Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Aurelija Sadauskaitė Baudž. byla Nr. 1A–204-174/2008 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.28.3, 2.1.6.2, 2.4.6.4.1. (S)

2008 m. gegužės 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. S. (I. S.) ir nuteistojo L. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-02-28 nuosprendžio, kuriuo L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 294 str. 1 d. ir nuteistas 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda.

Priteista iš L. S. 894,84 Lt turtinės žalos, 5000 Lt neturtinės žalos ir 700 Lt advokato atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam I. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. spalio 11 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), gavęs iš I. S. 400 Lt už suteikiamas Z. V. palaikų laidojimo ir kremavimo paslaugas, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas savo tariamas teises, nesuderinęs ir neinformavęs I. S., jog Z. V. palaikai iš karsto, kuriame šis buvo pašarvotas, bus perkelti į karsto formos medinę dėžę, 2006 m. spalio 11 d., apie 21.00 val., L. S. individualios įmonės darbuotojui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nurodė prieš išvežant palaikus kremuoti į SIA „Rygos krematoriumas“, atvežti juos iš Šv. Juozapo bažnyčios, (duomenys neskelbtini), laidojimo namų į L. S. individualios įmonės nuomojamas Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir karstą, kuriame pašarvoti Z. V. palaikai, pakeisti į patalpose esančią karsto formos medinę dėžę, tokiu būdu 2006 m. spalio 11 d., apie 24.00 val., nuomojamose patalpose, (duomenys neskelbtini), asmenims, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, perkėlus Z. V. palaikus į karsto formos medinę dėžę, po mirusiojo galva padėjus kartoninę dėžę, tuo padarė didelę 5000 Lt neturtinę ir 894,84 Lt turtinę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams.

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes jis savavaldžiavimo nepadarė, jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, numatytos BK 294 str. l d. Nurodo, kad apylinkės teismas nustatė, kad nukentėjusysis I. S. nesumokėjo už karstą. Todėl jis neturėjo tariamos teisės valdyti, naudotis ir disponuoti užsakytu karstu. Nukentėjusiojo teisės būtų pažeistos, jeigu už karstą, kuris buvo pakeistas į medinę karsto formos dėžę, būtų tinkamai sumokėta. Apylinkės teismo išvada, kad nors L. S. ir nežinojo I. S. telefono numerio, tačiau jis per savo darbuotojus galėjo aptarti karsto pakeitimo klausimą su nukentėjusiuoju, o ne savavališkai vykdyti savo tariamą teisę į šį turtą. Mano, kadangi karstas yra L. S. individualios įmonės turtas, už kurį I. S. nėra įmonei sumokėjęs, todėl apeliantas turėjo teisę disponuoti įmonės turtu, nesuderinęs ir neinformavęs I. S. dėl palaikų perkėlimo į karsto formos dėžę. Nukentėjusiajam jis buvo įsipareigojęs nuvežti Z. V. palaikus karste į Šv. Juozapo bažnyčios laidojimo namus, o iš ten išvežti palaikus kremuoti į SIA „Rygos krematoriumas“. Karstas už 100 Lt praktiškai buvo išnuomotas tam, kad atliktų savo funkciją laidojimo namuose. Tik I. S. smurtas ir agresija prieš L. S. įmonės darbuotojus nedavė galimybės nuteistajam iki galo įvykdyti savo įsipareigojimus. Mano, kad jo veika nebuvo pavojinga veika. Antra, baudžiamoji atsakomybė atsiranda, jeigu dėl jo veikos padaryta didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Nuteistasis mano, kad I. S. jis nepadarė jokios neturtinės žalos, kadangi nukentėjusysis iš anksto suplanavo savo veiksmus. Jis iš pradžių nesumokėjo už karstą, vėliau paruošė savo žmones ir neteisėtai sustabdė mašiną, vežančią Z. V. palaikus į Rygą. Panaudojo smurtą ir agresiją prieš jo įmonės darbuotojus. Iš anksto užsakė kitą laidojimo įmonę, kuri ir nuvežė palaikus į Rygą. Be to, nukentėjusysis nenurodė atsiradusių konkrečių pasekmių sveikatai dėl padarytos veikos. I. S. su kitais asmenimis sumušė liudytojus A. P., S. P., Z. V., S. R., todėl kai kurie iš jų gydėsi dėl sužalojimų ligoninėje. Toks nukentėjusiojo elgesys įrodo, kad I. S. nepatyrė jokios neturtinės žalos, tik padarė žalą kitiems asmenims. Nuteistasis teigia, kad I. S. pats atliko savavaldžiavimo veiksmus: neteisėtai, savavališkai sustabdė jo įmonės mašiną, kuri buvo neteisėtai laikoma 3 paras, perkėlė palaikus į kitą mašiną, panaudojo fizinę prievartą prieš jo įmonės darbuotojus. Tvirtina, kad padaryta turtinė žala nėra didelė.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis I. S. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo ir jo civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad apylinkės teismas pripažino, kad nuteistasis iš jo negavo 3400 Lt, nes jis neturėjo tai patvirtinančio dokumento. Tvirtina, kad tai, jog sumokėjo pinigus, patvirtino liudytoja E. L.. Valiutos keitimo kvitą išsaugojo ne jis, o E. L., kuri ir keitė pinigus bei mokėjo už morgo paslaugas. Jis nesitikėjo jokių nesusipratimų, tai ir nesureikšmino pinigų mokėjimo ir jų keitimo dokumentų išsaugojimo ir turėjimo reikšmės. Jei valiutą būtų keitęs pats nukentėjusysis, tai nebūtų išsaugojęs pinigų keitimo kvito. S. R. nepatvirtino, kad nuteistasis negalėjo būti įmonės patalpose tuo momentu, kai buvo mokami pinigai. Byloje yra užfiksuota, kad 3400 Lt nuteistajam jis perdavė apie 14 val. Tiek nuteistasis, tiek S. R. nurodė, kad iš įmonės patalpų jie išvyko 12.45 val., 20 min. užtruko Civilinės metrikacijos skyriuje, 30 min. užtruko Higienos centre ir 10 min. užtruko vertimų biure, po to iš karto išsiskyrė. Tai reiškia, kad kartu jie prabuvo tik iki 13.45 val., o su A. P. nuteistasis susitiko tik 16.00 val. Todėl apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad S. R. patvirtino, jog apie 14.00 val. nuteistasis negalėjo būti įmonės patalpose. Taip pat nurodo, kad už pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų išrašymą buvo atsakingas pats nuteistasis. Pinigų sumokėjimo momentu jis neišrašė jokio dokumento netgi tai pinigų sumai, kurios gavimo jis neneigia. Tai patvirtinantis dokumentas buvo išrašytas daug vėliau, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Tai irgi leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis apskritai nesiruošė pajamuoti jam sumokėtų pinigų. Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių tvirtinti, jog nukentėjusysis jam sumokėjo ir tuos 3400 Lt, bei juos priteisti iš nuteistojo.

Taip pat nukentėjusysis nurodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo veiksmų buvo nutrauktas, kadangi nenustatyta, jog jis smurtavo prieš nuteistojo darbuotojus. Todėl apylinkės teismas neturėjo teisinio pagrinto teigti priešingai, nei nustatyta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu kitoje baudžiamojoje byloje. Apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusysis savo išgyvenimus sušvelnino išlietu pykčiu ir smurtu, visiškai nepagrįsta. Tvirtina, kad teismas tik šių išvadų pagrindu per pusę sumažino jo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, todėl priteistina visa prašoma neturtinės žalos suma.

Nuteistasis ir gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo atstovas prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o to paties straipsnio 4 d. – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Pirmosios instancijos teismas pripažino kaltu ir nuteisė L. S. pagal BK 294 str. 1 d., tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga. BK 294 str. 1 d. dispozicijoje yra įtvirtinta nusikaltimo sudėtis. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 str. 1 d dispozicijoje. numatytos sąlygos. Savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Šioje nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo civiliniai sutartiniai santykiai dėl laidojimo ir kremavimo paslaugų suteikimo. Nė viena šių santykių šalių neginčija šio fakto. Tačiau ginčas kilo dėl sandorio apmokėjimo ir dėl to sekusių tolesnių šio sandorio pasekmių. Nuteistasis L. S. neginčija, kad prieš išvežant į krematoriumą Z. V. palaikus iš karsto, kuriame mirusiojo palaikai buvo pašarvoti, perkelė į karsto formos medinę dėžę. Tačiau L. S. teigia, kad tai padarė baimindamasis dėl galbūt būsimo neatsiskaitymo už suteiktas paslaugas, kad nepatirtų didesnių nuostolių.

Kaip buvo minėta pagal savaldžiavimo dispoziciją konflikto dalyviai (nuteistasis L. S. ir nukentėjusysis I. S.) turi būti ginčo subjektai. Tačiau šiuo atveju dėl mirusiojo palaikų perkėlimo į karsto formos medinę dėžę ginčo apskritai nebuvo, nes iš laidojimo ir kremavimo paslaugų užsakymo (b. l. 158) matyti, dėl kokių prekių ir paslaugų buvo susitarta. Užsakytos paslaugos net nebuvo ginčijamos. Ginčo nebuvo ir dėl skolos (arba kaip nurodo nuteistasis – dėl galimybės, kad jam bus nesumokėta už suteiktas paslaugas). Nuteistasis L. S. tokius veiksmus atliko savavališkai, net nesuderinęs savo veiksmų su kita šalimi. Tai reiškia, kad jis apskritai neturėjo tokios teisės, o turėjo pareigą vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Tuo tarpu pripažįstant L. S. veiksmus dėl karsto pakeitimo kaip savavaldžiavimą, tokia teisė turi būti ginčijama arba pripažįstama kitos šalies (nukentėjusiojo).

Apylinkės teismas aptardamas savavaldžiavimo objektyviosios pusės – pavojingos veikos – požymius teisingai nurodė, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija, tai yra nepripažįsta skolos, arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Tačiau L. S. veiksmai atlikti nesant ginčui dėl mirusiojo palaikų perkėlimo, nesant ginčo ir dėl apmokėjimo. Ginčas tarp sandorio šalių atsirado tik perkėlus palaikus į karsto formos dėžę. Be to, savavaldžiavimo esmė yra tai, kad kaltininkas vykdo ginčijamą (ar pripažįstamą) bet nerealizuotą teisę. Šiuo atveju nuteistasis tokios teisės apskritai neturėjo. L. S., perkeldamas mirusiojo palaikus į medinę karsto formos dėžę, savavališkai pakeitė sutarties sąlygas nesant ginčui. Todėl tokie jo veiksmai negali būti laikomi kaip ginčijamos teisės vykdymas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad už paslaugas buvo atsiskaityta, iki mirusiojo palaikai buvo išvežti kremuoti į Rygą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju tokia aplinkybė iš esmės neturi reikšmės šios veikos kvalifikavimui. Visų pirma todėl, kad L. S., kaip pats nurodo, vykdė paslaugą nuostolingai. Pasak nuteistojo, jei karstas būtų nepakeistas, I. S. būtų likęs skolingas 2281 Lt, nes realiai jam buvo sumokėti 1574,84 Lt (įskaičiuojant sumokėtą avansą bei iš „Sodros“ bei Soc. rūpybos skyriaus nuteistojo gautas išmokas už mirusįjį). Karstas įvertintas 1600 Lt, todėl ir pakeitus karstą į medinę karsto formos dėžę, L. S. kremavimo paslaugą vis tiek vykdė nuostolingai. Antra, nors sutartos paslaugos vykdymas ir buvo nuostolingas, kaip nurodo pats L. S., tačiau nei jis, nei jam pavaldūs darbuotojai, prieš išvežant mirusiojo palaikus iš šarvojimo salės, neprašė ir nereikalavo iš mirusiojo artimųjų jokių finansinių garantijų dėl apmokėjimo už suteikiamas kremavimo paslaugas ir toliau jas vykdė. Todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad jis baiminosi dėl galimo neatsiskaitymo. Būtent dėl šių priežasčių darytina išvada, kad nuteistojo L. S. manymas dėl galimai būsimos skolos iš nukentėjusiojo, yra nepagrįstas. Savavaldžiavimas yra nusikaltimas valdymo tvarkai, o ne teisingumui (BK XXXIV skyrius). Atitinkamai darytina išvada, kad veikos padarymo metu nebuvo ginčo dėl skolos: nei esamos, nei galimai būsimos.

Tuo tarpu ginčas tiek dėl galimai būsimo skolos, tiek dėl mirusiojo palaikų perkėlimo atsirado būtent po nuteistojo veiksmų.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismai nevisapusiškai ištyrė bylos duomenis, netinkamai juos įvertino interpretuodamas BK 294 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju nėra BK 294 straipsnyje numatytos veikos būtinų požymių. Todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl veikos, numatytos BK 294 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-02-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. S. pagal BK 294 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo I. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.