Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-11-17 · Administracinė byla Nr. A-180-1910-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-17
Bylos Nr.
A-180-1910-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A4-1910/2006Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjai A. M. ir jos atstovui advokatui Alfonsui Žekavičiui,

atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovėms Elenai Serapinienei ir Valentinai Kundinovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją mokėti jai socialinę paramą. Taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėja paaiškino, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. ji kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyrių, prašydama skirti jai socialinę pašalpą išimties tvarka, tačiau 2005 m. rugsėjo 1 d. raštu jos prašymas nepatenkintas, nurodant, kad, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jos (pareiškėjos) šeima neturi teisės gauti piniginę socialinę paramą, nes deklaruoto turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą. Socialinė pašalpa išimties tvarka jau buvo skirta, o papildomai skirti tokią paramą nėra galimybės. Pareiškėjos įsitikinimu, nors ji prašė skirti pašalpą išimties tvarka, atsakovas, vadovaudamasis Paramos įstatymu, turėjo svarstyti klausimą dėl jos teisės į socialinę pašalpą, t. y., ar teikti socialinę pašalpą ne išimties tvarka, o 3 mėnesiams. Paramos įstatymas nenumato pašalpos skyrimo išimties tvarka. Remiantis esamais duomenimis, pareiškėjos turimo ir deklaruoto turto vertė neviršija įstatymų nustatyto turto vertės normatyvo. Be to, pareiškėjos turto vertės dydis privalo būti mažinamas jos turimam įsiskolinimui AB bankui „Hansabankas“. Pareiškėja mananti, kad jos šeima atitinka Paramos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygą. Atsakovas nepagrįstai nevertino pateiktų duomenų apie pareiškėjos turtą, jo vertę, neatsižvelgė į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos namo vertė – 74 942 Lt. Pareiškėja paaiškino, kad terminą kreiptis į teismą praleido dėl skundo nagrinėjimo Vilniaus rajono savivaldybės administracinių ginčų komisijoje.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė neatnaujinti praleisto termino skundui paduoti ir pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad pareiškėjos 2005 m. rugpjūčio 4 d. pateiktas prašymas dėl socialinės paramos suteikimo išimties tvarka buvo išnagrinėtas, vadovaujantis Paramos įstatymo bei tuo metu galiojusios Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T3-52 patvirtintos Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) teikimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis. Pareiškėjai tokia parama nesuteikta, nes jos šeima neturi teisės gauti socialinę pašalpą dėl to, kad jos deklaruoto turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą (Paramos įstatymo 4 str. 1d. 1 p. ir 2 p., 11 str.). Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Paramos įstatymo 22 straipsnis įpareigoja piniginę socialinę paramą gaunančią šeimą teikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę gauti piniginę socialinę paramą, bei būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus, tačiau pareiškėja nepateikė duomenų dėl nuosavybės teise turimo 4,80 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bei dėl 0,25 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtin). Atsakovas pažymėjo, kad Paramos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 4 punktas bei tuo metu galiojusios Tvarkos 4.9 punktas numatė, kad savivaldybė turi teisę savo nustatyta tvarka iš savo biudžeto lėšų skirti šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) piniginę socialinę paramą įstatymo nenustatytais atvejais. Atsižvelgus į tai, kad socialinė pašalpa išimties tvarka pareiškėjos šeimai buvo skirta daug kartų, bei į tai, kad papildomai skirti paramos savivaldybė neturi galimybės, komisija nutarė socialinės pašalpos išimties tvarka pareiškėjai neskirti. Dėl termino kreiptis į teismą atsakovas nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendime Nr. S2-1305 buvo nurodyta, kad jis skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl pareiškėja turėjo galimybę skųsti sprendimą nustatyta tvarka ir terminais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Dėl termino skundui paduoti

Paramos įstatyme sprendimų dėl piniginės socialinės paramos skyrimo apskundimui privaloma ikiteisminė tvarka nenumatyta, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja siekė pasinaudoti ikiteismine kilusio ginčo nagrinėjimo tvarka, t.y. 2005 m. rugsėjo 12 d. ji kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracinių ginčų komisiją, tačiau dėl to, kad savivaldybės administracinių ginčų komisija nebuvo sudaryta, pareiškėjos skundą išnagrinėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos specialistai, ir 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. A33-3285(4.9) skundą atmetė (b.l. 18-19). Pareiškėja kreipėsi ir į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją, tačiau 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr.S-74-(A(G)-l 10) ši komisija pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą dėl praleisto termino skundui paduoti (b.1. 5-7). Teismas konstatavo, kad, kadangi Vilniaus rajono savivaldybėje nėra administracinių ginčų komisijos, Vilniaus rajono savivaldybės specialistai pareiškėjos skundo turėjo nenagrinėti, o, vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, privalėjo jį persiųsti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai ir apie tai pranešti pareiškėjai. Šias aplinkybes, ir tai, kad ginčijamame sprendime nebuvo tiksliai išaiškinta jo apskundimo tvarka, pirmosios instancijos teismas pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti tenkino.

Dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją mokėti pareiškėjai socialinę paramą

Teismas nustatė, kad pareiškėjos 2005 m. rugpjūčio 4 d. prašymas skirti jai socialinę pašalpą išimties tvarka buvo išnagrinėtas, ir 2005 m. rugsėjo 1 d. dėl to priimtas neigiamas sprendimas: skirti socialinę pašalpą atsisakyta. Teismas padarė išvadą, kad šis sprendimas sukėlė pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes. Reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius veiksmus (skirti pašalpą išimties tvarka) tiesiogiai susijęs su minimo sprendimo teisėtumu, tačiau jis (sprendimas) įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas. Teismas sprendime nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai buvo išaiškinta teisė tikslinti reikalavimą, tačiau pasinaudoti šia teise pareiškėja atsisakė ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimo panaikinti neprašė. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, priėjo išvadą, kad įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas sprendimas yra galiojantis ir laikytinas teisėtu bei pagrįstu, todėl tenkinti pareiškėjos skundo dėl įpareigojimo skirti pareiškėjai socialinę pašalpą, kol nenuginčytas minėtas sprendimas, nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl pažeistos teisės gauti socialinę paramą, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodant spręsti klausimą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime net nebuvo nagrinėtas prašymas apginti pažeistą teisę. Vilniaus apygardos administracinis teismas bylos nagrinėjimo metu konstatavo, kad galimas teisės pažeidimas susijęs su savivaldybės 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimu. Teismas, spręsdamas klausimą dėl galimo teisės pažeidimo, neperžengdamas skundo nagrinėjimo ribų, galėjo ir privalėjo spręsti, ar minėtas aktas pažeidė teisę.

2. Apeliantės nuomone, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus (5 str. l d., 23 str. 2 d. ir 88 str.) skunde pakanka nurodyti, kokia konkreti teisė pažeista ir koks teisės aktas (ar institucijos/pareigūno veikimas ar neveikimas) pažeidė teisę. Visa tai pareiškėjos skunde buvo išdėstyta. Teismas, spręsdamas klausimą, ar pažeista konkreti teisė, ir kokiu veiksniu ar priimtu teisės aktu tai padaryta, savarankiškai turi spręsti, kaip apginti (atstatyti) pažeistą teisę.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

IV.

Apeliacinės instancijos teisme pareiškėja, jos atstovas ir atsakovo atstovės palaikė savo pozicijas.

Naujų įrodymų nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 57, 81, 86, 87 str.).

Valstybės teikiamos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) dydį ir teikimo sąlygas, gavėjų teises ir pareigas, finansavimo šaltinius reglamentuoja Paramos įstatymas (2003 m. liepos 1 d. Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas), kuriame nustatyta, kad dėl piniginės socialinės paramos skyrimo (neskyrimo) ir mokėjimo savivaldybė priima sprendimą (17 str. 8 ir 9 p.), kuris gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (25 str.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas, neapskundus atsakovo 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. P13-11, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjos pageidaujamą socialinę pašalpą, negali būti tenkinamas, nes tik minėtas administracinis aktas tiesiogiai sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Neištyrus šio akto, negalima konstatuoti atsakovo veikos neteisėtumo bei nepagrįstumo ir įpareigoti jį (atsakovą) atitinkamai veikti.

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pats savarankiškai tirti atsakovo administracinį aktą ir pasisakyti dėl jo teisėtumo bei pagrįstumo, nors ji (apeliantė) šio akto ir neskundė. Teismo veiklos ribas apibrėžia skundo reikalavimai ir motyvai, todėl nagrinėdamas bylą, teismas privalo įsigilinti į reikalavimą, ginčo dalyką, pagrindą ir neperžengti reikalavimo ribų. Tai įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo normų visetas (5 str. 1 d., 22 str.1 d., 23 str. 2 d. 5, 6 ir 7 p.,57 str. 1 d., 68 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., 69 str., 71, 72 str., 79 str. 1 d., 82 str. 6 p., 86 str. 2 d., 87 str. 2 d. 4 p., 5 d. 1 p. ir t. t.). Todėl, jei nėra reikalavimo panaikinti konkretaus administracinio akto, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės jo tirti ir vertinti.

Iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (2006 m. kovo 27 d., b.l. 108) matyti, kad teismas išaiškino pareiškėjai ir jos atstovui advokatui procesines teises, taip pat ir teisę tikslinti bei pakeisti skundo pagrindą ar dalyką ir apskųsti atsakovo 2005 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, tačiau iš pareiškėjos atstovo atsakymų (minėto sprendimo panaikinti neprašo ir skundo netikslins) akivaizdu, kad pareiškėja atsisakė pasinaudoti įstatymo nustatyta teise patikslinti skundą ir apskųsti minėtą atsakovo sprendimą. Teisėjų kolegija teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas pareiškėjai jos procesines teises ir pareigas, įvykdė ABTĮ 10 straipsnio reikalavimą, t.y. išaiškino jai teisę ginčyti atsakovo sprendimą, todėl naikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti teismui iš naujo tam, kad pareiškėjai būtų išaiškintos teisės (kartą jau išaiškintos), suteikiant galimybę dar kartą pasinaudoti teise apskųsti atsakovo sprendimą, nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad be teisių, bylos ir proceso šalys turi ir pareigą – procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 1 d.), t.y. jomis (teisėmis) neturi piktnaudžiauti.

Kadangi pirmosios instancijos teismo išvados teisingos, naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas