- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-245-153/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Evaldas Burzdikas, Neringa Venckienė
- Ieškovas
- P. P.
- Atsakovas
- J. D., J.
Procesinio dokumento kategorija121.1,121.15,121.21,121.22, 42.10,114.11 (S)
2008 m. vasario 27 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės P. P. ir atsakovės J. D. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1065-151/2006 pagal ieškovės P. P. ieškinį atsakovei J. D. dėl paskolos grąžinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė P. P. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės J. D. 12 000 Lt skolos, 2 925 Lt palūkanų ir 597,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 1999-09-23 buvo sudaryta notarinė paskolos sutartis, pagal kurią atsakovė pasiskolino 12 000 Lt ir įsipareigojo skolą grąžinti iki 2000 m. sausio 1 d. notarų biure, tačiau skolos negrąžino iki šiol.
Atsakovė J. D. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad skolos grąžinimo terminas buvo pratęstas ir skola grąžinta. Ieškovė nori antrą kartą prisiteisti jau grąžintus pinigus. Atsakovė prašė skirti ieškovei baudą dėl aiškiai nepagrįsto ir nesąžiningo ieškinio pateikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 43 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove sudarė tris sutartis: 1999 m. rugsėjo 23 d. notarinę paskolos sutartį, kuria ieškovė paskolino atsakovei 12 000 Lt, o atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolą Kauno 6-ajame notarų biure iki 2000 m. sausio 1 d.; 1999-09-23 „naminę“ sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pinigų nereikalauti, jei bus perleistas prekybos paviljonas; 1999-10-14 prekybinės vietos įsirengimo sutartį, kurioje nustatė, kad negalioja visos sutartys, išskyrus notarinę bei papildomą dėl patalpų perleidimo už skolą. Ieškovė pasirašė visas šias sutartis, taip pat įrašą dėl notarinės sutarties termino pratęsimo. Atsakovė pateikė ieškovės rašytą raštą, kad ieškovė 12 000 Lt gavo (b.l. 98). Ieškovė neigė, kad ji šiuos pinigus gavo pagal notarinę sutartį ir teigė, kad šie pinigai jai buvo grąžinti pagal „naminę“ sutartį (b.l. 97). Ieškovė ginčijo savo parašą, dėl termino pratęsimo, padėtą ant sutarties kitos lapo pusės bei ginčijo tuos įrašus „naminėje“ sutartyje, kurių nėra jos sutartyje (b.l. 97,48). Grafologinė ekspertizė (b.l. 128-134, 158-161) patvirtino, kad 1999-09-23 „naminės“ sutarties kopijos kitoje pusėje viršutinėje lapo dalyje pasirašė P. P., 1999-09-23 sutartyje ginčijami įrašai įrašyti skirtinga šratinuko pasta, taigi tikėtina, kad jie padaryti kitu metu, nes tokių atžymų sutartyje, kurią pateikė ieškovė nėra (b.l. 97, 48), Prekybinės vietos įsirengimo sutartyje tikėtina, kad įrašai padaryti ta pačia rašymo priemone.
Teismas atmetė ieškovės paaiškinimą, kad ji 12 000 Lt sumokėjo ir pagal notarinę ir pagal „naminę“ sutartis bei sprendė, jog sutartis, kuria numatyta kam bus skirti 12 000 Lt (naminė) nėra paskolos sutartis, nes pinigų perdavimo momento atsakovei ieškovė neįrodė. Teismas nurodė, kad ieškovei 2000-04-25 atsakovė grąžino 12 000 Lt, kurie buvo skirti paviljono statybai ir tą pačią dieną įnešė į atsakovės individualios įmonės kasą už prekybos paviljono pirkimą. Ieškovės argumentą, kad paskola turėjo būti grąžinta notarinėje kontoroje, teismas laikė nepagrįstu, nes pinigų grąžinimas nesilaikant paskolos sutarties grąžinimo vietos, nepaneigia pačios prievolės įvykdymo. Atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą už aiškiai nepagrįsto ir nesąžiningo ieškinio padavimą taip pat teismas atmetė, nes teismas neįžvelgė ieškovės tyčios ir nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą manydama, jog yra pažeistos jos teisės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė P. P. prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Mano, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismo išvados pagrįstos prielaidomis, prieštarauja bylos aplinkybėms, materialinėms bei procesinėms teisės normoms. Nurodė, kad teismas neįvertino fakto, jog paskolos sutarties originalą turi kreditorius, o tai įrodo, kad paskola negrąžinta. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus – paskolos sutarties kopiją ir įrašus tos kopijos kitoje pusėje, nes visi nurodyti tekstai ir įrašai turėjo būti surašyti ieškovės ranka. Teismas netinkamai vertino grafologinės ekspertizės išvadą. Tiriamajame paraše nėra nei vienos raidės, o tik vingiai, todėl išvada, jog jie pildyti ieškovės ranka yra neteisinga. Tekstas „Aš, P. P. sutinku pratęsti paskolos sutartį sudarytą su J. D. iki 2000m. gegužės 1 d.“ surašytas ne ieškovės ranka, kad data „1999 12 24“ parašyta ne ieškovės ranka, kitu rašikliu negu tekstas. Iš visų esančių įrašų nurodytame lape ieškovei priklauso tiktai vienas įrašas: „Aš P. P., pinigus sumoje dvylika tūkstančių lt (12000 Lt) gavau balandžio 25 d. 2000 m. Pretenzijų neturiu 2000.IV 25. P. P.“ ir parašas. 12 000 Lt atsakovei buvo sumokėti kaip avansas turgavietės Prūsų g. 4 patalpos paviljone statybai, kurių įsipareigota atgal nereikalauti, kadangi, baigus statybą, atsakovė įsipareigojo sudaryti paviljono perleidimo sutartį. Ši suma 12 000 Lt sumokėta atsakovei 1999 metų pavasarį, bet ne rudenį, kaip nustatė teismas. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja B. Ieškovės teismui pateiktoje „naminės“ sutarties egzemplioriuje buvo nurodyti tiktai 1999 m. Mėnuo, diena, reg. numeris, notaro biuro numeris nebuvo nurodyti. Teismas ieškovės pateikto egzemplioriaus nevertino, vadovavosi atsakovės pateiktu „naminės“ sutarties egzemplioriumi, kuriame buvo įrašyti ne tik metai, bet ir mėnuo, diena, reg. numeris, notaro biuras jau įrašyti. Kaip nustatė grafologinė ekspertizė atsakovės „naminės“ sutarties egzemplioriuje ginčijami įrašai padaryti kitu laiku ir kitu rašikliu. Šie įrašai nesutampa su Paskolos sutarties rekvizitais ir jie yra suklastoti. 2000-04-25 sudarant su atsakove paviljono patalpos pirkimo-pardavimo sutartį, būtent, 12 000 Lt, kurie buvo sumokėti pagal „naminę“ sutartį tą pačią dieną buvo gauti iš atsakovės, prie jų pridėta 4 952 Lt ir 16 952 Lt sumokėti į atsakovės įmonės kasą už paviljono patalpą, ką patvirtina apmokėjimo kvitas. Tokiu būdu atsakovė atsiskaitė su ieškove, perleisdama paviljono patalpą, ir tie pinigai nieko bendro neturi su 12 000 Lt suma, kurie buvo paskolinti atsakovei pagal notarės patvirtintą paskolos sutartį. Teismas be jokio pagrindo dvi, visiškai atskiras sutartis, susiejo į vieną ir laikė, kad skola ieškovei sugrąžinta. Teismas neįvertino, kad notarinės paskolos sutarties kopija atšviesta ant kitos lapo pusės ieškovės padaryto įrašo dėl 12 000 Lt grąžinimo, dėl to visiškai neatitinka ieškovės paskolos sutarties originalo. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas pasisakydamas dėl prievolės įvykdymo vietos, nes vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas CK 177 str. (1964 m. redakcija), CK 6.59 str. nuostatos draudžia.
Apeliaciniu skundu atsakovė J. D. prašė pakeisti teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas atsisakė skirti ieškovei baudą ir prašymą tenkinti, iš dalies pakeisti sprendimo motyvuojamąją dalį joje nurodant, kad ieškovei pagal 2000-04-25 pirkimo-pardavimo sutartį (registras RI-5792) už 16 952 Lt parduotos turgavietės „Marmantas“ prekybos paviljono 3E1 žp patalpos 1-2 (17,32 kv.m.) ir 1-3 (17,37 kv.m.). Teismas, konstatavęs, jog ieškovės veiksmuose paduodant ieškinį, nėra tyčios, turėjo nustatyti ieškovės didelio neatsargumo požymius. Šioje byloje ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, už tokius veiksmus teismas turėjo skirti CPK 95 str.2 d. numatytą baudą. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog ieškovei papildomai atsakovės įmonei įmokėjus 4 952 Lt, paviljonas buvo perduotas ieškovės nuosavybėn, nes iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad už perkamą patalpą ieškovė įmonei įmokėjo ne 4 952 Lt, bet visą sumą – 16 952 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės J. D. apeliacinį skundą ieškovė P. P. prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nenurodė, kuo pasireiškė ieškovės nesąžiningumas. Priešingai, atsakovė elgiasi nesąžiningai: vengdama skolos grąžinimo ir per du kartus paskolintus jai pinigus po 12 000 Lt (pagal naminę sutartį ir pagal notarinę sutartį, iš viso 24 000 Lt) suvedė į vieną 12000 Lt paskolą. Skirtumas yra tas, pagal kurią paskolą tą dieną atsakovė grąžino paskolintus pinigus. Atsakovė 2000-04-25 grąžino 12 000 Lt, kurie buvo jai sumokėti pagal „naminę sutartį“. Prie tų pinigų buvo pridėti 4 952 Lt ir įmokėti į atsakovės įmonės kasą (16 952 Lt) už paviljono patalpą, kas ir matosi iš kvito.
Atsiliepimu į ieškovės P. P. apeliacinį skundą atsakovė J. D. prašė netenkinti ieškovės P. P. apeliacinio skundo, dėl šių motyvų:
1) CK 6.873 str. numato paskolos gavėjo pareigą grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, apie pačios sutarties grąžinimą paskolos gavėjui įstatyme nėra numatyta. Įstatyme nenumato prievolės pripažinti, kad skolos grąžinimo prievolė yra pasibaigusi. Apie grąžintą paskolą patvirtina ieškovės parašas reversinėje ginčijamos 1999-09-23 sutarties pusėje. Šią aplinkybę patvirtino grafologinė ekspertizė;
2) teismas pažeidė CPK 300 str. 1 d., nes nepranešė prokurorui apie tai, kad ieškovės veiksmuose (kaip aš manau) yra nusikalstamos veikos aprašytos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. požymiai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškovės P. P. apeliacinį skundą patenkino, atsakovės J. D. apeliacinį skundą atmetė, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - ieškovės P. P. ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovės J. D. 12 000 Lt skolos ir 2 925 Lt palūkanų ieškovei P. P.. Iš atsakovės priteisė 597,75 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei ir 43 Lt pašto išlaidų valstybei, iš atsakovės priteisė ieškovei 647,75 Lt turėtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų (200 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 447,75 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą).
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2007 m. gruodžio 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai padaryti iš esmės nesilaikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių įstatymų, nes imperatyvo, kad paskolos sutarties originalo buvimas pas kreditorių reikštų prievolės neįvykdymą, galiojančiuose įstatymuose nėra. Atsakovės pateikto teismui paskolos sutarties nuorašo kitoje pusėje yra ieškovės parašas dėl paskolos termino pratęsimo, o vėliau pasirašyta ir dėl prievolės įvykdymo. Ieškovė šiame dokumente (T. 1, b. l. 98) savo parašo apie prievolės įvykdymą neginčija. Ji ginčija parašą ties tekstu dėl prievolės termino pratęsimo, tačiau dėl šio yra Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas (T. 1, b. l. 158-161). Jo išvadose nurodoma, kad ginčijamas parašas yra ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas šio ekspertizės akto kaip vieno iš įrodymų apskritai nevertino. Kuo pasireiškia atsakovės paaiškinimų neapibrėžtumas ir nenuoseklumas, teismo sprendime nenurodyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu; tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, atsižvelgdamas į tai, taikė materialinės teisės normas; apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, todėl apeliaciniam procesui taikomi ir CPK reikalavimai tinkamai motyvuoti priimamus procesinius sprendimus; apeliacinės instancijos teismas privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir atitinkamai motyvuoti savo padarytas išvadas; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės sukuria prielaidas ir tinkamam kasacinės funkcijos vykdymui, nes nagrinėjant bylą kasacine tvarka remiamasi sprendime ar nutartyje teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1636/2002 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl nutartyje pateiktos argumentacijos yra apskritai nemotyvuota, o išvados dėl prievolės įvykdymo neparemtos materialinės teisės normų analize ir aiškinimu. Įrodymų vertinimas atliktas nesilaikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių įstatymų, nes nepateiktas visų teismo tirtų įrodymų kaip viseto vertinimas, nepateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė dalį įrodymų arba apskritai paliko juos nevertintus (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
CPK 177 straipsnis nurodo, kas yra įrodymai civilinėje byloje ir kokiose įrodinėjimo priemonėse jie gali būti. Įrodymai – tai faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus, arba kad jų nėra. Šie faktiniai duomenys nustatomi be kitų priemonių ir rašytiniais įrodymais. Teismas, nagrinėdamas bylą, priėmė tyrimui rašytinius įrodymus- 1999m. rugsėjo 23d. paskolos sutartį, 1999m.naminę sutartį dėl įsipareigojimo nereikalauti paskolintų pinigų natūra, 1999m. spalio 14d. prekybinės vietos įsirengimo sutartį ir aktą (1t., b.l.95-98). Šie dokumentai buvo priimti į bylą, analizuojamas jų turinys, dėl jų teikiami paaiškinimai ir argumentai, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeista CPK 177 str. nuostata dėl šių dokumentų kaip rašytinių įrodymų.
Faktinių duomenų patikimumas yra viena iš įrodymų vertinamųjų aplinkybių. Teismo metu – teismo posėdžiuose ir procesiniuose dokumentuose – pateiktų sutarčių (1t.,b.l.95-98) turinys patikimumo aspektu buvo vertinamas. Ar faktiniai duomenys yra patikimi, sprendžiama pagal jų tikslumą ir išsamumą, t. y. konkrečių bylos aplinkybių atspindėjimą. Ar pakanka vien išvestinių duomenų, esančiuose byloje dokumentuose, ar nepažeistas šiuo požiūriu CPK 177 str., turi būti vertinama pagal CPK 185 str. reikalavimus – įvertinant įrodymų visumą. Teismas šiomis nuostatomis vadovavosi. Nors buvo pateikti prieštaringi duomenys apie paskolintų atsakovei pinigų panaudojimą ir skolos grąžinimo ieškovei aplinkybes, teismo sprendime buvo įvertinti ne tik apibendrintus faktinius duomenis turintys paskolos dokumentai, bet ir kiti įrodymai – baudžiamosios bylos medžiaga (1t., b.l.47), 2000m. balandžio 25 d. patalpų pirkimo pardavimo sutartis (1t.b.l.49), PVM-Sąskaitos faktūros duomenis (1t.,b.l.50), 2000m. balandžio 25d. kvitas (1t., b.l.51), ekspertizės išvados (1t.,b.l.128-137,157-162), liudytojos R. B. (1t., b.l.99-100) paaiškinimas. Tuo ne tik laikytasi CPK 185 str. įtvirtinto reikalavimo įvertinti bylos duomenų visumą, bet ir užtikrintas CPK 177 str. nuostatos dėl įrodymų patikimumo apsvarstymas. Konkrečių įrodomųjų duomenų patikimumas lyginant su visuma įrodymų yra fakto klausimas. Teismas CPK 177 ir 185 str. reikalavimus įvertinti rašytinėse įrodymų priemonėse esančius faktinius duomenis dėl jų patikimumo įrodymų visumos kontekste įvykdė, todėl šių nuostatų nepažeidė. Negalima sutikti su ieškovės P. P. apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog paskolos sutarties originalą turi kreditorius. Kaip paminėta anksčiau šis faktas įvertintas kartu su kitais įrodymais, pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas apie tai, kad 1999m. rugsėjo 23d. paskolinti 12 000,00 Lt. atsakovei pagal notarinę sutartį buvo panaudoti turgaus paviljono statybai. Ginčo paskolos panaudojimas turgaus paviljono statybai įrodytas šalių 1999m. namine sutartimi dėl ieškovės įsipareigojimo nereikalauti paskolintų pinigų natūra ir turgaus paviljono pirkimo pardavimo 2000m. balandžio 25 d. sutartimi (1t.b.l.49), bei mokestiniais dokumentais PVM-Sąskaitos faktūra (1t.,b.l.50), 2000m. balandžio 25d. kvitu (1t., b.l.51), kurie patvirtina, kad skolos sumą įskaityta į patalpų vertę (1t.b.l.95-96).Ieškovė P. P. prašo byloje vadovautis sutartimi, kurioje nėra dalies teksto, apie naminės paskolos sutarties sudarymo datą ir vietą (1t., b.l.48). Tačiau ir šiame dokumente iš esmės nėra paneigtas atsakovės J. D. paaiškinimas, kad ieškovė įsipareigojo nereikalauti 12 000,00 Lt. natūra, kadangi atsakovė įsipareigojo baigus statybą sudaryti su ieškove paviljono pirkimo-pardavimo sutartį. Vėlesni šalių veiksmai patvirtina, kad šalys susitarimą įvykdė 2000m. balandžio 25 d. Atsakovė J. D. aiškina, kad ieškovei pardavė turgaus paviljoną, šis sandoris padengė notarinės paskolos sumą, todėl ieškovė surašė pakvitavimą, kad 12 000,00 Lt. gavo, pretenzijų neturi, šis atsakovės teiginys sutampa su ieškovės pakvitavimo data-2000m. balandžio 25 d. (1t.,b.l.98). Ieškovės teiginiai, kad 12000,00 Lt. buvo sumokėti vieną kartą pagal naminę sutartį (1t., b.l.48), o kitą kartą pagal notarinę sutartį (1t., b.l.98), viso 24 000,00 Lt., byloje neįrodyti ir prieštarauja surinktiems byloje įrodymams, tame tarpe pačios ieškovės paaiškinimas. Kaip matyti iš ieškovės P. P. paaiškinimo baudžiamojoje byloje, ieškovė jokios jungtinės veiklos J. D. firmoje ,,Marmantas,, nevykdė ir joje nedalyvavo, į turgų atėjo vėliau jau prieš turgaus atidarymą 2000 metais ir nusipirko paviljoną(1t., b.l.47). Esant tokioms aplinkybėms aiškinant turinį naminės sutarties(b.l.48, 1t.), kurios tekste nurodyti 1999m. matyti, kad ieškovė finansavo turgaus paviljono statybą savo lėšomis (12 000,00 Lt), nes tai nurodyta sutartyje (pinigai skirti turgavietės Prusų g. 4, Kaune statybai), todėl ieškovės paaiškinimas, kad tiesiog pirko 2000m. paviljoną prieštarauja naminės sutarties turiniui ir pačios ieškovės paaiškinimui baudžiamojoje byloje. Liudytoja R. B. teismo posėdyje iš esmės patvirtino, ginčo situacijos faktus kuriuos sužinojo iš ieškovės, todėl liudytojos paaiškinimai yra vertinami kartu su kitais įrodymais, tame tarpe su ieškovės paaiškinimais, kurie kaip nurodyta anksčiau prieštarauja rašytiniams įrodymams. Šalys skirtingai aiškina notarinės paskolos sutarties kopijoje esančius prierašus (1t.,b.l.98). Atsakovė aiškina, kad ieškovė neatidavė atsakovei sutarties originalo nes paskolos sutarties originalo ieškovė neturėjo, todėl ieškovė pasirašė kitoje pusėje notarinės paskolos sutarties kopijos (1t.,b.l.98), kad pagal sutartį pretenzijų atsakovei neturi. Ieškovė su atsakovės paaiškinimu nesutiko ir paaiškino, kad notarinės paskolos sutarties originalą turi, o atsakovės pateiktas byloje dokumentas yra suklastotas (1t.,b.l.98), kadangi vienoje lapo pusėje yra notarinės paskolos sutarties kopijos tekstas, kitoje dokumento pusėje yra vienintelis originalus ieškovės ranka išpildytas tekstas: „Aš P. P., pinigus sumoje dvylika tūkstančių lt (12000 Lt) gavau balandžio 25 d. 2000 m. Pretenzijų neturiu 2000.IV 25. P. P.“ ir parašas, o notarinės paskolos dokumento (1t.,b.l.3) originale tokių įrašų nėra. Ieškovė mano, kad jos parašas dėl paskolos sutarties pratęsimo yra suklastotas. Ieškovė prašo nesivadovauti eksperto išvada (1t.,b.l.161), kurioje nurodyta, kad 1999-09-23 sutarties kopijos kitoje pusėje viršutinėje lapo dalyje pasirašė P. P.. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Aiškindamas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės paaiškinimus duotus civilinėje byloje esant civiliniam ginčui ir baudžiamojoje byloje iki civilinio ginčo, kolegija pripažįsta, kad teismo išvados yra pagrįstos surinktais įrodymais. Ieškovė baudžiamojoje byloje 2002m. birželio 10d. tvirtino, kad ne finansavo paviljono statybą 1999m. paskolos būdu (1t.,b.l.48) bet nupirko turgaus paviljoną 2000m. iš atsakovės už 18 000,00 Lt. apie tai surašyta pirkimo-pardavimo sutartis, notariškai patvirtinta(1t., b.l.47). Ieškovė tardymo metu neminėjo, kad tarp šalių buvo sudaryta 1999 m. naminė sutartis, kurioje ieškovė įsipareigojo pinigų - 12 000,00 Lt., kurie skirti turgavietės Prūsų g.4 Kaune statybai nereikalauti natūra iš D. J., kadangi minėtoji pilietė įsipareigoja baigus statybą sudaryti su ieškove paviljono perleidimo sutartį.(1t.,b.l.48). Civilinėje byloje ieškovė nurodė visiškai kitas aplinkybes ir aiškino, kad atsakovei buvo perduoti pinigai per kelis kartus bendrai 40 000,00 Lt.( 17 000,00Lt., 12 000,00Lt. ir notarinėje kontoroje 12 000,00 Lt.(1t.,b.l.91), tikslu nupirkti paviljoną, pirma sutartis sudaryta 1999-05 mėnesį. Taip pat ieškovė paaiškino, kad atsakovė grąžino ieškovei pavasarį dalį pinigų -12 000,00Lt. Esant tokioms aplinkybėms įvertinus šalių paaiškinimus ir esančius byloje rašytinius įrodymus konstatuojama, kad ieškovės paaiškinimas civilinėje byloje (1t.,b.l.101), yra nenuoseklus, neatitinka ieškovės paaiškinimus baudžiamosios bylos protokole apie turgaus paviljono įsigijimo aplinkybes ir nesutampa su tuo, ką ieškovė paaiškino liudytojai R. B., kad viską sutvarkė, sumokėjo pinigus- 12 000,00 Lt. už prekyvietę (b.l.100-101,1t.). Taip pat negalima sutikti su ieškovės prašymu nesivadovauti ekspertizės išvada. Notarinės paskolos sutarties kopijoje (1t.,b.l.98) yra visą eilę prierašų, kurie išpildyti ne ieškovės, o kitų asmenų, tame tarpe prierašas apie paskolos sutarties pratęsimą, šių prierašų tekstas išpildytas neindividualizuotomis rašymo priemonėmis (1t.128-134). Šios ekspertizės išvados ieškovė neginčija ir vadovaujasi apeliaciniame skunde aiškindama, kad šių prierašų egzistavimas yra vienas iš dokumento suklastojimo patvirtinimo faktų. Ieškovės motyvai dėl ekspertizės išvadų yra nenuoseklus, kadangi ieškovė vadovaujasi eksperto išvada tik dalyje ieškovei naudingų išvadų kur ekspertai nurodo, jog ginčo dokumente tekstas išpildytas ne ieškovės, o kitų asmenų. Ekspertizės akto dalyje (1t.158-161), kur ekspertas nurodė, kad parašas viršutinėje lapo dalyje dėl 1999m. rugsėjo 23d. sutarties pratęsimo yra ieškovės, ieškovė - eksperto išvados nepripažįsta ir prašo nesivadovauti. Kolegija įvertinusi šalių paaiškinimus, ekspertų išvadas, tame tarpe ieškovės motyvus dėl dokumento suklastojimo, visu pirma atsižvelgė į teksto išdėstymą notarinės paskolos sutarties kopijos kitoje pusėje(1t., b.l.98). Ieškovės paaiškinimu ji surašė pakvitavimą dėl 12 000,00 Lt. grąžinimo popieriaus lape, be jokių prierašų apie sutarties pratęsimą. Tačiau, jeigu pakvitavimo surašymo momentu jokių įrašų viršutinėje lapo dalyje nebuvo, neaišku kodėl ieškovė tekstą apie paskolos grąžinimą surašė ne viršutinėje lapo dalyje, o vidurinėje puslapio dalyje. Tikėtina, kad toks teksto išdėstymas puslapyje buvo pagrįstas objektyviomis priežastimis, nes viršutinėje puslapio dalyje jau buvo surašytas tekstas, apie paskolos sutarties termino pratęsimą, todėl ieškovė negalėjo surašyti pakvitavimo viršutinėje puslapio dalyje. Ieškovė šioms aplinkybėms paaiškinti jokių protingų motyvų nenurodė, o tiesiog paaiškino, kad nesigilino, ant kokio blanko ji pasirašė, todėl konstatuojama, kad ieškovė elgėsi neprotingai. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi sprendime atsakovės paaiškinimu, atsakovės pateiktas rašytiniais dokumentais ir eksperto išvadomis. Todėl apeliantės P. P. motyvai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Nustačius, jog šalys po notarinės sutarties sudarymo, pasirašė naminę sutartį, kurioje susitarė pakeisti atsiskaitymo tvarką t.y, vietoje paskolintų 12 000,00 Lt. pinigų, ieškovei buvo perduotas už skolą turgaus paviljonas, negalima sutikti su ieškovės apeliaciniu skundu, jog vienašališkai buvo atsisakyta vykdyti notarinę paskolos sutartį. Nes kaip nustatyta anksčiau šalys susitarė dėl skolos grąžinimo būdo ir tvarkos (b.l.48) ir nurodytu naminėje sutartyje būdu paskolos sutartį įvykdė (1t.,b.l.3), tai nėra draudžiama (CK 6.39 str.2d.). Tai patvirtina prekybos paviljono dokumentai, PVM sąskaita –faktūra, kvitas dėl įmokėjimo už prekybos paviljoną (1t.,b.l.49-51), bei ieškovės paaiškinimas, kad prekybos paviljoną ji įformino nuosavybės teisė savo vardu ir dėl to pretenzijų atsakovei neturi. Todėl atmestinas ieškovės motyvas, kad teismas nesivadovavo įstatymo nuostatomis, pažeidė įstatymą (CK 177 str. red. 1964m., CK 6.59 str.) ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą
Pagal CPK 95straipsnį, šaliai, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, gali būti paskirta piniginė bauda. Kaip žinoma, piktnaudžiavimas teise yra nesąžiningas savo teisės įgyvendinimas, teisės kreiptis į teismą panaudojimas priešingai jos paskirčiai. Aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas gali būti konstatuotas tada, kai ieškinys pateikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti atsakovui rūpesčių. Minimoje normoje nurodomas nesąžiningumas, visų pirma, reiškia asmens, paduodančio nepagrįstą ieškinį, suvokimą, jog ieškinys iš tiesų yra nepagrįstas, o jis neturi teisės reikalauti ginti jo teises, nes jos realiai nebuvo pažeistos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi subjektinė šio suvokimo pusė, tai yra būtina nustatyti, kad ieškovas pats suvokė ar turėjo suvokti, jog ieškinys nepagrįstas, o reikalavimas neteisėtas, - tokio paduoto ieškinio nepagrįstumas turi būti konstatuotas teismo. Taigi nesąžiningumu minimos normos prasme negali būti laikomas ieškinio padavimas tuo atveju, kai ieškovas tiki savo teisių pažeidimu ir nuoširdžiai siekia jas apginti. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad ieškovė pareikšdama ieškinį, aiškiai suvokė, jog šis reikalavimas yra nepagrįstas. Tokius savo teiginius atsakovė privalo pagrįsti (CPK 178 str.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė suklydo teigdama, jog ieškovei negrąžinti pinigai. Tai patvirtina ieškovės prašymai ištirti surinktus byloje įrodymas, išlaidų šiems įrodymams ištirti apmokėjimas, kaip nustatyta byloje ieškovė sumokėjo už ekspertų išvadas, todėl atmestinas atsakovės motyvas, kad byloje įrodytas ieškovės nesąžiningumas.
Atsakovės prašymas pašalinti iš teismo sprendimo atskirus motyvus dėl pastato perleidimo ir jo identifikacinių požymių nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, todėl dėl šių motyvų kolegija nutartyje nepasisako.
Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinius apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso įstatyme suformuluotų įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklių bei materialinės teisės normų, todėl apeliaciniai skundai atmestini, teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str.1d.1p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo nekeisti.