- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-384-397-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 61-1-000367-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Arūnas Paštuolis, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- T. P., ir R
- Kaltinamasis
- T. P., R. V.
- Advokatai
- Albina Cirulienė
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-384-397/10
N UTARTIS
2010 m. birželio 1 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Arūno Paštuolio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjai advokatei Albinai Cirulienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Solidariai iš kaltinamųjų T. P. ir R. V. priteista AB (duomenys neskelbtini) 100 litų turtinei žalai atlyginti, A. M. 6000 litų neturtinei žalai atlyginti. Priteista valstybės naudai iš kaltinamųjų R. V. ir T. P. po 97,10 Lt proceso išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. V., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. V., 2009 m. balandžio 19 d. apie 23.30 val., turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, panaudojo psichinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. M., t. y. būdami su kauke ant veido sugriebė nukentėjusiajam už rankos, liepė sėstis, nešaukti, pagrasino panaudoti elektrošoką, tokiu būdu įbauginę nukentėjusįjį ir atėmę galimybę jam priešintis, liepė duoti raktą nuo seifo, nukentėjusiajam nedavus rakto, pro neužrakintas duris įsibrovė į degalinės operatoriaus patalpą (duomenys neskelbtini), priklausančią AB (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą - pinigus 1840 litų, tuo padarydami AB (duomenys neskelbtini) 1840 Lt turtinę žalą, po to R. V. surišus nukentėjusiajam A. M. rankas ir reikalaujant duoti raktą nuo seifo, pasikėsino pagrobti seife buvusius pinigus, tačiau atvykus apsaugos darbuotojams, jų nepagrobė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį T. P. atžvilgiu - pašalinti iš kaltinimo psichinio smurto panaudojimą, grasinimą elektrošoku, rankų surišimą, reikalavimą duoti raktą nuo seifo A. M. atžvilgiu, pasikėsinimą pagrobti pinigus, priklausančius AB (duomenys neskelbtini) iš seifo; perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš LR BK 180 str. 2 d. į 178 str. 2 d., paskirtą bausmę sušvelninti ir paskirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu; sumažinti A. M. priteistą neturtinę žalą. Anot apelianto, teismas neteisingai ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Jam nepagrįstai inkriminuotas įsibrovimas į patalpą, nes jo faktiškai nebuvo, jis neatliko jokių fizinių ar kitokių veiksmų patekimo į operatorinę tikslu. Jam taip pat nepagrįstai inkriminuotas psichinio smurto panaudojimas A. M. atžvilgiu, nes šių veiksmų jis neatliko. Įėjęs kartu su R. V. ir A. M. į operatorinę, paėmė pinigus nuo stalo, išėjo iš patalpos ir daugiau negrįžo, pabėgo, nes pamatė, kad atvažiuoja automašina su švyturėliais. Apeliantas nurodo, kad nors jis matė, kad R. V. turėjo elektrošoką, bet jie nesitarė elektrošoką panaudoti prieš A. M.. Nuteistasis tvirtina, kad jo parodymai teisme atitinka kaltinamojo R. V., nukentėjusiojo A. M. parodymams. Dėl to apeliantas mano, kad jo įvykdyta nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota kaip plėšimas pagal LR BK 180 str. 2 d., ji turi būti perkvalifikuota iš LR BK 180 str. 2 d. į LR BK 178 str. 2 d..Apelianto nuomone, A. M. priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka LR CK 1.5 str. nustatytiems sąžiningumo, protingumo, teisingumo interesams, jo turtinei padėčiai, todėl prašo priteistą neturtinę žalą sumažinti. Nuteistasis tvirtina, kad labai gailisi padaręs nusikaltimą, pergyvena, kad jo šeima jam atliekant realią laisvės atėmimo bausmę atsidurs sunkioje padėtyje, todėl prašo jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20, 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai T. P. pripažino kaltu, įvykdžius inkriminuojamą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.
Nors nuteistasis T. P. neigia savo susitarimą su bendrininku R. V., kad bendrų veiksmų grasinant nukentėjusiajam pasėkoje įsibrovė į patalpą ir naudojant prieš jį psichinį smurtą pagrobė turtą bei pasikėsino pagrobti kitą turtą iš seifo, toks jo aiškinimas paneigtas nukentėjusiojo, kito nuteistojo parodymais, taip pat liudytojų parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais.
Nukentėjusysis A. M. parodė, kad, išėjus iš degalinės operatoriui, jis pamatė abu nuteistuosius, kurie ant veidų buvo užsidėję kaukes ir vienas iš jų, t. y. R. V. iš karto jį sugriebė už rankos, liepė nešaukti, pagrasino prieš jį panaudoti elektrošoką ir pareikalavo raktų nuo seifo, priešingu atveju, dar nurodė, kad jei jis jo „nepakratys”, tai padarys jo bendrininkas. Nuteistiesiems pareikalavus, jis juos įleido į patalpos vidų, ten iš kasos aparato išėmė pinigus, kuriuos susirinko T. P.. Tuo pat metu iki to momento, kai atvažiavo apsaugos darbuotojai, R. V. reikalavo raktų nuo seifo.
Tadgi iš šių nukentėjusiojo parodymų seka, kad abu nuteistieji veikė susitarę tarpusavyje, suderinę bendrus veiksmus, turėdami vieningą tyčią ir tikslą pagrobti iš degalinės pinigus. Kad abu nuteistieji dar iki nukentėjusiojo užpuolimo veikė vieningai ir suderinę veiksmus, rodo ir ta aplinkybė, kad jie užpuolimo tikslui abu pasiruošė veidus maskuojančias kepures, vienas iš jų turėjo specialiai pasipriešinimui slopinti pritaikytą įrankį - „elektrošoką”, kas buvo žinoma ir bendrininkui T. P.. Šią aplinkybę pripažino abu nuteistieji.
Įvertinus nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą, jų atitikimą ir kitoms nustatytoms aplinkybėms, teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti pastarojo nurodytomis aplinkybėmis ir todėl pagrįstai jomis rėmėsi, nustatydamas objektyvią tiesą byloje.
Ta aplinkybė, kad T. P., kai faktiškai jau buvo užvaldęs iš kasos aparato pagrobtus pinigus, iš nusikaltimo vietos pabėgo (pasišalino) tik atvykus apsaugos tarnybos darbuotojams, patvirtina, kad jo tikslas, kaip ir bendrininko R. V., buvo pagrobti ir seife saugomus pinigus, tačiau pastaroji aplinkybė ir sutrukdė iki galo įgyvendinti nusikalstamus kėslus.
Apelianto teigimas, kad jis į patalpą pateko laisvai, nenaudodamas įsilaužimo, dėl ko toks patekimas į patalpą negali būti laikomas įsibrovimu, yra nepagrįstas, nes ištirtieji įrodymai patvirtina, kad abu nuteistieji į patalpą pateko po to, kai prieš nukentėjusįjį panaudojo grasinimus ir taip palaužė bet kokį galimą pasipriešinimą, prieš nukentėjusiojo valią užėjo į degalinės operatorinės patalpos vidų. Tokie nuteistųjų veiksmai teisingai teismo kvalifikuoti kaip įsibrovimas į patalpą.
Pirmosios instancijos teismo atlikta išsami visų ištirtųjų įrodymų analizė patvirtina, kad abu nuteistieji, nors ir atlikdami skirtingus veiksmus, siekė vieningo tikslo, suvokė kiekvieno iš jų atskirai atliktų veiksmų esmę ir suprato, kad tokie veiksmai nukreipti tam pačiam vieningam tikslui pasiekti. Todėl laikyti, kad kuris nors iš nuteistųjų išėjo iš susitarimo ribų, nėra jokio pagrindo, ir jie abu laikyti padaryto nusikaltimo bendravykdytojais.
Skirdamas bausmę nuteistajam T. P., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumą, tyčios formą, motyvus, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, charakterizuojančią medžiagą ir pagrįstai paskyrė baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė savo dydžiu yra mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, todėl, atsižvelgus į visas virš paminėtąsias aplinkybes, ją švelninti pagrindo nėra.
Nustatydamas priteistinos nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį – 6000 Lt, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtą dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, baimę, pažeminimą ir LR CK 6.250 str. 2 d. nuostatų nepažeidė. Šis atlygintinos žalos dydis atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į nuteistųjų sunkią materialinę padėtį, nors šiuo atveju, įvertinant padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, ši aplinkybė priteistinos žalos dydžio nenulemia.
Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodomais motyvais pagrindo nėra, todėl jis atmestinas.
Vadovaumasi Lietuvso Respublikos BPK 320, 324, 325 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.