Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-02-07 · Administracinė byla Nr. A-556-194-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-07
Bylos Nr.
A-556-194-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
V. V., V.
Atsakovas
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556- 194/2008Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Jonui Dagiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. individualios įmonės skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. V. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 3-5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2007 m. vasario 1 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-2716.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. vasario 1 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-2716 buvo areštuota 107 376,89 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoka. Inspekcija neteisingai surašė turto arešto aktą, nes nenurodė, kokią Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio dalį taiko, areštuodami PVM permoką, tuo buvo apsunkinta pareiškėjo teisė į gynybą. Turto areštas remiasi Inspekcijos 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 17-2-200 ,,Dėl 2005 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akto Nr. 08-04-10-724“, tačiau šiuo sprendimu nėra patvirtintos 2005 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akto Nr. 08-04-10-724 išvados apie mokestines nepriemokas, o atsižvelgiant į pareiškėjo rašytines pastabas buvo priimtas sprendimas ,,Pavesti Patikrinimų skyriui pakartotinai patikrinti 876 410,08 Lt PVM, 314 509 Lt pelno mokesčio bei PVM ir pelno mokesčio delspinigių apskaičiavimą.“ Šiuo metu patikrinimas dar nebaigtas. Kadangi pati VMI pripažįsta, kad trūksta įrodymų, jog patvirtintų patikrinimo akte nurodytą mokestinių nepriemokų sumą, tai neįmanoma nustatyti, kiek reikia areštuoti turto ir todėl areštas yra neteisėtas. MAĮ 101 straipsnio 3, 4 dalys nusako, kada galima areštuoti mokesčio mokėtojo turtą ir mokesčio permoką. Mokesčių administratorius priėmė sprendimą 2005 m. gruodžio 19 d., o turto areštas uždėtas tik 2007 m. vasario 1 d. Per 14 mėnesių pareiškėjas seniai galėjo visą savo ir įmonės turtą paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu netekti, tačiau to nepadarė. Mokesčio permoka pastoviai susidaro, nes įmonė vykdo eksporto operacijas. Nei vienas minėto MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nurodytas punktas pareiškėjo atveju netinka. Įmonė pastoviai moka arba užskaito mokesčius. Įmonės apyvarta pakankama, kad sumokėtų priskaičiuotus mokesčius, jei jie bus priskaičiuoti. Netinkamai pritaikyta ir MAĮ 101 straipsnio 4 dalis, kadangi tiek pareiškėjas, tiek įmonė yra švarūs. Tai yra VMI turi tokią teisę areštuoti turtą, tačiau šiuo atveju tokia priemonė yra per didelė, nes gali privesti įmonę prie bankroto, bus užsišaldytos didelės apyvartinės lėšos ir nebegalės vykdyti veiklos ir įsipareigojimų, nes papildomas tyrimas jau vyksta daugiau kaip metus ir be jokio įstatyminio pagrindo. MAĮ ir šio įstatymo komentare nurodyti atvejai, kada galima areštuoti mokesčio mokėtojo turtą, o 2007 m. vasario 1 d. turto arešto akte nėra nurodyta, konkrečiai kokia yra pagrįsta rizika, kad įmonė, kaip mokesčių mokėtojas, gali jai priklausantį turtą paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Turto arešto akte apsiribojama abstrakčiais teiginiais, tuo apribojama V. V. teisė į gynybą, nes pareiškėjas negaudamas konkrečių faktų ar aplinkybių negali gintis, tuo pažeidžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio l dalies 3 punktas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 85-88) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalį gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). MAĮ suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Pagal MAĮ 32 straipsnio 1 dalį Inspekcija, atsižvelgdama į numatomos priskaičiuoti mokestinės nepriemokos dydį bei patikrinimo metu nustatytus pažeidimus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 str. 2 d., Pelno mokesčio įstatymo 5 str. 1 d., 11 str. bei MAĮ 96 str. 2 d.), vadovaudamasi MAĮ 95 str., pritaikė vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – areštavo įmonės deklaruotą PVM permoką. 2004 m. gruodžio 2 d. Inspekcija gavo Vokietijos finansų ministerijos 2004 m. lapkričio 24 d. prašymą Nr. ZVD 230-Z 4608 B-LT 46/04 išieškoti iš Lietuvos piliečio V. V. akcizo už tabako gaminius bei prekių apyvartos mokesčių skolą, kuri su priskaičiuotais delspinigiais sudaro 13 087,61 EUR (45 188,89 Lt ). Pareiškėjas nelegaliai įvežė į Europos Bendrijos teritoriją prekes (cigaretes). Šis mokestinis ieškinys apskųstas nebuvo ir yra teisiškai pagrįstas. Pareiškėjas yra solidariai atsakingas su R. S., gyvenančiu Vilniuje. Inspekcija minėtam Vokietijos finansų ministerijos išieškojimo užtikrinimui 2005 m. sausio 27 d. areštavo butą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (turto arešto aktas Nr. NIS-28-973). Šio buto, įsigyto santuokoje, savininkė yra pareiškėjo žmona G. V. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2005 m. sausio 27 d. turto arešto aktu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti minėtą Inspekcijos turto arešto aktą, tačiau skundas buvo atmestas. Inspekcija 2005 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-10763 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šis sprendimas perduotas vykdyti antstolių kontorai. 2006 m. gegužės 25 d. Inspekcija kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. 2006 m. lapkričio 23 d. Ukmergės rajono apylinkės teismas nutartimi nustatė 1/3 nuosavybės dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pareiškėjui ir 2/3 dalis jo sutuoktinei G. V. Pagrįstą pavojų pagrindžia pareiškėjo nelegalus prekių (cigarečių) įvežimas į Europos Bendrijos teritoriją ir priskaičiuotų mokesčių (45 188,89 Lt) vengimas. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kokios rūšies turtas gali būti areštuojamas patikrinimo metu. Inspekcija pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis areštavo vienintelį pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurį 2006 m. lapkričio 23 d. Ukmergės rajono apylinkės teismui padalijus ir pardavus, nepakaktų padengti ne tik asmeninės pareiškėjo skolos Vokietijai, bet ir 2005 m. gruodžio 19 d. Inspekcijos sprendimu Nr. 17-2-200 papildomai apskaičiuotos 1 369 236,90 Lt mokesčio nepriemokos, todėl Inspekcija numatomai mokestinei nepriemokai užtikrinti 2007 m. vasario 1 d. areštavo įmonės deklaruotą PVM permoką - 107 376,89 Lt. Yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų ir šią aplinkybę pagrindžia faktas, kad mokesčių vengimo, mokesčių mokėtojo nesąžiningumo aplinkybės buvo konstatuotos ne tik įmonės patikrinimo metu, bet ir pareiškėjui nelegaliai gabenant prekes per Europos Bendrijos šalių sienas. Mokesčių administratorius, spręsdamas, ar tikslinga areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, atsižvelgė į mokesčio mokėtojo turimo turto apimtį, numatomos mokestinės nepriemokos dydį, mokestinių prievolių užtikrinimo priemonių taikymo pasekmes mokesčio mokėtojui, vadovavosi patikrinimo metu nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios ir nulėmė turto arešto tikslingumą ir pagrįstos rizikos tikimybę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 4 d. sprendimu (T 1, b. l. 202-205) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 3 dalimi, konstatavo, jog įstatymo norma suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti turtą jau ir mokestinio patikrinimo metu jeigu yra nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų. 2005 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktas Nr. 08-04-10-724 (b. l. 108-160) patvirtina, kad mokestinis patikrinimas buvo atliktas ir jo metu nustatyta, jog įmonė pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 2 dalį, Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnį bei MAĮ 96 straipsnio 2 dalį, todėl mokesčių administratorius turėjo teisę, esant rizikai, areštuoti mokesčio mokėtojo turtą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra V. V. individualios įmonės savininkas ir už įmonės prievoles atsako subsidiariai. Teismas konstatavo, kad Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Inspekcijos 2007 m. vasario 1 d. turto arešto aktas atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 patvirtintą Turto arešto formą Nr. FR0506. Nustatyta turto arešto forma neįpareigoja mokesčių administratoriaus motyvuoti turto arešto akto, nurodant, kokia konkrečiai rizika kyla. Todėl surašant turto arešto aktą, bet jame nenurodant, kokia rizika kyla, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Inspekcija numatomai mokestinei nepriemokai užtikrinti 2007 m. vasario 1 d. areštavo V. V. individualios įmonės deklaruotą PVM permoką – 107 376,89 Lt (MAĮ 101 str. 3 d.). Kadangi ginčo tarp šalių dėl to, koks turtas galėjo būti areštuotas, nekilo, teismas turto arešto akto teisėtumo šiuo aspektu nenagrinėjo. Teismas įvertinęs įrodymų visumą padarė išvadą, kad Inspekcijos 2007 m. vasario 1 d. turto arešto aktas yra teisėtas ir pagrįstas, skunde nurodytais motyvais jo naikinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 1-2) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 4 d. sprendimą bei patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas suklydo vertindamas pagrįstą riziką, kad pareiškėjo įmonė gali jai priklausantį turtą paslėpti, sugadinti ar parduoti. Pareiškėjo įmonė laiku moka mokesčius. Tą patvirtina byloje esančios pažymos.

2. Inspekcija pritaikė savo teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą praėjus 3 metams (patikrinimas prasidėjo 2004 m. rugsėjo 27 d.) po to, kai nustatė įstatymų pažeidimus.

3. Inspekcija nepateikė jokių naujų argumentų, kurie įrodytų, kad atsirado kažkokios naujos ankščiau nežinomos grėsmės, kurios padidintų riziką, jog įmonė nesumokės papildomai priskaičiuotų mokesčių.

4. MAĮ 101 straipsnio 2 dalis numato turto arešto dydį, kuris turi būti lygus mokestinės nepriemokos dydžiui. Kadangi nėra aišku, kokia yra mokestinė nepriemoka, todėl negalima įvykdyti MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimo. Be to, būtų pažeista ir Civilinio proceso kodekso 675 straipsnio 2 dalis, kuri taip pat draudžia areštuoti daugiau turto negu reikia.

5. Teismas taip pat suklydo vertindamas pareiškėjo pastabas dėl Turto arešto formos užpildymo neatitikimo. Turto arešto aktas yra užpildytas netinkamai, pažeidžiant įstatymus bei pareiškėjo teises.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 9-12) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Atsakovas atsiliepime išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad nei Civilinio proceso kodekso 678 straipsnyje, kuriame reglamentuotas turto arešto akto turinys, nei Turto arešto akto FR0506 formoje nėra reglamentuota turto arešto akto galiojimo trukmė. Sistemiškai aiškinant MAĮ, turto arešto akto galiojimo terminas sietinas su turto arešto paskirtimi - užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą, t. y. iki mokestinės prievolės pabaigos. Turto arešto akte nurodyta, kad turto saugotojas yra Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių apskaitos skyrius. Turto saugotojas, išieškotojas ir turto arešto aktą surašęs asmuo, kai areštuojama deklaruota PVM permoka, sutampa. Inspekcijos rekvizitai yra nurodyti patvirtintoje Turto arešto akto formoje. Atsižvelgiant į tai, kad jie nesikeičia, pakartotinai jie nenurodomi prie saugotojo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas turto arešto akte pasirašė ir turto saugotojo ir savininko grafoje, nėra pagrindas arešto aktą pripažinti neteisėtu bei negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas V. V. individuali įmonė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 1 d. turto arešto aktą skundžia dviem aspektais: turto areštas nepagrįstas; pažeista turto arešto akto užpildymo tvarka, taip apsunkinant pareiškėjo teisę į gynybą.

Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte (visur nutarties šioje dalyje redakcija galiojusi turto arešto akto surašymo metu) numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje kitų tarpe minimas ir turto areštas, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas. Turto arešto sąvoka pateikiama Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje, kur turto areštas apibrėžiamas, kaip šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių administratoriui (jo pareigūnui) pasirinkus mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą mokesčio mokėtojo turto turi būti areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Kaip matyti iš 2007 m. vasario 1 d. turto arešto akto arešto mastas yra 1 369 236, 90 Lt, o areštuotos grąžintinos PVM permokos suma siekia tik dalį arešto masto, t. y. 107 376, 89 Lt, todėl akivaizdu, kad mokesčių administratorius paisė Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 ir 4 dalyse išvardinti atvejai, kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas: 1) mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų; 2) jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų; 3) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jau priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taigi kaip matyti iš išvardintų atvejų, kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas, teigtina, jog turto arešto tikslas – užtikrinti galimą mokestinės prievolės įvykdymą. Turto arešto akto surašymas įstatymų leidėjo leidžiamas ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų (Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 3 d.), bet ir tais atvejais, kada daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Turto arešto uždėjimo kontekste pastebėtina, kad kiekvienu iš išvardintų atvejų turi būti pripažįstama apie egzistuojantį realų pavojų, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendimo dėl turto arešto pagrindu buvo nurodytas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 17-2-200 dėl 2005 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akto Nr. 08-04-10-724 tvirtinimo. Sprendimo priėmimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo metu buvo nustatyti galimi pažeidimai. Teisinės reikšmės neturi, koks buvo priimtas sprendimas patikrinimo akto atžvilgiu. Aktualus būtų tik sprendimas dėl patikrinimo akto nepatvirtinimo, bet šiuo atveju taip nebuvo padaryta (b.l. 62-78), todėl priimtas sprendimas dėl turto arešto atitinka vieną iš minėtų turto arešto akto surašymo atvejų, įvardintų Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnyje. Nekyla abejonių ir dėl sąlygos, be kurios turto arešto akto surašymas būtų nepagrįstas bei neteisėtas, egzistavimą – realų pavojų, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjas nelegaliai įvežė į Europos Bendrijos teritoriją prekes (cigaretes), už ką jam buvo priskaičiuoti mokesčiai. Pastarasis sprendimas apskųstas nebuvo ir turi juridinę galią. Mokesčiai nesumokėti. Tokią faktinę aplinkybę pripažino pareiškėją atstovavęs asmuo. Vadinasi, pagrįstą realų pavojų dėl mokestinės prievolės įvykdymo pagrindžia pareiškėjo nelegalus prekių (cigarečių) įvežimas į Europos Bendrijos teritoriją ir priskaičiuotų mokesčių (45 188,89 Lt) vengimas.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, jog priimtas sprendimas areštuoti grąžintiną PVM permoką buvo akivaizdžiai pagrįstas. Mokesčių administratorius – už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje, vykdydamas jam įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas, teisės aktų reikalavimų aptariamo aspekto kontekste nepažeidė. Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (Mokesčių administravimo įstatymo 34 str.). Turto arešto forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. į sakymu Nr. V- 11 (redakcija galiojusi skundžiamo turto arešto akto surašymo metu). Šioje formoje nurodyta, kokiais Mokesčių administravimo įstatymo straipsniais vadovaujantis yra priimamas sprendimas dėl turto arešto. Padaryta nuoroda ir į Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnį be konkrečios dalies, tačiau skliausteliuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada gali būti areštuojamas turtas (mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų/mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti/patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti). Sprendžiant pagal šį sąrašą mokesčių administratoriaus pareigūnui paliekama teisė spręsti, atsižvelgiant į konkrečią faktinę situaciją, koks atvejis (ai) taikytinas individualioje mokestinėje byloje. Surašant turto arešto aktą V. V. individualiai įmonei buvo nurodyta, jog vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsniu ir skliausteliuose pažymėtas konkretus įstatymų leidėjo leidžiamas turto arešto atvejis – kai patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Taigi mokesčių administratorius surašydamas turto arešto aktą nuosekliai laikėsi tokio akto turiniui keliamų reikalavimų. Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo metu, t.y. patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas mokestis, metu buvo nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai. Vadinasi, pareiškėjo apeliacija dėl teisės į gynybą apribojimo, nenurodant konkrečios Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio dalies niekuo neparemta. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog patvirtinta turto arešto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto. Pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo. Taigi nenustačius ir turto arešto akto formai bei turiniui keliamų reikalavimų pažeidimų, pareiškėjo V. V. individualios įmonės apeliacinis skundas atmestinas. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. V. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti. Nutartis neskundžiama. Teisėjai Laimė Baltrūnaitė Romanas Klišauskas Arūnas Sutkevičius