- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-24
- Bylos Nr.
- A-146-51-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjai A. M., atsakovo atstovei Irminai Junevičiūtei ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Daliai Cirtautienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 2-4) prašė Vilniaus apygardos administracinį teismą: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2008 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3374 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus 2-asis pensijų skyrius) 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 3-29030; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus 2-ąjį pensijų skyrių perskaičiuoti ir išmokėti jai neišmokėtą invalidumo pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 1163,84 Lt.
Pareiškėja skunde ir paaiškinimuose (II t., b. l. 32-34) nurodė, kad nuo 1991 m. yra pensininkė. 1991 m. sausio 23 d. jai buvo paskirta 132 rublių 2 grupės invalidumo pensija. 1992 m. liepos 9 d. ji buvo priimta į Lietuvos kariuomenės lauko brigadą žvalgybos kuopos skyrininkės pareigoms. 1994 m. gegužės 2 d. toje pačioje brigadoje buvo paskirta finansų ir apskaitos skyriaus buhalterinės apskaitos poskyrio vyresniąja buhaltere. 1998 m. balandžio 14 d. buvo išleista į atsargą ir palikta dirbti toje pačioje brigadoje laisvai samdomose pareigose maitinimo skyriaus pagalbine darbininke, o 2000 m. kovo 7 d. buvo atleista iš darbo.
Pareiškėja paaiškino, kad iki 1993 m. birželio mėn. atsakovas jai mokėjo visą 132 rublių invalidumo pensiją, tačiau vėliau, vadovaudamasis TSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais TSRS MT 1972-08-30 nutarimu Nr. 590, mokėjo tik dalį paskirtos pensijos. Todėl nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. iš viso jai neišmokėta 1163,84 Lt pensijos. 2008 m. balandžio 11 d. ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus 2-ajį pensijų skyrių su prašymu išmokėti jai anksčiau nurodytu laikotarpiu neišmokėtą invalidumo pensijos dalį, tačiau skundžiamais VSDFV Vilniaus 2-ojo pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimais nepagrįstai buvo atsisakyta patenkinti jos prašymą. Paaiškino, kad apie pensijos sumažinimą sužinojo 1993 m. birželį, tačiau šio sumažinimo anksčiau neginčijo.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 47-50) paaiškino, kad nuo 1991 m. sausio 23 d. pareiškėjai buvo paskirta 132 rublių 2 grupės invalidumo pensija. Pareiškime pensijai skirti pareiškėja pasirašytinai įsipareigojo pranešti socialinio aprūpinimo skyriui apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui – įsidarbinimą, nustojus dirbti, pasikeitus šeimos sudėčiai ir gyvenamajai vietai. Pareiškėjai nuo 1991 m. sausio 23 d. buvo mokama viso dydžio paskirta invalidumo pensija, kadangi pagal darbo knygelės duomenis pensijos skyrimo metu ji nedirbo. Pareiškėja, pažeisdama rašytinį įsipareigojimą, apie įsidarbinimą buhaltere - revizore nuo 1993 m. kovo 1 d. VSDFV Vilniaus 2-ojo pensijų skyriaus neinformavo. Minėtą faktą VSDFV Vilniaus 2-asis pensijų skyrius sužinojo tik 1993 m. gegužės 31 d., gavęs KAM Lauko kariuomenės I-oji moto - desantinės brigados „Geležinis vilkas“ 1993 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 387.
Vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 201 „Dėl pensijų mokėjimo kintant kainų indeksui“ nustatyta tvarka, pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, nuo 1993 m. birželio mėnesio, pensija buvo apskaičiuota pagal šiame nutarime nustatytą formulę. Minėtu nutarimu socialinio aprūpinimo skyriai nebuvo įpareigoti informuoti dirbančius pensininkus apie apskaičiuotą pensiją. Tuo metu dirbantiems pensininkams pensijas pagal gaunamo uždarbio dydį paprastai apskaičiuodavo darbdaviai, todėl socialinio aprūpinimo skyriai duomenų apie dirbantiems pensininkams darbovietėse išmokamos pensijos dydį neturėjo. Pensijas dirbantiems pensininkams pagal šiuose teisės aktuose nustatytą formulę kas mėnesį apskaičiuodavo ir iš valstybinio socialinio draudimo lėšų mokėdavo darbdaviai. Tačiau, KAM Lauko kariuomenės I-oji moto - desantinė brigada „Geležinis vilkas“, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėja, finansavimo socialiniam draudimui negaudavo, todėl VSDFV Vilniaus 2-ajam pensijų skyriui kas mėnesį teikdavo pažymas apie pareiškėjai priskaičiuotą atlyginimą, kuris, remdamasis pirmiau nurodytos Tvarkos nuostatomis, pagal nustatytą formulę apskaičiuodavo ir mokėdavo pensiją pareiškėjai.
Paaiškino, kad apie sumažėjusį invalidumo pensijos dydį pareiškėja sužinojo 1993 m. birželio mėnesį, kai jai buvo išmokėta sumažinta pensija, t. y. beveik prieš 15 metų. Pareiškėja pensijos sumažinimo neginčijo, todėl yra praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo VSDF valdybai terminą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 ir 33 straipsniuose nustatytus apskundimo administraciniam teismui terminus.
Dėl negautos invalidumo pensijos dalies už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 1163,84 Lt išmokėjimo (o ne dėl mokėtos pensijos dydžio) pareiškėja į VSDFV Vilniaus 2-ąjį pensijų skyrių kreipėsi tik 2008 m. balandžio 14 d., o į VSDF valdybą - tik 2008 m. gegužės 12 d. Šių pareiškėjos prašymų pateikimas susijęs su įsigaliojusiais Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas) ir Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 114 patvirtintu Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Tačiau pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijos dalį turi asmenys, kurie 1995 m. sausio 1 d. – 2002 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu gavo senatvės ar invalidumo pensiją, paskirtą turint būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti, ir visą laiką ar atskirais laikotarpiais turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių jiems buvo mokama ne visa paskirta senatvės ar invalidumo pensija. Šis Įstatymas nenumato iki 1995 m. sausio 1 d. negautos senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus įpareigoti VSDFV Vilniaus 2-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai invalidumo pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Dėl negautos invalidumo pensijos dalies išmokėjimo už šį laikotarpį į VSDFV Vilniaus 2-ąjį pensijų skyrių pareiškėja kreipėsi po Įstatymo ir Aprašo įsigaliojimo. Skundžiamais ir prašomais panaikinti VSDFV Vilniaus 2-ojo pensijų skyriaus ir VSDF valdybos sprendimais pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jai nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. buvo mokama visa paskirta invalidumo, o nuo 2000 m. gegužės 1 d. – visa senatvės pensija, todėl Įstatymas jai netaikomas, o išmokėti pensijos dalį už ankstesnį laikotarpį, nei nustatyta Įstatyme, nėra teisinio pagrindo. Invalidumo pensija pareiškėjai nuo 1993 m. birželio 1 d. buvo apskaičiuota pagal formulę, vadovaujantis tuo metu galiojusiais norminiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo taikyti Pensijų įstatymo 44 straipsnio nuostatą. Įstatymo, nustatančio iki 1995 m. sausio 1 d. negautos pensijos dalies dirbusiems senatvės ir invalidumo pensijų gavėjams išmokėjimo, nėra.
Pažymėjo, kad pareiškėja yra praleidusi ne tik Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą padarytos žalos atlyginimui, bet ir šio straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, todėl byla dėl įpareigojimo išmokėti 1163,84 Lt invalidumo pensijos dalį nutrauktina.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, remdamasis analogiškais argumentais, kuriuos nurodė atsakovas (II t. b. l. 43-46).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu (II t., b. l. 66-69) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 1991 m. sausio 22 d. buvo suteikta antra invalidumo grupė dėl bendro susirgimo iki 1992 m. sausio 22 d. (I t., b. l. 10), o nuo 1992 m. sausio 21 d. antros grupės invalidumas jai suteiktas neterminuotai (I. t., b. l. 9). Nuo 1991 m. sausio 23 d., vadovaujantis TSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymu ir Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590, pareiškėjai buvo paskirta 2 grupės valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensija (132 rubliai) (I t., b. l. 85-88). Pareiškime pensijai skirti pareiškėja pasirašytinai įsipareigojo socialinio aprūpinimo skyriui pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui – įsidarbinimą, nustojus dirbti, pasikeitus šeimos sudėčiai ir gyvenamajai vietai.
Pareiškėja 1992 m. liepos 9 d. įsidarbino Lauko kariuomenės 1-ojoje motodesantinėje brigadoje ,,Geležinis vilkas“, kur dirbo iki 1998 m. balandžio 14 d., po to nuo 1998 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. kovo 7 d. ir gavo atitinkamą atlyginimą (I t., b. l. 5-8). KAM Lauko kariuomenės I-oji moto - desantinė brigada „Geležinis vilkas“ 1993 m. balandžio 26 d. informavo atsakovą apie pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį (I t., b. l. 129-147). Nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 201 „Dėl pensijų mokėjimo kintant kainų indeksui“, pareiškėjai buvo mokama sumažinta invalidumo pensija (I t., b. l. 26, 122).
Šalies argumentai
Pareiškėja 2008 m. balandžio 11 d. pateikė atsakovui prašymą dėl nesumokėtos pensijos už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dalies - 1163,84 Lt pervedimo į jos asmeninę sąskaitą (I t., b. l. 62). Atsakovas 2006 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 3-29030 pareiškėjos prašymą atmetė nurodydamas, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatyme (Žin. 2007, Nr. 120-4880) ir Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintame Valstybinio socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos apraše numatytas pensijos dalies grąžinimas už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. grūdžio 31 d. Kadangi nurodytu laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama visa invalidumo pensija, o nuo 2000 m. gegužės 1 d. visa paskirta senatvės pensija, atsakovas nustatė, kad tenkinti prašymą nėra pagrindo (I t., b. l. 12). Šį atsakovo sprendimą VSDF valdyba 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3374 paliko nepakeistą (I t., b. l. 16). 132 rublių 2 grupės invalidumo pensija nuo 1991 m. sausio 23 d. pareiškėjai buvo paskirta vadovaujantis TSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymu (TSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1956, Nr. 15) ir Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais TSRS Ministrų Tarybos 1972-08-03 nutarimu Nr. 590.
Pareiškėjai įsidarbinus, nuo 1993 m. birželio 1 d. jai buvo mokama ne visa paskirta pensija, vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 201 „Dėl pensijų mokėjimo kintant kainų indeksui“, o nuo 1993 m. balandžio 1 d. vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 243 patvirtinta Pensijų mokėjimo dirbantiems pensininkams tvarka (toliau – ir Tvarka). Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad nuo 1993 m. balandžio 1 d. dirbantiems pensininkams (gaunantiems pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat laikinojo nedarbingumo ir nėštumo bei gimdymo pašalpos) pensijos skaičiuojamos pagal formulę: DPt = NPt x [1,15 – 0,1 x (Dt : MMAt)], kur DPt – pensija, kuri mokama dirbančiam pensininkui t-ąjį mėnesį. Ji neturi būti didesnė už pensiją (be valstybės socialinės priemokos), kuri priklausytų t-ąjį mėnesį pensininkui, jeigu jis nedirbtų, tačiau negali būti mažesnė kaip 25 procentai t-ąjį mėnesį nedirbančio pensininko pensijos (be valstybės socialinės priemokos); NPt – pensija (be valstybės socialinės priemokos), kuri priklausytų pensininkui t-ąjį mėnesį, jeigu jis nedirbtų; Dt – t-ojo mėnesio darbo užmokestis bei jam prilygintos su darbo santykiais susijusios pajamos (įskaitomos visose darbovietėse gaunamos pajamos), nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat laikinojo nedarbingumo ir nėštumo bei gimdymo pašalpos; MMAt – minimali t-ojo mėnesio alga, patvirtinta atitinkamu Vyriausybės nutarimu. Tvarkos 2 punkte nurodyta, jog laikantis 1 punkte nustatytos tvarkos, pensijos apskaičiuojamos dirbantiems pensininkams, gaunantiems: valstybinio socialinio draudimo pensijas; pensijas, nustatytas tikrosios tarnybos kariams bei jų šeimoms; personalines pensijas; socialines invalidumo nuo vaikystės pensijas.
Teismas akcentavo, jog pareiškėja į atsakovą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. kreipėsi tik 2008 m., nors apie pensijos sumažinimą sužinojo 1993 m. birželio mėnesį, savo teisių gynimą inicijuodama praėjus beveik 15 metų.
Remdamasis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalimi teismas pažymėjo, jog VSDF valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą gali būti skundžiami VSDF valdybai. Remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi pažymėjo, kad VSDF valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pagal Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai sumažintą pensiją nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl institucijos veiksmuose nėra kaltės ir nėra pagrindo taikyti Pensijų įstatymo 44 straipsnio nuostatą.
Teismas pažymėjo, jog Konstituciniam Teismui 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime pripažinus, kad Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad būtinąjį valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, mokama ne visa senatvės pensija, prieštaravo Konstitucijai, priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kuriame nustatyta, kad teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijos dalį turi asmenys, kurie 1995 m. sausio 1 d. – 2002 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu gavo senatvės ar invalidumo pensiją, paskirtą turint būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti, ir visą laiką ar atskirais laikotarpiais turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių jiems buvo mokama ne visa paskirta senatvės ar invalidumo pensija (Įstatymo 3 str. 1 d.). Pažymėjo, kad Įstatymas nenumato iki 1995 m. sausio 1 d. negautos senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo. Kadangi pareiškėjai nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. buvo mokama visa paskirta invalidumo, o nuo 2000 m. gegužės 1 d. – visa senatvės pensija, todėl atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė pareiškėjai, kad Įstatymas jai netaikomas, o išmokėti pensijos dalį už ankstesnį laikotarpį, nei nustatyta Įstatyme, nėra teisinio pagrindo.
Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo VSDF valdybai terminą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 ir 33 straipsniuose nustatytus apskundimo administraciniam teismui terminus. Todėl pasisakė, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti invalidumo pensijos dalį už 1993 m. birželio 1 d. - 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir panaikinti skundžiamus VSDF valdybos bei VSDFV Vilniaus 2- ojo pensijų skyriaus sprendimus.
III.
Pareiškėja A. M. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 74-75), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jos skundą patenkinti, netaikant jos atžvilgiu senaties terminų šioje byloje dėl jos sveikatos būklės.
Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo motyvu, kad, jos manymu, teismas turėtų atsižvelgti į jos sveikatos būklę (ji yra II grupės invalidė), amžių, sunkią materialinę padėtį ir netaikyti šioje byloje senaties terminų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 81-82) prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo analogiškus motyvus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 78-80) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Be jau anksčiau išdėstytų analogiškų argumentų pažymi, kad pareiškėja iš esmės pati sutinka su priimto sprendimo teisėtumu, tačiau teikdama skundą siekia gauti 1993 m. birželio 1 d. - 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu jai teisėtai ir pagrįstai neišmokėtą 1 163,84 Lt invalidumo pensijos dalį. Nesant argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus 2-ojo pensijų skyriaus 2008 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 3-29030 (b. l. 12), kuriuo A. M. atsisakyta grąžinti (išmokėti) pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3374 teritorinio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas), teisėtumo ir pagrįstumo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai nuo 1991 m. sausio 22 d. buvo suteikta II invalidumo grupė dėl bendro susirgimo iki 1992 m. sausio 22 d. (I t., b. l. 10), o nuo 1992 m. sausio 21 d. antros grupės invalidumas jai suteiktas be termino (I t., b. l. 9). Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensija, dėl kurios perskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėja kelia ginčą, A. M. paskirta 1991 m. sausio 23 d., vadovaujantis TSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu ir Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 (I t., b. l. 85-88). Vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 201 „Dėl pensijų mokėjimo kintant kainų indeksui“ nustatyta tvarka, pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei (ginčo laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Lauko kariuomenės 1-ojoje motodesantinėje brigadoje ,,Geležinis vilkas“), nuo 1993 m. birželio 1 d., pensija buvo apskaičiuota (sumažinta) pagal šiame Vyriausybės nutarime nustatytą formulę.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja apie nuo 1991 m. sausio 23 d. jai paskirtos pensijos sumažinimą sužinojo 1993 m. birželio mėnesį. Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 201 „Dėl pensijų mokėjimo kintant kainų indeksui“, pareiškėjai buvo mokama sumažinta invalidumo pensija.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. balandžio 11 d. kreipėsi su prašymu į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus 2-ąjį pensijų skyrių, prašydama išmokėti jai invalidumo pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., iš viso 1 163,84 Lt.
Byloje spręstinas klausimas dėl atsakovo VSDFV Vilniaus 2-ojo pensijų skyriaus 2008 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 3-29030 pagrįstumo ir teisėtumo, o būtent, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą ir įpareigoti atsakovą išmokėti invalidumo pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., iš viso 1 163,84 Lt.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei jų pagrindu teisingai nustatė, kad pareiškėjos argumentai, kuriais ji grindžia skundo reikalavimą, yra nepagrįsti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog esminės reikšmės, sprendžiant šį ginčą turi byloje nustatytos aplinkybės, jog (1) nagrinėjamu atveju yra suėjęs 3 metų senaties terminas apskųsti valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjai buvo mokama sumažinta invalidumo pensija, ir (2) nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir grąžinti (išmokėti) pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.
Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo, kuriuo pagrindu pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija, pareiškėja neskundė, o dėl negautos invalidumo pensijos dalies laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.išmokėjimo pareiškėja į atsakovą kreipėsi tik 2008 m. balandžio 14 d., patvirtina teismo išvadą, jog pareiškėja žymiai praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų senaties terminą apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjai buvo mokama sumažinta invalidumo pensija. Tuo tarpu Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu, nagrinėjamu atveju nėra aktuali dėl tos priežasties, kad atsakovo kaltė nagrinėjamu atveju nėra nustatyta – atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai sumažintą pensiją laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas yra nepagrįstas ne tik dėl to, kad ji yra praleidusi apskundimo terminą, o ir iš esmės.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsniu, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d. buvo nustatyta, kad dirbantiems pensininkams, turintiems draudžiamųjų pajamų, išmokėtinos senatvės pensijos dydis priklauso nuo turėtų draudžiamųjų pajamų dydžio.
2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kaip matyti iš bylos, pareiškėja prašymą priteisti neišmokėtą invalidumo pensijos dalį iš esmės sieja su po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priimtu Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymu ir Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 114 patvirtintu Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašu. Tačiau šie teisės aktai numato neišmokėtos pensijos dalies grąžinimą už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kildinti atsakovo pareigą išmokėti pareiškėjai invalidumo pensijos dalį už laikotarpį nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. iš šių pirmiau minėtų aktų yra klaidinga, nes pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, šis Įstatymas nenumato iki 1995 m. sausio 1 d. negautos senatvės ir/ar invalidumo pensijų dalies išmokėjimo. Laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. pareiškėjai buvo mokama visa paskirta pensija, todėl nagrinėjamu atveju šio Įstatymo nuostatos pareiškėjos atveju nėra aktualios.
Pareiškėjos apeliaciniame skunde bei teismo posėdyje nurodytos aplinkybės dėl jos blogos sveikatos, sunkios materialinės padėties nėra pagrindas patenkinti apeliacinį skundą, kadangi įstatymai nenumato, kad šių aplinkybių pagrindu gali būti atnaujinamas praleistas įstatymų nustatytas terminas apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimus pensijų klausimais, taip pat nenustato, kad tokios aplinkybės sudaro išimtį iš įstatymų nustatytų taisyklių pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.