Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-06 · Administracinė byla Nr. I-2032-402/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-06
Bylos Nr.
I-2032-402/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01038-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2032-402/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01038-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 6 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,dalyvaujant pareiškėjui E. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016-01-14 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 40 kv. m., šį plotą dar labiau mažino patalpoje įrengtų baldų užimamas plotas, todėl buvo priverstas sėdėti arba gulėti, nes nebuvo vietos pajudėti. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, kaupiasi pelėsis, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Patalpos yra vėdinamos per langus, nes nėra ventiliacijos. Langai seni per juos pučia vėjas, bėga vanduo, durys senos, grindys išlūžinėjusios, todėl neįmanoma jų išvalyti. Nuteistieji rūko prausykloje, virtuvėje arba gyvenamosiose patalpose, todėl priverstas kvėpuoti dūmais. Prie sporto salės nėra įrengta persirengimo kambario, dušo, tualeto, patalpos valymo priemonėms susidėti. Nurodė, jog po sporto turėjo praustis kriauklėje, kas sukeldavo didelius nepatogumus, nuogam reikėdavo demonstruotis prieš kitus nuteistuosius ir pareigūnus, tai žemino jo orumą. Lokaliniai sektoriai turi būti atskirti tvoromis, nes pro 1-o sektoriaus teritoriją eidavo kito sektoriaus nuteistieji ir jie pastoviai grasindavo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 9-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Informacija apie atliktus remontus įstaigoje nekaupiama. Sporto salėje įrengta dušo ir persirengimo patalpa. Tualeto patalpos salėje nėra. Įstaigos būrių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais ženklais. 1-o sektoriaus gyvenamosios patalpos vėdinamos pro langus ir ventiliacines angas. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nuteistųjų gyvenamąsias patalpas nuolat valo ir tvarko patys nuteistieji, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Jei nuteistieji gerai atliktų savo pareigas, patalpose neatsirastų pelėsis, parazitai, graužikai. Byloje nėra įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016-01-14.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2015-01-06 iki 2015-04-14 – 1 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 27,30 kv. m., įrengta 6 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,56 kv. m. ploto, nuo 2015-04-14 iki 2016-01-14 - 1 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 21,39 kv. m., įrengta 7 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,06 kv. m. ploto (b. l. 9-10, 17).

Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas detaliai nenurodė konkrečių ginčo gyvenamųjų patalpų, buvimo jose laikotarpių, su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičiaus. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų gyvenamąją plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių, kalėjimo laikotarpius ir pan. neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl miegamų vietų skaičiaus ir per mažo ploto iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.

Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, kaupiasi pelėsis, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Patalpos yra vėdinamos per langus, nes nėra ventiliacijos. Langai seni per juos pučia vėjas, bėga vanduo, durys senos, grindys išlūžinėjusios, todėl neįmanoma jų išvalyti.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose (HN 76:2010 19 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 62 punktą, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (HN 76:2010 28 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktus, laisvės atėmimo vietos bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punkto nuostatas, ant gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymą Pravieniškių PN-AK reglamentuoja Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 (b. l. 22), pagal kurio nuostatas gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas (dušines, kirpyklas, valgyklas ir t.t.) valo patys nuteistieji. Akivaizdu, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose privalo laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys. Tam tikslui jiems turi būti skirtos valymo priemonės. Duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam valymo priemones ir tai padaryti atsakovas būtų atsisakęs, į bylą nepateikta, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo priemonėmis. Byloje nėra duomenų, kad pelėsis, purvas ir nešvarumai negalėjo būti išvalomi pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl minėtos sąlygos priklausė nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, dėl to atsakovo atstovo atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo šalta, drėgna, nėra ventiliacijos. Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie patalpų santykinę oro drėgmę ar temperatūrą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe, ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius dėl netinkamo patalpos šildymo, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą. Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius 2017-06-20 pažymoje Nr. 77-1814 (b. l. 19) nurodė, kad 1-o sektoriaus gyvenamosios patalpos įrengimas atitinka reikalavimus, šios patalpose yra įrengta mechaninė ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per langus ir remontuojamos pagal poreikį. Byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per atveriamus langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, ar kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuotos netinkamos higieninės-sanitarinės sąlygos.

Pareiškėjas nurodė, jog netinkamas natūralus apšvietimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, natūralaus apšvietimo dydžio ši higienos norma nereglamentuoja. Natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi (Higienos normos HN 134:2015 3 p.). Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose yra netinkamas apšvietimas, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamos natūralios apšvietos pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpoje langai seni per juos pučia vėjas, bėga vanduo, durys senos, grindys išlūžinėjusios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog gyvenamosiose patalpose yra prasta langų, durų, grindų būklė, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galimai avarinės patalpų būklės nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas nurodė, jog nuteistieji visur rūko, todėl priverstas kvėpuoti dūmais.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau - HN 134:2015) 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodė, kad įstaigos būrių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais ženklais (b. l. 19). Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad prie sporto salės nėra įrengta persirengimo kambario, dušo, tualeto, patalpos valymo priemonėms susidėti. Nurodė, jog po sporto turėjo praustis kriauklėje, kas sukeldavo didelius nepatogumus, nuogam reikėdavo demonstruotis prieš kitus nuteistuosius ir pareigūnus, tai žemino jo orumą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog sporto salėje įrengta dušo ir persirengimo patalpa, tualeto ir patalpos valymo priemonėms susidėti nėra. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas turi galimybę pastoviai praustis savo būrio patalpose, kuriose taip pat yra ir tualetas. Dėl valymo priemonių kambario įrengimo pareiškėjas teismui nepaaiškino šios patalpos tikslingumo ir būtinumo prie sporto salės įrengimo. Teismo vertinimu, tualeto ir valymo priemonių kambario nebuvimas prie sporto salės objektyviai negalėjo sukelti tokio masto neigiamų pasekmių, kokias pareiškėjas nurodo skunde, aplinkybes šioje dalyje išdėstė abstrakčiai ir deklaratyviai bei nepateikė jokių jas pagrindžiančių duomenų, todėl pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad prie sporto salės yra įrengta dušo patalpa. Iš bylą atsakovo pateiktų dušo patalpos fotonuotraukų matyti, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą duše, dušo patalpoje yra įrengta pertvara, taip pat pakabinta užtraukiama užuolaida. Teismo nuomone, tokios pertvaros įrengimas ir užtraukiamos užuolaidos pakabinimas užtikrina privatumą naudojantis dušu, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis turėjo praustis kriauklėje ir nuogam reikėdavo demonstruotis prieš kitus nuteistuosius ir pareigūnus atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog lokaliniai sektoriai nėra atskirti tvoromis, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Iš atsakovo atstovo pateikto Medicinos pažymėjimo (išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos) matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 16, 67-81).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų –neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė