Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. B. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas S. V. B. (toliau – ir pareiškėjas) paduotu Šiaulių apygardos administraciniam teismui patikslintu skundu (b. l. 48-53) prašė:

panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato (toliau – ir Kelmės r. PK, atsakovas) 2010 m. liepos 21 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) medžioklinius ginklus;panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. rugsėjo 17 d. teikimą Nr. 5-IL-647, kuriuo paliktas galioti Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendimas;įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui iš jo paimtus šaunamuosius ginklus bei išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.priteisti patirtas išlaidas už sumokėtą žyminį mokestį.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendimu buvo nuspręsta panaikinti jam išduotą leidimą Nr. 0026 laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, taip pat nuspręsta iš jo paimtus šaunamuosius ginklus (TOZ-78-01, kl.22LR, Nr. 921832/1832; TOZ-97 ARCHAR, kl.7,62x39, Nr. FJU 3983; Winchester-1300, kl.12x70, Nr. L 2639318; IŽ-26, kl.12x70, Nr. S 06947) saugoti Kelmės r. PK, kol šaunamieji ginklai bus realizuoti įstatymo nustatyta tvarka. 2010 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas gavo Policijos departamento 2010 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 5-S-5426, kuriuo jį informavo apie tai, kad Policijos departamento 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendimas paliktas galioti nepakeistas.

Pareiškėjas nesutiko su ginčijamais sprendimais dėl tokių motyvų:

Kelmės r. PK viršininko 2010 m. liepos 21 d. sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus panaikinimo motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas pažeidė 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 (toliau – ir Kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį, 14 dalį, 32 straipsnio 3 dalį, 40 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pareiškėjo nuomone, jis jokiais savo veiksmais nepažeidė 2003 m. birželio 23 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatų. Tuo labiau, kad Kelmės r. PK viršininko sprendime net nenurodoma, kokiais veiksmais ir kokias konkrečias Taisyklių nuostatas jis pažeidė. Mano, kad minėtame sprendime nepagrįstai nurodyta, jog jis pažeidė Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, nes šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta tik šaunamojo ginklo sąvoka, o jos neįmanoma pažeisti, be to, sprendime nurodyta Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalis numato tik bendrą pareigą užtikrinti ginklo saugojimą bei nurodo, kad saugojimo sąlygas nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal Taisyklių nuostatas turi būti nurodytas konkretus pažeidimas, kuriuo remiantis asmeniui yra panaikinamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Taisyklių 84 punkte yra išvardyti atvejai, kada yra panaikinamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjo nuomone, jo situacijai tinka tik Taisyklių 84.5 papunktis, kuris pakartoja Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir kuriame yra nustatyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą. Mano, kad vertinant Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendimo teisėtumą, būtina atsižvelgti į 2010 m. liepos 14 d. Kelmės r. PK sprendimą Nr. 67-3-AT-1077, kuriame nurodoma, jog dėl šautuvo dalių praradimo nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, nes pareiškėjo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 255 straipsnyje, subjektyviųjų ir objektyviųjų sudėties požymių. Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendime yra paminėta, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą. Pareiškėjas mano, kad Kontrolės įstatymo aštuntojo skirsnio (Ginklų ir šaudmenų laikymas, saugojimas, nešiojimas ir naudojimas) 32 straipsnio (Ginklų, šaudmenų laikymas ir saugojimas) 3, 4 ir 5 dalyse apibrėžtas ginklo ir šaudmenų saugojimas yra siejamas su jų laikymu, t. y. saugus ginklo laikymas tam tikroje vietoje, kur jis yra saugiai padėtas. Mano, kad nėra jokio pagrindo kaltinti jį tuo, jog jis neužtikrino ginklo saugojimo, kadangi tuo metu ginklas buvo nešamas (gabenamas). Paaiškino, kad savo ginklo dalį (buožę su spyna ir lovelį) jis prarado ne medžioklėje, o po medžioklės grįždamas iš tykojimo vietos (pelkių) ir įkritęs į vandenį, kai norėjo įveikti vandens kliūtį. Ginklas buvo nešamas (gabenamas) laikantis Kontrolės įstatymo 33 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 42 dalies reikalavimų, t. y. ginklas buvo neužtaisytas, išardytas, dalimis sudėtas į odinį dėklą ir nešamas/gabenamas į kitą vietą. Pareiškėjas taip pat mano, kad jis nepažeidė ir medžioklę Lietuvos Respublikoje reglamentuojančių teisės aktų, konkrečiai – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių X skyriaus, nustatančio saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimus, 59 punkto nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad jis laikėsi visų nustatytų reikalavimų, mano, jog yra nepagrįstai kaltinamas neužtikrinęs ginklo saugojimo.Pareiškėjas paaiškino, kad tai, jog pametė šautuvo buožę su spyna ir lovelį, jis pastebėjo tik kitą dieną. Mėgino savarankiškai ieškoti nuskendusių ginklo dalių, tačiau dėl pelkėse esančio storo dumblo sluoksnio jam tai nepavyko. Kadangi pats mėgino ieškoti pamestų ginklo dalių, policijai apie jų praradimą nepranešė iki to laiko, kai reikėjo pratęsti leidimo galiojimą. Mano, kad jokio pažeidimo nepadarė, todėl priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

2.1. Motyvuodamas tuo, kad jis nepažeidė Kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, pareiškėjas nurodo, kad dalies medžioklinio ginklo praradimo atvejis turėjo būti nagrinėjamas remiantis Taisyklių 67, 67.3, 70 punktų nuostatomis, sprendžiant klausimą tik dėl ginklo išregistravimo. Pareiškėjo nuomone, nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, todėl atsakovas turėjo atlikti ikiteisminį tyrimą ir išduoti jam pažymą apie ginklo praradimą, kadangi nesuradus ginklo, jis turėjo būti išregistruojamas nutraukus ikiteisminį tyrimą.

2.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. N575-339/2009 pažymėjo, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai, taip kad būtų suvokiami visiems teisinių santykių subjektams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. N12-150/2004, Nr. N3-1257/2007, Nr. N444-220/2008 ir kt.). Pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo metu nėra aiškiai nustatyto teisinio reglamentavimo, nustatančio leidimo laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą panaikinimą fiziniam asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą, tiksliau – ginklo dalį. Todėl mano, kad šiuo atveju atsakomybė negali būti taikoma.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Kelmės r. PK pareigūnai paėmė iš jo visus ginklus, t. y.: 1) TOZ-78-01, kl.22LR, Nr. 921832/1832; 2) TOZ-97 ARCHAR, kl.7,62x39, Nr. FJU 3983; 3) Winchester-1300, kl.12x70, Nr. L 2639318; 4) IŽ-26, kl. 12x70, Nr. S 06947; bei 5) ginklo TOZ-34R, kl.12x70, Nr. N 19163 dvivamzdį (be buožės su spyna) su identifikaciniais numeriais, kas pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą taip pat prilyginama šaunamajam ginklui. Tačiau Kelmės r. PK viršininko 2010 m. liepos 21 d. sprendime yra nurodyta, kad iš pareiškėjo paimti tik keturi ginklai, t. y. buožę su spyna pareigūnai laiko ginklu, o šautuvo vamzdžio ginklu nelaiko. Dėl to pareiškėjas mano, kad neįtraukdamas vamzdžio į paimtų ginklų sąrašą, atsakovas gali traktuoti, jog pareiškėjas prarado visą ginklą, o ne jo dalį.

Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. liepos 21 d. sprendimo pagrindu Kelmės r. PK viršininkas 2010 m. liepos 21 d. pasirašė raštą Nr. 40-67-S-5282 „Dėl ginklų realizavimo“, kuriuo įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo gavimo pateikti pasiūlymus Kelmės r. PK dėl to, kuriam prekybininkui perduoti realizuoti jam priklausančius šaunamuosius ginklus. Mano, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises ir Taisyklių XIV skirsnio 98 dalies nuostatas, pagal kurias veiksmai, susiję su ginklo perdavimu realizuoti, atliekami tik po to, kai išnaudojamos visos sprendimų apskundimo galimybės arba per nustatytus terminus sprendimai nėra skundžiami. Iki tol ginklas turi būti saugomas teritorinėje policijos ištaigoje.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jis yra medžiotojas nuo 1981 metų. Nuo to laiko yra aktyvus medžiotojų klubo „SLANKA“ narys, buvęs ilgametis šio klubo pirmininkas. Per visą savo medžiotojo stažą niekada neturėjo jokių nuobaudų dėl teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę ir šaunamųjų ginklų naudojimo, laikymo bei saugojimo tvarką, pažeidimų.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą remiantis atsakovo sprendime nurodytais motyvais.

Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžiuose (b. l. 101-104, 120-127) paaiškino, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas medžioklės metu prarado lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo TOZ-34R Nr. N 19163 pagrindines dalis – buožę su spyna ir lovelį. Apie tai, kad prarado ginklo dalis, pareiškėjas policijos neinformavo, kaip to reikalauja Kontrolės įstatymo nuostatos. Šių ginklo dalių praradimo faktas išaiškėjo tik tada, kai baigėsi pareiškėjo leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus galiojimo laikas, ir buvo pareikalauta pateikti visus pareiškėjo turimus šautuvus apžiūrai, – t. y. 2010 m. birželio 4 d. Pareiškėjas paaiškino, kad šautuvo dalis prarado medžioklės metu, tačiau negalėjo pateikti medžioklės lapo, kuriame būtų įrašyta, jog jis šautuvo dalių praradimo dieną dalyvavo medžioklėje. Dėl šautuvo dalies praradimo Kelmės r. PK buvo atliktas tyrimas ir 2010 m. liepos 14 d. priimtas sprendimas Nr. 67-3-AT-1077, kuriuo nustatyta, kad S. V. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 255 straipsnyje, subjektyviųjų ir objektyviųjų sudėties požymių, o už jo padarytus pažeidimus sankcijų taikymo klausimas spręstinas pagal Kontrolės įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu buvo akivaizdžiai nustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamo saugojimo ir gabenimo prarado šaunamojo ginklo pagrindines dalis ir apie tai policijos įstaigos neinformavo, 2010 m. liepos 21 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti jam leidimą laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus ir iš jo paimtus šaunamuosius ginklus, kol jie bus realizuoti, saugoti Kelmės r. PK. Atsakovo nuomone, nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 62-63) nurodė, kad pareiškėjo skundo tyrimo Policijos departamente metu buvo nustatyta, jog S. V. B. 2010 m. birželio 4 d. kreipėsi į Kelmės r. PK su prašymu pratęsti leidimo laikyti šaunamąjį ginklą galiojimo datą. Tikrinant pareiškėjo turimų ginklų numerius, paaiškėjo, kad nėra lygiavamzdžio šautuvo TOZ34R, kl.12x70, Nr. 19163/FN19163 buožės su spyna ir lovelio. Pareiškėjas savo 2010 m. birželio 7 d. paaiškinime nurodė, kad ginklo dalis prarado 2009 m. lapkričio mėn. pradžioje įkritęs į vandens griovį pakeliui į medžioklės vietą, į kurią taip ir nenuvyko. Pareiškėjo teigimu, ginklo dalių praradimo momentu įvykio liudininkų nebuvo. 2010 m. liepos 14 d. dėl ginklo dalių praradimo Kelmės r. PK buvo priimtas nutarimas nepradėti ikiteisminio tyrimo, nes nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 255 straipsnyje, sudėties požymiai. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 dalį šaunamuoju ginklu laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys, o to paties straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad šaunamojo ginklo spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas yra pagrindinės šaunamojo ginklo dalys. Atsižvelgdamas į tai, kad S. V. B. nevykdė Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos užtikrinti ginklo saugojimą, ir vadovaudamasis Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendimu panaikino S. V. B. leidimą laikyti ginklus. Policijos departamentas pažymėjo, kad Kontrolės įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato galimybės rinktis alternatyvios nuobaudos už tokio pobūdžio nusižengimą, todėl mano, kad Kelmės r. PK viršininko sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra teisėtas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 128-133) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad kilusio ginčo esmė – Kelmės r. PK viršininko 2010 m. liepos 21 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas Nr. 0026 laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus. Iš paties pareiškėjo paaiškinimų ir teismui pateiktos medžiotojo asmens bylos medžiagos (b. l. 23) teismas nustatė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo priimtas šis sprendimas, yra 2010 m. birželio 4 d. nustatytas faktas, jog pareiškėjui pateikus Kelmės r. PK prašymą perregistruoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus, jis patikrinimui nepateikė lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo TOZ 34 R 12x70/12x70 Nr. N19163 pagrindinių dalių – buožės su spyna bei lovelio. Pareiškėjas asmens byloje esančiame 2010 m. birželio 7 d. paaiškinime nurodo, kad 2009 m. lapkričio mėn. pradžioje (tikslesnės datos neprisimena) medžiojo žąsis Tytuvėnų Tyrelio pelkėje; baigęs medžioklę, jau po vidurnakčio išardė šautuvą ir susidėjo į dėklą, kurį užsegė vienu dirželiu; grįždamas pėsčiomis, šoko per griovį, tačiau įkrito į vandenį; išlipęs nepastebėjo, kad šautuvo buožė su spyna ir lovelis įkrito į vandenį, tai pamatė tik kitos dienos rytą, buvo nuvykęs į tą pačią vietą ir mėgino ieškoti pamestų dalių, tačiau nesėkmingai. Teismo išreikalautoje medžiagoje, kurioje priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 44), 2010 m. liepos 13 d. rašytame paaiškinime pareiškėjas jau kitaip aiškina šio įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad jis tą dieną, kai pametė šautuvo dalis, buvo sutaręs medžioti su „Gomertos“ medžiotojų klubu ir į griovį įkrito eidamas į medžioklės vietą, tačiau dėl to, jog sušlapo, grįžo atgal prie automobilio, todėl nebuvo įrašytas į medžioklės lapą; be to, nurodė, kad minėto jo įkritimo niekas nematė. Dar kitaip įvykį pareiškėjas aiškino 2011 m. vasario 10 d. teismo posėdžio metu (b. l. 102-103), kai nurodė, jog įkrito į griovį jau grįždamas iš medžioklės, nes buvo prietema; tą dieną medžiojo „Slankos“ medžiotojų klubo, kuriam priklauso, plotuose, o į medžioklę buvo atvykęs vienu automobiliu kartu su V. M. ir E. K. (kaip nurodyta protokole). Įvertinęs nurodytus pareiškėjo paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, aiškindamas įvykio, kai jis tariamai prarado šautuvo dalis, aplinkybes nėra nuoseklus, akivaizdžiai kiekvienu atveju siekia pateikti situaciją kuo palankesne sau linkme. Pareiškėjui nurodžius, jog jis šautuvo dalių praradimo dieną medžiojo „Slankos“ medžiotojų klubo plotuose, teismas išreikalavo šio medžiotojų klubo 2009 m. lapkričio mėn. medžioklės lapus (b. l. 117), tačiau susipažinus su jais, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. lapkričio mėn. būtų dalyvavęs kokioje nors medžioklėje. Pareiškėjas 2011 m. kovo 14 d. teismo posėdžio metu (b. l. 120-126) nurodė, kad jis į medžioklę atvyko vienas savo automobiliu ir į vandenį įkrito eidamas į susitikimo vietą, kur jo laukė medžioklėje turėjęs dalyvauti V. M., „Slankos“ medžiotojų klubo narys, taip pat su šunimi atvykęs ne medžiotojas V. A.; įkritęs į vandenį, jis iki susitikimo vietos nenuėjo ir medžioklėje nedalyvavo, todėl nebuvo įrašytas į medžioklės lapą. Liudytojai V. M. ir V. A. nurodė teismui (b. l. 124-125), kad buvo sutarę su pareiškėju medžioti antis ar žąsis. Belaukiant ateinančio pareiškėjo, kuris buvo atvažiavęs kitu automobiliu, išgirdo triukšmą ir nuėjo pažiūrėti, kas atsitiko; priėję, pamatė iš vandens išlipusį šlapią pareiškėją, kuris pasakė, kad važiuoja namo ir medžioklėje nedalyvaus, nes sušlapo; apie šautuvo dalių pametimą jis tą dieną nieko nesakė, tik kitą rytą paskambino V. M. ir pranešė, kad pametė šautuvo dalį; V. M. kelis kartus dalyvavo ieškant šautuvo, tačiau nesėkmingai. Teismas, įvertinęs minėtus liudytojų parodymus, pripažino, kad jie teisiškai vertinant situaciją byloje jokios įtakos neturi, nes nurodyti liudytojai tiesiogiai įvykio – šautuvo dalių paskandinimo – nematė ir apie tai sužinojo tik vėliau. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą ir atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimų nenuoseklumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog šautuvo dalis pareiškėjas prarado būtent medžioklės metu ar transportuodamas ginklą į medžioklės vietą, tuo labiau, kad ir vėlesni pareiškėjo veiksmai – t. y. nepranešimas apie šautuvo dalių praradimą policijos įstaigai – taip pat rodo, jog pareiškėjas akivaizdžiai nebuvo suinteresuotas operatyviai pranešti apie šautuvo dalių praradimą.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis savo veiksmais nepadarė jokių pažeidimų, taip pat kad prarastos šautuvo dalys nėra pagrindinės šaunamojo ginklo dalys, teismas nurodė, jog Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad šaunamasis ginklas – įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga gali būti paleisti kulkos, sviediniai arba kenksmingos, dirginančiosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duotas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 14 dalis apibrėžia, kad pagrindinės šaunamojo ginklo dalys – vamzdis, būgnelis, spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas, pistoleto (revolverio) rėmas ir jų pusgaminiai, taip pat į šaunamojo ginklo vamzdį įdedamas įdėklas (mažesnio kalibro vamzdis). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog yra pagrįstai nustatyta, kad buvo prarasta pagrindinė šaunamojo ginklo dalis spyna (užraktas) ir spynos (užrakto) rėmas, tuo labiau, kad šis faktas bylos medžiaga yra neginčijamai nustatytas, jo neneigia ir pats pareiškėjas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo ir jo atstovo aiškinimus, jog spyna ir jos rėmas yra mažiau svarbios šautuvo dalys nei vamzdis, pažymėdamas, kad minėto straipsnio dalyje nurodytos šaunamojo ginklo dalys yra vienodai svarbios, be jų ginklas negali būti naudojamas, šios dalys yra identifikuojamos numeriais. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjo argumentas, jog pats atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė, kad iš pareiškėjo paima šaunamojo ginklo TOZ 34 R vamzdžius, neatitinka nustatytų aplinkybių, nes iš medžiotojo asmens bylos (b. l. 23) 136 lapo matyti, kad pagal 2010 m. birželio 4 d. ginklų ir šaudmenų paėmimo aktą tarp kitų pareiškėjo turėtų ginklų buvo paimtas ir šautuvo TOZ 34 R 12x70/12x70 Nr. N19163 vamzdis be laikiklio ir spynos. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo sprendimo 2 punktu atsakovas nusprendė ne paimti ginklus iš pareiškėjo, o juos saugoti Kelmės r. PK, kol šaunamieji ginklai bus realizuoti įstatymo nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą reikalavimą nedelsiant pranešti policijos įstaigai apie ginklo, šaudmenų, leidimo nešiotis ar leidimo laikyti ginklą vagystę ar praradimą. Anot pareiškėjo, ginklo dalis jis prarado 2009 m. lapkričio mėn., o kompetentinga policijos įstaiga apie tai sužinojo tik 2010 m. birželio 4 d. atlikdama pareiškėjui priklausančių ginklų patikrinimą, pasibaigus leidimo laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus galiojimo laikui. Taigi, ginklo dalių praradimo faktas paaiškėjo taip pat ne pareiškėjo iniciatyva.

Remdamasis Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nustatydamas ginčijamame sprendime aplinkybę, jog pareiškėjas neužtikrino tinkamo ginklo saugojimo, teisingai interpretavo faktus, nes akivaizdu, kad dėl pareiškėjo nerūpestingo ir neatsargaus elgesio buvo prarastos šaunamojo ginklo pagrindinės dalys, o pareiškėjas, naudodamas ginklo transportavimui, kaip jis pats nurodė, pelkėtoje vietovėje netinkamą ir nepatikimą dėklą, būdamas patyręs medžiotojas, turėjo pareigą numatyti, jog tai gresia viso ginklo ar jo dalių galimu praradimu dėl ekstremalių sąlygų.

Teismas vertino, kad ginčijamo sprendimo priėmimą taip pat sąlygojo ir surinkta medžiaga, kurioje priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 44), nes nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, yra nustatytas ne tik faktas, jog pareiškėjo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 255 straipsnyje, subjektyviųjų ir objektyviųjų sudėties požymių, tačiau taip pat konstatuota, kad S. V. B. pažeidė Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 32 straipsnio 3 punkto nuostatas, todėl, vadovaujantis Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra pagrindas spręsti klausimą dėl leidimo laikyti ir nešioti ginklus panaikinimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas nutarimas šios bylos nagrinėjimo metu nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, todėl jame nustatytos aplinkybės ir faktai turi prejudicinę reikšmę sprendžiant kitus su šiuo įvykiu susijusius klausimus. Išanalizavęs pareiškėjo teismui pateiktus skundus ir jo pasisakymus teismo posėdžio metu, pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės naujų aplinkybių nenurodo.

Pirmosios instancijos teismo kolegija konstatavo, kad pažeidimo padarymo metu galiojusio, taip pat šiuo metu galiojančio Kontrolės įstatymo redakcija nesuteikia įgaliotai institucijai, nustačius pažeidimo faktą, priimti kokį nors kitą sprendimą kaip panaikinti leidimą laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus, taip pat konstatavo, kad toks sprendimas negali būti laikomas per griežtas ar neatitinkantis Kontrolės įstatymo, nes pareiškėjas apie ginklo praradimo faktą ir jo aplinkybes neinformavo policijos įstaigos nedelsiant, kaip tai numato įstatymas, nors ne tik turėjo tokią pareigą, bet ir visas galimybes, o duomenys apie šaunamojo ginklo pagrindinių dalių praradimą paaiškėjo tik praėjus daugiau kaip 7 mėn. ir ne pareiškėjo iniciatyva, bet atliekant ginklų patikrinimą, sprendžiant dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus galiojimo pratęsimo.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas priėjo išvados, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra atmestini kaip nepagrįsti, be to, pareiškėjas neturi teisės į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėjas S. V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 140-144) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde be tų pačių argumentų, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui, apeliantas pateikia šiuos naujus argumentus:

Teismas, priimdamas sprendimą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nenurodė kokias konkrečias teisės normas pažeidė pareiškėjas, kuriose būtų įtvirtintos ginklo saugojimo, nešiojimo ar naudojimo sąlygos ir tvarka. Teismas įvardijo tik vieną konkretų pažeidimą, kurį apeliantas pripažįsta, – t. y. nepranešimą apie ginklo dalies praradimo faktą policijos įstaigai. Tačiau, apelianto teigimu, tai yra ne tas pažeidimas, dėl kurio padarymo jam buvo panaikintas leidimas laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus. Be to, tokios pareigos (nedelsiant pranešti policijos ištaigai apie ginklo dalies praradimo faktą) esmė yra ta, kad prarastas ginklas nepatektų į kito žmogaus rankas ir dėl to nebūtų neteisėtai panaudotas. Žinodamas, kad jo ginklo dalys nepakliuvo į kito žmogaus rankas, apeliantas mano, kad jo padarytas minėtas pažeidimas (nepranešimas policijos įstaigai apie ginklo dalies praradimo faktą) nėra toks sunkus, kad dėl jo būtų atimamas leidimas laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.Teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad leidimas laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus panaikintas remiantis blanketinėmis, nukreipiančiomis į kitus teisės aktus normomis (t. y. Kontrolės įstatymo 2 str. 2 d., 32 str. 3 d.), kurių, apelianto nuomone, neįmanoma pažeisti. Be to, apeliantas pažymi, kad Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklės tokio pažeidimo kaip ginklo praradimas nenumato.Teismas nesilaikė pareigos objektyviai ir visapusiškai ištirti visus įrodymus. Teismas nesirėmė liudytojų parodymais vien dėl to, kad jie nematė šautuvo dalių paskandinimo fakto, nors šie liudytojai matė pareiškėją ką tik išlipusį iš vandens ir visą sušlapusį, taip pat ne kartą padėjo jam įvykio vietoje ieškoti prarastų šautuvo dalių, be to, teismas pripažino jo paaiškinimus nenuosekliais, nors šiuos paaiškinimus patvirtino liudytojai.Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 196 straipsnio 3 dalimi, apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pažeidimo padarymo metu galiojusio Kontrolės įstatymo redakcija nesuteikė įgaliojimų institucijai, nustačius pažeidimo faktą, priimti kokį nors kitą sprendimą kaip panaikinti leidimą laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus. Kartu pažymi, kad pagal minėtą ATPK 196 straipsnio 3 dalį jis taip pat negalėjo būti baudžiamas.Apelianto nuomone, skundžiamas teismo sprendimas priimtas nesivadovaujant teisingumo ir protingumo principais. Pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje netaikomos tokios griežtos priemonės dėl ginklo dalies praradimo ekstremaliomis sąlygomis nesant praradėjo kaltės. Pasitaikius tokiems incidentams, skiriami tik įspėjimai ir įpareigojama išklausyti papildomą instruktažą dėl elgesio su ginklu, bet pareigūnai niekada nėra atleidžiami iš darbo.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 153) atkreipia dėmesį į tai, kad ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kaip, atsižvelgus į šautuvo technines charakteristikas, įmanoma pamesti vamzdžio medines dalis, kurios tvirtinamos prie vamzdžio varžtais ir surenkant ar ardant šautuvą nenuimamos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150-151) su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas S. V. B. kreipėsi į administracinį teismą skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato 2010 m. liepos 21 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas Nr. 0026 laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimą, kuriuo paliktas galioti Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendimas, bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui iš jo paimtus šaunamuosius ginklus ir išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus.

Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus.

Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendime (b. l. 32-33, 72-73), kuris buvo paliktas galioti Policijos generalinio komisaro pavaduotojo 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu patvirtinus 2010 m. rugsėjo 17 d. teikimą Nr. 5-IL-647 „Dėl S. V. B. skundo“ (b. l. 39-40, 69-70), nurodoma, kad sprendimas panaikinti S. V. B. išduotą leidimą Nr. 0026 laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2 straipsnio 2 dalimi, 14 dalimi, 32 straipsnio 3 dalimi. Taigi, ginčijamo sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra apibrėžtas nurodytose Kontrolės įstatymo normose. Todėl siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjui teisėtai panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, visų pirma reikia įvertinti, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė aukščiau nurodytas Kontrolės įstatymo nuostatas.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 13-467; 2010, Nr. 142-7261; ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 įsigaliojimo), kurio paskirtis, be kita ko, įtvirtinti ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas, 32 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta ginklų ir šaudmenų savininkų bei naudotojų bendro pobūdžio pareiga užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą. Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (ginčui aktuali 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 5-V-850 redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 6 d.), 90 punkte yra numatyta, kad ginklo savininkas, naudotojas ginklą laiko, saugo, nešiojasi, gabena ir naudoja Įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje numatytai pareiga yra įtvirtinta Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 511 redakcija), 61 punkte, kuris nustato, jog medžiotojas asmeniškai atsako, kad medžiokliniai ginklai ir šaudmenys būtų tinkamai saugomi buityje, kelionės ir medžioklės metu.

Kontrolės įstatymo nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad šiuo įstatymu saugojimas yra traktuojamas kaip pakankamai savarankiška ginklų ir šaudmenų apyvartos dalis. Be saugojimo veiksmų ginklų ir šaudmenų apyvartą taip pat sudaro ginklų ar šaudmenų gamyba, taisymas, pardavimas, perdavimas, įgijimas, dovanojimas, laikymas, gabenimas, nešiojimas, naudojimas, paėmimas, realizavimas, sunaikinimas, eksportas (išvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos), importas (įvežimas į Lietuvos Respublikos teritoriją), taip pat kiti šio Įstatymo reglamentuojami veiksmai (Kontrolės įstatymo 2 str. 28 d.). Lingvistiniu metodu aiškinantis žodžio „saugoti“ reikšmę, pažymėtina, kad pirmoji (ir pagrindinė) šio žodžio reikšmė yra „ginti nuo pavojų, nykimo, prižiūrėti, sergėti“ (žr.: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993 m., interneto tinklalapių http://www.zodynas.lt, http://www.balsas.lt duomenys). Tai leidžia daryti išvadą, jog aukščiau nurodyta Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą kyla iš įpareigojimo asmeniui pasirinkti tokį elgesio būdą, kad jo turimi ginklai (šaudmenys) būtų apginti nuo bet kokio sugadinimo ar praradimo.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde pirmos instancijos teismui nepagrįstai teigė, jog ginklų ir šaudmenų saugojimas yra neatsiejamas nuo jų laikymo tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje. Kolegija pažymi, kad laikantis tokios nuomonės, būtų reikėję pripažinti, jog, pavyzdžiui, nešdamas, gabendamas ginklus (šaudmenis) arba atlikdamas kitus jų apyvartos veiksmus, išskyrus ginklų (šaudmenų) laikymą tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje, ginklų (šaudmenų) savininkas (naudotojas) neturėtų prievolės užtikrinti jų saugojimo, tokiu būdu nurodytu laikotarpiu niekas nebūtų atsakingas už ginklų (šaudmenų) saugumą. Tokia nuomonė, kolegijos vertinimu, yra akivaizdžiai nelogiška ir neprotinga.

Ginčui aktualios Kontrolės įstatymo redakcijos 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo taikymo prasme šaunamaisiais ginklais laikytinos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Pagal to paties straipsnio 14 dalį pagrindinės šaunamojo ginklo dalys yra vamzdis, būgnelis, spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas, pistoleto (revolverio) rėmas ir jų pusgaminiai, taip pat į šaunamojo ginklo vamzdį įdedamas įdėklas (mažesnio kalibro vamzdis). 2010 m. birželio 4 d. Ginklo (-ų) ir šaudmenų paėmimo akte Nr. 100 užfiksuota, kad, Kelmės r. PK patikrinus pareiškėjo šaunamuosius ginklus, buvo nustatyta, jog nėra ginklo TOZ-34R, kalibras 12x70/12x70, Nr. N 19163 spynos, tik vamzdžiai be lovelio (Medžiotojo asmens bylos Nr. 0026 l. 136). Tokiu būdu bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė patikrinimui šaunamąjį ginklą be visų pagrindinių šaunamojo ginklo dalių – t. y. be spynos (užrakto) ir spynos (užrakto) rėmo.

Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkto yra besąlygiškai nustatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, fiziniam asmeniui dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praradus savo ginklą. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 84.5 punkte. Paminėta nuostata reiškia, kad sąlygos leidimo panaikinimui yra ginklo praradimo faktas, sąlygotas ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo.

Nagrinėjamo ginčo atveju nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pagrindinės lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo TOZ-34R Nr. N 19163 dalys – buožė su spyna ir lovelis – būtų iš pareiškėjo pavogtos arba jis jų neteko dėl kito (-ų) asmens (-ų) neteisėtų veiksmų. Priešingai, pareiškėjas savo paaiškinimuose atsakovui ir pirmosios instancijos teismui (b. l. 101-104, Medžiotojo asmens bylos Nr. 0026 l. 137) pripažino, kad jis minėtas šaunamojo ginklo dalis prarado, įkritęs į vandenį. Įvertinusi aukščiau nurodytą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kolegija pažymi, kad Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui neturi esminės reikšmės, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas prarado savo ginklo pagrindines dalis. Nors sutinkanti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų (pareiškėjo paaiškinimų, liudytojų parodymų) vertinimu, kolegija vis dėlto pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme svarbus tik pats faktas, jog pareiškėjas prarado šaunamąjį ginklą (jo pagrindines dalis).

Be nurodytų paties pareiškėjo paaiškinimų, objektyviai ginklo TOZ-34R Nr. N 19163 pagrindinių dalių (buožės su spyna ir lovelio) praradimo faktą patvirtina taip pat tai, kad šios dalys, kaip minėta, nebuvo pateiktos Kelmės r. PK patikrinimui, ir šis faktas yra užfiksuotas 2010 m. birželio 4 d. Ginklo (-ų) ir šaudmenų paėmimo akte Nr. 100 (Medžiotojo asmens bylos Nr. 0026 l. 136). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ilgai delsė pranešti policijos įstaigai apie ginklo dalių praradimą ir tuo pažeidė Kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus.

Ginčijamame Kelmės r. PK 2010 m. liepos 21 d. sprendime (b. l. 32-33, 72-73) nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies (su nuoroda į to paties įstatymo 2 straipsnio 2, 14 dalis) nuostatas, pagal kurias ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant neginčijamai nustatytam ginklo (jo pagrindinių dalių) praradimo faktui, nuorodos į Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalį pakanka konstatuoti, kad ginklų savininkas (naudotojas) pažeidė bendro pobūdžio pareigą užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą, tuo labiau, kad tokia pareiga logiškai kyla iš pačių ginklų, kaip ypatingos reikšmės daiktų, kurių apyvarta ribojama visuomenės ir valstybės saugumo, žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugos poreikių (Kontrolės įstatymo 1 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 str. 3 d., 4.51 str.), specialaus teisinio statuso ir teisės aktuose keliamų padidintų reikalavimų ginklų bei šaudmenų savininkams ir naudotojams (žr., pavyzdžiui, Kontrolės įstatymo 17, 18, 30, 31 str.).

Pareiškėjas savo 2010 m. birželio 7 d. rašytiniame paaiškinime Kelmės r. PK (Medžiotojo asmens bylos Nr. 0026 l. 137) ir 2011 m. vasario 10 d. teismo posėdžio metu duotame paaiškinime (b. l. 101-104) pripažino, kad dėklas, į kurį jis buvo įsidėjęs ginklą, buvo savadarbis, užsegamas viena sagtimi, ginklas buvo išardytas, tačiau ant jo nebuvo diržo, kuris jungia vamzdį su buože. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad naudodamas pelkėtoje vietovėje netinkamą ir nepatikimą dėklą, pareiškėjas, būdamas patyręs medžiotojas, elgėsi nerūpestingai bei neatsargiai, nenumatė, jog toks elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes – viso ginklo ar jo dalių galimą praradimą, nors galėjo ir turėjo tai numatyti. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo parodymai apie ginklo dalių praradimą nenuoseklūs, ne kartą buvo keičiami, o tai patvirtina asmens, kuris turėjo pareigą užtikrinti tinkamą ginklų saugojimą, neatsakingumą.

Tokiu būdu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyta sąlygų visuma, sudaranti pagrindą taikyti Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktą, – t. y. nustatyta, kad pareiškėjas neužtikrino pagrindinių šaunamojo ginklo dalių, kurios Kontrolės įstatymo nuostatų taikymo prasme prilyginamos šaunamajam ginklui, saugojimo ir jas prarado. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neįvykdė pareigos užtikrinti tinkamą ginklo saugojimą, dėl to buvo prarastos pagrindinės ginklo dalys ir atsirado pagrindas Kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta tvarka panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus.

Kolegija pažymi, kad yra atmestinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, jog jis yra nubaustas už blanketinių normų pažeidimą, kadangi Kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje yra suformuluotas visiškai konkretus įpareigojimas ginklų ir šaudmenų savininkams bei naudotojams užtikrinti jų turimų ginklų ir šaudmenų saugojimą, o Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 ir 14 dalių nuostatos šiuo atveju tik papildo pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo dispozicijos sąlygas, nustatant, jog minėtas įpareigojimas (dėl saugojimo) taikytinas ne tik viso ginklo, bet ir jo pagrindinių dalių atžvilgiu.

Taip pat yra atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad atsakovas, nustatęs pažeidimo faktą, turėjo pasirinkimą, ar panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus ar patraukti jį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 196 straipsnio 3 dalį. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad leidimo laikyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus panaikinimas yra Kontrolės įstatymo ir Taisyklių numatyta administracinė procedūra, tuo tarpu administracinė atsakomybė yra ATPK nustatyta teisinės atsakomybės rūšis, turinti savarankiškus taikymo tikslus ir pagrindus, įgyvendinama pagal specialias proceso teisės normas ir pan. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo administracinės atsakomybės klausimas, panašiai kaip ir jo skunde pirmos instancijos teismui pateikti argumentai dėl nesutikimo su atsakovo atliekama ginklų realizavimo procedūra, nepatenka į šios bylos ginčo nagrinėjimo ribas, kurios buvo aiškiai apibrėžtos aukščiau ir yra susijusios su pareiškėjui išduoto leidimo panaikinimo klausimu.

Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas nesivadovaujant teisingumo ir protingumo principais, kadangi nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje netaikomos tokios griežtos priemonės dėl ginklo dalies praradimo ekstremaliomis sąlygomis nesant praradėjo kaltės. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad apelianto nurodytų sistemų pareigūnai kartu su kitais Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nurodytų įstaigų pareigūnais šio įstatymo taikymo prasme laikytini specialaus statuso subjektais, kuriems yra nustatyti ypatingi, specialūs reikalavimai, susiję su ginklų ir šaudmenų apyvarta (pavyzdžiui, Kontrolės įstatymo 12 str. 1 d., 13 str. 1 d., 17 str. 3 d., 24 str. 4 d. 1 d., 33 str. 5, 6 d., 34 str. 10 d., 45 str. 3 d., kt.). Šie reikalavimai eiliniams piliečiams – ginklų ir šaudmenų savininkams ir naudotojams – nėra taikomi.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, o trečiasis suinteresuotas asmuo teisėtai ir pagrįstai šį sprendimą paliko galioti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė teisės aktų normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-88 straipsnių nuostatas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, taip pat naikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, paliekant Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo S. V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.