūkumai, o nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistai nustatė, kad grubiai pažeisti šiems darbams keliami technologiniai reikalavimai: nuo fasado tinko netinkamai arba visiškai nenuvalyti dažai; prieš atstatant tinką neatliktas nudruskinimas; tinkui atstatyti panaudoti netinkami skiediniai; fasado paviršius padengtas sintetinių dervų sudėties dažais, kurie sunkiai arba visai nepraleidžia drėgmės; lipdinių atstatymas neprofesionalus.
Tvirtino, kad jis (ieškovas) ne kartą ragino atsakovą pašalinti nustatytus defektus, įspėjo, kad priešingu atveju bus priverstas samdyti kitus subrangovus, pats sumontavo pastolius reikalingus šiems darbams atlikti, tačiau atsakovas vis tiek neištaisė nustatytų trūkumų. Dėl to 2009-09-29 buvo sudarytos darbų subrangos sutartys su kitais asmenimis, kurie pašalino atsakovo darbų defektus už 316 903,33 Lt. Šiuos sutartinius nuostolius ir 5 000 Lt baudą privalo atlyginti atsakovas (Sutarties 1.4, 6.1, 6.2, 6.9, 7.4, 7.7, 8.6 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui UAB „Molesta“ iš atsakovo UAB „Jondras“ 316 903,33 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio procesines palūkanas, 9 034 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis, atlyginimas advokatui už paslaugas). Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad šalis siejo rangos (subrangos) teisiniai santykiai, t. y. atsakovas už iš anksto nustatytą kainą atliko pastato fasado apdailos darbus, o ieškovas už juos pilnai atsiskaitė. Ginčas kilo dėl to, kad atsakovas neištaisė per garantinį laikotarpį paaiškėjusių darbų (fasado remonto ir dažymo) trūkumų, nes, anot jo, dėl defektų kaltas pats ieškovas, kuris laiku neuždengė stogo, taip pat garso izoliacijai tarp perdangų naudojo drėgną smėlį. Ieškovas minėtus trūkumus ištaisė pasitelkęs kitus subrangovus.
Teismas konstatavo, kad nėra ginčo dėl to, jog darbai buvo atlikti vėliau nei numatyta Sutartyje ir dėl trūkumų atsiradimo per garantinį laikotarpį, kad atsakovas sutiko perdažyti balkonų baliustardas ir pašalinti plyšius, atsiradusius dėl puošybos elementų. Tačiau atsakovas nepripažino savo kaltės dėl atsilupusių dažų ir aptrupėjusio tinko tose vietose, kur fasadas buvo įdrėkęs. Teismas, įvertinęs liudytojų paaiškinimus, atsakovo elgesį po Sutarties pasirašymo, statybos darbų žurnalo, defektinio akto įrašus, specialistų išvadas, sprendė, jog yra labiau tikėtina, kad nors pastatas iki rekonstrukcijos stovėjo be stogo, tačiau buvo užkonservuotas ir apsaugotas nuo drėgmės, ir sprendė, kad atsakovo atliktų darbų defektai yra atsiradę dėl netinkamos technologijos panaudojimo, o ne dėl drėgmės. Nurodė, kad atsakovo elgesys neatitinka CK 6.200 straipsnyje suformuluotų sutarties vykdymo principų, nes 2008-05-16 atsakovas žinojo, jog sienos yra per drėgnos dažyti, tačiau nesiėmė jokių priemonių, nesiūlė ieškovui jas išdžiovinti, o prašė nukelti darbų pabaigos terminą. Teismas sprendė, kad ieškovas nepažeidė savo sutartinių įsipareigojimų apsaugoti restauruojamą pastatą nuo įdrėkimo, nes objekto stogą dengė etapais, o konkrečių ypatingų priemonių Sutartyje nebuvo numatyta (Sutarties 5.1.7 p.). Nurodė, kad atsakovas nepaneigė byloje esančių paveldosaugos specialistų išvadų dėl netinkamos technologijos naudojimo, atliekant restauravimo darbus. Dėl to sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui nuostolius, patirtus dėl atsakovo netinkamai atliktų darbų trūkumų šalinimo (Sutarties 1.5, 1.10, 2.1, 7.7 p.). Teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 1 dalimi, netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo baudą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas RUAB „Jondras“ prašo teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skunde nurodomi šie argumentai:
1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes atsižvelgė tik į ieškovo argumentus ir ignoravo jo (atsakovo) išdėstytą nuoseklią derybų su ieškovu seką dėl netinkamo restauruojamo fasado sienų drėgnumo ir dėl to, kad jis neturėjo galimybės vykdyti dalies Sutartyje numatytų subrangos darbų. Tai yra, teismas nepasisakė dėl: 2008-05-16, 2008-05-28 raštų Nr. SO5-11, Nr. SO-24, kuriais ieškovas buvo informuotas, jog dėl sienų drėgnumo negalima dažyti; dėl 2008-07-29 rašto Nr. SO7-17, kuriuo ieškovui perduota UAB „Srava“ rekomendacija atstatyti fasado tinką ir dažyti tuomet, kai sienų drėgmė bus 4 proc. 40 mm gylyje; UAB „Tex –Color Vilnius“ 2008-08-20 išvados; VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedros 2008-07-29 ekspertizės akto; ieškovo 2008-09-17, 2009-08-27 raštų Nr. 293, 446, kuriais ieškovas prisiėmė atsakomybę dėl dažymo darbų kokybės ir reikalavo atlikti dažymo darbus. Minėti įrodymai patvirtinta, kad ieškovas siekė priversti jį atlikti visus Sutartyje numatytus darbus, nepaisant nepalankių sąlygų. Be to, paminėtuose ieškovo raštuose suteiktas garantijas jis vertino kaip priedą prie Sutarties, kuriuo iš dalies buvo pakeistos sąlygos ir ieškovas prisiėmė atsakomybę už galimus dažymo darbų defektus.
2. Teismas be pagrindo sprendė, kad jis nepasinaudojo CK 6.659, 6.661 straipsniuose, 6.682 straipsnio 2 dalyje jam suteiktomis teisėmis nepradėti darbų arba sustabdyti pradėtus darbus ieškovui netinkamai vykdant priešpriešinius sutartinius įsipareigojimus, nes byloje yra pateikti įrodymai, kad jis įspėjo ieškovą dėl galimų pasekmių tęsiant restauruojamo įdrėkusio fasado dalies tinko atstatymo ir dažymo darbus bei sustabdė juos. Jis nenutraukė Sutarties ir nereikalavo nuostolių atlyginimo, nes ieškovas raštu kaip priedą prie Sutarties suteikė garantijas ir atleido jį nuo sutartinės atsakomybės dėl galimų defektų atsiradimo ir su tuo susijusių nuostolių atlyginimo, bet tik tam tikrose schemoje pažymėtose vietose.
3. Ieškovas nesąžiningai pateikė ieškinį dėl viso fasado atstatymo ir dažymo darbų defektų po to, kai jie buvo panaikinti, nepateikė jokių įrodymų, kad tokie defektai buvo nustatyti ir kitose vietose, nei šalių suderintoje fasado drėgnų vietų nustatymo schemoje. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad po trečiųjų asmenų atlikto perdažymo tose pačiose fasado vietose dažai pakartotinai nusilupo, kas įrodo, jog defektai atsirado ne dėl technologijos nesilaikymo, o dėl įdrėkusio fasado.
4. Teismas be pagrindo netaikė CK 6.208 straipsnio nuostatos, nes jis siūlė pašalinti trūkumus savo sąskaita, jei ieškovas būtų sumokėjęs už tą dalį darbų, dėl kurių prisiėmė atsakomybę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas UAB „Molesta“ prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismas tinkamai įvertino byloje surinkus įrodymus ir nustatė visas ginčui reikšmingas aplinkybes bei padarė motyvuotą išvadą, kad darbų defektai fasade atsirado dėl netinkamos technologijos panaudojimo, o ne dėl įdrėkimo. Dėl to tiksliai nustačius defektų atsiradimo priežastį, nebuvo pagrindo atskirai aptarti kiekvieno apelianto išvardyto įrodymo. Apeliantas be pagrindo tvirtina, kad jo (ieškovo) raštą Nr. 446 vertino kaip priedą prie Sutarties, kuriuo buvo iš dalies pakeistos Sutarties sąlygos, t. y. kad ieškovas prisiėmė atsakomybę už galimus defektus, nes tokios valios jis neišreiškė. Būtent dėl to, kad atsakovas tvirtino, jog fasado darbų defektų priežastis buvo įdrėkimas, jis pateikė nekilnojamojo kultūros paveldo specialistų išvadas, kurių atsakovas neginčijo, kad atliekant fasado restauravimo darbus buvo padaryti grubūs technologiniai pažeidimai. Be kita ko, teismas teisingai nustatė, jog atsakovui apie sienų įdrėkimą buvo žinoma prieš pradedant darbus, tačiau dėl to jis priekaištų nereiškė.
2. Jis kreipėsi į atsakovą dėl trūkumų ištaisymo, kai nustatė, kad fasado defektai atsirado ne dėl įdrėkimo, o dėl technologinių reikalavimų pažeidimo, tačiau atsakovas vis tiek tvirtino, kad defektai atsirado dėl drėgmės ir jų nešalino. Tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad restauravimo darbus atliko laikydamasis technologinių normatyvų. Priešingai, paaiškėjo, kad statybos darbams vadovavo asmuo, neturintis atestato dirbti paveldosaugos kultūros objektuose, darbus atliko nekvalifikuoti asmenys ir atsakovas neturi technologinės kortelės, pagal kurią turėjo būti vykdomi darbai.
3. Jis sąžiningai reikalauja atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė perdaręs visus atsakovo atliktus darbus. Po tokių atsakovo padarytų grubių technologinių pažeidimų būtų tekę nuolat taisyti defektus kitose vietose ir jų šalinimo kaštai būtų žymiai didesni. Šias aplinkybes nustatė ir teismas, todėl apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas netaikė CK 6.208 straipsnio nuostatos.
4. Šiuo metu užsakovas neturi jokių priekaištų dėl fasado sienų, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad nuo fasado vėl nusilupo dažai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).
Remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė visas šios bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes ir, konstatavęs, jog šis ginčas yra kilęs iš statybos rangos santykių, teisingai išaiškino bei pritaikė, tiek bendrąsias Civilinio kodekso normas, reguliuojančias rangos teisinius santykius, tiek specialiąsias, tai yra statybos rangą reglamentuojančias CK normas, o taip pat taikytinas proceso teisės normas ir, priteisdamas iš atsakovo UAB „Jondras“ (dabar RUAB „Jondras“) ieškovui UAB „Molesta“ 316 903,33 Lt išlaidų, susijusių su statybos darbų defektų šalinimu, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Kaip buvo minėta, teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš statybos rangos teisinių santykių, atsiradusių vykdant tarp ieškovo UAB „Molesta“ (užsakovas) bei atsakovo UAB „Jondras“ (subrangovas) 2007-04-06 sudarytą statybos subrangos sutartį (toliau Sutartis), kuria atsakovas (subrangovas) už 630 200,71 Lt įsipareigojo savo jėgomis, priemonėmis ir medžiagomis pagal ieškovo (užsakovo) pateiktą projektą bei jo technines specifikacijas atlikti rekonstruojamo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), centrinio fasado nuo (duomenys neskelbtini) pusės remonto, tai yra vienos sienos apdailos, darbus (Sutarties 1.1, 2.3 p.) (1 t., 132-137 b. l.).
Šioje sutartyje šalys vienareikšmiai buvo susitarę, kad fasado remonto darbai (suirusio tinko ir dažų valymo, sienos gruntavimo, tinkavimo ir kt.) bus baigti per laikotarpį nuo 2007-04-16 iki 2007-09-30, o fasado dažymo darbai – iki 2008-06-02 (Sutarties 3.1-3.3 p.). Be kita ko, atsakovas prisiėmė prievolę darbus padaryti pagal Statybos įstatymo ir kitų norminių aktų reikalavimus, pasirūpinti reikalingų medžiagų tiekimu, savo sąskaita likviduoti trūkumus ir ištaisyti klaidas, atsiradusias dėl jo kaltės, pašalinti kokybės reikalavimų neatitinkančias medžiagas (Sutarties 1.2, 1.4, 1.10 p.). Buvo susitarta, jog garantinio termino metu (išorinėms konstrukcijoms 5 m., paslėptoms – 10 m.) paaiškėjusius darbo trūkumus atsakovas ištaiso Sutarties 1.4. punkte numatyta tvarka, o jam to nepadarius per suderintą laiką, ieškovas turi teisę savo sąskaita pasirūpinti jų pašalinimu ir pareikalauti turėtų išlaidų atlyginimo (Sutarties 7.7 p.).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutartyje sulygti darbai buvo padaryti pažeidžiant nustatytus terminus – 2008 m. lapkričio mėn. (1 t., 125-127 b. l.), kad vėliau paaiškėjo defektai, kuriuos ieškovas pašalino savo sąskaita. Šalys nesutaria dėl to, kuriam iš jų tenka sutartinė atsakomybė dėl nustatytų defektų atsiradimo bei išlaidos, susijusios su jų pašalinimu.
Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, kuriuo ši atsakomybė paskirta jam, teigia, kad procese buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes, remdamasis ieškovo argumentais, teismas ignoravo įrodymus, kuriais atsakovas grindė savo atsikirtimus, jog dėl konstatuotų defektų atsiradimo yra kaltas pats ieškovas, tai yra – atsakovo 2008-05-16 raštas Nr. SQ5-11 ir 2008-05-28 raštas Nr. SQ5-24, kuriais ieškovas buvo informuotas, jog negalima dažyti sienų dėl per didelio drėgnumo pateikiant drėgmės matavimo rezultatus, o taip pat jo 2008-07-29 raštas Nr. SQ7-17, kuriuo perduotos UAB „Srava“ rekomendacijos atstatyti fasado tinką ir dažyti tik tuomet, kai fasado sienų drėgnumas pasieks 4 procentus 40 mm gylyje. Teigia, jog šiuose raštuose bei UAB „Tex-Color Vilnius“ 2008-08-20 išvadose ir VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedros ekspertizės 2008-08-27 akte nurodoma, kad drėgmės atsiradimo priežastis – perdangose esantis įmirkęs smėlis. Nurodė, jog, priešingai nei sprendė teismas, ieškovo veiksmai patvirtina jo atsikirtimus, kad nepaisant šių duomenų bei atsakovo žodinio pareiškimo, jog bus priverstas atsisakyti dalies Sutartyje numatytų darbų, ieškovas 2009-08-27 raštu Nr. 446 bei 2008-09-17 raštu Nr. 293 reikalavo atlikti tinko remonto bei dažymo darbus, prisiimdamas atsakomybę dėl darbų kokybės tose fasado vietose, kur sienų drėgmė viršijo leistinas normas, bei apmokėjimo už juos, taigi siekė priversti atsakovą atlikti visus Sutartyje numatytus darbus. Teigė, kad teismas be pagrindo tokių ieškovo veiksmų nevertino, kaip dalies Sutarties sąlygų keitimą, prisiimant atsakomybę už galimus defektus.
Teisėjų kolegija atmeta šiuo apelianto argumentus. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką ir ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį teismo sprendimą neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina arba paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 462/2011; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš tiesų nenagrinėjo ir netyrė teismui pateiktoje gausioje šalių tarpusavio korespondencijoje esančių atskirai kiekvieno tokio laiško/rašto turinio (1 t., b. l. 39-55, 128-131, 156-77, 193, etc.). Tačiau, remdamasis nagrinėjamos Sutarties nuostatomis, byloje nustatytų aplinkybių visetu pagrįstai konstatavo, kad tas faktas, jog atsakovas iš karto po Sutarties pasirašymo ėmė vykdyti darbus ir dėl drėgmės nekėlė pretenzijų: nuo 2007-04-23 ėmėsi suirusio tinko bei dažų valymo, laikotarpiu nuo 2007-05-11 iki 2007-08-30 atliko fasado tinkavimo bei gruntavimo darbus, nuo 2007-09-03 iki 2007-10-05 restauravo lipdinius, o nuo 2007-10-05 iki 2008-05-16 atliko didžiąją dalį darbų, tai yra įvairius restauravimo darbus originalios formos fasado balkonuose, – patvirtina teismo išvadą, kad nors paminėtas pastatas iki rekonstrukcijos pradžios iš tiesų kurį laiką buvo be stogo, vienok, buvo reikiamai užkonservuotas ir apsaugotas nuo drėgmės. Tai leidžia spręsti ir ta aplinkybė, kad atsakovas buvo užtikrinęs ieškovą, jog darbui tokiame objekte turi pakankamą kvalifikaciją (patyrimą, žinias, darbuotojus, įrangą, medžiagas ir kt.) ir pagal pirmiau paminėtas Sutarties nuostatas buvo prisiėmęs visą atsakomybę dėl darbų kokybės. Todėl akivaizdu, kad jam buvo žinomos aplinkybės, svarbios savalaikiam ir tinkamam prievolės įvykdymui (pastato, jo fasado sienos būklė, būtent ten naudotinos medžiagos, darbų atlikimo technologijos ir kt.). Šiame kontekste teismas teisingai pažymėjo, jog netgi sutinkant su ieškovo tvirtinimu, kad pagrindinė nustatytų defektų priežastis – mūro įmirkimas per trejus metus, kai pastatas buvo be stogo, – jis privalėjo net nepradėti, pavyzdžiui, tinkavimo darbų.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas kruopščiai išnagrinėjęs ir visapusiškai įvertinęs abiejų ginčo šalių į bylą pateiktus specialiųjų žinių nagrinėjamu klausimu turinčių asmenų paaiškinimus, tai yra tiek ieškovo pateiktą paveldosaugos specialistų išvadą (1 t., 42-44 b. l.), tiek paties atsakovo prašymu sienų drėgnumo nustatymo ekspertizę atlikusio J. J. paaiškinimus žodžiu ir raštu, etc. (t. 1, b. l. 166-167, 3 t., b. l.42-48), ir pagrįstai konstatavo, kad netgi esant didesniam, nei leistina sienos drėgnumui, šis faktas nesuteikia pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl paaiškėjusio atliktų darbų nekokybiškumo. Šie įrodymai patvirtina tai, kad ir įdrėkusi siena galėjo būti nudažoma, jeigu būtų buvę imamasi atitinkamų priemonių ir prisilaikoma rekomenduojamų technologijų, kad tokio drėgnumo sienas ir perdangas buvo galima išdžiovinti per savaitę ir kt. Pažymėtina, kad šie duomenys byloje nėra paneigti, nors atsakovo tvirtinimu, kartais tokios vietos džiūsta maždaug trejus metus. Be to, teismas teisingai pabrėžė, kad iš atsakovo pateiktų ieškovui adresuotų raštų turinio matyti, kad jis dar 2008-05-16 žinojo apie sienų drėgnumą, tačiau apie tai informavęs ieškovą, nei pats nesiėmė jokių priemonių greitesniam sienų išdžiovinimui, nei tai siūlė daryti ieškovui. Iš minimos korespondencijos matyti, kad vienintelė tuo atveju taikytina priemonė buvo – darbų pabaigos termino nukėlimas dėl to, kad sienos neapsaugotos nuo įdrėkimo (Sutarties 5.1.7 p.).
Be to, anksčiau nurodytais įrodymais nustatyta, kad pastato sienų drėgmė negalėjo būti ir nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios nusilupo fasado dažai, atšoko bei ištrupėjo tinkas ir kt., nes nebuvo laikomasi rekomenduojamų technologijų, prieš dažant fasadą iš viso nebuvo nuvalyti, ar nuvalyti netinkamai senieji dažai, tinkas nebuvo ,,nudruskintas“, fasado paviršius padengtas sintetinių dervų pagrindo dažais ir susidariusi plėvele nagrinėjamu atveju ardė tinką bei plytas ir kt. Šių faktinių duomenų apeliantas nepaneigė nei pirmosios instancijos teisme, nors šis teismas buvo suteikęs jam tokią galimybę atidėdamas bylos nagrinėjimą. Iš esmės šių aplinkybių jis neneigia nei savo apeliaciniame skunde (CPK 185 str.).
Apeliaciniame skunde atsakovo išdėstyti argumentai, bei nurodyti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, nesuteikia pagrindo išvadai apie kokį nors Sutarties sąlygų pakeitimą ar papildymą (CK 6.183 str.).
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovas pradėjęs vykdyti ir metus laiko vykdęs sutartį, o baigiantis sutartyje numatytam dažymo darbų terminui atsisakydamas vykdyti šiuos darbus, o taip pat ištaisyti darbų trūkumus, pažeidė Sutartį bei CK 6.200 straipsnyje suformuluotų sutarties vykdymo principų nuostatas ir, iš dalies patenkinęs ieškovo reikalavimus.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo RUAB „Jondras“ apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo spręsti, kad teismas, iš dalies patenkindamas ieškovo UAB ,,Molesta“ ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi patenkinus apelianto atsakovo UAB „Jondras“ prašymą 7 199 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (CPK 84 str.). Kaip buvo minėta, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi šiai bendrovei yra iškelta restruktūrizavimo byla ir pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 7 punktą tokį teisinį statusą įgijusi įmonė yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio sumokėjimą. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi šia norma, iš atsakovo RUAB „Jondras“, kurio apeliacinis skundas yra atmestas, šio mokesčio nepriteisia (CPK 96 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.