Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

2018-06-27 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. A15.-1222-932/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2018-06-27
Bylos Nr.
A15.-1222-932/2018
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00835-2018-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Julita Dabulskytė-Raizgienė
Pažeidėjas
R. R.
Advokatai
Dževaldas Joneliūnas
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. A15.-1222-932/2018Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00835-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.2.; 16.9.8; 16.9.10. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARIMAS2018 m. birželio 27 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė–Raizgienė,sekretoriaujant Valentinai Solovejienei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui R. R. ir jo atstovui advokatui Dževaldui Joneliūnui,

išnagrinėjusi R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. 2018 m. balandžio 4 d., apie 14.20 val., kelyje Ukmergė – Vilnius, pravažiavus posūkį į Maišiagalą, tiksliau nenustatytame kilometre, vairuodamas automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso policijos pareigūno teisėtam reikalavimui, išsakytam per garsiakalbį, sustabdyti transporto priemonę. Šiais veiksmais R. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 16 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 426 straipsnio 5 dalyje.

Apklausiamas teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. R. savo kaltės nepripažino. Parodė įvykio dieną kartu su sutuoktine važiavęs iš Anykščių. Įvažiavęs į Ukmergės gatvę (likus 1-2 km iki Maišiagalos bei apie 16 km iki Vilniaus), pamatė priekyje, pirma eismo juosta važiuojantį policijos pareigūnų automobilį. R. R. nurodė važiavęs 140 km/h greičiu, t. y. 10 km/h viršijęs leistiną greitį. Priešais pareigūnus važiavo dar du automobiliai (sunkiasvoris ir lengvasis). Priartėjus prie pareigūnų, šie įsijungė švyturėlius, padidino greitį, aplenkė lengvąjį automobilį, tuomet sunkiasvorį ir vėl grįžo į pirmą eismo uostą. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nurodė taip pat aplenkęs nurodytus automobilius, po ko irgi persirikiavo į pirmą eismo juostą, nes nenorėjo lenkti su švyturėliais važiuojančių pareigūnų. Taip paskui pareigūnus važiavo apie porą minučių tuo pačiu 140 km/h greičiu. Kadangi pareigūnai važiavo su švyturėliais (be garso), atrodė, kad jie skuba į iškvietimą. Tuo metu jis (R. R.) pasiėmė telefoną ir vairuodamas keletą sekundžių nufilmavo, nes pareigūnų važiavimas atrodė keistas (nesuprato, kodėl pareigūnai padidina greitį, po to jį sumažina). Vienu momentu policijos pareigūnai smarkiai ėmė stabdyti, šiek tiek pasuko link kelkraščio (nerodydami jokio signalo), dėl ko jis, norėdamas išvengti susidūrimo, persirikiavo į kitą eismo juostą ir nuvažiavo tolyn, aplenkdamas pareigūnus. Aplenkęs pradėjo greitai nuo jų tolti, nors važiavo tuo pačiu 140 km/h greičiu. Tiek jam, tiek žmonai pasirodė, kad pareigūnai sustojo. Privažiavus prie Vilniaus, ties posūkiu į Tarandę, aiškiai išgirdo garsiakalbį, sireną ir reikalavimą sustoti (per garsiakalbį buvo nurodymas „Audi, stot į dešinę“). Tai išgirdęs, jis nedelsdamas sustojo. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pabrėžė, jog jis neturėjo jokių ketinimų nestoti stabdomas, negalėjo nė įtarti esantis stabdomas. Reikalavimą sustoti išgirdo tik prie Vilniaus. Teisę vairuoti turi, visi dokumentai, taip pat ir transporto priemonė buvo tvarkingi. Kai pareigūnai jį sustabdė, pirmas pasakymas buvo, kaip jis drįso aplenkti su švyturėliais važiuojančius pareigūnus, dėl ko jis galvojo, kad nusižengė dėl to, kad aplenkė pareigūnus. Tik po to, kai buvo rašomas protokolas, jam buvo pasakyta, kad jis nestojo stabdomas (b. l. 20-24).

Rašytiniame paaiškinime R. R. nurodė, jog važiuodamas keliu Ukmergė-Vilnius A2, viršydamas greitį 10 km/h, pamatė priekyje važiuojantį policijos automobilį. Važiuodamas iš paskos apie 1 km pamatė, jog policijos automobilis įjungė švyturėlius. R. R. teigimu, jokių jo stabdymo ženklų nebuvo. Policijos ekipažas persirikiavo į pirmą eismo juostą, tą patį padarė ir R. R.. Pavažiavęs dar apie 1 km, jis, nepastebėjęs jokių stabdymo ženklų, persirikiavo į antrą eismo juostą ir nuvažiavo link Vilniaus (važiavo apie 135-140 km/h greičiu). Nurodė, jog aplenkus policijos automobilį negirdėjo jokio garsinio signalo, liepiančio sustoti. Buvo sustabdytas jau įvažiavus į Vilnių, panaudojant garsinį signalą (garsiakalbį) (b. l. 6).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje apklausiama liudytoja E. R. parodė, jog 2018-04-04 ji su sutuoktiniu R. R. pargrįžo iš Anykščių į Vilnių. Automobilį vairavo jos vyras. Važiuojant buvo užsnūdusi. Prabudusi, pamatė, kad vyras važiuoja 2 eismo juosta, apie 130-140 km/h greičiu. Priekyje jų pirma eismo juosta važiavo policijos pareigūnų automobilis įjungtais švyturėliais. Pareigūnai persirikiavo, aplenkė porą kitų automobilių ir vėl grįžo į pirmą juostą. Sutuoktinis taip pat persirikiavo į pirmą juostą, tačiau pareigūnai vienu metu staigiai stabdė, dėl ko vyras buvo priverstas juos aplenkti. Išvažiavęs į antrą eismo juostą, atliko lenkimą, nuvažiuodamas tolyn (aplenkus policijos pareigūnų ji jau nebematė). Ties posūkiu į Tarandę išgirdo garsinį signalą, prašant sustoti, ką jos vyras nedelsdamas padarė. Priėjęs pareigūnas paprašė dokumentų, vyras ramiai paklausė, kodėl yra sustabdytas. Pareigūnas pakeltu tonu paklausė, ar vyras žino, kad negalima lenkti policijos pareigūnų, važiuojančių įjungtais švyturėliais. Liudytoja pabrėžė, kad nei ji, nei jos vyras nesuprato, jog yra stabdomi. Negirdėjo nei sirenų, nei per garsiakalbį sakomų reikalavimų sustoti (tokį reikalavimą išgirdo tik prie Tarandės). Jiems tik pasirodė keista, kad pareigūnai važiuoja įjungtais švyturėliais, be garsinių signalų. Pamanė, kad pareigūnai vyksta į iškvietimą. Vyras vienu metu nufilmavo priekyje važiuojančius pareigūnus. Tą padarė instinktyviai, kadangi jiems tai pasirodė įdomu, keista, kad vykdami į iškvietimą pareigūnai neskuba, nenaudoja jokio garsinio signalo, tik švyturėlius (b. l. 61-68).

Teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas Ž. A. (Patrulių rinktinės 1-os kuopos 4 būrio vadas) parodė, jog įvykio dieną kartu su kolegomis iš mokymų grįžo į Vilnių. Tarnybinį automobilį vairavo jis (Ž. A.). Važiuojant Ukmergės pl., neprivažiavus nusukimo į Maišiagalą, per veidrodėlį pamatė dideliu greičiu iš paskos artėjantį juodos spalvos automobilį. Iš pradžių markės neįžiūrėjo, tačiau automobiliui priartėjus (pastarasis kažkiek buvo primažinęs greitį), pamatė, kad tai „Audi“ markės transporto priemonė. Matant taip lekiantį automobilį, be to, pamačius, kad tai „Audi“ markės, kuri yra dažnas vagysčių objektas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nusprendė automobilį sustabdyti ir patikrinti. „Audi“ vairuotojui dar važiuojant iš galo, įjungė šviesos signalus (švyturėlius), taip norėdamas atkreipti pastarojo dėmesį. Tuomet policijos automobilis persirikiavo į pirmą eismo juostą, „Audi“ - taip pat (liudytojo manymu, vairuotojas suprato, kad švyturėliai skirti būtent jam, nes pastarasis irgi persirikiavo; liudytojas tikėjosi, kad ir vairuotojas ims mažinti greitį). Ž. A. nurodė pradėjęs palaipsniui mažinti greitį (jokio staigaus stabdymo nebuvo), „Audi“ automobilis dar kurį laiką pavažiavo pirma eismo juosta iš galo (apie kilometrą), tačiau jam toliau mažinant greitį, matyt, nusprendė, kad jie jam trukdo ir persirikiavo į antrą eismo juostą. Matant, kad automobilis persirikiuoja, buvo įjungtas garsinis signalas, o, „Audi“ darant lenkimo manevrą (abiem automobiliams susilyginus), per garsiakalbį pareikalauta, kad „Audi“ suktų dešinėn ir stotų (toks reikalavimas buvo išsakytas mažiausiai porą kartų, kol vairuotojas buvo jų akiratyje,). Vairuotojas į reikalavimą niekaip nereagavo ir dideliu greičiu nuvažiavo tolyn (apie 140-150 km/h). Vairuotojui atsiplėšus nuo jų, duoti nurodymus per garsiakalbį nebebuvo prasmės (praktiškai pastarąjį pametė iš akiračio). Kadangi policijos pareigūnų automobilio techninės galimybės yra ženkliai prastesnės nei juos aplenkusio „Audi“ markės automobilio, jie pastarojo pavyti negalėjo. Apie nesustojusį vairuotoją radijo ryšiu nedelsiant buvo pranešta Vilniaus aps. VPK OVS. Automobilis pastebėtas ir sustabdytas tik ties posūkiu į Tarandę, kur buvo susidaręs natūralus eismo kamštis. Pamačius minėtą automobilį, per garsiakalbį buvo pareikalauta šio sustoti, automobilis sustabdytas. Liudytojas nurodė priėjęs prie vairuotojo, šis buvo išsigandęs, tačiau patikrinus nieko neteisėto nerasta, dokumentai buvo tvarkingi. Paklaustas, kodėl taip pasielgė ir aplenkė policijos pareigūnų automobilį su įjungtais švyturėliais, šis atsakė, kad jo to mokykloje nemokė. Atsakydamas į klausimus, liudytojas Ž. A. negalėjo tiksliai atsakyti, kokioje konkrečioje vietoje vyko lenkimas ir „Audi“ vairuotojo per garsiakalbį pareikalauta sustoti (tai buvo važiuojant nuo Maišiagalos link Vilniaus, nuo posūkio į Maišiagalą nuvažiavus apie 5-6 km). Taip pat liudytojas pažymėjo, kad pareigūnų tarnybiniame automobilyje yra galimybė patikrinti, ar transporto priemonė nėra vogta. Šiuo atveju toks tikriniams neatliktas, kadangi vairuotojui nesustojus to padaryti nebuvo galima. Esant pirminiams įtarimams, taip pat jeigu vairuotojas nebūtų pateikęs dokumentų arba pateikęs įtartinus dokumentus, būtų buvęs pagrindas duomenų bazėje tikrinti duomenis apie transporto priemonę (b. l. 61-68).

Teismo posėdyje apklausiamas liudytojas J. P. (Patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis) pažymėjo tikslių įvykio aplinkybių nebeatsimenantis, tačiau esmė buvo tokia, kad stabdomas nestojo „Audi“ markės automobilis. Tą dieną kartu su kolegomis tarnybiniu automobiliu grįžo iš Ukmergės vykusių mokymų. Automobilį vairavo būrio vadas Ž. A.. Važiuojant nuo Maišiagalos link Vilniaus (judėjo antra eismo juosta) kolega Ž. A. pasakė, kad iš galo dideliu greičiu atvažiuoja (atlekia) tamsios spalvos automobilis. Liudytojas, pasižiūrėjęs pro šoninio vaizdo veidrodėlį, taip pat pamatė iš galo, atrodo, pirma eismo juosta greitai artėjantį automobilį. Matant tokiu greičiu lekiantį automobilį, nuspręsta jį sustabdyti. Ž. A. persirikiavo į pirmą eismo juostą, buvo įjungti švyturėliai. Netrukus vairuotojas iš pirmos eismo juostos persirikiavo į antrą ir pradėjo lenkimą. Pareigūnai įjungė švyturėlius ir, „Audi“ automobiliui dar lenkiant pareigūnus, per garsiakalbį buvo duotas nurodymas sukti dešiniau ir stoti. Netrukus toks reikalavimas buvo pakartotas dar sykį (iš viso reikalauta tikrai ne mažiau nei 2 kartus), tačiau „Audi“ automobilio vairuotojas niekaip nereagavo ir greitai tolo nuo jų. Jie taip ir liko važiuoti su įjungtais šviesos ir garsiniais signalais, reikalauti per garsiakalbį sustoti nebebuvo prasmės, kadangi nestojusio automobilio vairuotojas nuvažiavo dideliu greičiu ir akyse tolo nuo jų (anot liudytojo, juos aplenkė kaip stovinčius). Automobilis sustabdytas ties Tarande, kur buvo susidariusi automobilio spūstis ir „Audi“ tokiu greičiu nebegalėjo važiuoti. Jeigu ne šis automobilių kamštis, greičiausiai jie vairuotojo ir nebūtų galėję sustabdyti. Su vairuotoju bendravo kolega Ž. A. Atsakydamas į klausimus, liudytojas J. P. nurodė negalintis konkrečiai įvardinti, kurioje vietoje buvo pradėtas stabdyti „Audi‘ markės automobilis, kurioje vietoje pastarasis lenkė pareigūnų tarnybinį automobilį (tai buvo atkarpoje nuo Maišiagalos iki Vilniaus, tačiau konkretaus kilometro ir tikslesnės vietos nurodyti negali). Atsakydamas į atstovo klausimą, liudytojas parodė, kad tarnybiniame automobilyje yra galimybė kompiuterio pagalba prisijungti prie duomenų bazės, siekiant patikrinti ar transporto priemonė nėra vogta (tik pažymėjo, jog toks patikrinimas užima nemažai laiko). Taip pat liudytojas nurodė, kad automobilį vairavęs Ž. A. automobilio staigiai nestabdė (b. l. 61-68).

Teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas A. Š. (A. Š.) parodė įvykio aplinkybes atsimenantis bendrai. Tą dieną kartu su kolegomis vyko iš mokymų Ukmergėje. Tarnybinį automobilį vairavo būrio vadas Ž. A., kuris pasakė matantis iš galo dideliu greičiu atskriejantį automobilį. Liudytojas, sėdėjęs galinėje dalies kairėje pusėje, atsisukęs pro langą pamatė antra eismo juosta iš tiesų greitai atvažiuojančią transporto priemonę, „Audi“ markės automobilį. Buvo nuspręsta tą automobilį sustabdyti, įspėjant vairuotoją, kad šis mažintų greitį ir važiuotų saugiai. Tiksliai detalių neatsimena, bet esmė buvo ta, kad Ž. A. persirikiavo į antrą juostą, buvo įjungti šviesos signalai, pradėta mažinti greitį. Iš galo važiavęs automobilis taip pat ėmė mažinti greitį, tuomet tarnybinis automobilis persirikiavo į pirmą eismo juostą, toliau mažino greitį. Iki kiek tiksliai sumažintas greitis, liudytojas konkrečiai negalėjo atsakyti. Nurodė sėdėjęs galinėje automobilio sėdynėje ir spidometro nestebėjo, tačiau jam atrodė, kad galimai iki kokių 70 km/h (tikrai pajautė, kad tarnybinis automobilis ėmė važiuoti lėčiau, tačiau staigaus stabdymo nebuvo, kadangi tai galėjo sukelti avarinę situaciją). Buvo įjungtas ir garso signalas (švyturėliai), kažkiek pirma eismo juosta pavažiavęs pareigūnų automobiliui iš galo, „Audi“ vėl persirikiavo į antrą eismo ir dideliu greičiu nuvažiavo į priekį, nekreipdamas dėmesio, nei į garso, nei į šviesos signalus. Ar buvo naudojamas garsiakalbis, liudytojas A. Š. negalėjo pasakyti, teigė neatsimenantis. Viskas vystėsi greitai, jie dar bandė vytis, tačiau „Audi“ automobilis buvo aiškiai galingesnis, liudytojo manymu, jis nuvažiavo apie 160-180 km/h greičiu, pavyti pastarąjį nebuvo jokios galimybės. Apie nestojusį vairuotoją, buvo pranešta budėtojui. Automobilis sustabdytas tik prie Tarandės, kur jau buvo susidaręs eismo kamštis. Taip pat liudytojas nurodė, kad lenkimas vyko už posūkio į Maišiagalą, pavažiavus keletą kilometrų (b. l. 88-90).

Teismo posėdyje apklausiama liudytoja S. Ž. parodė įvykio aplinkybes atsimenantis tik bendrai. Tą dieną kartu su kolegomis važiavo iš mokymų. Tarnybinį automobilį vairavo Ž. A., liudytoja nurodė sėdėjusi gale. Vienu momentu Ž. A. pasakė, kad iš galo dideliu greičiu atlekia automobilis, dėl ko įjungė tarnybinio automobilio šviesos signalus. Pati liudytoja teigė neatsisukinėjusi ir to automobilio iš galo nemačiusi, vargu, ar tą apskritai būtų galėjusi padaryti, kadangi už jos buvo sulaikytiesiems skirta patalpa. Kai „Audi“ automobilis pralenkė policijos tarnybinį automobilį, buvo įjungtas garsinis signalas ir panaudotas garsiakalbis. Atsakydama į teismo klausimus, liudytoja patikslino, kad garso signalas vis dėlto buvo įjungtas, kai „Audi“ automobilis pradėjo lenkti pareigūnus. Beveik tuo pačiu metu buvo įjungtas ir garsiakalbis, kažkuris iš kolegų (atrodo, Ž. A.) nurodė automobiliui sukti dešiniau ir sustoti. Toks reikalavimas buvo pakartotas ne mažiau nei kelis kartus, tačiau „Audi“ automobilio vairuotojas į nieką nereagavo ir nuvažiavo tolyn (koks buvo minėto automobilio greitis, pasakyti negalėtų). Apie įvykį radijo ryšiu buvo pranešta budėtojui. Liudytojos teigimu, lenkimas buvo atliktas kažkur ties posūkiu į Maišiagalą, detaliau vietos nurodyti negali. Automobilis sustabdytas prie Vilniaus, ties Tarande, kur jau buvo atvykęs kitas ekipažas. Su vairuotoju ji nebendravo, prie jo buvo priėjęs kolega Ž. A.. Atsakydama į užduotus klausimus, kuria eismo juosta važiavo policijos tarnybinis automobilis, kokiu greičiu, ar buvo keičiamos eismo juosta, liudytoja negalėjo atsakyti, teigė detalių neprisimenanti. Jai atrodė, kad tarnybinis automobilis visą laiką važiavo panašiu greičiu, staigaus stabdymo nebuvo. Pažymėjo, kad stabdyti automobilį buvo nuspręsta dėl didelio greičio (b. l. 94-99).

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas R. R. savo kaltę kategoriškai neigia, tačiau teismas visgi daro išvadą esant pakankamą pagrindą pripažinti pastarąjį kaltu padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą.

ANK 426 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir ANK 426 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų. Šis nusižengimas gali būti padaromas tik tyčia. Sprendžiant, ar asmens veika (nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę) pasireiškė tyčios forma, būtina vertinti ne tik pažeidėjo paaiškinimus, ar jis suprato, kad yra stabdomas ir kaip suprato uniformuoto policijos pareigūno gestą sustabdyti automobilį, bet ir kitus byloje surinktus duomenis.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Dėstant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę patvirtinančius įrodymus pirmiausia nurodytinas Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1 kuopos 4 būrio vado Ž. A. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, jog 2018-04-04, apie 14.20 val., važiuojant iš Ukmergės miesto, kartu su vyriausiaisiais patruliais J. P., A. Š. ir S. Ž., link Vilniaus miesto A2 kelyje, neprivažiavus nusukimo į Maišiagalos miestelį (važiavo apie 130 km/h greičiu), per galinį vaizdo veidrodėlį pastebėjo dideliu greičiu artėjantį tamsios spalvos automobilį. Važiuojant kelis kilometrus, minėtas automobilis sparčiai artėjo link policijos automobilio, privažiavus nusukimą į Maišiagalos miestelį, policijos pareigūnai pastebėjo, kad priartėjęs automobilis yra „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėtas automobilis sukėlė įtarimų (galėjo būti vogtas), todėl buvo nuspręsta jį sustabdyti. Nemažinant greičio buvo įjungti mėlynos-raudonos spalvos švyturėliai, policijos pareigūnai persirikiavo į pirmą eismo juostą, „Audi“ automobilis taip pat persirikiavo į pirmą eismo juostą. Persirikiavę policijos pareigūnai sumažino greitį iki 90-100 km/h ir įjungė garsinį signalą (švyturėliai veikė nuo pat įjungimo). Automobilis „Audi“ staiga persirikiavo į antrą eismo juostą ir padidinęs greitį ėmė tolti. Tuo momentu, kai automobilis „Audi“ lenkė policijos tarnybinį automobilį, per garsiakalbį buvo išreikštas reikalavimas sustoti kelkraštyje, tačiau „Audi“ vairuotojas į tai nereagavo ir toliau dideliu greičiu nuvažiavo link Vilniaus miesto. Apie minėtą įvykį nedelsiant radijo ryšiu buvo informuota Vilniaus apskrities VPK OVS. Įvažiuojant į Vilniaus miestą ties posūkiu į Tarandę, susidarius transporto priemonių spūsčiai, policijos pareigūnai pavijo minėtą „Audi“ automobilį ir jį sustabdė. Priėjus prie automobilio paaiškėjo, kad automobilį vairavo R. R.. Į pagalbą atvyko ekipažas V1744, vyriausieji patruliai V. S. ir P. P., kurie „Audi“ vairuotojui surašė administracinio nusižengimo protokolą (b. l. 4). Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1 kuopos 2 būrio vyr. patrulio P. P. 2018-04-04 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2018-04-04, apie 14.20 val. radijo ryšiu išgirdo informaciją, kad A2 kelyje, važiuojant link Vilniaus miesto, V-1745 ekipažui nestojo automobilis „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vėliau buvo pranešta, jog minėtas automobilis sustojo. Nuvykę į įvykio vietą matė automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei jo vairuotoją R. R., kuriam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas (b. l. 5).

Pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo tiek įvykio dieną pateiktame rašytiniame paaiškinime, tiek apklaustas teismo posėdžio metu išsakė kitokią poziciją ir tikino važiuodamas Ukmergės plentu jokio policijos pareigūnų garsinio paliepimo sustoti negirdėjęs. R. R. teigimu, jis pamatė priekyje pirma eismo juosta važiuojantį policijos pareigūnų automobilį, kuris, įvažiavęs į antrą eismo juostą, aplenkė kelis automobilius ir persirikiavo atgal į pirmą eismo juostą. R. R. prie policijos pareigūnų automobilio priartėjo (apie 140 km/h greičiu) iš galo, tuomet policijos pareigūnai įsijungė švyturėlius (be garso) ir taip važiavo porą minučių. R. R. teigimu, jam tai pasirodė keista, todėl jis kelias sekundes pafilmavo. Pasak R. R., policijos pareigūnai staiga ėmė smarkiai stabdyti, pasuko link kelkraščio, nerodydami jokio signalo, dėl ko jis persirikiavo į kitą eismo juostą ir nuvažiavo tolyn, aplenkdamas pareigūnus. Nuo pareigūnų greitai nutolo, važiuodamas tuo pačiu 140 km/h greičiu, jokio stabdymo garsinio signalo negirdėjo, o tokį reikalavimą išgirdo privažiavus prie Vilniaus, ties posūkiu į Tarandę, kuomet jis ir sustojo (b. l. 24).

Teismas tokius administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją, nukreiptą išvengti administracinės atsakomybės. R. R. teiginius paneigia byloje esantys įrodymai bei policijos pareigūnų paaiškinimai.

Teismo posėdžio metu apklaustas Patrulių rinktinės 1-os kuopos 4 būrio vadas Ž. A. paaiškino, kad įvykio dieną tarnybos metu su kolegomis tarnybiniu automobiliu grįžo iš Ukmergėje vykusių mokymų. Vairuodamas tarnybinę transporto priemonę, pamatė dideliu greičiu iš paskos artėjantį juodos spalvos automobilį, kuris dėl tokio greičio sukėlė įtarimų, kurie dar padidėjo, kai labiau priartėjus pamatė, kad tai būtent „Audi“ markės automobilis, kuris yra dažnas vagysčių objektas. Nutarė sustabdyti automobilį, įspėti dėl greičio, esant reikalui, patikrinti dokumentus. „Audi“ vairuotojui dar važiuojant iš galo, įjungė šviesos signalus (švyturėlius), taip norėdamas atkreipti pastarojo dėmesį, persirikiavo į pirmą eismo juostą, po ko „Audi“ automobilis taip pat persirikiavo į pirmą eismo juostą (b. l.61-68).

Akivaizdu, jog įjungti policijos automobilio švyturėliai iš tikrųjų patraukė R. R. dėmesį - jis, priekyje matydamas policijos pareigūnus su įjungtais šviesos signalais, juos netgi pradėjo filmuoti, tiesa, konkrečios filmavimo priežasties taip ir nenurodė, paaiškindamas, kad jam toks pareigūnų elgesys tiesiog pasirodė keistas. Tą patį apklausiama teisme antrino ir jo sutuoktinė E. R., pažymėjusi, kad ir jai pasirodė įdomu, jog pareigūnai įsijungė šviesos švyturėlius, bet nenaudoja jokio garsinio signalo (b. l. 61-68). Toliau pasakodamas įvykio aplinkybes administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teigė, jog policijos pareigūnai staiga ėmė smarkiai stabdyti, pasuko link kelkraščio, nerodydami jokio signalo ir per garsiakalbį neišsakydami jokio reikalavimo. Tokius R. R. teiginius paneigia tiek jo paties vaizdo įraše užfiksuota medžiaga, tiek detali ataskaita iš vieningos pajėgų valdymo sistemos apie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio duomenis (greitį, veiklos statusą, šviesos/garso sistemų įjungimą ir kt.) (b. l. 32-42).

Taigi iš R. R. pateikto vaizdo įrašo bei nuotraukos (b. l. 18) matyti, kad priešais jo vairuojamą automobilį 14.21 val. (automobilio prietaisų skyde rodomas laikas) su įjungtais švyturėliais važiuoja policijos automobilis. Detalioje ataskaitoje apie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio duomenis (toliau – ir Ataskaita) užfiksuota, kad policijos pareigūnų tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šviesos sistemos buvo įjungtos nuo 14.18.01 val., o garso sistemos - 14.20.56 val. (pirmas įjungimas) 14.21.23 val., 14.21.46 val., 14.21.48 val., kiek vėliau – ir 14.25.01 val., 14.25.17 val., 14.25.46 val., 14.26.15 val. ir t. t., kas neabejotinai patvirtina, kad pirmą kartą garsinis signalas buvo panaudotas dar tą pačią minutę, kai buvo daromas vaizdo įrašas, tikėtina, iš karto įrašui pasibaigus – įrašo pabaiga yra 14.21 val. (automobilio laikrodžio rodmenys minutės dalimis gali skirtis nuo Ataskaitą fiksavusios laiko matavimo sistemos).

Nors R. R., pateikęs teismui vaizdo įrašą, įrodinėja, kad policijos pareigūnai jokio garsinio signalo nenaudojo, tačiau neaišku, kodėl jo darytas vaizdo įrašas trunka tik 6 sekundes ir nutrūksta būtent tą minutę, kai, Ataskaitos duomenimis, buvo įjungta policijos tarnybinio automobilio garso sistema. Neracionaliu laikytinas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens elgesys, kuomet jis nutaria filmuoti neva keistai besielgiantį policijos automobilį, tačiau nufilmuoja tik 6 sekundes. Negalima nepastebėti to, jog kartu su R. R. važiavo jo žmona, kuri galėjo tęsti filmavimą, ypač jei abiems sutuoktiniams kilo įtarimų dėl keisto policijos pareigūnų elgesio. Nors R. R. gynėjas paaiškino, kad R. R. filmavimą buvo priverstas nutraukti dėl staigiai stabdžiusio policijos automobilio, toks teiginys vertintinas kritiškai. Manytina, kad staiga kilus avarinei situacijai, filmuojantis asmuo tiesiog greičiau padėtų (mestų) telefoną, o ne nutrauktų filmavimą, nes vaizdo įrašo sustabdymas taip pat reikalauja tam tikro dėmesio nukreipimo. Kita vertus, vaizdo įrašo paskutinėmis akimirkomis nematyti, kad automobilis, iš kurio buvo filmuojama, staigiai priartėtų prie policijos automobilio ar būtų kilusi kokia nors avarinė situacija.

R. R. nurodytą aplinkybę, jog policijos automobilis staigiai stabdė, pasuko link kelkraščio ir beveik sustojo, dėl ko jis neva turėjo lenkti policijos automobilį, paneigia tos pačios Ataskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad policijos automobilis visą laiką važiavo pakankamai panašiu greičiu. Tiesa, patys apklausti policijos pareigūnai nurodė šiek tiek pristabdę automobilį, tikėdamiesi, jog R. R. vairuojamas automobilis padarys tą patį. Ataskaitos duomenimis, nuo 14.17.39 val. policijos automobilis važiavo apie 127 km/h greičiu, 14.19.24 val. - 133 km/h, 14.19.53 val. – 108 km/h, 14.20.22 val. – 127 km/h, 14.21.23 val. – 130 km/h., 14.21.46 val. - 128 km/h, 14.23.11 val. – 134 km/h, 14.24.10 val. – 122 km/h, 14.25.00 val. – 131 km/h greičiu ir t.t. Mažiausias policijos automobilio greitis yra užfiksuotas 14.19.53 val. – 108 km/h, tačiau tokio greičio pasiekimas tikrai nelaikytinas tokiu stabdymu, dėl kurio būtų kilusi R. R. nurodoma avarinė situacija, kuriai esant jis būtų netgi priverstas rikiuotis į kitą eismo juostą, siekiant išvengti susidūrimo. Iš pateiktos Ataskaitos matyti, kad jokio staigaus stabdymo, juo labiau, sustojimo, policijos automobilis neatliko, visą kelionės laiką greitis buvo maždaug vienodas ir, nors Ataskaitoje automobilio greitis nurodytas ne kas sekundę, tačiau, vertinant pateiktus pakankamai išsamius greičio matavimo duomenis, nekyla net menkiausių abejonių staigaus stabdymo ar sustojimo nebuvus. Teismas neabejoja tuo, kad policijos automobilis buvo šiek tiek sumažinęs greitį, tą patvirtino ir apklausti policijos pareigūnai, tačiau R. R. teiginys, kad pareigūnų automobilis staigiai stabdė, dėl ko R. R. netgi priverstinai persirikiavo, neatitinka byloje esančių duomenų.

Taip pat abejonių kelia ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodyta aplinkybė, kad, policijos automobiliui neva staigiai pristabdžius, jis (R. R.) persirikiavo į kitą eismo juostą ir nuo pareigūnų greitai nutolo važiuodamas tuo pačiu 140 km/h greičiu. Toks R. R. teiginys neįtikinamas, vertinant tiek policijos pareigūnų parodymus, tiek ir Ataskaitos duomenis. Antai, teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas Ž. A. paaiškino, kad matant, jog „Audi“ automobilis persirikiuoja, buvo įjungtas garsinis signalas, o, „Audi“ darant lenkimo manevrą per garsiakalbį pareikalauta, kad „Audi“ suktų dešinėn ir stotų (toks reikalavimas buvo išsakytas mažiausiai porą kartų, kol vairuotojas buvo jų akiratyje,), tačiau „Audi“ vairuotojas nereagavo ir dideliu greičiu nuvažiavo tolyn (apie 140-150 km/h, o, anot pareigūno A. Š., dar netgi ir kur kas greičiau). Iš Ataskaitos duomenų matyti, jog policijos automobilis visą laiką palaikė maždaug vienodą greitį (apie 130 km/h), jokio staigų stabdymą patvirtinančių objektyvių duomenų nėra, taigi sunkiai įtikinama administracinėn atsakomybėn patraukto asmens versija, jog policijos automobilis atsiliko, nors pats R. R. esą greičio nei kiek nedidino.

Teismas neturi pagrindo sutikti su atstovo išsakytais teiginiais neva policijos pareigūnai transporto priemonę stabdė netinkamai, kadangi nepanaudojo visų įstatyme numatytų priemonių. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog įstatymas nenumato pareigos vienu metu naudoti visas stabdymo priemones. ANK 426 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, numatyta, jog uniformuoto policijos pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti. Šios išvardintos stabdymo priemonės yra alternatyvios, o nagrinėjamu atveju buvo panaudota trečioji paminėtame įstatymo straipsnyje įtvirtinta priemonė – t. y. per garsiakalbį išsakytas paliepimas sustoti. Atstovas teisingai pacitavo Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinis komisaro įsakymu, 25 punkte įtvirtintą nuostatą, numatančią, kad transporto priemonė gali būti stabdoma važiuojant tarnybine transporto priemone, įjungus jos mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus, privažiuojant prie stabdomos transporto priemonės iš galo ir reikalavimą sustoti pareiškiant žodžiais per garsiakalbį. Vis dėlto nagrinėjamu atveju, susidarius situacijai, kuomet stabdomas automobilis atvažiavo iš galo, neracionalu manyti, jog policijos pareigūnai turėjo apvažiuoti stabdomą automobilį, kad atsidurtų šiam iš galo, juo labiau, reikalavimas sustoti buvo aiškiai išsakytas per garsiakalbį tuo metu, kai „Audi“ automobilis lenkė policijos automobilį. Be to, teisme apklausti policijos pareigūnai nurodė, kad reikalavimas sustoti buvo išsakytas mažiausiai porą kartų, o „Audi“ vairuotojui dideliu greičiu atsiplėšus nuo jų, duoti nurodymus per garsiakalbį jau nebebuvo prasmės, nes jie „Audi“ automobilio niekaip nesugebėjo pasivyti dėl ribotų jų pačių automobilio galimybių.

R. R. atstovo advokato D. Joneliūno prašymu atliktoje 2018-06-14 eksperto išvadoje Nr. MV 2018-23 nurodyta, jog laiko momentu 14.19.24 val., kai pareigūnų automobilyje buvo įjungti specialūs šviesos signalai, tarp pareigūnų automobilio galinio gabarito ir automobilio „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekio buvo apie 40 m atstumas, laiko momentu 14.20.56 val. (kai pareigūnų automobilyje buvo įjungtas specialus garso signalas), pareigūnų automobilis galėjo būti priekyje automobilio „Audi“ iki 20 m atstumu, arba už šio automobilio – atsilikęs nuo jo iki 388,89 m. atstumu. Atsižvelgiant į tai, jog minėta eksperto išvada sudaryta vadovaujantis tuo, kad „Audi“ automobilio greitis buvo pastovus – 124-140 km/h, ribose, kas nagrinėjamu atveju nebuvo objektyviai nustatyta, teismas tokiais eksperto paskaičiavimais remtis negali. Teismas neabejoja tuo, kad esant eksperto nurodytam „Audi“ automobilio greičiui, automobilių atstumai būtų buvę būtent tokie, tačiau nagrinėjamu atveju, „Audi“ automobilio greitis nustatytas nebuvo, o apklausti policijos pareigūnai vieningai patikino, kad juos pradėjęs lenkti ir aplenkęs „Audi“ automobilis nuvažiavo smarkiai viršydamas leistiną greitį, galimai važiuodamas apie150-160 km/h greičiu ar netgi dar daugiau (greitis imtas didinti iškart, kai tik buvo pradėtas persirikiavimo manevras), todėl remiantis vien eksperto spėjamu vidutiniu „Audi“ automobilio greičiu pagrįsta išvada, negalima nustatyti tarp automobilių buvusio atstumo konkrečiu momentu, dėl ko teismas minėta išvada nesiremia. Beje, paties R. R. parodymuose užfiksuota, kad aplenkęs policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, jis ėmė labai greitai nuo pastarųjų tolti, jam atrodė, kad pareigūnai netgi sustojo. Įvertinus objektyvius bylos duomenis (anksčiau minėtą Ataskaitą iš vieningos pajėgų valdymo sistemos), iš kurių matyti, kad nei itin didelio greičio mažinimo, nei, juo labiau, stabdymo nebuvo, ir, vadovaujantis liudytojų Ž. A., A. Š., J. P. ir S. Ž. parodymais, kad juos aplenkęs automobilis nuvažiavo itin greitai (anot J. P., pralenkdamas pravažiavo kaip pro stovinčius), tai tik rodo, jog tik pradėjęs lenkti ir aplenkęs R. R. automobilio greitį gerokai padidino, dėl ko neatsitiktinai pastarajam ir pasirodė, kad pareigūnai sustojo. Tuo pačiu tos aplinkybės rodo specialisto išvados, kuri duota laikant esą „Audi“ automobilis važiavo pastoviu 124-140 km/h greičiu, ydingumą.

Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamo R. R. įrodinėjamą versiją, kad jis, važiuodamas Ukmergės plentu, negirdėjo jokio policijos pareigūnų žodinio reikalavimo sustoti, paneigia liudytojų parodymai, vaizdo medžiaga, Ataskaitos duomenys, galiausiai paties R. R. elgesys įvykio dieną bei jo duoti paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių. Nors apklaustas teismo posėdžio metu R. R. nurodė nesupratęs, jog yra stabdomas, o policijos pareigūnams įjungus švyturėlius, pamanė, kad šie tiesiog važiuoja į iškvietimą, tačiau, kaip matyti, jis visgi pradėjo pareigūnų automobilį filmuoti, teigdamas, jog situacija pasirodė keista ir įdomi. Nors pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neneigė važiavęs viršydamas leistiną greitį, kas, kaip nustatyta atkreipė pareigūnų dėmesį (pirmiausia tarnybinį automobilį vairavusio Ž. A.), tačiau tikina, jog dėl to jam nekilo jokių minčių, kad policijos pareigūnai galėtų jį stabdyti, po ko nusprendė netgi aplenkti policijos automobilį ir, viršydamas greitį važiuoti toliau, neva negirdėdamas jokio garsinio signalo. Kaip vieną iš priežasčių, dėl ko R. R. galėjo neišgirsti pareigūnų paliepimo sustoti, jis nurodė tai, kad jo automobilyje buvo sumontuoti dvigubi stiklai, kurie sumažino garsą iš automobilio išorės, taip pat automobilyje gojo muzika. Teismas neabejoja nei viena, nei kita aplinkybe (stiklų sumontavimą patvirtina pateikta pažyma o muzika girdisi vaizdo įraše), tačiau surinktų įrodymų kontekste jos nelaikytinos kliūtimi išgirsti šalimais važiuojančio policijos automobilio sirenas bei garsiakalbiu išsakytus reikalavimus. Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu automobilyje sumontuota įranga (šiuo atveju – dvigubi stiklai) trukdytų girdėti specialiųjų tarnybų garsinius signalus, savaime kiltų klausimas dėl galimybės eksploatuoti tokį automobilį, kita vertus, tokia situacija, kai asmuo pats dirbtinai sukuria tokią padėtį, kad policijos signalo negalėtų išgirsti – dėl atitinkamų automobilio komplektacijos patobulinimų, garsiai leidžiamos muzikos, naudojamų ausinių ar kitų priemonių, kurios objektyviai blokuotų išorės garsą, negali būti vertinama kaip pateisinama. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neabejotinai pastebėjo iš priekio su švyturėliais važiuojantį policijos automobilį, jį filmavo, o supratęs, kad pareigūnai, primažinę greitį jį stabdys, nutarė kuo skubiau juos aplenkti ir, sąmoningai ignoruodamas lenkimo momentu per garsiakalbį išsakytą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, ženkliai padidinęs greitį, nuvažiavo tolyn.

Sakydamas baigiamąją kalbą, R. R. atstovas policijos pareigūnų parodymus vertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, tačiau teismas, išanalizavęs liudytojų parodymus, esminių prieštaravimų juose nenustatė. Galima sutikti, jog tam tikrų nesutampančių detalių yra (pvz. dėl to, kuria eismo juosta važiavo „Audi“ automobilis), tačiau būtina pažymėti tai, kad įvykio dieną tarnybiniu automobiliu vykę pareigūnai sėdėjo skirtingose transporto priemonės vietose - vienas jų vairavo, vienas sėdėjo šalia, o kiti du sėdėjo galinėje automobilio dalyje (galinėse sėdynėse), už kurios, kaip pažymėjo S. Ž., dar buvo sulaikytiesiems skirta, todėl natūralu, kad skirtingai buvo sutelkę dėmesį į eismą, o ir turėjo skirtingas galimybes pamatyti tai, kas vyksta kelyje. Nepaisant to, pareigūnų parodymai dėl automobilio „Audi“ stabdymo aplinkybių ir garsinio signalo (sirenų ir garsiakalbio) naudojimo sutampa, o besiskiriančios detalės parodymuose nėra esminės. Tad teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo liudytojų Ž. A., A. Š. (pastarojo parodymai yra labiausiai abstraktūs, kadangi liudytojas akcentavo, jog viskas vyko labai greitai ir jis smulkiai detalių neįsidėmėjo), S. Ž. bei J. P. parodymais nesiremti ar laikyti juos nepatikimais. Nenustatyta, kad bent kažkuris liudytojas yra suinteresuotas bei siekia apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą R. R.. Nė vienas liudytojas pastarojo nepažinojo, jokių konfliktų niekada nėra turėję. Bylos nagrinėjimo metu buvo išsakomos užuominos neva pareigūnai įsižeidė, kad jis pastaruosius, važiuojančius su įjungtais šviesos signalais, aplenkė, tačiau toks teiginys yra tik subjektyvus asmens vertinimas. Be kita ko, policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir duomenys iš vieningos pajėgų valdymo sistemos, kas visumoje rodo, jog policijos pareigūnai „Audi“ automobilį stabdė, panaudodami garsiakalbį, kuriuo reikalavimas sustoti buvo pakartotas bent kelis kartus, tačiau R. R., nepaisydamas tokio reikalavimo, važiavo toliau, o sustabdytas buvo tik susidarius eismo kamščiui, kuomet nebeturėjo galimybių pasišalinti nuo jį persekiojančio policijos automobilio.

Atstovas atkreipė dėmesį dar į vieną aplinkybę - priešingai liudytojo Ž. A. parodymams apie nestojusį vairuotoją OVS (operatyvaus valdymo skyriui) buvo pranešta ne iš karto, o 14.25 val., t. y. praėjus apie 4-5 minutėms nuo įvykio, t. y. automobiliams jau beveik privažiavus Vilnių. Apklausiamas liudytojas Ž. A. išties nurodė OVS apie nestojusį vairuotoją pranešęs nedelsiant ir du kartus, nors byloje užfiksuotas tik vienas pranešimas, tačiau tai savaime nerodo, kad liudytojo parodymai dėl įvykio aplinkybių yra melagingi. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad Ž. A., matyt, išties du kartus išsakė pranešimą – vieną kartą kolegoms per radijo ryšį, kitą kartą – tiesiogiai OVS. Tokią išvadą leidžia daryti byloje esantis vyriausiojo patrulio P. P. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, jog patruliavimo metu jis per radijo ryšį išgirdo informaciją apie A2 kelyje link Vilniaus pareigūnams (ekipažui V-1745) nestojusį „Audi“ markės automobilį, valst. Nr. JBS (b. l. 5). Kaip matyti, informacija apie nestojusį automobilį radijo ryšiu buvo perduota kolegoms, taip pat pagal pasiekė ir OVS, ką patvirtina išsireikalauta įvykio registracijos kortelė (b. l. 53-55).

Nors tikslas ir motyvas nėra būtini nagrinėjamo nusižengimo požymiai, tačiau šioje byloje gali būti pagrįstai išsakomi teiginiai, kad analizuotinoje situacijoje R. R. nebuvo jokio pagrindo nepaklusti policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Byloje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo blaivus, turėjo teisę vairuoti, dokumentai buvo tvarkingi, kas nagrinėjamo administracinio nusižengimo yra išties svarbu ir gali sukelti abejones dėl asmens tyčios nepaklusti policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Visgi, teismo vertinimu, R. R. turėjo pagrindą nestoti, būdamas stabdomas, ypač įvertinus tai, jog pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neneigė važiavęs viršydamas greitį, dėl ko galėjo būti ne tik sustabdytas, bet ir nubaustas. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai manyti, jog R. R., žinodamas, jog važiuoja didesniu nei leistinu greičiu, matydamas, kad policijos automobilis kiek sumažino greitį, nutarė jį aplenkti ir nuskubėti tolyn, apsimesdamas, kad paliepimo sustoti paprasčiausiai neišgirdo, galimai tikėdamasis, kad policijos pareigūnai jo tiesiog nesivys. Tikėtina, jog toks tyčinis pastarojo elgesys buvo spontaniškas, be didesnių apsvarstymų apie administracinių nuobaudų dydžius, galimai pastarajam nežinant, jog už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę gresia ne tik pakankamai didelė bauda, bet ir ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog R. R. matė ir suprato esantis stabdomas policijos pareigūno, tačiau teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso, nuvažiuodamas tolyn, t. y. veikė tyčia. Tokie pastarojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį.

Nors R. R. surašytame administracinio nusižengimo protokole yra užfiksuotos padaryto administracinio nusižengimo aplinkybės, tačiau protokole nenurodyta, kaip konkrečiai pasireiškė uniformuoto policijos pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad transporto reikalavimas sustabdyti transporto priemonę buvo išreikštas per garsiakalbį, liepiant vairuotojui sustoti, dėl ko šioje dalyje protokolas tikslintinas. Tokia korekcija niekaip nepasunkino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties, nepažeidė jo teisės į gynybą. Bylos nagrinėjimo metu R. R. dėl konkrečios reikalavimo išraiškos buvo įspėtas, pilnai išsakė savo poziciją dėl nurodytos aplinkybės, tiek jis, tiek jo atstovas turėjo teisę užduoti klausimus liudytojams, dėl aplinkybių patikslinimo jo veiksmų kvalifikacija išliko nepakitusi. Taip pat pažymėtina, kad protokole neteisingai nurodyta nusižengimo padarymo vieta. Akivaizdu, kad nepaklusimas pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę buvo duotas ne Ukmergės g. 356, Vilniuje (šioje vietoje automobilis sustabdytas), o gerokai anksčiau, t. y. netrukus po to, kai buvo pravažiuotas posūkis į Maišiagalą. Tą atvirtino visi byloje apklausti liudytojai, taip pat ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Konkretus kelio kilometras, kuriame buvo duotas reikalavimas „Audi“ automobilio vairuotojui stabdyti transporto priemonę, nenustatytas, dėl ko laikytina, kad nepaklusimas sustabdyti transporto priemonę vyko kelyje Ukmergė – Vilnius, pravažiavus Maišiagalą, tiksliau nenustatytame kelio kilometre.

Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgia į padaryto nusižengimo pobūdį bei pavojingumą (įvykdė nusižengimą eismo saugumo srityje), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertinami R. R. asmenybę charakterizuojantys duomenys (baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų). Dėl šių aplinkybių darytina išvada, jog administracinio nubaudimo tikslai bus pasiekti paskyrus R. R. ANK 426 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytą minimalią baudą be transporto priemonės konfiskavimo. Iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo matyti, jog automobilis „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso ne R. R., o (duomenys neskelbtini) (b. l. 16-17). ANK 426 straipsnio 8 dalyje numatyta galima administracinio poveikio priemonė – transporto priemonės konfiskavimas. Šiuo atveju automobilio „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo teismas netaiko atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta ANK 29 straipsnio 2 dalies pagrindų, kuriems esant galėtų būti konfiskuotas ne pažeidėjui priklausantis automobilis.

ANK 426 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog už ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų. Galimybė už administracinius nusižengimus skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba visai neskirti administracinės nuobaudos yra numatyta ANK 34 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-8-2013, Nr. 2AT-7-3-2013).

Įstatymų leidėjas, formuluodamas ANK numatytų nusižengimų požymius ir nustatydamas sankcijas už šiuos nusižengimus, įvertina tipinį (rūšinį) nusižengimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusižengimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusižengimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusižengimo pavojingumo. Nusižengimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Nuobaudos teisingumas neatsiejamai susijęs su nuobaudos individualizavimu bei nuobaudos paskirtimi.

Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta nuobaudą, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusižengimą aiškiai prieštarauja teisingumo principui, tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusižengimo pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą pažeidimą sankcijoje numatyta nuobauda būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes bei kaltininko asmenybę.

Nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn traukiamas R. R. padarė tyčinį administracinį nusižengimą, nepaklusdamas policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tačiau tuo pačiu negalima neatsižvelgti į tai, kad R. R. turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, nėra pagrindo manyti, kad buvo neblaivus, turėjo visus reikiamus dokumentus. Teismo įsitikinimu, specialiosios teisės atėmimas netgi įstatyme numatytam minimaliam terminui būtų šiuo atveju asmeniui aiškiai per griežta ir neadekvati administracinė nuobauda. Visgi netaikyti šiuos nuobaudos teismas neturi pagrindo, kadangi R. R. padarytas nusižengimas yra šiurkštus, pats asmuo praeityje baustas už administracinius nusižengimus, tame tarpe keletą kartų ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (baudas sumokėjęs). Tokios aplinkybės neleidžia R. R., kaip eismo dalyvio, charakterizuoti išskirtinai teigiamai ir netaikyti pastarajam įstatymo sankcijoje numatyto specialiosios teisės atėmimo, juolab, kad įstatymų leidėjas šį nusižengimą priskiria aiškiai didesnio pavojingumo teisės nusižengimų kategorijai, ką liudija sankcijos griežtumas. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai bus pilnai pasiekti paskyrus R. R. įstatymo numatytą minimalią baudą bei, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, paskyrus mažesnį teisės atėmimo vairuoti transporto priemonę terminą. Teismo įsitikinimu, tokia pažeidėjui paskirta administracinė nuobauda yra tinkama siekiant nubausti bei auklėti administracinį nusižengimą padariusį asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir nedarytų naujų teisės pažeidimų, o šia nuobauda taikyti apribojimai bei jų trukmė yra proporcingi siekiamiems tikslams įgyvendinti. Atėmus teisę vairuoti asmeniui, dirbančiam nekilnojamo turto srityje, kas neabejotinai yra susiję su būtinumu vykti į nekilnojamo turto objektus, teisės atėmimas net ir minimaliam terminui grėstų darbo praradimu. Nors asmuo, darydamas nusižengimą, turi įvertinti ir tokias pasekmes, tačiau paties R. R. asmenybė nelaikytina tiek pavojinga, pats nusižengimas taip pat nepasižymi išskirtiniu pavojingumu (nestodamas pareigūnas, asmuo nesiekė išvengti atsakomybės už itin grubų nusižengimą, pavyzdžiui, susijusį su vairavimu, apsvaigus nuo alkoholio), dėl ko jam ir skirtinas mažesnis, nei įstatymo numatytas, specialiosios teisės atėmimo terminas. Toks teisės atėmimo terminas neturėtų būti kliūtis toliau atlikti esamą darbą, o, atsižvelgiant į tai, darbovietė R. R. apibūdina kaip patikimą ir kvalifikuotą darbuotoją, įmonės vadovai neabejotinai yra suinteresuoti tokį darbuotoją išsaugoti savo įmonėje, nepaisant to, kad pastarajam kurį laiką ir kils tam tikrų nepatogumų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalimi, 426 straipsnio 5 dalimi, 572 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu,

nutaria:

R. R. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 5 dalyje, ir paskirti jam 850 eurų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, be transporto priemonės konfiskavimo.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001, mokėjimo pavedime būtina nurodyti nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK): 18080801485. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškoma priverstinai (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 676 straipsnio 1 dalis).

Išaiškinti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėja Julita Dabulskytė – Raizgienė