Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6 punktus laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-06-26, 2013-01-22 ir 2013-01-28 nuosprendžiais, subendrintos 2013-05-31 teismo nutartimi, ir paskirta P. V. galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, pirmuosius 5 (penkerius) metus paskiriant atlikti kalėjime, o likusią laisvės atėmimo bausmės dalį – pataisos namuose.

P. V., vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažintas pavojingu recidyvistu.

Civilinio ieškovo ir civilinių ieškovų atstovo R. U. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 11 d., laikotarpiu nuo 21 iki 23 val., savo namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčiodamasis ir kankindamas mušė bei kitaip smurtavo prieš savo šeimos narį – žmoną L. V. Mušdamas nukentėjusiajai sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas bei kitaip smurtaudamas rovė nukentėjusiosios plaukus, įkando į dešinį žastą, pargriovęs aukštielninką spaudė prie grindų, prieš nukentėjusiosios valią išžiodinęs į burną supylė didelį kiekį alkoholio, dėl to nukentėjusioji apsinuodijo etilo alkoholiu (kraujyje 5,12 ‰, o šlapime 4,00 ‰). Dėl apsinuodijimo alkoholiu nukentėjusiajai esant bejėgiškos būklės, užkišo jai išorinius kvėpavimo takus – nosies šnervės angą – karšta cigaretės nuorūka, apie ją nudegindamas odos plotą, į burną giliai kišo vyro lytinių organų – varpos – imitatorių ir cigaretės nuorūką. Suduodamas smūgius bei kitaip smurtaudamas P. V. nukentėjusiajai padarė kraujosruvas abiejų akių viršutiniuose vokuose, kairės veido pusės poodines - minkštųjų audinių kraujosruvas ant skruosto, žando ir apatinio žandikaulio kairės šakos, poodinę kraujosruvą pasmakrio kairėje pusėje, kaklo minkštųjų audinių kraujosruvas, abiejų lūpų vidinio paviršiaus muštines žaizdas ir kraujosruvas, galvos skliauto minkštųjų audinių kraujosruvas ant viršugalvio ir abiejų smilkininių raumenų, kraujosruvas burnoje, gerklaryklėje ir kaklo raumenyse, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos priekinio paviršiaus apatinės dalies dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas nugaros kairėje pusėje–ant mentės, juosmens, kryžkaulio ir uodegikaulio, poodines kraujosruvas dešinio žasto šoniniame ir vidiniame paviršiuje. P. V. tyčia užkišus nukentėjusiosios išorinius kvėpavimo takus ir giliai į gerklę įkišus vyro lytinių organų imitatorių, L. V. po ilgai trukusios hipoksijos-asfiksijos, ilgai dusdama, nuo mechaninės obturacinės asfikcijos aspiravus skrandžio turiniu, mirė. Tokiu būdu P. V. kankindamas nužudė bejėgiškos būklės savo žmoną L. V.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis P. V., prašydamas jį išteisinti, apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, nes jis smurto prieš L. V. nenaudojo. Tačiau nuteistojo gynybos versija, kuria visiškai neigiami teismo nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kuriais nuosprendžio aprašomojoje dalyje apibūdintas L. V. tyčinis nužudymas, nėra nauja, ji ištirta ir paneigta byloje esančiais duomenimis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė išsamiai ištyręs ir išanalizavęs įrodymus, o nuteistojo įvykio versiją atmetė motyvuotai. Teismo išvada, kad P. V. nužudė bejėgiškos būklės savo šeimos narį – žmoną L. V. ją kankindamas, pagrįsta ne prielaidomis ar spėjimais, bet išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu ir byloje esančių įrodymų viseto vertinimu: logiškais, nuosekliais ir visumą sudarančiais nukentėjusiojo R. U., liudytojų J. V., apklausto pas ikiteisminio tyrimo teisėją, Z. Ž., I. L., A. L., R. P., V. K., A. M. parodymais, specialistų išvadomis, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, teismo medicinos ekspertų D. V. ir R. P. paaiškinimais teisme, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos, daiktų ir garso įrašo apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje) protokolais, teismų nuosprendžiais, kuriais P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už ankstesnius smurto veiksmus prieš L. V., ir pažyma apie P. V. nustatytą girtumą. Teismas tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6 punktus ir P. V. paskyrė tinkamą bausmę bei pagrįstai jį pripažino pavojingu recidyvistu. Matyti, kad apie nukentėjusios bejėgiškumo būklę teismas sprendė pagal konkrečias nukentėjusiosios būklę apibūdinančias aplinkybes. Šiuo atveju, kai sumanymas nužudyti kilo ne iš karto, o po to, kai nukentėjusioji tapo bejėgiškos būklės (apsinuodijo etilo alkoholiu) dėl P. V. panaudoto fizinio smurto ir kitokių veiksmų (prieš jos valią išžiodinęs burną supylė didelį kiekį alkoholio, dėl to nukentėjusioji apsinuodijo etilo alkoholiu, dėl ūmaus apsinuodijimo alkoholiu (kraujuje 5,12, šlapime 4,00 promilių etilo alkoholio) – padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas), užkišo nosies šnervės angą karšta cigarete, į burną giliai kišo vyro lytinių organų – varpos – imitatorių ir cigaretės nuorūką, nukentėjusioji ilgą laiką, kone pusę valandos duso, užspringdama skrandžio turiniu mirė, tinkamai kvalifikuota, kad P. V. nužudė bejėgiškos būklės savo šeimos narį jį kankindamas. Kankinantys ir ilgą laiką trunkantys nuteistojo veiksmai, sukėlė dideles fizines ir dvasines kančias nukentėjusiajai ir toks gyvybės atėmimo būdas pasireiškė ypatingu žiaurumu. Skirdamas bausmę P. V., teismas laikėsi bausmės paskirties principų, numatytų BK 41 straipsnyje, bendrųjų bausmės skyrimo pradmenų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, bei kitų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 63 ir 64 straipsniuose, ir savo sprendimą išsamiai motyvavo. Pažymėtina, kad nuteistojo padarytas nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, jis sukėlė neatitaisomus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, keturiems mažamečiams vaikams, kurių akivaizdoje buvo užkankinta ir žiauriai nužudyta jų motina. Kadangi byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismo nustatyta vien atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nužudymas kvalifikuotas pagal tris BK 129 straipsnio punktus, teismo paskirta bausmė nepripažįstama per griežta. P. V. pripažintas pavojingu recidyvistu pagrįstai, esant BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytam pagrindui. Būdamas jau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, turėdamas neišnykusius teistumus už nesunkų ir apysunkį nusikaltimus pagal įsiteisėjusius 2010-09-23 ir 2012-06-26 teismo nuosprendžius, P. V. padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį ir kitas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes. Byloje surinktų duomenų apie nuteistojo asmenybę visuma patvirtina teismo išvadą, kad P. V. nusikalto neatsitiktinai, jo nusikalstama veika yra dėsningas viso jo ankstesnio, ilgą laiką trukusio prieš L. V. elgesio padarinys, ją sistemingai žeminant ir fiziškai žalojant ir nepaisant jam paskirtų bausmių, nesusilaikant nuo neteisėtų veiksmų padarymo. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bausmės atlikimo vieta teismo parinkta, nepažeidžiant BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Teismas visiškai teisingai nustatė, kad tik P. V. padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą, t. y. L. V. mirtį. Šios aplinkybės nepaneigia apeliaciniame skunde išsakyta nuomonė dėl duomenų, kurie, anot apelianto, įrodo jo nekaltumą. Kolegijai nekyla jokių abejonių dėl teismo išvados pagrįstumo. Apelianto skunde išdėstyti samprotavimai apie tai, kad jis nenužudė L. V. ir jo nekaltumą įrodo apeliaciniame skunde pateikti bylos duomenys, yra subjektyvus bylos duomenų ir aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei nuosprendyje įvertintų įrodymų turiniui ir prasmei. Iš 2013-05-21 daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas, iš kurio nustatyta, kad 2013-02-11 18 val. 38 min. iš telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) skambino moteris ir prašė iškviesti policiją, bei 2013-02-11 21 val. 20 min. iš telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), skambino vyras ir klausė kaip paskambinti į (duomenys neskelbtini) policiją (t. 1, b. l. 137-139). Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamu atveju teismas ištyrė apelianto nurodytus duomenis ir kitų įrodymų kontekste jų neįvertino kaip apeliantą teisinančių. Iš minėtų duomenų, nuteistojo parodymų, jog jis girdėjo žmonos prašymą iškviesti policiją, iš nuosprendžių, kuriais P. V. buvo nuteistas už smurtą prieš L. V., nukentėjusiojo R. U., liudytojų Z. Ž., I. L., A. L., V. K., kurie parodė, kad P. V., apsvaigęs nuo alkoholio, būna agresyvus, su juo neįmanoma bendrauti, apie P. V. smurtavimą prieš L. V., jos vertimą gerti alkoholį, parodymų, liudytojo J. V. parodymų padarė šiuos įrodymus atitinkančią išvadą, jog L. V. kvietė policiją jausdama grėsmę, o P. V., išgirdęs kaip L. V. kviečia policiją, ir supratęs, kad gali būti suimtas, supyko, ėmėsi smurto prieš ją, siekė ją nugirdyti ir taip įtikinti policijos pareigūnus, kad iškvietimas buvo be pagrindo. Nėra jokio pagrindo pritarti apeliantui, kad skambučio į bendrąjį pagalbos telefoną turinys patvirtina, kad jis prieš L. V. nesmurtavo ir jos nenužudė. Iš protokolo matyti, kad L. V. tuo metu, kai skambino, nebuvo nugirdyta, ir P. V. galimai prieš ją dar nebuvo smurtavęs, tačiau ji jau buvo pajutusi grėsmę ir šaukėsi policijos, nurodydama, kad P. V. yra išgėręs, jo bijo šiuo metu, tikslinosi, ar tikrai atvažiuos policijos pareigūnai, teiravosi, kiek tai užtruks, ir kada, sakė lauksianti. Šiais duomenimis apibūdinama stresinė situacija ir tipiška apelianto reakcija į kvietimą policijos, o ne patvirtinamas apelianto nekaltumas.

Specialisto išvadoje Nr. S 67/13(03), kuri, anot apelianto, patvirtina, kad jis smurto nenaudojo, konstatuota, kad ant L. V. marškinėlių ir ant rankų nagų nuokarpų rastas žmogaus kraujas, o atlikus DNR tyrimą, gautas vieno moteriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su L. V. DNR profiliu su 99, 99999999999999 % tikimybe (t. 1, b. l. 116-117). Tai, kad ant L. V. nukarpytų rankų pirštų nagų su panagių turiniu rastas tik jos kraujas, kitų įrodymų kontekste neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltumo ir motyvais, kuriais kategoriškai paneigta bet kokia galimybė nukentėjusiajai pačiai pasidaryti nustatytus kūno sužalojimus ir mirti ne nuo apelianto, o nuo kitų nenustatytų asmenų tyčinių veiksmų.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nepilnamečio liudytojo J. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 79-80). Pažymėtina, kad parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepripažįstami įrodymais, kai jie duoti pažeidžiant BPK nustatytą apklausos ir parodymų fiksavimo tvarką. Byloje tokių pažeidimų nenustatyta. Jų nenurodo ir apeliantas skunde. J. V. parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktų įrodymų visetą, pagrįstai į juos atsižvelgė. Taip pat nepagrįstos apelianto abejonės dėl jų patikimumo, akcentuojant liudytojo paaiškinimuose vieną neatitikimą kitiems įrodymams - J. V. paaiškino, jog apeliantas pylė karštą vandenį ant nukentėjusios, o specialisto išvadoje Nr. M 124/13(03) ant nukentėjusios kūno nerasta sužalojimų, padarytų liudytojo nurodytu būdu. Tačiau kolegija tai laiko neesmine detale, dėl kurios būtų pagrindas besąlygiškai suabejoti mažamečio liudytojo J. V. parodymais. Jis matė, kaip „tėtis mušė mamą, pylė jai degtinę, kišo į burną žaisliuką, kaip mama negalėjo apsiginti”. Iš jo parodymų matyti, kad jis matė įvykį. Stresinėje situacijoje jam užsifiksavusi įvykio eiga ir aplinkybės, apie kurias jis davė parodymus, objektyviai atitinka įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis (šalia lavono rastus daiktus, reikšmingus bylai, lavono padėtį ir vietą), specialisto išvadą apie nustatytų sužalojimų pobūdį ir jų padarymo mechanizmą), bei radinius, paimtus lavono tyrimo metu. Pasitvirtino ir tai, kad ant nukentėjusiosios buvo užpiltas vanduo. Specialisto išvados Nr. M 124/13(03) 12 punkte nurodyta, jog po mirties lavono poza (rankų, kojų padėtis) buvo keičiama, į tai netiesiogiai nurodo vėmalų valymo požymiai veide, šlapi (nuo veido plovimo) galvos plaukai, čiurnų srityje sukryžiuotos kojos bei kiti požymiai (t. 1, b. l. 97). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys: šlapias kilimas ir šlapi drabužiai, rasti prie nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 4). Iš specialisto išvados, ir ją davusio specialisto D. V. paaiškinimo teisme matyti, kad P. V. nukentėjusiajai sudavė ne mažiau 20 smūgių į įvairias kūno vietas, kitaip smurtaudamas rovė nukentėjusiosios plaukus, įkando į dešinį žastą, pargriovęs aukštielninką spaudė prie grindų, prieš jos valią išžiodinęs į burną supylė didelį kiekį alkoholio, dėl to nukentėjusioji apsinuodijo etilo alkoholiu. Dėl apsinuodijimo alkoholiu nukentėjusiajai esant bejėgiškos būklės, karšta cigaretės nuorūka užkišo jai išorinius kvėpavimo takus, nosies šnervės angą, į burną giliai kišo vyro lytinių organų – varpos imitatorių ir cigaretės nuorūką. L. V. mirė nuo mechaninės asfiksijos, užkišus išorinius kvėpavimo takus ir įvykus aspiracijai skrandžio turiniu, jos kraujyje rasta 5,12 ‰, šlapime ‰ etilo alkoholio, daugybiniai sužalojimai visame kūne (t. 1, b. l. 94-97, t. 2, b. l. 163-164).

Pirmosios instancijos teisme buvo aiškinamasi dėl specialisto išvados Nr. G 315/13 (03), kurios pagrįstumą apeliantas ginčija skunde, surašymo aplinkybių, joje nurodytų duomenų teisingumo. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P. paaiškino, kad atliko P. V. kūno apžiūrą, ir patvirtino specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus (t. 2, b. l. 164). Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad ant jo kūno nebuvo sužalojimų. Policijos pareigūnas A. M., teisme apklaustas kaip liudytojas, patvirtino, kad P. V. buvo pas ekspertą, šis apžiūrėjo P. V. ir netrukus atidavė surašytą apžiūros aktą. Teismo ištirtos ir nustatytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad ant apelianto nebuvo rasta kūno sužalojimų. Matyti, kad kūno sužalojimai nėra išgalvoti, jie nustatyti kompetentingam, turinčiam specialių žinių, asmeniui atlikus P. V. kūno apžiūrą, ir ši atlikta apnuoginant jo kūną. Iš šių duomenų darytina išvada, kad eksperto nustatytų smulkių nubrozdinimų ant abiejų dilbių ir seno kairėje blauzdoje, medicininio išsilavinimo neturintys policininkai A. M. ir G. G., nepastebėjo. Specialisto išvada atitinka BPK 90 straipsnyje keliamus reikalavimus, joje atspindėtas objektyvus tyrimas. Taigi, nėra jokio pagrindo pritarti apelianto išsakytai nuomonei skunde, kad jo kūno apžiūra atlikta paviršutiniškai ir tik vizualiai, nenaudojant jokių įrankių, nes apžiūros akte aprašytas kiekvieno sužalojimo pobūdis ir tikslus dydis. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ant jo kūno nerasta ir negalėjo būti rasta sužalojimų, ir daryti išvadą, jog jis įvykio dieną prieš L. V. nesmurtavo.

Kolegija neįžvelgia jokio esminio prieštaravimo liudytojos A. L., kuri mačiusi anksčiau P. V. smurtaujant prieš L. V., parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Jos, kaip ir kitų asmenų, nurodytų skunde, t. y. liudytojų Z. Ž., V. K., nukentėjusiojo R. U., parodymų patikimumas nekelia abejonių. Šie asmenys nužudymo aplinkybių nematė, jie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė P. V. charakterizuojančius parodymus. Jie P. V. girtą apibūdino kaip agresyvų, linkusį smurtauti. R. U. dar parodė apie nukentėjusiosios, daiktinių įrodymų suradimo aplinkybes. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų jie davė melagingus parodymus prieš apeliantą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ar tokiais įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Šia prasme vertinant nukentėjusiojo R. U., liudytojų Z. Ž., A. L., V. K. parodymus, darytina išvada, kad šių asmenų parodymai nėra prieštaringi ar neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Todėl jie pagrįstai neatmesti.

Nepripažįstami pagrįstais ir kiti neesminiai apelianto argumentai dėl priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Apelianto teiginiai, kad galvos plaukų nerovė, o rasti įvykio vietoje, tarsi yra savaime nuslinkę nuo jos galvos, prieštarauja objektyviems bylos duomenims: specialisto išvadai, ją davusio ir dalyvavusio apžiūrint įvykio vietą teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimams. Teismas tinkamai įvertino šių duomenų įrodomąją reikšmę ir padarė pagrįstą išvadą, kad P. V. smurtaudamas rovė nukentėjusiosios plaukus.

Motyvuodamas savo išvadas dėl skundo, apeliacinės instancijos teismas turi aptarti visus esminius jo argumentus. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Vadovaudamasi šia nuostata, kolegija nepateikia atsakymo į apelianto skunde aprašytus jo jausmus L. V., nes šioje skundo dalyje nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie duotų pagrindą suabejoti apelianto kalte.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti ir ištirti vieni ar kiti daiktai, kurie turėjo būti tirti, arba kad tai buvo padaryta netinkamai. Apeliantas nurodo, kad vadovaujantis BPK 91 straipsniu, turėjo būti paimti įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti du buteliai (virtuvėje prie lango stovėjęs butelis „Raudonos devynerios“ ir ant skalbimo mašinos stovėjęs 1 l talpos butelis „Katyusha“). Tikrinant nurodytą argumentą, nustatyta, jog pagal įvykio apžiūros protokolą virtuvėje prie pietinės sienos ant grindų rastas gulintis 0,5 l stiklinis butelis su užklijuota etikete „Raudonos devynerios“, kuriame yra rausvos spalvos skysčio likučių, ant skalbimo mašinos yra padėtas 1 l talpos stiklinis butelis su užklijuota etikete „Katyusha“, kuriame yra apie 0,5 l bespalvio skysčio turinčio silpną alkoholio kvapą (t. 1, b. l. 3). Atlikus apžiūrą, šie daiktai nebuvo paimti (t. 1, b. l. 5). Tačiau 2013 m. vasario 21 d. įtariamojo P. V. parodymų patikrinimo metu buvo paimtas butelis su etikete „Katyusha“ su skaidrios spalvos skysčiu, kurį, pasak jo, su žmona prieš jos mirtį vartojo, buvo ištirtas specialisto, nustatyta, kad jis pagal juslinius rodiklius neatitinka degtinėms LR teisės norminių aktų keliamų reikalavimų ir yra nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinys, kuriame tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 39,7 % (t. 1, b. l. 121-122). Tuščias 1 l talpos stiklinis butelis buvo perduotas į daiktų saugojimo kamerą (t. 1, b. l. 155, 156). Teismo nuosprendžiu nuspręsta tuščią butelį sunaikinti (t. 3, b. l. 18). Iš šių duomenų nenustatyta, kad nepaėmimas minėtų butelių įvykio vietos apžiūros metu, būtų paveikęs teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Apeliantas tik konstatuoja faktą ir nenurodo kokios reikšmės veikai tirti tai turėjo.

Teisme apžiūrimi tie daiktiniai įrodymai, kuriuos būtina apžiūrėti teismo nuomone ar proceso dalyvių prašymu (BPK 289 straipsnio 1 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismui neprireikė apžiūrėti daiktinių įrodymų, kiti proceso dalyviai, jų tarpe apeliantas, nepareiškė noro (t. 2, b. l. 187). Iš bylos dokumentų matyti, kad vyresnysis teismo medicinos ekspertas D. V., atlikęs tyrimus dėl L. V. mirties, vyresniajai tyrėjai perdavė mirusiosios kūno tyrimo metu paimtus ėminius, radinius ir daiktus (dalį išrautų galvos plaukų (nuo galvos), surinktus galvos plaukus, rastus ant kūno paviršiaus, paimtus galvos plaukų pavyzdžius iš kaktos, viršugalvio, pakaušio, dešinio ir kairio smilkinio, nukarpytus rankų pirštų nagus su panagių turiniu, kiekvienos rankos atskirai, kraujo pavyzdį – DNR tyrimui, nosies kairėje landoje rastą nuorūką, skrandžio turinyje rastą nuorūką, puskojines (t. 1, b. l. 40). Vyresniosios tyrėjos nutarimu minėti ėminiai, daiktai ir radiniai atiduoti saugojimui į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato sandėlį (t. 1, b. l. 155, 156). Priėmus teismui nuosprendį, minėtų ir kitų daiktų likimas išspręstas BPK 94 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta tvarka. Taigi apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra ir nebuvo paimtos cigarečių nuorūkos bei plaukai. Telefonus „Siemens“ su krovikliu ir „Nokia“, sąsiuvinį teismas nusprendė atiduoti nukentėjusiajam R. U., byloje taip pat atstovaujančiam mažamečių vaikų interesus. Apelianto prašymas pakeisti nuosprendį ir minėtus daiktus atiduoti jam netenkintinas, nes pagal BPK 94 straipsnio 2 dalies 5 punktą dėl daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.