Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Artūras Dilys Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00102-2011-4

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Arnoldo Šukaičio,

gynėjams Rimai Keblienei, Raimundui Kurkliečiui, Lidijai Blinkevičienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B., J. V., E. Š. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-03-31 nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

J. V. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

E. Š. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose ir tęsti mokslus.

Oių vaikų globos namams iš V. B., J. V. ir E. Š. solidariai priteista 6392 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B., J. V. ir E. Š. 2011 m. kovo 21 d., apie 20 val., vaikų globos namuose, esančiuose Rokiškio r., , būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: J. V. sugadinant Oių vaikų globos namams priklausančiais dvejas duris, visiems kartu sugadinant vienerias duris, V. B. išdaužiant dviejų durų stiklus, E. Š. sudaužant du šviestuvus, bendrais veiksmais: sugadinant duris, sudaužant durų stiklus, sugadinant durų spyną, sudaužant šviestuvus, sulaužant apdailos lenteles, sudaužant vazonus su gėlėmis, ištepant sienas, palanges, grindis bei baldus, sulankstant priešgaisrinės įrangos skydelio dureles, padarė Oių vaikų globos namams 6392 Lt turtinę žalą ir pažeidė viešėją tvarką ir rimtį.

Oių vaikų globos namai savo atsikirtime į apeliacinius skundus prašo visus apeliacinius skundus atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad E. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo, kadangi iš jo baustumo administracine tvarka, iš jo neigiamos charakteristikos, tikrai negalima daryti išvados, jog jis ateityje laikysis įstatymų. Tas faktas, kad dėl įvykio jis kaltina Oių vaikų globos namų darbuotojų elgesį rodo, jog jis nesuvokia savo kaltės ir nesigaili.

Atsikirsdami į J. V. išreikštą norą baigti mokslus nurodo, jog to paties nori ir dešimtys kitų globos namų ugdytinių, tačiau J. V. netinkamu savo elgesiu trikdo kitų vaikų ramybę, daro jiems žalą. Todėl būtina atsižvelgti į daugumos vaikų interesus ir leisti jiems siekti savo tikslų.

Švelninti bausmę V. B. nėra pagrindo, kadangi jis jau ne kartą teistas, teistumai nėra išnikę. Taip pat jis ne kartą baustas administracine tvarka. Todėl mažai tikėtina, kad jis ateityje klausys mokytojų, neniokos turto, kaip, kad rašo savo skunde.

Mano, kad nepagrįsti skundai ir dėl civilinio ieškinio. Nurodo, kad reali turtinė žala buvo padaryta netgi didesnė nei pareikštas ieškinys. Nauji daiktai pirkti tik tais atvejais, kai nebebuvo galima suremontuoti sugadintų. Jei nuteistieji nebūtų sugadinę tų daiktų, nebūtų reikėję pirkti naujų. Be to, taupant lėšas, dalį remonto darbų atliko patys globos namų darbuotojai. Jei tiems darbams atlikti būtų samdyti meistrai, ieškinys būtų dar didesnis.

Teismo posėdyje nuteistasis J. V. ir jo gynėja, bei kitų nuteistųjų gynėjai prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai visus nuteistuosius pripažino kaltais padarius nusikaltimą, už kurį jie nuteisti skundžiamu nuosprendžiu. Veikos kvalifikavimo neginčija ir patys apeliantai. Ginčijama tik paskirtos bausmės ir civilinis ieškinys.

LR BK 93 str. 1 d. numatyta, kad nepilnametis pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės esant keletui alternatyvių sąlygų: -jei nukentėjusiojo atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą, arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kaip matyti iš paties įstatymo turinio, atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, tačiau ne pareiga. Nuteistasis E. Š. nei savo darbu nei pinigais neatlygino net dalies padarytos turtinės žalos. Jis nėra pripažintas ribotai pakaltinamu. Atsižvelgus į jo padarytus administracinės teisės pažeidimus bei neigiamą charakteristiką nėra jokio pagrindo manyti, jog jis ateityje tikrai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, bei teigiama, kad tai yra pakankamas pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš tikrųjų skundžiamame nuosprendyje E. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nors dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra abejonių, tačiau dėl to skundo nėra, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nekvestionuojamas. Sprendžiant klausimą ar yra pagrindas atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 93 str. neužtenka, kad būtų formalios sąlygos, būtina atsižvelgti ir įvertinti visas bylos aplinkybes bei prognozuoti nepilnamečio elgesį. Ar galima pasitikėti nepilnamečiu, ar jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė galima spręsti pagal tai kaip jis supranta savo veiksmus ir juo vertina. Šiuo atveju jau iš paties apeliacinio skundo matyti, kad E. Š. pilnai nesupranta savo veiksmų neteisėtumo, nevertina savo elgesio kritiškai, kadangi net skunde dėl padaryto nusikaltimo kaltina globos namų darbuotojus (jie kalti, kad jį supykdė reikalaudami laikytis drausmės ir tvarkos). Todėl įvertinus visas bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybe bei jo elgesį iki šio nusikaltimo ir po to, darytina vienareikšmiška išvada, kad atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nėra jokio pagrindo.

Nepagrįstas E. Š. teiginys, kad jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažintas girtumas. Jis teigia, kad buvo blaiviausias ir alkoholis įtakos jo elgesiui neturėjo. Tačiau iš girtumo patikrinimo aktų matyti, kad visi nuteistieji buvo praktiškai vienodai girti – skyrėsi tik keliomis dešimtosiomis promilių. E. Š. nustatytas 1,03 promilių girtumas (t. 1, b.l. 85). Nors oficialiai tai vertinama kaip lengvas girtumo laipsnis, tačiau būtina atsižvelgti, kad E. Š. dar yra nepilnametis ir alkoholio poveikis jam neabejotinai yra stipresnis. Be to nei jis pats, nei kiti nuteistieji, niekaip logiškai negalėjo paaiškini tokio savo agresijos protrūkio priežasčių. Aiškina, jog tiesiog apėmė pyktis. Akivaizdu, kad tokiam elgesiui įtakos turėjo būtent išgertas alkoholis. Todėl pirmos instancijos teismas visai pagrįstai ir motyvuotai šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia.

Tai, kad E. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo mažesnis pripažino ir pirmos instancijos teismas, bei į tai atsižvelgė skirdamas bausme. Dar kartą į tai atsižvelgti, tai vertinti, ir tuo pagrindu keisti bausmę ar jos dydį nėra pagrindo.

Nepagrįstos nuteistojo pretenzijos dėl priteisto ieškinio. Jau pačiame skunde E. Š. nurodo, kad darydami nusikalstamą veiką jie nesitarė kaip tai darys ir kokioje apimtyje gadins bei naikins turtą. Akivaizdu, kad jie veikė neapibrėžta tyčia ir vienam iš dalyvių gadinant ar naikinant vieną turto objektą, kiti tam pritarė tiek tiesiogiai prie to prisidėdami fiziškai, tiek išreikšdami pritarimą niokodami kitą objektą. Todėl už pasekmes visi atsako solidariai pagal kilusias pasekmes. Apie individualią atsakomybę būtų galima kalbėti būtent tuo atveju jei būtų buvęs konkretus susitarimas dėl konkretaus daikto suniokojimo, o kažkuris iš vykdytojų būtų padaręs daugiau, t.y. suniokojęs daugiau turto. Tokiu atveju galbūt būtų galima svarstyti apie vykdytojo ekscesą.

Nepagrįstos nuteistojo pretenzijos, kad į žalos dydį įtraukta kai kurių naujai įgytų daiktų kaina. Kaip matyti tiek iš paties civilinio ieškinio, tiek iš atsikirtimo į apeliacinius skundus, tai kas buvo įmanoma sutaisyti buvo remontuojama. Nauji daiktai pirkti tik tuo atveju jei jų nebebuvo galima suremontuoti. Akivaizdu, kad pirkti naujus daiktus globos namai turėjo tik todėl, kad kaltinamieji sunaikino turtą. Taigi tarp jų veikos ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistiesiems kyla pareiga atstatyti suniokotą turtą į pirminę padėtį arba atlyginti padarytą žalą.

Tais pačiais pagrindais atmetamas ir nuteistojo V. B. skundas dėl priteisto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti.

Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes bei V. B. asmenybę ir tinkamai parinko jam bausmės rūšį ir dydį. Nusikaltimą, už kurį V. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas anksčiau tris kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą ir turėdamas neišnykusį teistumą. Ankstesniais nuosprendžiais jam jau buvo skirtos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tačiau, kaip matyti, šios bausmės savo tikslų nepasiekė, V. B. pakeisti savo elgesį ir gyvenimo būdą neprivertė, bei nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo. Be to jis ne kartą baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai. Todėl jam motyvuotai ir pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Paskirta bausmė mažesnė nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis. Todėl laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

J. V. nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, irgi padarė būdamas anksčiau teistas (teistas du kartus) ir neišnykus teistumui. Jis buvo teistas ir už analogišką veiką. Jam buvo taikytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tačiau jis teigiamų išvadų nepadarė. Anksčiau paskirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, kadangi nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Jis taip pat baustas ir administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai. Todėl ir jam pagrįstai ir motyvuotai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Paskirta bausmė mažesnė nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis. Todėl laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 201-03-31 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. V. B., J. V. ir E. Š. apeliacinius skundus atmesti.