Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-08 · Administracinė byla Nr. I-7350-811/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-08
Bylos Nr.
I-7350-811/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Violeta Petkevičienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Mildos Vainienės, dalyvaujant atsakovės atstovėms Julijai Dainytei ir Laimutei Silickienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015-01-02 įsakymą Nr. PS-3 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą A. S.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui generalinis prokuroras nusprendė neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, kadangi jis iš tarnybos prokuratūroje atleistas įsiteisėjus apkaltinamajam Vilniaus apygardos teismo 2009-09-23 nuosprendžiui, kuriuo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį su teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimu ketveriems metams (baudžiamoji byla Nr. 1-50/2009), už tyčinio nusikaltimo padarymą; 2) įpareigoti atsakovę tenkinti pareiškėjo 2015-01-02 prašymą ir skirti jam pareigūno valstybinę pensiją, pensijos mokėjimą skaičiuojant nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos (b. l. 1–3).

Pareiškėjas nesutinka su Įsakymu ir teigia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, skunde, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau –ir Konstitucinis Teismas), paaiškino, kad jis prokuratūros sistemoje ištarnavo 14 metų 3 mėnesius ir 9 dienas. Kadangi pareiškėjo darbo laikas Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) buvo įskaitytas į prokuroro stažą, tai pareiškėjo prokuroro stažas yra 20 metų 4 mėnesiai ir 10 dienų. Po atleidimo Įsakymu praėjo daugiau nei 3 metai. Pareiškėjo nuomone, remiantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi, jis turi teisę gauti pareigūno ir karių valstybinę pensiją, kadangi pareigūnams dėl pačių kaltės pašalintiems iš prokuratūros sistemos valstybinė pensija skiriama, kai jie ištarnavę 20 ar daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos yra praėję treji metai. Be to, pareiškėjas skundą grindė Konstitucinio Teismo 2003-07-04 nutarimu, kuriame teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai ir 52 straipsniui. Be to, šiame nutarime konstatavo, kad minėto įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis.

Pareiškėjas skunde akcentavo, kad teismai turi vadovautis Konstitucinio Teismo nutarimais. Teismas teisės spragas ad hoc gali užpildyti nagrinėdamas bylą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant dėl prastos pastarojo sveikatos (b. l. 110).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra teismui pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–21).

Atsakovė, pagrįsdama savo poziciją, paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2008-12-24 nutarime yra nurodęs, kad vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi asmuo, kuris ištarnavęs 20 ar daugiau metų ir pašalintas iš tarnybos dėl paties kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesukakęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžiaus), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja tada, kai sulaukia įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžiaus).

Atsakovė, remdamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, teigė, įstatymo leidėjo valia asmeniui teisę į pensiją suvaržyti, kai asmuo nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo 2009-09-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-50/2009 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimu ketveriems metams. Pareiškėjo nusikalstami veiksmai baudžiamuoju įstatymu (BK 11, 55 straipsnis) priskiriami prie apysunkių tyčinių nusikaltimų, t. y. pareiškėjas nuteistas už tyčinį nusikaltimą.

Akcentavo, kad nepagrįstai pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2003-07-04 nutarimu, kadangi šiuo atveju pareiškėjui pensija neskiriama vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, o ne nutraukiamas jos mokėjimas. Generalinės prokuratūros nuomone, Prokuratūros įstatymo, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų atsakovė nepažeidė, neteisėtų ir kaltų veiksmų, neskirdama pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, neatliko.

Taip pat atsakovė dėl pareiškėjo baudimo du kartus už tą patį nusikaltimą, remdamasi Konstitucinio Teismo 2011-11-17 nutarimu, nurodė, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi – teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Tokią galimybę numato ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Generalinės prokuratūros nuomone, skundžiamas Įsakymas priimtas remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi atsižvelgiant į pareiškėjo nusikalstamais veiksmais padarytą didelę žalą Lietuvos Respublikos prokuratūros reputacijai, negali būti traktuojami kaip baudimas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovės teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė ją pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, kadangi ginčas keliamas dėl pensijos skyrimo, o ne dėl jos mokėjimo (b. l. 99–100). Be to, nurodė, kad pareiškėjas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka nesikreipė. Pabrėžė, kad Generalinės prokuratūros prerogatyva skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos negali pasisakyti dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis rašytiniais byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1976-08-01 buvo priimtas į darbą į Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir Lietuvos TSR) VRM, kur tarnavo be pertraukos tardytoju iki 1982-09-02 (6 metus 1 mėnesį 1 dieną; b. l. 14). Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 1994-04-05 įsakymu Nr. 193-K pareiškėjas buvo priimtas dirbti Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru nuo 1994-04-06 iki 1994-08-31. Šiuo įsakymu pareiškėjo dirbtas laikas Vidaus reikalų ministerijos žinyboje pareigūnu nuo 1976-08-01 iki 1982-09-02 imtinai prilygintas darbo stažui prokuratūroje (b. l. 11). Generalinio prokuroro 1994-09-02 įsakymu Nr. 429-k pareiškėjas buvo perkeltas dirbti prokuroru į Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūrą (b. l. 12). Generalinio prokuroro 2008-08-06 įsakymu Nr. P-613 pareiškėjas nušalintas nuo pareigų 2008-08-06 iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje (b. l. 82). Generalinėje prokuratūroje 2008-10-08 registruotas pareiškėjo 2008-10-07 prašymas atleisti iš darbo nuo 2008-10-07 savo noru (b. l. 84). Generalinio prokuroro 2009-10-27 įsakymu Nr. P-446 pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos prokuratūroje pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui. Šiame įsakyme nustatyta, kad atleidimo diena laikoma 2008-08-05 (paskutinė tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena; b. l. 13). Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2009-09-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-50/2009 buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 str. 2 d. teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimu ketveriems metams (b. l. 67–90).

Pareiškėjas 2015-01-02 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, prašydamas paskirti valstybinę pensiją (b. l. 4–5).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 51 straipsniu, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdamas į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisijos 2015-01-14 posėdžio protokolą Nr. 17.9-178, A. S. 2015-01-02 prašymą, nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, kadangi jis iš tarnybos prokuratūroje atleistas įsiteisėjus apkaltinamajam Vilniaus apygardos teismo 2009-09-23 nuosprendžiui, kuriuo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį su teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimu ketveriems metams (baudžiamoji byla Nr. 1-50/2009) už tyčinio nusikaltimo padarymą (b. l. 6).

Pareiškėjas su Įsakymu nesutinka ir teigia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui neskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai prokuratūros pareigūnai (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą skiriamos šios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos: 1) už tarnybą; 2) netekto darbingumo; 3) našlių ir našlaičių (4 straipsnis). Buvusiems prokurorams pensijas skiria Generalinė prokuratūra, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (12 straipsnio 1 dalis).

Pagal Prokuratūros įstatymo 51 straipsnį prokurorai turi teisę Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei valstybinę socialinio draudimo pensiją.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui.

Atsakovė sprendimą neskirti pareiškėjui valstybinės pensijos grindė tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis.

Nagrinėjamu atveju yra priimtas įsiteisėjęs (remiantis informacinės teismų sistemos Liteko sistemos duomenimis, įsiteisėjo 2009-10-14) Vilniaus apygardos teismo 2009-09-23 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-50/2009, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje 4 metams. Nuosprendyje konstatuota, kad pilnai pasitvirtino, jog kaltinamasis A. S., dirbdamas Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūroje prokuroru, t. y. būdamas valstybės tarnautoju, kuriam Šalčininkų rajono apylinkės vyriausioji prokurorė J. Pavlovskaja 2008-06-26 buvo pavedusi patikrinti ir priimti sprendimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 97-1-00116-07, už neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus, pareikalavo jam perduoti 15 000 Lt kyšį, kurį vėliau priėmė. Minėti A. S. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 225 str. 2 d., nes pastarasis reikalavo kyšio ir jį priėmė už neteisėtą veikimą. Pareiškėjo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis). Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šiai bylai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimis), todėl minėtoje byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, iš naujo neįrodinėtinos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis).

Konstitucinis Teismas 2008-12-24 nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia nuostata atitinkamai įtvirtinta Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, t. y. nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Be to, Konstitucinis Teismas 2008-12-24 nutarime pažymėjo, kad pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Nagrinėjamu atveju atsakovei Vilniaus apygardos prokuratūra 2009-10-21 raštu pranešė ir atsiuntė nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje (b. l. 86). Taigi, atsakovė, vertindama pareiškėjo 2015-01-02 prašymą dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, turėjo įvertinti ir Konstitucinio Teismo nustatytus imperatyvus, t. y. prokuroras tarnybą turi atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Teismo vertinimu, atsakovė turėjo teisinį pagrindą taikyti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ir atsisakyti skirti pensiją. Pareiškėjo veiksmai paduodant 2015-01-02 prašymą skirti jam valstybinę pensiją, esant įsiteisėjusiam apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, negali būti laikomi sąžiningais, nes tokiais veiksmais jis aiškiai siekė išvengti įstatymo taikymo jo atžvilgiu. Nors ir pareiškėjas prašymą išmokėti valstybinę pensiją grindė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, tačiau, esant nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs tyčinį apysunkį nusikaltimą, jam taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis. Minėta norma nesiejama su jokiu terminu, o siejama su nuteisimo už tyčinį nusikaltimą faktu. Nagrinėjamu atveju aktualus ir Konstitucinio Teismo 2011-11-17 nutarime pateiktas aiškinimas, kad teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi, sąvokos „teistas” ir „turintis teistumą” iš esmės skiriasi – teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta ir įvertinus tai, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu, atsakovė teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį neskyrė jam karių valstybinės pensijos už tarnybą.

Be to, Konstitucinis Teismas 2003-07-04 nutarimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų“, aiškindamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nustatė, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad asmuo, kuriam jau paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją – paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimą, kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis draudžianti bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo 2004-05-18 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. IX-2239 (Žin., 1994, Nr. 99-1958; 2000, Nr. 41-1167, Nr. 64-1923) 1 straipsniu, 13 straipsnio 3 dalis buvo pakeista, t. y. 13 straipsnio 3 dalyje išbraukti žodžius „o paskirtoji pensija nemokama“ ir šią dalį išdėstė taip: „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.“

Taigi, minėtame Konstitucinio Teismo 2003-07-04 nutarime buvo vertinama situacija, kad asmeniui paskirtos pensijos mokėjimas yra nutraukiamas, o ne tuomet, kai jam pensija apskritai nebuvo skirta. Teismas sutinka su atsakovės pateiktu vertinimu ir pareiškėjo teiginius dėl dvigubo nubaudimo vertina kaip nepagrįstus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada kad ginčijamas Lietuvos Generalinio prokuroro Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas. Netenkinus pareiškėjo pirmojo reikalavimo, negali būti tenkinamas išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę tenkinti pareiškėjo 2015-01-02 prašymą ir skirti jam pareigūno valstybinę pensiją, pensijos mokėjimą skaičiuojant nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta PetkevičienėMilda VainienėDonatas Vansevičius