Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P. ir nukentėjusiųjų L. J. ir E. J. apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2016-02-12 nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažinti kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d. laisvės atėmimu trejiems metams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 2 d. 1 p., 68 str. 1 d., 2 d., 3 d. V. P. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Priteista L. J. ir E. J. po 9500 Eur kiekvienam iš V. P. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteista už tai, kad 2015 m. gegužės 4 d., apie 12.50 val., kelyje Balsiai–Upyna–Skaudvilė, (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) k., vairuodama automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, artėdama prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, nesulėtino greičio ir nesustojo ir taip nedavė kelio staiga iš už mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galo į važiuojamąją kelio dalį išbėgusiam mažamečiam D. J., tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9 p., 34 p. reikalavimus, ir jį partrenkė. Šie V. P. padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų pažeidimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su avarijos kilimu bei jos pasekmėmis, t. y. su pėsčiojo D. J. mirtimi, mažametis D. J. mirė dėl gyvybei pavojingos būsenos, sukeltos dėl autoįvykio metu padarytų sužalojimų, atviro dešinės blauzdos kaulų lūžimo, uždaro kairės blauzdos kaulų lūžimo, kairiojo žastikaulio uždaro lūžimo apatiniame 1/3, dešiniojo alkūnkaulio lūžimo viršutiniame 1/3, kas sukėlė nukraujavimą į išorę ir potrauminį šoką.

Šilalės rajono apylinkės teismas pripažino V. P. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d.

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2016-02-12 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Jei apkaltinamasis nuosprendis būtų paliktas, prašo L. J. ir E. J. ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistosios veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip nusikaltimo padarymą.

Nesutinka su teismu, jog pažeidė KET 9 ir 34 punktus. Teismas apsiribojo tik formaliu pažeistų taisyklių punktų nurodymu. Teismas nenurodė, kokiais veiksmais ji pažeidė nurodytus KET punktus. KET 34 punkte aiškiai nurodyta, kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį, o prireikus sustoti tam, kad praleistų vaikus ir juos lydintį asmenį. Iš bylos duomenų matyti, kad mažametis D. J. į važiuojamąją kelio dalį išbėgo vienas. Nebuvo nei vaikų grupės, nei vaikus ar D. J. lydinčio asmens. Todėl teismo išvada, kad buvo pažeistas KET 34 punktas, yra nepagrįsta. Dėl KET 9 punkto nurodo, kad byloje nėra įrodyta, jog ji būtų viršijusi greitį, pavojingai manevravusi ar kitaip kėlusi pavojų eismo dalyvių saugumui. Priešingai, važiavo leistinu greičiu, o kai mažametis D. J. staiga išbėgo į kelią, ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad būtų išvengta padarinių, – siekdama išvengti kontakto su į kelią išbėgusiu mažamečiu, nukreipė automobilį į griovį. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad teismas neteisingai konstatavo, kad nuteistoji pažeidė KET 9 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog norint veiką kvalifikuoti pagal BK 281 str. 5 d., viena iš būtinų sąlygų yra nustatyti, kad buvo pažeistos KET. Apeliantė mano, kad jos veiksmuose nėra BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties, – neatlikus pavojingos veiklos, t. y. nepažeidus KET, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad jos padaryti KET pažeidimai turėjo tiesioginį ryšį su avarijos kilimu bei jo pasekmėmis. Pirmiausia, KET ji nepažeidė. Taip pat tokiai išvadai prieštarauja eksperto pateiktos išvados. Ekspertas nurodė, kad išvengti susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu mažamečiu D. J. tikimybė būtų buvusi tik tada, jei greitis būtų ne didesnis nei 30 km/h. Kelyje, kuriame įvyko autoįvykis, leistinas greitis 90 km/h, t. y. laikantis KET reikalavimų nebuvo jokios galimybės išvengti eismo įvykio, staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgus vaikui. Pažymėjo, jog pagal KET 34 punktą sulėtinti greitį ar sustoti privalo tik tada, kai reikia praleisti vaikus ir juos lydintį asmenį. Nesant vaikų ir jo lydinčio asmens, sulėtinti greičio nereikia.

Apeliantė taip pat mano, kad teismas priežastinio ryšio tarp atliktos veikos ir kilusių avarijos padarinių klausimo neturėjo analizuoti. Priežastinio ryšio tarp atliktos veikos ir kilusių padarinių klausimas yra svarbus tik tais atvejais, kai pavojinga veika yra atlikta. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta jokia pavojinga veika – KET reikalavimai nepažeisti, todėl pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių klausimo neturėjo nagrinėti.

Net ir darant prielaidą, kad buvo pažeistos KET, nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp padarytų veiksmų ir kilusių avarijos padarinių yra priežastinis ryšys. BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialios, todėl teismas turi nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (veikos) ir šio straipsnio atitinkamose dalyse numatytų padarinių. Pasak apeliantės, teismas turėjo įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Tačiau teismas visų faktorių nevertino. Visiškai netyrė priežastinio ryšio buvimo tarp D. J. padarytos veikos ir kilusių padarinių. Teismas tik konstatavo, kad D. J. veiksmai buvo rizikingi. Apeliantės teigimu, net ir darant prielaidą, kad buvo pažeisti KET reikalavimai, tarp jos atliktos veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, kadangi eismo įvykis įvyko dėl D. J. padarytų KET pažeidimų. D. J. nepaisė KET, o konkrečiai KET 42, 44 p. reikalavimų, kurie nurodo, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Būtent mažamečio veiksmai sukėlė eismo įvykį ir jie tiesiogiai priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusiais padariniais.

Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar nuteistoji turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, kas yra būtina nustatant priežastinį ryšį. Pažymėjo, jog tais atvejais, kai nustatoma, kad net ir nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių asmuo nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, konstatuojama, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Remdamasi eksperto išvada, teigia, jog šiuo atveju išvengti eismo įvykio nebuvo įmanoma. Teismas visiškai neanalizavo, koks buvo priežastinis ryšys. Apeliantės įsitikinimu, tai buvo atsitiktinis, o ne būtinasis, priežastinis ryšys, jam esant baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Teismas visiškai neanalizavo mokyklinio autobuso vairuotojo veiksmų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“ vairuotojas taip pat pažeidė KET reikalavimus. KET 194.3 numato, kad vairuotojas privalo palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų vaikus. Mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“ vairuotojas mažamečio D. J. per gatvę nepalydėjo, taigi vienareikšmiškai pažeidė KET 194.3 p. reikalavimą. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Atkreipia dėmesį, kad eismo įvykio, o kartu ir padarinių nebūtų buvę, jeigu mokyklinio autobuso vairuotojas būtų vykdęs savo pareigą, t. y. padėjęs pereiti D. J. gatvę.

Nesutinka su teismo priteistu nukentėjusiesiems 19 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nes tokia suma prieštarauja teismų formuojamai praktikai ir ji priteista neatsižvelgus į bylos aplinkybes. Be to, toks žalos atlyginimas priteistinas atsižvelgus į asmens kaltę. Atsižvelgdama į tai, kad eismo įvykis įvyko dėl paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo, mano, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis neturi viršyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje numatyto minimalaus dydžio, t. y. 4344 Eur. Mano, kad draudimo bendrovės išmokamo 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems būtų pakankamas. Be to, teismas priteisdamas tokią sumą neatsižvelgė į nuteistosios gaunamas pajamas. Nurodė, jog jos turimas nekilnojamasis turtas yra nedidelės vertės, be to, dviejuose senuose namuose, iš kurių vieną paveldėjo, gyvena jos vaikai su šeimomis, todėl jų pardavimas reikštų, kad jos vaikai su šeimomis liktų be gyvenamosios vietos. Taip pat ir pati liktų be gyvenamosios vietos. Nurodė, kad jos bendra nekilnojamojo turto vertė gali būti apie 14 871 Eur, todėl teismo priteista 19 000 Eur suma ne tik neatitinka kasacinio teismo praktikos, bet ir prieštarauja teisingumo, protingumo principams.

Apeliantė, atsižvelgusi į visas nurodytas aplinkybes, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors pagal bylos aplinkybes turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundžiamas nuosprendis priimtas neatsižvelgiant į visų įrodymų visumą, priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimą.

Teismo posėdžio metu nuteistosios atstovas gynėjas palaikė nukentėjusiųjų prašymą grąžinti bylą prokurorui, o jei bus atsisakyta šį prašymą tenkinti, prašo tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą.

Nukentėjusieji L. J. ir E. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2016-02-12 nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui. Atmetus šį reikalavimą, prašo nuosprendį pakeisti – priteisti 260 Eur turtinei žalai atlyginti bei po 150 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad dėl eismo įvykio kalta tik V. P.. Mano, kad yra ir vairuotojo kaltė, kurios prokurorai visiškai netyrė. Nukentėjusiųjų teigimu, vairuotojas pažeidė KET 193 punktą, kuriame nurodyta, kad vaikus vežančio mokyklinio autobuso ir transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais salone turi būti vienas suaugęs lydintis asmuo, ne jaunesnis kaip 21 metų. Mokinius vežant mokykliniu autobusu, lydinčio asmens funkcijas gali atlikti vairuotojas. Taip pat pažeidė ir KET 194 punkte nustatytus reikalavimus: užtikrinti saugų vaikų įlipimą (išlipimą) į (iš) transporto priemonę (-ės), pagal galimybes vaikus įlaipinti ir išlaipinti stotelėse; palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų vaikus; būdamas kelyje vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokyklinio autobuso vairuotojas V. N. šių KET reikalavimų visiškai nesilaikė. Jis pats tai pripažino, tačiau tai patvirtinta ir kitais įrodymais. Vairuotojas žinojo, jog D. J. nėra 10 metų, tačiau pažeisdamas KET 194,3 p., jo nepalydėjo, be to, autobuso duris atidarė dar jam nesustojus. Šiuos duomenis patvirtina eismo įvykio ir transporto trasologijos eksperto V. P. 2015-10-15 išvada Nr. K-267(15), kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo dvi aplinkybės: V. P. veiksmai, kuri artėdama prie kelyje sustojusio mokyklinio autobusiuko nesulėtino greičio, ir pėsčiojo D. J. veiksmai – įžengė (įbėgo) į kelio važiuojamąją dalį iš už mokyklinio autobuso (b. l. 107–116). Tai, kad dėl eismo įvykio yra ir vairuotojo kaltė, nukentėjusiųjų teigimu, V. P. kaltės nepaneigia, nes būtent ji nemažino greičio, nors mokyklinis autobusas stovėjo su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, kas savaime reiškia ir įspėja kitus eismo dalyvius, jog vyksta mokinių įlaipinimas (išlaipinimas). Sulėtini greitį ar sustoti turėjo nepriklausomai nuo to, ar vaikus lydėjo kas nors ar ne, nes tokio elgesio reikalauja KET 9 punktas. Mano, kad dėl eismo įvykio yra kalti abu, o teismui pateiktame kaltinime tokios aplinkybės nebuvo nurodytos. Dėl to mano, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 str. nuostatas, trūkumai yra esminiai, jų negalima ištaisyti teisme ir jie trukdo nagrinėti bylą, todėl yra pagrindas panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui.

Dėl civilinio ieškinio nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Teigia, jog jie iš viso patyrė 3260 Eur išlaidų. Tai, kad draudimo kompanija išmokėjo 3000 Eur, pasak nukentėjusiųjų, dar nereiškia, kad atlygino faktines išlaidas. Teigia, jog teismo sprendimas netenkinti reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo prieštarauja CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiškam nuotolių atlyginimo principui.

Apeliantai nesutinka ir su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Nurodo, kad iki pat šiol patiria didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, skausmą, kurie, netekus sūnaus, yra ypač dideli, ir šitos pasekmės yra neatitaisomos, todėl mano, kad reikalavimas kiekvienam priteisti po 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti turėjo būti patenkintas visiškai. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai, atsižvelgdamas į jų sūnaus didelį neatsargumą, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino 40 proc., t. y. iš esmės pripažino ir sūnaus kaltę dėl eismo įvykio. Nurodo, kad jų sūnus buvo mažametis, net nesulaukęs 9 metų amžiaus. Toks asmuo teisės požiūriu nėra materialinių teisinių santykių subjektas ir jis nėra atsakingas už teisės aktais nustatytų taisyklių laikymąsi. Teisiškai pagal KET 193 p., 194 p. nuostatas tokio amžiaus kaip žuvusio sūnaus vaiko statusas, palyginti su vyresniais nei 10 metų vaikais, pasižymi dar didesne teisine apsauga, t. y. mokyklinio autobuso vairuotojas ar kitas lydinčio asmens pareigas atliekantis suaugęs asmuo privalo tokio amžiaus vaiką palydėti į kitą kelio pusę. Lydintys asmenys yra visiškai atsakingi už mokykliniu autobusu vežamo jaunesnio nei 10 metų amžiaus vaiko elgesį, jo saugumą ir tinkamą ir KET reikalavimų laikymąsi, todėl teismas nepagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, nes ne dėl jų sūnaus kaltės ir didelio neatsargumo kilo įvykis, dėl kurio prašo atlyginti neturtinę žalą.

Prokuroras teismo posėdžio metu prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti, o nuteistosios V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Prokuroro teigimu, tiesioginis priežastinis ryšys su eismo įvykio kilimu yra tiek V. P. padarytas Kelių eismo taisyklių 34 p. pažeidimas, tiek pėsčiojo padarytas Kelių eismo taisyklių 44 p. pažeidimas. Tačiau pėsčiasis buvo nepilnametis, todėl negali atsakyti už savo veiksmus. Nurodo, kad vairuotojo V. N. veiksmai buvo tik fakultatyvinė sąlyga šiam įvykiui kilti, tačiau ne priežastis, kuri tiesiogiai lėmė eismo įvykį.

Nuteistosios V. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nukentėjusiųjų L. J. ir E. J. apeliacinis skundas tenkintinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Tiek nukentėjusieji, tiek nuteistoji apeliacinio teismo prašo grąžinti bylą prokurorui, kad būtų įvertinti vairuotojo V. N. veiksmai pagal BK 282 straipsnį, ko nebuvo padaryta, ir mano, kad tai gali turėti įtakos bylos baigčiai.

Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusieji ir nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog dėl eismo įvykio galbūt gali būti atsakingas ir vairuotojas V. N.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji prašė bylą grąžinti prokurorui, nes kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir dėl to nepasisakė.

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliaciniuose skunduose bei teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, daro išvadą, kad nesant tinkamo mokyklinio autobusiuko vairuotojo V. N. veiksmų teisinio įvertinimo, nėra galimybės atsakyti į apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, kurie, kolegijos manymu, yra esminiai ir turi svarbią reikšmę priimant teisingą sprendimą.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. P. 2015 m. gegužės 4 d., apie 12.50 val., kelyje Balsiai–Upyna–Skaudvilė, (duomenys neskelbtini) kilometre, ties (duomenys neskelbtini) k., vairuodama automobilį „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, artėdama prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, nesulėtino greičio ir nesustojo ir taip nedavė kelio staiga iš už mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galo į važiuojamąją kelio dalį išbėgusiam mažamečiam D. J., tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9 p., 34 p. reikalavimus, ir jį partrenkė. V. P. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

Nuteistoji ir nukentėjusieji apeliaciniais skundais prašo įvertinti mokyklinio autobusiuko vairuotojo veiksmus, kuriam Kelių eismo taisyklėse yra aiškiai išdėstyti reikalavimai dėl keleivių vežimo. Kelių eismo taisyklių 193 punkte nustatyta, kad vaikus vežančio mokyklinio autobuso ir transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais salone turi būti vienas suaugęs lydintis asmuo, ne jaunesnis kaip 21 metų. Mokinius vežant mokykliniu autobusu, lydinčio asmens funkcijas gali atlikti vairuotojas. KET 194 punkte numatytos mokyklinio autobuso ar transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais vairuotojo ar vaikus lydinčio asmens pareigos, iš kurių viena –palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų vaikus (KET 194.3 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokyklinio autobuso vairuotojas V. N. byloje apklaustas kaip liudytojas, nors V. P. ir nukentėjusieji prašė įvertinti ir jo veiksmus dėl įvykio ir mano, kad vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra tiesiogiai susieti priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu (t. 1, b. l. 54–55, 133–135). Teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovas advokatas R. Paulauskas nurodė, kad vairuotojo veiksmai atitinka BK 282 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau jo veiksmai nebuvo įvertinti pagal šį straipsnį.

Pagal Baudžiamojo kodekso 282 straipsnį atsako tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad vairuotojo V. N. veiksmai buvo įvertinti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir konstatuota, kad V. N. veiksmuose nėra minėtame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, ir nurodyta, kad V. N. už Kelių eismo taisyklių pažeidimą turi būti patrauktas administracinėn atsakomybėn (t. 1, b. l. 165–166). Tačiau vairuotojo veiksmai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvertinti pagal BK 282 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Atsižvelgusi į tai, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi jokios galimybės atsakyti į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, nes ikiteisminio tyrimo metu apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl vairuotojo veiksmų atitikties BK 282 straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai liko neįvertinti.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo apimtį apriboja kaltinamojo akto turinys. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta vairuotojo V. N. veiksmų atitiktis BK 282 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams, todėl kaltinamajame akte dėl to taip pat nėra pasisakyta. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos užbaigimo procesinis dokumentas, kuris teismams nurodo nagrinėjimo apimtį, todėl būtent jis privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes. Papildomai ištirtos aplinkybės dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 282 straipsnyje, gali pakeisti kaltinamojo akto turinį, kas turės įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui. Dėl nurodytų priežasčių kolegija daro išvadą, kad trūkumų pašalinti negalima nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.

Esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2016-02-12 nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui atlikti papildomą įrodymų tyrimą dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 282 straipsnyje. Šiuo atveju procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintos Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d., 44 str. 7 d. numatytos kaltinamojo teisės.

Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis naikinamas ir nustatomas trijų mėnesių terminas šioje nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.

Kolegija, panaikinusi skundžiamą nuosprendį ir nutarusi perduoti bylą prokurorui dėl papildomų įrodymų tyrimo, dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui.

Šioje nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti nustatyti trijų mėnesių terminą.