Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Jakubonienės, ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Astos Kaminskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. (toliau – D. T.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį išteisintas.

D. T. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir jam skirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvyti iš gyvenamosios vietos (miesto, rajono ribų) be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių, vandens transporto priemones 2 metus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis numato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, tačiau ir atsižvelgiant į jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo ar nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8.2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi D. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają įvertino netinkamai. Vertinant įrodymus jiems buvo suteikta kitokia teisinė reikšmė, dėl ko buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Aukščiau paminėtos aplinkybės dėl netinkamo įrodymų vertinimo įtakojo apylinkės teismo išvadas dėl D. T. nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, padarymo. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti fragmentiškai, atsietai nuo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, išskirtinį dėmesį suteikiant D. T. parodymams, nevertinant jų prieštaringumo byloje objektyviai užfiksuotoms faktinėms aplinkybėms, byloje apklaustų liudytojų bei ekspertės parodymams, byloje esantiems rašytiniams duomenims. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dalyje dėl D. T. išteisinimo nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, panaikinti ir D. T. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

14. Be aukščiau aptartų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, D. T. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme patvirtina ir rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga.

14.2. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo peržiūrėtas miesto stebėjimo kamerų vaizdo įrašas ir nustatyta, kad vaizdo įraše 20:54:42 val. matyti, kaip iš (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės bėgantis vyras skambina telefonu. 21:01:30 val. matyti, kaip D. T. su kitu asmeniu nueina (duomenys neskelbtini) gatve.

14.4. Įvertinus aukščiau aptartus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl D. T. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, dėl ko nepagrįstai išteisino jį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y., ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006).

14.5. Tokiu būdu, įvertinęs aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtinančius D. T. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje padaryme, aukštesnysis teismas nustato, kad D. T. 2017 m. gegužės 29 d. apie 20:54 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį V. Z., pažeidė KET 9 punkto ir 154 punkto reikalavimus ir sukėlęs eismo įvykį, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju M. A. jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus jo gyvybei, nes buvo padaryti VIII, IX, X, I šonkaulių lūžimai, atviras I dešinio žastikaulio kūno lūžimas su žaizdelėmis, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, jos nesuteikė, nepasiliko įvykio vietoje ir niekam nepranešęs apie eismo įvykį iš įvykio vietos pasišalino. Tokiais savo veiksmais D. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 144 straipsnyje.

15. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad pagal BK 144 straipsnį atsako tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Įstatymo saugoma vertybė šiuo atveju yra žmogaus gyvybė, nukentėjusysis – žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus ir kuriam reikia pagalbos, kad jis šio pavojaus išvengtų. Objektyvusis veikos požymis – pirminės pagalbos nesuteikimas nukentėjusiajam turint tokią galimybę. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 144 straipsnį gali atsirasti tokiais atvejais: 1) kai kaltininkas, sukėlęs pavojų, nepagelbėja nukentėjusiajam, kurio gyvybei gresia pavojus, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą; 2) kai kaltininkas, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kurio gyvybei gresia pavojus, jam nepagelbėja, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą. Taigi, nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, subjektui būdingi specialūs požymiai: tai gali būti arba asmuo, pats sukėlęs pavojų nukentėjusiajam, arba asmuo, kitais pagrindais turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju. Pareiga rūpintis nukentėjusiuoju gali būti įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, dažniausiai atskiras sritis ar pareigybes reglamentuojančiuose įstatymuose (sveikatos sistemos, policijos veiklos, priešgaisrinės tarnybos ir kt.), arba gali atsirasti ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, šalims sudarius įvairias sutartis. Sprendžiant, ar konkretus asmuo turėjo pareigą suteikti nukentėjusiam asmeniui būtinąją pagalbą, reikia nustatyti konkrečias faktines aplinkybes, įskaitant asmens profesiją, vykdomas funkcijas, ir susipažinti su tai reglamentuojančiais teisės aktais. Taigi vieni iš būtinųjų BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kurie turi būti nustatyti, yra: kaltininko sukeltas pavojus nukentėjusiajam arba jo turima pareiga rūpintis nukentėjusiuoju; grėsmė nukentėjusiojo gyvybei; galimybės suteikti pagalbą turėjimas. Bylos aplinkybėms neatitinkant bent vieno iš šių požymių, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-148-303/2018).

16. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, padariniai nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai. BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo baigtumo momentas siejamas su veikos padarymo momentu, t. y. šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo, turėdamas galimybę suteikti pagalbą nukentėjusiajam, jam nepagelbėja, kartu turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ar pats jam sukėlęs šį pavojų. Šis nusikaltimas yra tyčinis, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad nukentėjęs asmuo, kuriuo jis turi pareigą rūpintis ar kuriam jis sukėlė pavojų, yra (galbūt yra) pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-895/2016).

17. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, tuo pačiu ir D. T. veiksmus jam pareikštų kaltinimų plotmėje, visų pirma pažymėtina, kad nuteistojo veiksmai – pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, esant jau iškviestai medicininei pagalbai ir policijos pareigūnams teismo buvo neteisingai neprilyginti nusikalstamiems veiksmams. D. T., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po smūgio jis išlipo iš automobilio, pamatė gulintį nukentėjusįjį M. A., paklausė ar viskas gerai. Pasak nuteistojo, nukentėjusysis drebėjo, sakė kviesti greitąją medicinos pagalbą. Šios aukščiau paminėtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. T. suvokė, jog nukentėjęs asmuo, kuriam jis sukėlė pavojų, yra pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėjo. D. T. negalėjo nurodyti, kuris iš draugų prisiskambino į bendrąjį pagalbos centrą, lyg ir girdėjo, kad prisiskambino T. Z.. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir pripažinus, jog pats nuteistasis pasišalindamas iš eismo įvykio, suprato, jog bendruoju pagalbos telefonu skambina kartu su juo važiavęs draugas, neturi teisinės reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 144 straipsnį, kadangi BK 144 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam – nagrinėjamu atveju kaltininkui pasišalinus iš eismo įvykio. Šiuo atveju tai, kad pagalbą nukentėjusiajam gali suteikti kiti eismo įvykį matę asmenys, taip pat nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį. Taip pat abejonių kelianti yra D. T. nurodyta aplinkybė, kad po susidūrimo jis buvo nuėjęs prie nukentėjusiojo ir girdėjo, kaip šis prašė, jog jam iškviestų greitąją medicinos pagalbą. Pats nukentėjusysis nurodė, kad nepamena, jog D. T. būtų prie jo priėjęs ar kad jis pats būtų prašęs kviesti greitąją medicinos pagalbą, tik vėliau prie jo priėjo daugiau žmonių. Liudytojas T. Z. nurodė, kad buvo priėjęs prie nukentėjusiojo, iki kol atvažiavo greitoji medicinos pagalba matė, kad nukentėjusiajam blogai, tačiau ką tuo metu darė D. T., negalėjo pasakyti. Pats liudytojas nurodė, kad manė, jog greitąją medicinos pagalbą kvietė D. T.. Tik vėliau jam paskambinus į bendrąjį pagalbos centrą buvo pasakyta, kad pagalba jau iškviesta. Liudytojas R. J. Ž. parodė, kad tuo metu, kai įvyko įvykis, buvo prie savo garažo netoli sankryžos, (duomenys neskelbtini). Išgirdęs smūgį išbėgo pažiūrėti. Atstumas nuo garažo iki kalniuko viršaus, nuo kurio liudytojas matė įvykį apie 15 – 20 metrų. Jį įveikė per 5 – 7 sekundes. Paties smūgio nematė. Nematė ir žmonių prie nukentėjusiojo, suprato, kad reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą. Grįžo pasiimti telefoną, kad galėtų iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Į bendrąjį pagalbos centrą galėjo paskambinti po maždaug 20 sekundžių nuo smūgio. Atėjus antrą kartą nurodė, kad prie nukentėjusiojo buvo kaimynas Laurynas, kuris dirba greitojoje medicinos pagalboje, iš kito namo medikė buvo prie pat nukentėjusiojo. Šie aukščiau nurodyti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad D. T. apskritai nesidomėjo nukentėjusiuoju, nebuvo prie jo priėjęs, neapžiūrėjo. Tai, kad anot D. T., jis buvo įvykio vietoje ir kurį laiką iš jos nepasišalino, nukentėjusiojo padėties nepalengvino. Tokių D. T. veiksmų negalima traktuoti kaip pagalbos nukentėjusiajam suteikimo, nes jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama padėti M. A.. Byloje taip pat nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių D. T. nebūtų galėjęs padėti nukentėjusiajam, kadangi jis pats sužeistas nebuvo, todėl galėjo kuo skubiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad apylinkės teismo motyvai, kuriuose nurodoma, kad ekspertė patvirtino aplinkybę, jog nukentėjusiajam, kurio dėl jo patirtų sužalojimų nebuvo galima judinti, galėjo pagelbėti nebent nuskausminamųjų tabletė, kurios, akivaizdu, jog D. T. neprivalėjo su savimi vežiotis, vertintini kaip nepagrįsti. Ekspertė pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, kad siekiant padėti nukentėjusiajam, reikėjo kuo skubiau skambinti greitajai medicinos pagalbai. Teismo manymu, ta aplinkybė, jog D. T. negalėjo nukentėjusiajam suteikti kitokios medicininės pagalbos, jo atsakomybės nešalina. Viso bylos nagrinėjimo metu D. T. tiksliai nurodė įvykio aplinkybes, duodamas parodymus pabrėžė, kad po eismo įvykio jautė gėdos jausmą dėl to kas įvyko, todėl negalima teigti, kad pagalbos nukentėjusiajam jis negalėjo iškviesti dėl patirto didelio šoko. Be to, D. T. net nepasiteiravo draugo (liudytojo T. Z.), ar šis tikrai iškvietė pagalbą, kaip kad atrodė nuteistajam. Nagrinėjant baudžiamąją bylą nustatyta, kad eismo įvykis įvyko maždaug 20:54 val. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo peržiūrėtas miesto stebėjimo kamerų vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip 21:01:30 val. D. T. su kitu asmeniu nueina (duomenys neskelbtini) gatve. Iš to galima spręsti, kad eismo įvykio vietoje D. T. buvo trumpai ir greitai iš jos pasišalino. Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina atsainų ir neatsakingą D. T. požiūrį į įvykusį eismo įvykį bei siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

18. Skiriant bausmę D. T., visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas, remdamasis baudžiamuoju įstatymu, skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

18.1. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. T., nors anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, tačiau paskutinis pažeidimas padarytas 2013 metais (2 t., b. l. 66–69). Nevedęs, kartu su sugyventine veda bendrą ūkį ir augina mažametę dukrą, taip pat turi dar kitą dukrą, kurią privalo išlaikyti, registruotas darbo biržoje, nėra įrašytas į Jonavos PSPC PSC įskaitą. Sprendžiant D. T. skirtinos bausmės klausimą svarbu paminėti ir tai, kad nors apylinkės teismas konstatavo, kad D. T. asmenybė nėra aiškiai pavojinga visuomenei, tačiau pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už BK 144 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką kyla tada, kai padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas arba kai akivaizdu, kad pagalbos nesuteikus žmogus gali mirti dėl kitų priežasčių. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, jog D. T. skirtina didesnė negu inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

18.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. T. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir jam skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus šią aplinkybę spręstinas bausmių subendrinimo klausimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis pagal BK 144 straipsnį ir BK 281 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrinamos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnės bausmės dalį ir D. T. skiriama subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidedamas 2 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos (miesto, rajono ribų) be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Astos Kaminskienės apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria D. T. pagal BK 144 straipsnį išteisintas.

Pripažinti D. T. kaltu pagal BK 144 straipsnį ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, D. T. prie Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirtos už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 2 (dvejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant D. T. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos (miesto, rajono ribų) be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.