Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį ir nubaustas:

pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė ir 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu priteista iš R. B.: R. R. – 2 000 Lt; L. C. – 2 000 Lt; I. Š. – 2 000 Lt; A. Č. – 2 000 Lt; I. Š. – 2 500 Lt; R. S. – 2 000 Lt; A. B. – 2 500 Lt; A. V. – 2 000 Lt; A. U. – 2 000 Lt; J. G. – 2 000 Lt; A. Š. – 1 000 Lt; N. D. – 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Procesas dėl nukentėjusiosios O. S. civilinio ieškinio nutrauktas.

Nukentėjusiųjų D. P., S. F. ir R. Z. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Iki nuosprendžio dalies dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinių ieškinių išsprendimo įvykdymo pratęstas nuteistajam R. B. laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo terminas į jam priklausantį turtą: pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 877,28 kv. m ploto, 1974 m. statybos pabaigos, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), 0,3234 ha ploto, – žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), 0,4355 ha ploto, – žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita, esantį (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę pavartodamas psichinę prievartą nukentėjusiesiems ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams:

jis, būdamas žemės sklypo (kadastro Nr. 5558/0014:21), esančio (duomenys neskelbtini), planavimo organizatoriumi ir šio sklypo vandentiekio ir kanalizacijos tinklų ir įrenginių savininku, gyventojams nesutikus mokėti už tiekiamą vandenį, nes jis, R. B., nepateikė dokumentų, patvirtinančių reikalaujamų pinigų pagrįstumą, 2009-09-01 tyčia atjungė vandens tiekimą visam kvartalui, išimdamas vandens gręžinio siurblio įrangos dalį, iki 2009-09-14 bei tuo laikotarpiu nesiėmė jokių priemonių vandens tiekimui atnaujinti. Po to R. B. pasiūlytą sutartį dėl vandens tiekimo paslaugų teikimo pasirašius tik O. S., G. T., D. P. ir A. B. bei pastarajai sumokėjus iš viso 1 548 Lt, o likusiems gyventojams R. R., A. C., L. C., I. Š., A. Č., E. Š., I. Š., R. S., O. S., A. V., G. T., D. P., A. U., S. F., J. G., N. D., A. Š., R. Z. atsisakius minėtą sutartį pasirašyti ir pagal ją mokėti, kadangi R. B. neįvykdė įsipareigojimų tinkamai įrengti ir perduoti šio sklypo vandentiekio ir kanalizacijos tinklus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, R. B. prašymu, įmonė „Vakarų skirstomieji tinklai“ 2010-07-22 atjungė elektros tiekimą vandens gręžiniui, dėl to kvartalo gyventojams iki 2010-07-28 buvo nutrauktas vandens tiekimas. Tokiu būdu R. B. pavartodamas psichinę prievartą – du kartus atjungdamas vandens tiekimą, taip siekdamas priversti gyventojus R. R., A. C., I. Š., A. Č., E. Š., I. Š., R. S., O. S., A. B., A. V., G. T., D. P., A. U., S. F., J. G., N. D., A. Š., R. Z. mokėti už vandens tiekimą, vykdė savo ginčijamą tariamą teisę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos.

Be to, R. B. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:

jis, būdamas gyvenamųjų namų statybos kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), planavimo organizatoriumi ir nuo 2009-01-07 įgijęs nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (18.51)L12-12 (forma FR0468), kuri suteikia jam teisę vykdyti individualią veiklą dėl vandens tiekimo, surinkimo, valymo bei nuotekų valymo, ir būdamas atsakingas nuo 2009-01-07 už buhalterinės apskaitos organizavimą bei už buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2009-01-07 iki 2009-12-31, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimais“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo 4 ir 5 punktų reikalavimus „Gyventojas <...> privalo pildyti Gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą arba Gyventojo individualios veiklos pajamų–išlaidų apskaitos žurnalą”, 8 punkto reikalavimus „Gyventojas, besiverčiantis individualia veikla <...> privalo išrašyti, išduoti prekių ar paslaugų pirkėjams vieną iš toliau nurodytų apskaitos dokumentų: prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą, sąskaitą–faktūrą, kasos aparato kvitą“, ir 2009 m. rugsėjo mėn. antroje pusėje gavęs iš A. B. 1 548 Lt sumą pagal 2009-09-10 vandens tiekimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 2009091010, neišrašė nė vieno iš apskaitos dokumentų (prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito, sąskaitos faktūros ar kasos kvito, dėl to negalima iš dalies nustatyti fizinio asmens R. B., besiverčiančio individualia veikla, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia, jog nuosprendis yra nepagrįstas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl BK 294 straipsnio taikymo

BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. LAT yra pabrėžęs, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvį nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Apeliantas pažymi, jog LAT laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis – administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies aiškinimas, negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta pavartojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja pavartodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad pavartotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis. Kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus, paprastai – pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai civilinius teisinius santykius kvalifikavo kaip baudžiamuosius. R. B. aiškina, jog byloje yra nustatyta, kad jam nuosavybės teise priklauso vandentiekio ir kanalizacijos tinklai bei įrenginiai, esantys žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys yra žemės sklypų savininkai, nuosavybę į turtą įgiję sudarydami su juo, R. B., žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis. Sutartyse buvo nurodyta, kad jis iki sklypo užstatymo pabaigos įsipareigoja suprojektuoti ir įrengti inžinerinius tinklus. Teismo nuomone, jis, R. B., neįvykdė šio savo įsipareigojimo, be to, realizuodamas savo ginčijamą tariamą teisę – gauti pinigus už tiekiamą vandenį, pavartojo psichinę prievartą – du kartus atjungė nukentėjusiesiems vandenį, tuo padarydamas didelę žalą jų teisėms ir teisėtiems interesams. Kaip minėta, pagal teismų praktiką psichinė prievarta turi apimti pačius pavojingiausius grasinimus. Šiuo atveju, kaip pripažįsta ir patys nukentėjusieji, tarp pastarųjų ir jo, R. B., vyko ilgos diskusijos dėl apmokėjimo už vandenį – gyventojai nenorėjo mokėti, jis reikalavo, kad jo turimas išlaidas jie kompensuotų, raštu juos informavo, kad neapmokėjus bus atjungtas vanduo. Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai įspėjant gyventojus, kad bus atjungtas vanduo ir vandens atjungimas, negali būti vertinami kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. R. B. teigimu, jis įgyvendino ne tariamą, o savo tikrą teisę gauti apmokėjimą iš vandenį naudojančių asmenų, nes jiems nesumokant jis patiria nuostolius. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių sutarčių, jog jis būtų prisiėmęs pareigą tiekti gyventojams vandenį. Inžineriniai tinklai buvo suprojektuoti ir įrengti, t. y. jis įvykdė įsipareigojimus pagal jo su nukentėjusiaisiais pasirašytas sutartis. Gauti vandenį jie galėjo ir iš kito gręžinio arba įsirengti savo. Jis, kaip inžinerinio įrenginio savininkas, pats turi teisę nuspręsti, ką su tuo turtu daryti ir kaip jį eksploatuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jis geranoriškai stengėsi su gyventojais išspręsti šią problemą, tačiau jie, nemokėdami jam už tiekiamą vandenį, bandė jį priversti perduoti šiuos inžinerinius tinklus valstybinei komisijai ir įregistruoti juos VĮ Registrų centre. Kaip paaiškino teisme V. B., dirbantis Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, tiekti vandenį jis, R. B., turėjo teisę nepriklausomai nuo to, kad tinklai nebuvo įregistruoti. Liudytojas F. Ž., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas, taip pat patvirtino, kad vyko susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo ir jis, R. B., ir buvo sprendžiamas klausimas dėl vandens tiekimo. Gyventojai, nemokėdami už tiekiamą vandenį, elgėsi neteisėtai, nes vandens tiekimas į nebaigtą statybą yra galimas. Jeigu nesusitariama dėl apmokėjimo, tai tokį ginčą gali spręsti Kainų komisija arba teismas. Šiuo atveju teismas įžvelgė tik gyventojų interesų pažeidimą, o tai, kad jis patiria nuostolius ir nėra jokios teisės normos, įpareigojančios jį tiekti gyventojams vandenį ir pačiam už jį mokėti, teismas neatsižvelgė. Kadangi jį ir gyventojus sieja sutartiniai santykiai, tai sutarčiai esant dvišalei, abi šalys turi teisių ir pareigų viena kitos atžvilgiu, o kylantį ginčą privalo spręsti teismine tvarka. Gyventojai nesikreipė į teismą, kad jis nevykdo sutarties, vadinasi, jų teisių pažeidimas – vandens tiekimo nutraukimas – gali būti vertinamas tik kaip tariamas, nes teismas nesiaiškino pagrindinės aplinkybės byloje, t. y. ar jis privalo gyventojus aprūpinti vandeniu. Net ir konstatavus jo tam tikrų veiksmų neteisėtumą, teismas privalėjo nuosprendyje nurodyti, kodėl jie laikytini tiek pavojingais, kad užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Byloje netgi yra nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. vanduo buvo užsuktas dėl vandens siurblio gedimo ir, kaip aiškino nukentėjusysis R. R., vandens siurblys buvo suremontuotas gyventojų lėšomis. Taigi, apelianto R. B. teigimu, teismas neturėjo įstatyme numatyto pagrindo pripažinti jį kaltu dėl jam inkriminuoto 2009-09-14 psichologinio smurto – vandens užsukimo nukentėjusiesiems, nes vanduo buvo užsuktas ne dėl jo kaltės. Tai, kad prieš kelias dienas jis buvo įspėjęs gyventojus, kad jeigu jie nemokės už vandens tiekimą, jis užsuks vandenį, ir 2009-09-14 vanduo buvo užsuktas, yra tik aplinkybių sutapimas.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo neteisėti veiksmai sukėlė didelę žalą nukentėjusiesiems. Apelianto nuomone, nukentėjusieji jokios žalos nepatyrė, nes jokių įrodymų apie kokius nors turėtus nuostolius ar išlaidas jie teismui nepateikė. R. B. teigimu, buvo priešingai: nukentėjusieji naudojo vandenį ir už jį nemokėjo, todėl praturtėjo jo sąskaita. Apeliantas aiškina, jog 2010 metų liepos mėnesį jis paprašė atjungti elektros energijos tiekimą, nes neturėjo lėšų apmokėti, o gyventojai, kaip minėta, atsisakė mokėti bet kokią pinigų sumą. Kadangi jis yra pasirašęs Elektros energijos tiekimo sutartį su VST, tai jis ir turi teisę nuspręsti, kada ir dėl kokių priežasčių kreiptis į energijos tiekėją dėl elektros tiekimo nutraukimo. Aplinkybę, kad jam parašius prašymą nutraukti elektros energijos tiekimą, gyventojams buvo nustota tiekti vandenį, teismas taip pat siejo su jo nusikalstamais veiksmais. R. B. nuomone, jokio baudžiamojo nusikaltimo požymių šiuose jo veiksmuose nėra. Kaip tvirtina nukentėjusieji, jie žemės sklypus yra įsigiję 2004–2005 metais, daugelis yra ir apsigyvenę juose, tačiau nė vienas iš jų nepareiškė jam teisme ieškinio dėl vandens tiekimo, jo kainos ar galimybės pačiam atsiskirti ir užsitikrinti vandens tiekimą savo žemės sklype, prašant priteisti iš jo kažkokius nuostolius. Gyventojams nebuvo jokios pareigos ar prievartos naudotis būtent tik jo paslaugomis. Tvirtindami, kad jie nemokėjo todėl, kad jiems nebuvo žinoma kainos skaičiavimo tvarka ir sutarčių su juo nepasirašė todėl, kad inžineriniai tinklai nebuvo perduoti komisijai, jie elgėsi taip pat pažeisdami jo, R. B., teises. Gyventojai galėjo mokėti bent tokią sumą, kuri, jų nuomone, būtų tinkama arba galiojanti seniūnijos teritorijoje, tačiau jie atsisakė atlikti bet kokius mokėjimus, tačiau gauti vandenį iš jo gręžinio ir jam priklausančių inžinerinių tinklų norėjo. R. B. teigimu, akivaizdu, kad tokio pobūdžio ginčas, kuris yra kilęs tarp jo ir gyventojų, turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, nes jo veiksmuose nėra jokio savavaldžiavimo požymių.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. R. B. nurodo, jog teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nurodė, kad jo kaltę patvirtina 2011-08-17 specialisto išvada Nr. 5-3/76, kurioje nurodyta, kad negalima nustatyti jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apelianto manymu, teismas privalėjo atkreipti dėmesį, dėl kokių priežasčių specialistė padarė tokią išvadą. Tiriamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2009-01-07 iki 2009-12-31, buvo nustatytas vienintelis atvejis, t. y., kad jis į buhalterinę apskaitą neįtraukė 1 548 Lt sumos, kurią jam už vandenį sumokėjo A. B.. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas nedraudžia ištaisyti padarytų klaidų, tai jis ir padarė, įtraukdamas šią sumą į deklaraciją ir sumokėdamas visus mokesčius. Tai, kad tuo laikotarpiu nebuvo pildytas pajamų žurnalas arba nebuvo suregistruoti dokumentai, nereiškia, kad jis aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. Kadangi jis negavo jokių pajamų, nebuvo sąnaudų, todėl nebuvo užpildyti ir minėti dokumentai. Konstatuoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų pažeidimai gali užtraukti tik administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173¹ straipsnį.

Dėl civilinių ieškinių

Apelianto R. B. nuomone, teismas neturėjo teisinio pagrindo net iš dalies tenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius visų pirma todėl, kad jo veiksmuose nėra jokio baudžiamojo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Antra, nukentėjusiųjų parodymai apie patirtą neturtinę žalą yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Teismas nuosprendyje dėl visų nukentėjusiųjų nurodė tas pačias aplinkybes apie jų patirtus nepatogumus, nors jokių įrodymų apie tai nebuvo pateikta. Apelianto R. B. teigimu, jis nepadarė žalos nukentėjusiųjų sveikatai ar gyvybiškiems poreikiams, priešingai – jų pačių netinkamas elgesys, savo pareigų nevykdymas ir sukėlė tokias pasekmes.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusieji N. D., L. C., I. Š., I. Š., R. R., A. Č., A. B., J. G. ir A. U. prašo teisės aktuose nustatyta tvarka imtis veiksmų identifikuoti R. B. priklausantį turtą – inžinerinius tinklus, esančius (duomenys neskelbtini), ir pritaikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į šį jiems priklausantį turtą civilinių ieškinių tenkinimui užtikrinti.

Nuteistasis R. B. ir jo gynėja advokatė G. Mauručaitienė prašo nuteistojo R. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių įrodymų teisinančiais, todėl juos netinkamai įvertino. Apylinkės teismas byloje esančius duomenis tyrė ir juos vertino atsietai nuo kitų byloje esančių duomenų, nesiaiškino jų ryšio su kitais surinktais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl savavaldžiavimo

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 1 dalyje išdėstyta savavaldžiavimo pagrindinė sudėtis, o to paties straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikuojamos aplinkybės – psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui panaudojimas.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, kaip jau minėta, draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taigi taip veikdamas asmuo, būtinu atveju nesikreipdamas į teismą, tarsi imasi pats vykdyti teisingumą.

Nagrinėjamos bylos esmė – skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas ir jo išraiška (ar buvo vartojama prieš nukentėjusiuosius psichinė prievarta, ar padaryta didelė žala). Ginčo dėl to, kad tarp R. B. ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai santykiai, nėra.

LAT naujai formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuota, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas smurtinis (psichinė ir (ar) fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas ir tokiu būdu padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012). Kartu pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Pirmosios instancijos teismas tokių išvadų neatskleidė ir jų nemotyvavo.

Kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Už savavaldžiavimą numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. ATPK 188 straipsnyje savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamas kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. B. kaltę, padarius didelę žalą nukentėjusiesiems.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visiškai nepagrįstai civilinius teisinius santykius kvalifikavo kaip baudžiamuosius.

Byloje nustatyta, kad R. B. yra vandentiekio ir kanalizacijos tinklų bei įrenginių, esančių žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, savininkas. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys yra žemės sklypų savininkai, nuosavybę į turtą įgiję sudarydami su R. B. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose, be kita ko, buvo numatyta, kad R. B. iki sklypo užstatymo pabaigos įsipareigoja suprojektuoti ir įrengti inžinerinius tinklus. Teismas konstatavo, kad R. B. neįvykdė šio savo įsipareigojimo, be to, realizuodamas savo ginčijamą tariamą teisę – gauti pinigus už tiekiamą vandenį – pavartojo psichinę prievartą – du kartus atjungė nukentėjusiesiems vandenį, tuo padarydamas didelę žalą jų teisėms ir teisėtiems interesams. Tačiau, kolegos nuomone, tokia apylinkės teismo išvada yra nepagrįsta. Teismas be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje nėra jokių sutarčių, patvirtinančių, jog R. B. būtų prisiėmęs pareigą tiekti vandenį gyventojams (šioje byloje pripažintais nukentėjusiaisiais). Pažymėtina, kad sutartys su gyventojais buvo sudarytos tik dėl inžinerinių tinklų projektavimo bei įrengimo ir R. B. savo įsipareigojimus pagal šias sutartis įvykdė. R. B., būdamas inžinerinio įrenginio savininkas, turėjo teisę nuspręsti, ką su savo turtu daryti ir kaip jį eksploatuoti. Šiuo atveju apylinkės teismas be pagrindo tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius kvalifikavo kaip baudžiamuosius. Kaip minėta, R. B. nuosavybės teise priklauso vandentiekio ir kanalizacijos tinklai bei įrenginiai, esantys žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys yra žemės sklypų savininkai, nuosavybę į turtą įgiję sudarydami su R. B. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis. Sutartyse buvo nurodyta, kad R. B. iki sklypo užstatymo pabaigos įsipareigoja suprojektuoti ir įrengti inžinerinius tinklus. Teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. B. šio įsipareigojimo neįvykdė, be to, realizuodamas savo ginčijamą tariamą teisę – gauti pinigus už tiekiamą vandenį – pavartojo psichinę prievartą, 2 kartus atjungdamas nukentėjusiesiems vandenį, tuo padarydamas didelę žalą jų teisėms ir teisėtiems interesams. Tačiau su tokia teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka ir nagrinėjamu atveju pritaria apeliantui R. B., jog jo veiksmai įspėjant gyventojus, kad bus atjungtas vanduo, ir vandens atjungimas negali būti vertinami kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju R. B. turėjo teisę gauti užmokestį už vandenį iš asmenų, kurie jį naudojo, nes gyventojams nesumokant už vandenį jis patiria nuostolius. Tuo tarpu gyventojai, nesutikdami mokėti R. B. už vandenį, galėjo savarankiškai pasirūpinti galimybe gauti vandenį iš kito gręžinio arba įsirengti savo, nes R. B. neprivalėjo tiekti gyventojams vandenį, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Sutartis su gyventojais R. B. pasirašė tik dėl inžinerinių tinklų suprojektavimo ir įrengimo ir įsipareigojimus pagal šias sutartis jis įvykdė. Tačiau apylinkės teismas, neišsiaiškinęs šios esminės aplinkybės, nepagrįstai konstatavo, kad atjungdamas nukentėjusiesiems vandenį, R. B. padarė didelę žalą jų teisėms ir teisėtiems interesams. Šiuo atveju pažymėtina, kad R. B., būdamas inžinerinių tinklų savininkas, savarankiškai galėjo nuspręstai, ką su savo turtu daryti ir kaip jį eksploatuoti. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas V. B., dirbantis Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju (2009 m. dirbo „Klaipėdos rajono vandenyse“), parodė, kad tiekti vandenį R. B. turėjo teisę nepriklausomai nuo to, kad tinklai nebuvo įregistruoti. Kaip liudytojas apklaustas F. Ž., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos komunalinio ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas, taip pat patvirtino, kad vyko susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo ir R. B., ir buvo sprendžiamas klausimas dėl vandens tiekimo. Gyventojai, nemokėdami už tiekiamą vandenį, elgėsi neteisėtai, nes vandens tiekimas į nebaigtą statybą yra galimas. Jeigu nesusitariama dėl apmokėjimo, ginčą gali spręsti Kainų komisija arba teismas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. B. gera valia stengėsi su gyventojais išspręsti problemą dėl vandens tiekimo, tačiau gyventojai nesutiko mokėti už tiekiamą vandenį, reikalavo R. B. perduoti inžinerinius tinklus valstybinei komisijai ir įregistruoti juos Registrų centre. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad nukentėjusiesiems nebuvo jokios pareigos ar prievartos naudotis R. B. paslaugomis, o iškilusį ginčą gyventojai galėjo spręsti civilinio proceso tvarka. Tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl R. B. veiksmų nukentėjusieji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl vandens tiekimo, jo kainos ar galimybės savarankiškai užsitikrinti vandens tiekimą savo žemės sklype. Todėl šiuo atveju vandens tiekimo nutraukimas gali būti vertinamas tik kaip tariamas pažeidimas. Šiuo atveju apylinkės teismas, neišsiaiškinęs šios aplinkybės, nepagrįstai konstatavo, kad atjungdamas nukentėjusiesiems vandenį, R. B. padarė didelę žalą jų teisėms ir teisėtiems interesams. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų, kad dėl R. B. veiksmų būtų padaryta didelė turtinė žala nukentėjusiesiems.

Nukentėjusieji J. G., A. Š. ir kt. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2009 m. iš R. B. buvo gavę raštišką pareikalavimą sumokėti už vandenį po 20 Lt už kiekvieną mėnesį, tačiau pagal šį pareikalavimą pinigų nemokėjo. Dingus vandeniui jie suprato, kad jį atjungė R. B.. Vandens nebuvimas kvartale sudarė problemas dėl higienos laikymosi, namų ūkio tvarkymo. Jie tai suprato kaip psichologinį spaudimą, kad būtų paklūstama R. B. valiai ir būtų mokama jam už vandenį pagal jo neteisėtus reikalavimus, dėl to, nukentėjusiųjų teigimu, jiems buvo padaryta moralinė žala.

Liudytojai A. C., E. V., M. G. parodė, kad dėl ginčų su R. B. dėl atsiskaitymo už suvartotą vandenį jo atjungimo jokių esminių nepatogumų nepatyrė.

Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų ir nebuvo pateikęs civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos buvo tenkinti iš dalies. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų patirti nepatogumai – negalėjimas svečiams paruošti maisto, būtinybė važiuoti praustis kitur ir pan. – nesukėlė tokio masto žalos, kurią būtų galima pripažinti didele. Vandens atjungimas netruko itin ilgą laiko tarpą, gyventojai iš esmės ne kartą buvo R. B. įspėti, kad nemokant mokesčių už vandenį jie gali patirti tam tikrų nepatogumų. Kaip minėta, kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Šioje byloje nėra nustatyta, kad R. B. pavartojo tokio lygio prievartą prieš nukentėjusiuosius.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į LAT formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, interpretuodamas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, neatsižvelgė į paminėtas aplinkybes, todėl baudžiamasis įstatymas buvo išaiškintas ir pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju nėra BK 294 straipsnyje numatytos veikos visų būtinų požymių.

Dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnyje numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Šio straipsnio dispozicija yra blanketinė, nes jos tekste yra nuorodos į įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą. Tai reiškia, kad BK 223 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis išaiškinama, remiantis ne vien baudžiamojo įstatymo tekstu, bet ir kitais teisės šaltiniais. Buhalterinės apskaitos sąvokos turinys atskleistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punkte. Jis apibūdinamas kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Šio įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad ūkio subjekto vadovas atsakingas už apskaitos organizavimą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o 16 straipsnyje nustatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose pagal apskaitos dokumentus. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 punktą ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, 19 straipsnyje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir po jos saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą.

BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas gyvenamųjų namų statybos kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), planavimo organizatoriumi ir nuo 2009-01-07 įgijęs nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (18.51)L12-12 (forma FR0468), kuri suteikia jam teisę vykdyti individualią veiklą dėl vandens tiekimo, surinkimo, valymo bei nuotekų valymo, ir būdamas atsakingas nuo 2009-01-07 už buhalterinės apskaitos organizavimą bei už buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2009-01-07 iki 2009-12-31, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 4, 5, 8 punktų reikalavimus, tinkamai neorganizavo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos – neužtikrino, kad apskaitos dokumentais būtų įformintos 1 548 Lt pajamos, kurios buvo 2009 m. rugsėjo mėn. antroje pusėje iš A. B. pagal 2009-09-10 vandens tiekimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 2009091010, neišrašė nė vieno iš apskaitos dokumentų (prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito, sąskaitos faktūros ar kasos kvito).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. kaltu padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, rėmėsi 2011-08-17 specialisto išvada Nr. 5-3/76, kurioje nurodyta, jog pagal fizinio asmens R. B. pateiktus apskaitos dokumentus laikotarpiu nuo 2009-01-07 iki 2009-12-31 dėl padarytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimais“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus” pažeidimų negalima iš dalies nustatyti fizinio asmens R. B., besiverčiančio individualia veikla, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismas pažymėjo, kad duomenų, prieštaraujančių šiai specialistės išvadai, nėra, šią išvadą specialistė patvirtino ir teismo posėdžio metu, be to, pats R. B. neneigia, kad iš A. B. paėmė 1 548 Lt, tačiau gautų pinigų neįformino, nes nebuvo pasiruošęs, neturėjo kvitų. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis teismas konstatavo, kad R. B. kaltė padarius jam inkriminuojamą aplaidų apskaitos tvarkymą yra įrodyta ir abejonių nekelia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „<...> siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata aktuali ir aiškinant bei nustatant aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnis) požymius.

Nagrinėjamoje byloje R. B. inkriminuojami veiksmai reiškėsi kaip neįtraukimas į apskaitą 1 548 Lt pajamų, gautų 2009 m. rugsėjo mėn. antroje pusėje iš A. B. pagal 2009-09-10 vandens tiekimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 2009091010. Šis buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas kvalifikuotas kaip nusikalstamas aplaidus apskaitos tvarkymas, neanalizuojant, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar byloje pakako duomenų išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, bei nesprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, tik formaliai konstatuojant, kad R. B. veiksmai neįtraukiant į apskaitą iš A. B. gautų pinigų, negali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas, nes tokią kaltinamojo versiją paneigia 2011-08-17 specialisto išvada Nr. 5-3/76, kurioje konstatuota, kad dėl šioje išvadoje nurodytų R. B. padarytų pažeidimų negalima nustatyti jo, kaip asmens, besiverčiančio individualia veikla, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Aplaidaus apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis 2011-08-17 specialisto išvada Nr. 5-3/76, specialistės paaiškinimais teisme, paties T. B. parodymais. Kaip minėta, byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. 5-3/76 konstatuota, kad pagal fizinio asmens R. B. pateiktus apskaitos dokumentus laikotarpiu nuo 2009-01-07 iki 2009-12-31 dėl padarytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimais“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus” pažeidimų negalima iš dalies nustatyti fizinio asmens R. B., besiverčiančio individualia veikla, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi šioje specialisto išvadoje BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai nustatyti atsižvelgiant į kaltinime nurodytų pajamų – 1 548 Lt – neįtraukimą į buhalterinę apskaitą. Pažymėtina, jog pagal BK 223 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį, realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) esančius buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu, o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus ir pan. negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Kaip matyti iš R. B. finansinių dokumentų ir jų pagrindu atlikto ūkinio, finansinio tyrimo, nors ir buvo nustatyti R. B. padaryti pažeidimai, tačiau negalima sutikti, kad šio tyrimo metu nebuvo nustatytas R. B., besiverčiančio individualia veikla, turtas, finansinė būklė – nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai.

Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2009-01-07 iki 2009-12-31 buvo nustatytas tik vienas R. B. pažeidimas – į buhalterinę apskaitą neįtrauktos 1 548 Lt pajamos, kurią R. B. už vandenį sumokėjo A. B.. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas nedraudžia ištaisyti padarytų klaidų, tai R. B. ir padarė – įtraukė minėtą sumą į deklaraciją bei sumokėjo mokesčius.

Liudytoja Z. P., dirbanti Klaipėdos apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje miesto gyventojų aptarnavimo skyriuje, pirmosios instancijos teisme parodė, kad pagal 2009-01-07 R. B. išduotą pažymą jis turi teisę rinkti mokesčius už vandens tiekimą gyventojams, už vandens surinkimą ir valymą bei už nuotekų valymą, o vykdant šią veiklą jis asmenims privalo išduoti sąskaitą faktūrą arba prekių–paslaugų pirkimo–pardavimo kvituką. Šią pažymą jis gali naudoti rinkdamas mokesčius keliuose jam priklausančiuose kvartaluose. Ši pažyma jam buvo išduota, kai jis pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad vandeniu yra aprūpinama ne daugiau kaip 55 asmenys ir gręžinio našumas yra iki 10 kubinių metrų per parą. Pažyma išduodama mokesčių mokėjimo tikslais ir asmuo turi tam tikrų pareigų. Asmuo privalo deklaruoti pajamas ir mokėti pajamų, sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo. Jei pajamų neturėjo, deklaruoti privalo, o deklaracijoje nurodyti 0. Asmuo privalo vykdyti tam tikrą buhalterinę apskaitą, pildyti pajamų ir išlaidų žurnalus. Buhalterinė apskaita, dirbant su pažyma, yra labai paprasta, privaloma išrašyti sąskaitą ir registruoti žurnale. Taip pat turi rinkti išlaidų dokumentus, dokumentai turi turėti pateisinančius rekvizitus. Pasibaigus kalendoriniams metams, skaičiuoja pajamas, minusuoja išlaidas ir išveda pelną. Asmuo, nenorintis užsiimti buhalterija, gali nuo gautų pajamų atimti 30 proc., nerinkdamas jokių dokumentų, taip galėjo daryti ir R. B.. Mokesčio tarifas nesiskiria ir priklauso nuo veiklos pobūdžio. Žmogus gali nerinkti išlaidų dokumentų ir pasirinkti 30 proc. Išlaidų dokumentų nerinkimas nebūtų pažeidimas, vienintelis pažeidimas, jei neužpajamuotos pajamos ir nepateikta metinė deklaracija, kuri privaloma nuo 2009 m.

Kaip minėta, R. B. iš A. B. gautą 1 548 Lt sumą, nors ir pavėluotai, tačiau deklaravo, visi mokesčiai valstybei buvo sumokėti, todėl tai, kad šios pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą, t. y. tiriamuoju laikotarpiu nebuvo pildytas pajamų žurnalas arba nebuvo suregistruoti dokumentai, negalėjo sutrukdyti nustatyti jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ir nereiškia, kad jis aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. Minėtas R. B. padarytas pažeidimas nėra pagrindas pripažinti esant BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytiems padariniams – kad dėl padaryto formalaus apskaitos tvarkymo pažeidimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti individualia veikla besiverčiančio R. B. veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kolegijos vertinimu, byloje ištirti įrodymai tokios apylinkės teismo išvados nepatvirtina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įrodytas tik vienas buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas, už kurį atsakingas nuteistasis R. B. (į apskaitą neįtraukta iš A. B. gauta 1 548 Lt suma), pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl netinkamo R. B. buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima iš dalies nustatyti fizinio asmens R. B., besiverčiančio individualia veikla, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ir kad už tokią veiką jam būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju nustatyti buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų pažeidimai gali užtraukti tik administracinę atsakomybę (ATPK 173¹ straipsnis). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus ir netinkamai pritaikė BK 223 nuostatas, nes nuteistojo R. B. veikoje nėra visų būtinų BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, todėl darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis R. B. naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

R. R., L. C., I. Š., A. Č., I. Š., R. S., O. S., A. B., A. V., D. P., A. U., S. F., J. G., A. Š., N. D. ir R. Z. civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

R. B. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. R., L. C., I. Š., A. Č., I. Š., R. S., O. S., A. B., A. V., D. P., A. U., S. F., J. G., A. Š., N. D. ir R. Z. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.