Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjo neturtinę žalą, kurią jis patyrė kalint Vilniaus AVPK.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014-10-23 iki 2014-10-24 ir nuo 2014-11-06 iki 2014-11-10 buvo laikomas Vilniaus AVPK (b. l. 29–31, 37–38). Skunde pareiškėjas teigė, jog laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. jis taip pat buvo laikomas Vilniaus AVPK. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK teismui išsiuntė 2016-11-28 (žyma ant voko), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn.

Remiantis CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas nurodo, kad jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi jis kreipsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo kreiptis į teismą priežastys nelaikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų tapo irzlus, nervingas, todėl turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinami laikotarpiai nuo 2014-10-23 iki 2014-10-24 ir nuo 2014-11-06 iki 2014-11-10, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameros buvo perpildytos, su juo kartu buvo dar 5 asmenys.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Vilniaus AVPK areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 80 p. nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK atvyko 2014-10-23 ir buvo uždarytas į areštinės kamerą Nr. 7, kurios plotas – 27,6 kv. m, kurioje buvo dar 5 asmenys (asmeniui teko 4,6 kv. m kameros ploto). 2014-10-24 pareiškėjas buvo konvojuotas į policijos komisariatą, iš kur buvo paleistas. 2014-11-06 pareiškėjas buvo sulaikytas ir nustatyta tvarka uždarytas į areštinės kamerą Nr. 11, kurios plotas – 17,4 kv. m, kartu su 2 asmenimis (asmeniui teko 5,8 kv. m kameros ploto); 2014-11-07 ir nuo 2014-11-09 buvo areštinės kameroje Nr. 3, kurioje buvo 5 asmenys (asmeniui teko 3,48 kv. m); 2014-11-08 buvo areštinės kameroje Nr. 3, kurioje buvo 4 asmenys (asmeniui teko 4,35 kv. m). 2014-11-10 pareiškėjas buvo konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (b. l. 29–31, 37–38). Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 4 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Vilniaus AVPK CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog areštinės kamerų langai buvo uždažyti ir užkalti, dėl to kamerose nebuvo pakankamai šviesu, trūko oro, nebuvo ventiliacijos. Be to, jis nė karto nebuvo vedamas pasivaikščioti.

Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto, kameroje Nr. 3 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014-11-07 iki 2014-11-09) vėdinimui užtikrinta įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, ji patikrinimo metu veikė, o tai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintą ir iki 2015-11-01 galiojusį Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 23 p. reikalavimą, nustatantį, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (b. l. 33–34). Iš Vilniaus AVPK pateiktų duomenų taip pat matyti, kad kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kamerų langai niekada nebuvo ir nėra užkalti, o yra tik dalinai uždažyti, palikus viršutinę lango dalį skaidrią, natūralios šviesos sklidimui (b. l. 37–38). Be to, patikrinimo akte taip pat nurodoma, kad Vilniaus AVPK laikomi asmenys į pasivaikščiojimus vedami pagal sudarytus grafikus, o tai atitinka HN 37:2009 11 p. reikalavimą, kur reglametuojama, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti patvirtina ir byloje esantis asmenų, laikomų areštinėje, pasivaikščiojimo lapas (b. l. 42). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus AVPK nebuvo muilo ir tualetinio popieriaus, jam nebuvo išduota patalynė.

Taisyklių 82 p. nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais (Taisyklių 83 p.). Tai reiškia, kad šios higienos priemonės išduodamos pagal poreikį, taip pat ir areštinėje uždaryto asmens prašymu.

Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2017-01-02 tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-148 nurodyta, kad pareiškėjui buvo išduota patalynė su lovos skalbiniais bei būtinosios asmens higienos priemonės (muilas, tualetinis popierius). Minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas bei skalbiamas (b. l. 37–38, 43–50). Tai rodo, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai teigė, jog jo rašytiniai prašymai ir skundai Vilniaus AVPK nebuvo registruojami. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Vilniaus AVPK pareigūnus dėl laikymo sąlygų. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su skundų ir prašymų neregistravimu, atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigia, kad negaudavo pietų, nes dienos metu buvo vežamas į komisariatą.

Taisyklių IX skyrius nustato policijos areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką. Taisyklių 66 p. reglamentuoja, kad asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ir patiekiamas atskirai. Vilniaus AVPK tiek atsiliepime, tiek 2017-01-02 tarnybiniame pranešime pažymėjo, kad laikosi Taisyklių nuostatų ir paaiškino, kad areštinėje laikomiems asmenims, kurie dienotvarkėje nustatytu laiku areštinėje nevalgė, maistas duodamas juos sugrąžinus į areštinę (b. l. 29–31, 37–38). Byloje esanti sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartis patvirtina, kad Vilniaus AVPK užtikrinamas laikomų asmenų maitinimas (b. l. 49–50). Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo laikotarpiu jis negavo pietų bei kuriomis dienomis buvo išvežtas į komisariatą, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus AVPK administraciją su skundu, jog negavo pietų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto maitinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.

HN 37:2009 20 p. nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto, kameroje Nr. 3 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014-11-07 iki 2014-11-09) įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas pertvara. Įrengtas sanitarinis mazgas atitiko HN 37:2009 20 p. reikalavimą (b. l. 33–34). Vilniaus AVPK 2017-01-02 tarnybiniame pranešime pažymėjo, kad visos areštinės kameros yra įrengtos pagal HN 37:2009 reikalavimus. Kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, sanitariniai mazgai yra atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis (b. l. 37–38). Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad sanitarinis mazgas Vilniaus AVPK atitiko HN 37:2009 20 p. reikalavimą. Tačiau nagrinėjamu aspektu taip pat pažymėta, kad Taisyklių 7.13 p. įtvirtina policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Šiuo atveju atsakovės atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti, kad Vilniaus AVPK areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai naudotis tualetu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu.

Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kameroje nebuvo elektros kištukinių lizdų, artimieji negalėjo perduoti kavos ir arbatžolių.

Areštinės įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta, kad kamerose privalo būti įrengti elektros kištukiniai lizdai, todėl ši aplinkybė (elektros kištukinių lizdų nebuvimas) negalėjo niekaip pažeisti pareiškėjo teisių. Nors pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog artimieji negalėjo perduoti kavos ir arbatžolių, šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo, nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis iš jo artimųjų buvo atsisakyta priimti kavą ir arbatžoles. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų.

Pareiškėjo argumentas dėl surūdijusios kriauklės yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, yra gana abstraktus ir lakoniškas, be to, nepakankamai detalizuotas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimą, susijusį su surūdijusia kriaukle.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus AVPK, 2014-10-23, laikotarpiu nuo 2014-11-07 iki 2014-11-09, kai kameros plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o laikotarpiais nuo 2014-10-23 iki 2014-10-24 ir nuo 2014-11-06 iki 2011-11-10, neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymas areštinės kamerose turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatos būklei (b. l. 20–28). Tai, kad neturi jokių su sveikata susijusių nusiskundimų Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale pažymėjo pats pareiškėjas (b. l. 40–41). Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų į Vilniaus AVPK. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą ir į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; LVAT 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2140/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo G. B. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė laikotarpiais nuo 2014-10-23 iki 2014-10-24 ir nuo 2014-11-06 iki 2011-11-10 būti kalinamam Vilniaus AVPK teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. B. teisė laikotarpiais nuo 2014-10-23 iki 2014-10-24 ir nuo 2014-11-06 iki 2011-11-10 būti kalinamam Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo G. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.