Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja), Arūno Dirvono ir Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, vertėjaujant Birutei Dermeikytei, dalyvaujant pareiškėjai E. M. B. H., atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agnei Urnavičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. B. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja E. M. B. H. 2011-08-29 padavė skundą teismui, prašydama panaikinti 2011-08-22 Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445 ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą gyventi Europos Bendrijoje pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 str. 1 d. 5 p. Nurodė, kad sprendimas yra neteisėtas, vieninteliai Migracijos departamento teiginiai atitinka tikrovę, būtent : Migracijos departamentas neturi duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja turi pakankamai lėšų pragyventi LR arba teisėtą pragyvenimo šaltinį, užsienietė yra Kubos Respublikos pilietė, o EB leidimą gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 str. turi teisę gauti Europos Sąjungos valstybės narės pilietis. Pareiškėja prašo išnagrinėti prašymą dėl EB leidimo gyventi išdavimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 str. 1 d. 5 p.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18-20). Nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagal kompetenciją išnagrinėjo Kubos Respublikos pilietės E. M. B. H., gim. (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugpjūčio 29 d. skundą dėl Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 7U-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje neišdavimo Kubos Respublikos pilietei E. M. B. H.‘‘. Migracijos departamentas nesutinka su šiuo skundu dėl žemiau išdėstytų priežasčių. Informuoja, kad Migracijos departamentas, vykdydamas 2009-12-18 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir 2011-02-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (administracinė byla Nr.A858-2553/2010), išnagrinėjo Kubos Respublikos pilietės E. M. B. H., gim. (duomenys neskelbtini) Kubos Respublikoje, 2009-06-17 prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje (toliau - leidimas nuolat gyventi) E. M. B. H. 2009-06-17 prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi grindė tuo, kad ji yra turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. B. H. turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 2008-04-03 iki 2009-04-03, t. y. vienerius metus. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (Žin., 2004, Nr. 73-2539) (toliau - Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi, išduodamas šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Kaip jau minėta, E. M. B. H. Lietuvoje gyveno turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tik vienerius metus. Be to, ji nėra išlaikiusi nei valstybinės kalbos, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino. Taigi akivaizdu, kad E. M. B. H. neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Pabrėžtina ir tai, kad Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis ir išnagrinėjęs turimus dokumentus, taip pat nenustatė, kad E. M. B. H. atitiktų nors vieną iš kitų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų leidimui nuolat gyventi gauti. Be to, Migracijos departamentas neturi duomenų, o E. M. B. H. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka įstatymo 26 straipsnio nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Pažymėtina, kad E. M. B. H. ir teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka kurį nors vieną iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų leidimui nuolat gyventi gauti ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Pareiškėja Migracijos Departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą gyventi. Šiame prašyme pareiškėja nurodo, kad leidimas gyventi jai galėtų būti išduotas pagal Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1,2 ar 5 punktus (5 punkto nuostatos negalioja nuo 2006-12-16). Įstatymo 101 straipsnis nustato Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu ir jų šeimos nariu teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Vadinasi, šio straipsnio nuostatos galėtų būti taikomos pareiškėjos atžvilgiu tik tuo atveju, jei ji būtų Europos Sąjungos valstybės narės pilietė arba Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Pažymėtina, kad E. M. B. H. yra Kubos Respublikos pilietė. Ji nėra pateikusi nei Migracijos departamentui, nei teismui įrodymų, kad ji turi ir kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybę. Be to, E. M. B. H. nepateikė ir duomenų bei dokumentų, kad ji yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys. Tokių duomenų neturi ir Migracijos departamentas. Taigi taikyti Įstatymo 101 straipsnio nuostatas E. M. B. H. nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies ir 101 straipsnio nuostatas, bei vadovaudamasis Įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius priėmė sprendimą neišduoti E. M. B. H. leidimo nuolat gyventi. Šioje vietoje turi būti pažymėta, kad šis sprendimas yra priimtas vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis Įstatymo nuostatomis. E. M. B. H. teiginiai, kad Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, taikė būtent Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties‘‘2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26. 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 49(l), I01(1), 140(1) straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 137-5199) nuostatas, yra neteisingi bei visiškai nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po E. M. B. H. minimo Įstatymo pakeitimo įstatymo buvo priimti dar du Įstatymo pakeitimo įstatymai, kuriais buvo keičiami nagrinėjamam klausimui aktualūs straipsniai, t. y. 53 bei 101. Dėl E. M. B. H. prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi pasakytina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A - 1810/2010) konstatavo, kad teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą. Taigi šis E. M. B. H. prašymas negali būti vykdomas.

Skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-22 priėmė sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445 neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje, kadangi E. M. B. H. neatitinka leidimo gyventi išdavimo sąlygų bei nė vieno leidimo nuolat gyventi išdavimo ar Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindų ir vadovaudamasis Įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ( b.l. 34-35).

Pareiškėja E. M. B. H. 2011-08-29 padavė skundą teismui, prašydama panaikinti 2011-08-22 Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445 ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą gyventi Europos Bendrijoje pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 str. 1 d. 5 p.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-22 sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje Kubos Respublikos pilietei E. M. B. H. teisėtumo bei pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja E. M. B. H. yra Kubos Respublikos pilietė (adm.byla NR. 1-2457-602/2009 b. l. 31), kuriai 2008-03-27 Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-21 atsisakyta suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei nuspręsta suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (adm.byla NR. 1-2457-602/2009 b. l. 25-26). E. M. B. H. 2009-06-17 pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad ji yra turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagrindai, kuriems esant galėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nustatyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2009-07-22 įstatymo redakcija). Įstatymo 53 str. 1 dalyje nustatyti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje išdavimo pagrindai, t.y. leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys; 4) jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje; 5) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai ar vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 6) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 7) jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; 9) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju. Pagal Įstatymo 53 str. 3 d. nuostatas užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo ir fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, kurių 6 p. nustatyta, kad laisvos formos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietis pateikia asmeniškai. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietis turėtų nurodyti gyvenamosios vietos, kurioje yra deklaravęs gyvenamąją vietą arba kurioje ketina deklaruoti gyvenamąją vietą, adresą, ar jis neserga ligomis, keliančiomis grėsmę žmonių sveikatai, taip pat nurodyti, kad jam yra žinoma, jog nesumokėjus valstybės rinkliavos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas bus nutrauktas ir apie tai jam nebus pranešta, ir ar jis sutinka, kad jo asmens duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, būtų tvarkomi sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimus. Taisyklių 11 p. numatyta, kad .Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 5 dalyje nustatytais pagrindais kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikiami: turimas galiojantis kelionės dokumentas (duomenims sutikrinti su prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodytais užsieniečio duomenimis); dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Taisyklių 11 punkte nurodytais pagrindais prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi padavusiam užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas, jeigu užsienietis teisės aktų nustatyta tvarka išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2008-04-03 išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio galiojimas baigėsi 2009-04-03 (adm.byla NR. 1-2457-602/2009 b. l. 24). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta duomenų, kad pareiškėja atitiktų nors vieną iš kitų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų leidimui nuolat gyventi gauti.

Vadovaujantis Įstatymo 26 str. 1 d., leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad E. M. B. H. atitinka įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

2011-08-05 E. M. B. H. pateikė naują prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, nurodant, kad leidimas nuolat gyventi jai galėtų būti išduotas pagal įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1,2 ar 5 punktus (b.l.26,27).

Įstatymo 101 straipsnio 1 dalis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu jis: 1) yra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo; 2) turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą; 3) yra studentas, moksleivis, stažuotojas, kvalifikacijos kėlimo kursų ar profesinių mokymų dalyvis, turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą; 4) yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris atvyksta kartu su juo arba pas jį. Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimą gyventi, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos. Įstatymo 101 straipsnio 3 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimą gyventi, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesius per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, arba pas jį. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu atveju kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę apsigyventi tik sutuoktinis, asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi vaikai ir Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, jo sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąją aukštutinę liniją. Taigi nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad Įstatymo 101 straipsnis nustato Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jų šeimos nario teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Todėl šio straipsnio nuostatos galėtų būti taikomos pareiškėjos atžvilgiu tuo atveju, jei ji būtų Europos Sąjungos valstybės narės pilietė arba Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Nagrinėjamu atveju E. M. B. H. yra Kubos Respublikos pilietė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turi kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybę, ar yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys. Atsižvelgiant į tai, taikyti Įstatymo 101 straipsnio nuostatas E. M. B. H. nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad sprendimas neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje, yra priimtas vadovaujantis ginčo metu galiojančiomis Įstatymo nuostatomis. Kartu pažymėtina, kad keliam ginčui reikšmingi Įstatymo 2004 m. balandžio 29 d dėl užsieniečių teisinės padėties 53 ir 101 straipsniai buvo keičiami 2006 11 28 įstatymu Nr. X-924, 2009 07 22 įstatymu Nr. XI-392 pagrindu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti E. M. B. H. argumentai, kad Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, taikė būtent Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties‘‘2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26. 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 49(l), I01(1), 140(1) straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad sprendimas neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas nepažeidžiant ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Apibendrinant teismo išdėstytų motyvus, nėra pagrindo panaikinti Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-22 sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445. Pripažinus, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti leidimą nuolat gyventi, nėra pagrindo tenkinti prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, todėl ir šiuo pagrindu pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos E. M. B. H. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.