Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-01-17 · Civilinė byla Nr. 2A-74-115/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-17
Bylos Nr.
2A-74-115/2013
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-03681-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
UADB „ERGO Lietuva“
Atsakovas
Lietuvos Respublikai
Civilinė byla Nr. 2A-74-115/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03681-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 44.52.7.; 73.2.5.5.; 121.14.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UADB „ERGO Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „ERGO Lietuva“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 13 666,73 Lt žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį grindė tuo, jog 2008 m. lapkričio 11 d. ieškovas ir S. G. IĮ sudarė savanorišką transporto priemonės draudimo sutartį, kuria vienerių metų terminui nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. apdraudė automobilį Mazda 6. 2009 m. gegužės 18 d. buvo gautas S. G. pranešimas, kad 2009-05-17 vairuodamas šį automobilį ir važiuodamas keliu Vilnius – Kaunas – Klaipėda Raseinių rajone susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusiu laukiniu gyvūnu, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Vykdydamas draudimo sutartį transporto priemonės draudėjo nurodymu ieškovas sumokėjo 13 666,73 Lt apdrausto automobilio remonto darbus atlikusiai įmonei ir įgijo teisę į žalos atlyginimą. CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009, ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009, konstatavo, kad pareiga atlyginti žalą, kurią sukelia į kelią išbėgęs gyvūnas, tenka jo savininkei – valstybei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Anot teismo, byloje įrodyta, jog žala automobiliui Mazda 6 buvo padarytą dėl laukinio gyvūno staigaus išbėgimo į kelią ir susidūrimo su automobiliu. Ši aplinkybė įrodyta vairuotojo V. G. paaiškinimais ir eismo įvykio medžiaga.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodoma kasacinio teismo praktika yra pasikeitusi, ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246 - 6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Teismas pabrėžė, kad nagrinėjama byla yra tapati savo faktinėmis aplinkybėmis minėtoms kasacinio teismo nagrinėtoms bylos, todėl ši kasacinio teismo praktika yra taikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykis buvo kelyje Vilnius-Kaunas Klaipėda (kairėje pusėje) 194,195 km. Šiame kelio ruože nebuvo ribojamas maksimalus važiavimo greitis, nebuvo įrengtas įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ ir kelio apsaugos nuo gyvūnų priemonės, buvo įrengti metaliniai apsauginiai atitvarai kelio skiriamojoje juostoje ir kelkraštyje. Tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kad vieta, kurioje buvo įvykis, yra avaringa dėl laukinių gyvūnų, ir kad yra poreikis šioje vietoje statyti kelio ženklą „Laukiniai žvėrys“, ar kitas priemones prieš gyvūnus. Kelio ruože nuo įvykio vietos nutolusiame 14 ir 16 km (30 km ruože) per 3 metų laikotarpį yra buvę 13 eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu, t. y. šiek tiek daugiau nei 4 įvykiai per metus 30 km ruože. Ieškovo pasirinktas 30 km ilgio ruožas yra pakankamai didelis. Paėmus kelio ruožą nutolusi nuo įvykio vietos per 4 km į abi puses gaunama, kad per 3 metus 8 km ruože įvyko 7 eismo įvykiai, t. y. šiek tiek daugiau nei 2 eismo įvykiai per metus. Tokiu atstumu įvertinus autoįvykius 2008 m., minėtame 8 km ruože ties įvykio vieta nebuvo nei vieno eismo įvykio, sukelto laukinio gyvūno. Anot teismo, tokia ieškovo pateikta statistika nėra pakankamai informatyvi, o kitų duomenų, jog buvo būtina įrengti minėtame kelio ruože kelio ženklus „Laukiniai žvėrys“, greitį ribojančius ženklus ar kitas priemones skirtas apsaugai nuo gyvūnų (kad kelio ruože eina gyvūnų migracijos keliai, ar kad šioje vietovėje nėra pakankamai reguliuojama laukinių gyvūnų populiacija ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgdamas į visa tai teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip būtinų civilinės atsakomybės už laukinio gyvūno padarytą žalą kilimo sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UADB „ERGO Lietuva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują – ieškinį patenkinti, papildomai priteisiant iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismo išvados, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėto neveikimo ir kaltės šioje byloje bei kad kelio Vilnius – Kaunas – Klaipėda atkarpa, kurioje įvyko ginčo eismo įvykis, yra saugi, nepagrįstos.

2. Kauno apskr. VPK Raseinių raj. PK pažyma patvirtina, kad vien tik 2009 m. 194 km, t.y. beveik toje pačioje įvyko 3 eismo įvykiai dėl susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Nuo nagrinėjamo eismo įvykio nutolus apie 1 km, 2009 m. yra įvykę dar 4 eismo įvykiai. Tai yra tik užregistruotų eismo įvykių statistika. Analogiškas bylas sprendę teismai vertino, kad toks eismo įvykių kiekis panašaus ilgio kelio atkarpoje yra laikomas dideliu, ir tokia kelio atkarpa reikalauja didesnio laukinės gyvūnijos savininko dėmesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009).

3. Kauno apskr. VPK Raseinių raj. PK pažyma liudija, kad ginčo kelias yra ypatingai pavojingas eismo įvykių, kai susiduriama su laukiniai gyvūnais, prasme. Šioje byloje nėra ginčo, jog eismo įvykio vietoje apskritai nebuvo jokių Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, Aplinkos ministro ir susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 603/456 patvirtintame statybos reglamente STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“, Kelių eismo taisyklėse nurodomų eismo organizavimo priemonių, nors atsakovas privalėjo imtis priemonių užtikrinti, kad laukiniai gyvūnai neišbėgtų į kelią.

4. Artimiausias įspėjamasis ženklas Nr. 131 pagrindinėje valstybės magistralėje yra įrengtas tik 147 km, kurio galiojimas baigiasi 157 km, o kitas tik 235,5 km. Toks atsakovo elgesys galėtų būti vertinamas kaip neatsakingas ir neapdairus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad teismas pagrįstai pripažino, jog ginčo kelio atkarpa negali būti laikoma avaringa, todėl nebuvo ir poreikio joje statyti ženklą „Laukiniai žvėrys“ ar imtis kitokių priemonių prieš gyvūnus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kelio ruože eina gyvūnų migracijos takai. Taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, kad Raseinių raj. stirnų populiacija buvo valdoma netinkamai, kad buvo pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, ir kad buvo koks nors valstybės neveikimas. Pagal esamus duomenis stirnų populiacija Raseinių raj. yra tik palaikoma, ir tinkamai reguliuojama. Taigi ieškovas neįrodė atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, laikytinas teisėtu bei pagrįstu, t.y. ar pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Ginčo santykis yra atsiradęs dėl į kelią išbėgusio laukinio žvėries – stirnos, sukeltos žalos. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju valstybės civilinė atsakomybė už laukinio žvėries sukeltą žalą gali kilti tik nustačius visas CK 6.246 - 6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 str. 1 d. taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2012). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje nustatinėjo, ar dėl į kelią išbėgusio laukinio žvėries – stirnos, sukeltos žalos yra valstybės kaltė ir neteisėti veiksmai

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009 m. gegužės 17 d. apie 10 val. dieną kelio A1 Vilnius – Kaunas – Klaipėda ties 194 km įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo apdrausta transporto priemonė susidūrė su į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi – stirna. Šiame kelio ruože nebuvo pastatytas nei kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“, nei įrengtos kelio apsaugos nuo laukinių žvėrių. Laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 17 d. iki 2009 m. gegužės 17 d. minėto kelio atkarpoje nuo 180 km iki 202 km įvyko 13 eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, taigi 22 km ruože per metus vidutiniškai įvykdavo po 4 eismo įvykius, o kelio atkarpoje tarp 192 km ir 196 km – 1 eismo įvykį. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad per minėtą kelio atkarpą eitų laukinių žvėrių migracijos keliai, kas sąlygotų pareigą valstybei tinkamai pasirūpinti, kad žvėrys nepatektų į kelio važiuojamąją dalį. Taigi pateikta ginčo kelio ruožo avaringumo statistika patvirtina, kad 2009 m. gegužės 17 d. eismo įvykio metu kelio ruožas buvo saugus ir neavaringas transporto priemonių susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus (Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.), įrengti atitvarus, ar tuo labiau numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti paminėtą atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 d., Kelių eismo taisyklių 9 p.).

Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas. Pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes. Vis dėlto nustatant valstybės atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, būtina įvertinti laukinės gyvūnijos objekto specifiką, t.y. valstybės galimybę jį valdyti ir kontroliuoti, kad nesukeltų žalos. Pagrindinė priemonė kontroliuoti laukinių gyvūnų skaičių yra medžioklė.

Nagrinėjamu atveju svarbios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles“, kurios nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymo atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir Lietuvos Respublikoje tvarką, saugaus elgesio medžioklėje ir kitus medžiojimo reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 22 d. Nr. D1-545 įsakymo „Dėl aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 17.2 p. buvo numatyta, jog sumedžiojamų stirnų kiekis nėra reguliuojamas, o stirnas galima medžioti ištisus metus (su tam tikromis išimtimis). Toks valstybės elgesys patvirtina, kad ginčo eismo įvykio metu buvo imtasi aktyvių veiksmų stirnų populiacijai kontroliuoti, o kartu ir eismo įvykių dėl susidūrimo su stirnomis užkirtimui minėtame kelio ruože. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog valstybės veiksmai ginčo situacijoje kontroliuojant laukinius žvėris, kad pastarieji neišbėgtų į kelio važiuojamąjį dalį, buvo tinkami ir atitiko minimalius rūpestingumo reikalavimus.

Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, jog dėl ginčo eismo įvykio nėra valstybės kaltės ir neteisėtų veiksmų, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, ir turėjo pagrindo ieškinio reikalavimą dėl žalos priteisimo atmesti visiškai (CPK 178, 185 str.). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas AuruškevičiusGoda Ambrasaitė – BalynienėRūta Burdulienė