Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

išvadą teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Indrei Križiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei N. C. dėl vaiko auklėjimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę N. C., su kuria nustatyta šalių nepilnamečio vaiko E. M. (E. M.), gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta, leisti E. M. į ikimokyklinio ugdymo įstaigos vaikų grupę lietuvių kalba ir priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–3).

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu nutraukė ieškovo ir atsakovės santuoką ir nustatė, kad šalių nepilnamečio sūnaus E. M. nuolatinė gyvenamoji vieta yra su jo motina N. C.. Ieškovas paaiškino, kad atsakovė sūnų pradėjo vesti į Vilniaus miesto darželio – mokyklos „Saulutė“ grupę, kurioje vaikai kalba ir ugdomi rusų kalba, todėl nepilnametis sūnus beveik nemoka lietuvių kalbos, jo lavinimas yra apribojamas, nes jis gali rinktis būrelius, kurie yra tik rusų kalba, taip pat patiria bendravimo sunkumų su savo bendraamžiais, vengia bendrauti su jais dėl kalbos barjero. Ieškovas mano, kad atsakovė, nesutikdama vaiko vesti į grupę, kurioje ugdoma lietuvių kalba, apsunkina sūnaus socializavimąsi ir lavinimąsi bei apriboja jo teisę augti pilnaverčiu Lietuvos piliečiu. Pažymėjo, kad atsakovė nuolatos menkina lietuviškumą, lietuvių tautą, o tai prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams ir gerovei. Ieškovas, atsižvelgęs į tai, kad šio klausimo dėl vaiko auklėjimo nepavyksta išspręsti taikiai, prašė teismo išspręsti tarp ieškovo ir atsakovės kilusį ginčą. Ieškinį grindė Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 23 straipsnio 1 dalies, CK 3.165, 3.175 straipsnių nuostatomis.

Atsakovė pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė uždrausti ieškovui imtis bet kokių veiksmų, kad sūnus E. M. būtų perkeltas į kitą ugdymo įstaigą. Atsiliepime nurodė, kad šalys niekada nesitarė sūnaus ugdyti lietuvių kalba ugdančioje ikimokyklinėje ir mokyklinėje įstaigoje, nes jų aplinkoje nuo gimimo visi artimieji yra rusakalbiai, o jie patys yra kilę iš rusakalbių šeimų, baigę bendrojo lavinimo mokyklas rusų kalba, tačiau tai niekada nesutrukdė nei ieškovei, nei atsakovui baigti universitetus Lietuvoje, bendrauti lietuvių kalba ir socializuotis. Atsakovė nurodė mananti, kad vienintelė priežastis, dėl kurios ieškovas prašo vaiką perkelti į lietuviškai kalbančių vaikų grupę yra ta, kad vaiko tėvas po santuokos nutraukimo su atsakove yra sukūręs šeimą su lietuve, su ja augina dukrą, naujoje šeimoje bendrauja lietuviškai, todėl siekia, kad ir sūnus kalbėtų lietuviškai. Vertino, toks ieškovo siekis yra nepagrįstas, prieštarauja vaiko interesams, nes drastiškas ugdymo įstaigos keitimas neigiamai paveiktų nepilnametį sūnų. Mano, kad ieškovo teiginiai, jog nepilnametis sūnus ateityje tinkamai neišmoks lietuvių kalbos ir tai trukdys jo socializacijai yra nepagrįsti, todėl ieškinys atmestinas. Teigė, kad nusistovėjusi saugi ugdymosi aplinka nepilnamečiui yra prioritetas. Atsiliepimą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 38 straipsnių, Švietimo įstatymo 30 straipsnio, Civilinio kodekso atskirų straipsnių nuostatomis.

Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Išvadą teikianti institucija) pateiktoje išvadoje nurodė, kad nepilnametis vaikas nuo 3 metų lanko lietuvių ir anglų kalbos užsiėmimus, kurie vyksta darželyje. Nurodyta, kad pakalbintas vaikas supranta lietuviškai paprastus žodžius, tačiau bendraujant plačiau berniukas nebesupranta. Vaikas tarnybos darbuotojo paklaustas pasakė, kad jam patinka darželyje, turi draugų su kuriais jam patinka žaisti ir skinti gėles. Pažymėta, kad šalys niekada nebuvo įtrauktos į Vilniaus miesto socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą ar Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus apskaitą. Nurodyta, kad nuomonė dėl ieškinio pagrįstumo bus pateikta teismo posėdžio metu.

Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nesiekia asmeninių interesų, bet siekia užtikrinti vaiko interesus. Tuo pagrindu prašo perkelti vaiką į lietuviškai kalbančių vaikų grupę, nes šiuo metu vaikas negali tinkamai socializuotis ar susikalbėti su aplinkiniais valstybine kalba. Mano, kad atsakovė, nemokindama vaiko lietuvių kalbos apriboja jo galimybes ateityje tinkamai socializuotis visuomenėje. Dėl Vilniaus darželio–mokyklos „Saulutė“ pažymos pažymėjo, kad tai tik niekuo nepagrįsta nuomonė, nes vaiko patiriamas stresas dėl perkėlimo į kitokią grupę nebūtų toks išskirtinis, kad neigiamai paveiktų jo emocinę būklę.

Teismo posėdžiu metu atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad lankomame darželyje yra lietuviškai kalbančių vaikų grupė, tačiau joje yra vaikai nuo 2 iki 5 metų, todėl esant skirtingai šių vaikų raidai, sūnaus perkėlimas į tokią grupę galėtų neigiamai įtakoti jo augimo raidą ir ugdymą. Paaiškino, kad vietų kituose darželiuose gali tekti laukti, todėl atsisakius šio darželio vaikas gali likti be ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Pažymėjo, kad vaiko interesai nėra ribojami, nes vaikas bendrauja ir su lietuviškai kalbančiomis šeimomis, todėl šią kalbą girdi dažnai ir mano, kad ateityje pradėjus lankyti mokyklą, kurioje vadovėliai yra lietuvių kalba, vaikas galės tinkamai išmokti valstybinės kalbos. Paaiškino, kad vaiko gimtoji ir šnekamoji kalba yra rusų. Nurodė, kad pati savo ateitį sieja su Lietuva.

Tarnybos atstovė posėdžio metu palaikė išvadoje išdėstytus argumentus, vertino, kad ieškinys gali būti tenkinamas. Nurodė, kad vaikas laikytinas lietuviu, nes gyvena Lietuvos Respublikoje ir lietuviškoje visuomenėje, todėl tėvai turėtų užtikrinti kiek įmanoma didesnę vaiko integraciją į visuomenę. Pažymėjo, kad kalba yra vienas esminių integracijos į visuomenę aspektų. Nurodė, kad vaiko interesas yra išmokti lietuvių kalbą, atkreipė dėmesį, kad šalys rusų kalbos nesieja su savo tautiniu identitetu, todėl vaiko interesas yra išmokti lietuvių kalbą, kas garantuotų tinkamą jo integraciją. Teiravosi šalių, ar jie bandė kreiptis į specialistus, pavyzdžiui pedagoginę psichologinę tarnybą dėl vaiko ugdymo ir atitinkamų rekomendacijų.

Ieškovo ieškinys netenkintinas. Atsakovei nustatytinas teismo įpareigojimas.

Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ir bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta sutuoktinių bendru sutikimu. 2017 m. spalio 23 d. sprendimu kitoje civilinėje byloje Nr. 2-29802-989/2017 buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Šiais sprendimais patvirtintose sutartyse šalys dėl vaiko ugdymo lietuvių kalba ar kita konkrečia kalba nebuvo sutarusios. Nepilnametis vaikas šiuo metu lanko Vilniaus darželį–mokyklą „Saulutė“, tai patvirtina 2019 m. gegužės 9 d. pažyma Nr. 9.4-88 (b. l. 23), kurioje taip pat pateikta nuomonė dėl nepilnamečio sūnaus mokymosi grupės. Pažymoje nurodyta, kad vaiko mama norėtų jog ateityje sūnus būtų ugdomas gimtąja rusų kalba, tačiau taip pat skiria dėmesį valstybinės kalbos mokymuisi, todėl vaikas du kartus per savaitę lanko mokykloje veikiantį lietuvių kalbos būrelį. Pastebėta, kad pasikeitus vaiko ugdomajai kalbai, tai gali neigiamai paveikti vaiko emocinę būklę ir pažinimo lavinimą.

Iš byloje esančių 2019 m. gegužės 7 d. ir 2019 m. gegužės 13 d. buities tyrimo aktų (b. l. 29–30) nustatyta, kad vaikas su atsakove ir jos sugyventiniu gyvena trijų kambarių bute su visais patogumais, butas yra tvarkingas ir apstatytas geros kokybės baldais, vaiko kambarys šviesus, tvarkingas, pritaikytas pagal vaiko amžių. Ieškovas taip pat gyvena 3 kambarių bute, kuris yra švarus ir erdvus, vaikui yra skirtas atskiras kambarys, kuriame yra visi reikiami baldai ir žaislai. Kartu gyvena jo draugė ir jų dukra, gimusi (duomenys neskelbtini).

Šalys į bylą teikė tarpusavio susirašinėjimus, su dalies vertimu į lietuvių kalbą, kurie rodo, kad šalys bendrauja dėl vaiko, taip pat liudija tarp šalių kilusį ginčą (b. l. 8-11, 24-25, 42-76, 120-130). Iš susirašinėjimo matyti, kad atsakovė 2016-2019 m. ieškovui rašė rusų kalba lotyniškais rašmenimis, o ieškovas 2016 m. rugsėjo-spalio mėn., 2017 m. rugsėjo mėn., 2018 m. vasario mėn. atsakovei rašė rusų kalba lotyniškais rašmenimis, o 2018 m. rugpjūčio-spalio mėn., 2019 m. vasario mėn. – lietuvių kalba.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniu, žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pagal 26 straipsnį, tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Konstitucijos 37 straipsnis nustato, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Remiantis Konstitucijos 38 straipsniu, tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Iš šalių rašytinių ir žodinių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės tėvų šeimose jiems augant buvo bendraujama rusų kalba, nors nei ieškovas, nei atsakovė nepriskiria savęs rusų etninei grupei – bylos šalių etninė kilmė yra armėniška, azerbaidžanietiška, baltarusiška. Ieškovė ir atsakovas bendrojo lavinimo mokyklas Lietuvoje baigė rusų kalba, o aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgijo lietuvių kalba. Šalims gyvenant santuokoje iki (duomenys neskelbtini). jų tarpusavio bendravimo kalba ir bendravimo kalba su (duomenys neskelbtini) gimusiu vaiku (duomenys neskelbtini) buvo rusų kalba. Atsakovė nurodė, kad darbinėje veikloje naudoja keturias kalbas, šiuo metu namuose su sugyventiniu ir sūnumi bendrauja rusų kalba, taip pat rusų kalba bendrauja su savo tėvais, (duomenys neskelbtini) seneliais. Ieškovas dabartinėje šeimoje su sutuoktine ir (duomenys neskelbtini) gimusia dukra bendrauja lietuvių kalba.

Teismas vertina, kad ieškovo siekis, kad Lietuvoje augantis sūnus kuo geriau integruotųsi visuomenėje, galėtų socializuotis, būtų pilnaverčiu Lietuvos Respublikos piliečiu, yra pagrįstas ir visiškai atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Sutiktina ir su išvadą teikiančios institucijos atstovės teismo posėdyje išsakyta pozicija, kad kalba yra vienas esminių integracijos į visuomenę aspektų, kad lietuvių kalbos išmokimas yra vaiko interesas.

Laikytina, kad ginčas byloje yra kilęs ne tiek dėl to, ar vaikas turėtų ar neturėtų mokėti lietuvių kalbą, o dėl to, kokiu būdu, kokia apimtimi, lygiu ir kada nepilnametis E. M. turėtų išmokti lietuviškai. Iš šalių pateiktų dokumentų ir žodinių paaiškinimų parengiamojo ir teismo posėdžių metu darytina išvada, kad atsakovė neneigia lietuvių kalbos mokėjimo svarbos, tačiau mano, kad lietuvių kalbą sūnus bus pajėgus išmokti ir tuo atveju, jei lankys ikimokyklinę ir pradinę mokymo ir ugdymo įstaigą, kurioje pagrindinė bendravimo ir ugdymo kalba yra rusų kalba. Ieškovas – priešingai, mano, kad tam yra būtina sūnų jau dabar leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigos grupę lietuvių kalba.

Dėl ieškovo argumentų apie dviejų kalbų mokėjimo ir vartojimo ankstyvuoju vaiko raidos laikotarpiu naudą, dvikalbystės sąlygotą mąstymo lankstumą, geresnius pažintinius ir bendravimo įgūdžius, gebėjimą susikaupti, pažymėtina, kad šie argumentai neatmestini, tačiau jie neurėtų būti suabsoliutinti. Nors dvikalbystė ankstyvame amžiuje nepažeidžia vaiko interesų ir galimai juos atitinka, tačiau nurodomos dvikalbystės teigiamos pasekmes per se (savaime) nėra tiek reikšmingos, kad sudarytų pagrindą įpareigoti atsakovę leisti sūnų į ugdymo įstaigą kita kalba, nei vaiko gimtoji kalba.

Taip pat konstatuotina, kad nėra pakankamai pagrįstas atsakovės argumentas, kad šalių nepilnametis vaikas galimai patirs stresą ir sunkumų, jei bus perkeltas į ugdymo įstaigos grupę lietuvių kalba. Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ įstaigos direktorės pasirašyta pažyma (b. l. 23) nelaikytina pakankamu įrodymu ar psichologine išvada. Šalys nei savo iniciatyva, nei teismui pasiūlius neprašė byloje skirti vaikui ekspertizės, kurios metu ekspertas galėtų pasisakyti apie tai, kokią įtaką vaiko emocinei būklei ir raidai gali padaryti ugdymo kalbos pakeitimas. Teismas vertina, kad atsakovės teiginiai apie neigiamą įtaką nėra įrodyti.

Šioje byloje teisine prasme ginčas yra ir dėl to, kiek yra garantuojama šalių nepilnamečio vaiko E. M. teisė būti ugdomam savo gimtąja kalba, taip pat kiek yra garantuojama teisė vaiko įstatyminei atstovei atsakovei N. C., kurios gimtoji kalba yra rusų kalba, parinkti vaikui ugdymo įstaigą, atsižvelgiant į šeimos kalbinę priklausomybę. Laikytina, kad atsakovė su sūnumi priklauso Lietuvoje gyvenančiai rusų kalba kalbančiai kalbinei mažumai.

Europos žmogaus teisių teismas, pasisakydamas dėl mažumų teisių demokratinėje visuomenėje, yra pažymėjęs, kad „demokratinės visuomenės“ bruožai reiškia pliuralizmą, toleranciją ir atvirumą kitai nuomonei. Šiame kontekste teismas vertino, kad nors individualūs interesai kartais turi būti pavaldūs grupės interesams, demokratija nereiškia, kad visada turi vyrauti daugumos nuomonė: turi būti pasiekta pusiausvyra, užtikrinanti teisingą ir tinkamą elgesį su mažumomis ir vengiama bet kokio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (Europos žmogaus teisių teismo 2004 m. vasario 17 d. sprendimas byloje Gorzelik ir kt. prieš Lenkiją, Nr. 44158/98, para 90; 1999 m. sprendimas Chassagnou ir kiti prieš Prancūziją, Nr. 25088/94, 28331/95, 28443/95, para 112; 1981 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Young, James ir Webster prieš Jungtinę Karalystę, para 63; kt.).

Jungtinių Tautų 1992 m. deklaracijoje „Dėl tautinėms ar etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių“ pažymima, kad asmenys, priklausantys tautinei ar etninei, religinei ir kalbinei mažumai (toliau - mažumoms priklausantys asmenys) turi teisę puoselėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ir laisvai vartoti savo kalbą privačioje erdvėje ir viešoje vietoje be kišimosi ar bet kokios formos diskriminacijos (deklaracijos 2 straipsnis). Valstybės turi imtis priemonių sudaryti palankias sąlygas mažumoms priklausantiems asmenims išreikšti savo savybes ir plėtoti savo kultūrą, kalbą, religiją, tradicijas ir papročius, išskyrus kai konkreti praktika pažeidžia nacionalinę teisę ir prieštarauja tarptautiniams standartams. Valstybėms įtvirtinta prievolė imtis tinkamų priemonių, kad, kur įmanoma, mažumoms priklausantys asmenys turėtų tinkamų galimybių išmokti savo gimtąją kalbą ir būti mokomi gimtąja kalba (deklaracijos 4 straipsnio 2, 3 dalys).

2018 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento rezoliucijos dėl ES mažumoms taikomų minimalių standartų 68 punkte įtvirtinta, kad kalba yra esminis mažumų kultūrinės tapatybės ir žmogaus teisių aspektas.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio nuostatomis garantuojama konstitucinė vaiko teisė mokytis. Ši teisė inter alia (be kita ko) reiškia ir tėvų pareigą ugdyti vaiko pilietiškumą, pagarbą žmogaus teisėms, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms. Taip pat reiškia tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisę, atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygį, parinkti švietimo įstaigą ir (ar) mokymosi formą.

Remiantis aukščiau nurodytų tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatomis ir teismų praktika, laikytina, kad atsakovė naudojasi įstatymų garantuota teise ugdyti savo sūnų jos ir sūnaus gimtąja rusų kalba.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymu yra įtvirtinta, kad Lietuvos bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklose, kuriose tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams sudaromos sąlygos puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros, lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose priešmokyklinio ugdymo programoje ugdymui lietuvių kalba skiriamos ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę, o pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. Tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu tautinių mažumų ugdymo įstaigose lietuvių kalba gali būti mokoma ir kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų (Švietimo įstatymo 30 straipsnis). Darytina išvada, kad šalių nepilnametis sūnus E. M. mokydamasis Lietuvoje gimtąja rusų kalba, turės galimybę išmokti lietuvių kalbą.

Pagal Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnio 1 dalį, valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba, atitinkamais atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti vaiko interesai. Civilinio kodekso nuostatos abiems tėvams garantuoja lygias teises bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (3.170 straipsnio 1 dalis), pareigas rūpintis vaiko dvasiniu ir moraliniu ugdymu, auklėjimu ir vystymu, įtvirtina pareigą sudaryti savo vaikams sąlygas mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus (CK 3.165 straipsnio 1, 2 dalys, 3.170 straipsnio 1 dalis). Taigi, tiek ieškovas, tiek atsakovė turi lygias teises nuspręsti, dėl to, koks ugdymas geriausiai atitinka vaiko interesus. Jei tėvai nesusitaria su vaikų auklėjimu ir ugdymu susijusiais klausimais, ginčijimą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis).

Teismas vertina, kad ieškovas neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) E. M., jeigu šiuo metu nebus perkeltas į ugdymo grupę lietuvių kalba, neturės galimybių išmokti ir neišmoks lietuvių kalbos, nesiintegruos į Lietuvos visuomenę. Tai yra veikiau nuogastavimas, spėjimu pagrįsta prielaida, o ne įrodymais pagrįstas samprotavimas.

Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad vaikas didžiąją laiko dalį gyvena su mama, o su tėvu bendrauja tik kas antrą savaitgalį, taip pat atskiromis kitomis dienomis, numatytomis šalių sudarytoje ir teismo civilinėje byloje Nr. 2-29802-989/2017 patvirtintoje bendravimo tvarkoje (b. l. 20-22). Atsakovės teigimu, ieškovas su vaiku praleidžia mažiau nei numatyta tvarkoje, ieškovas tai aiškina tuo, kad šalių vaikas dažnai serga, o jis neturi pakankamai galimybių būti su sergančiu vaiku, todėl ne visi numatyti susitikimai įvyksta. Tokioje situacijoje laikytina, kad vaikas iš esmės auga rusakalbėje šeimoje, jo gimtoji kalba yra rusų.

Sprendžiant dėl to, ar ankstesnis lietuvių kalbos išmokimas turi prioritetą prieš mažumoms priklausančio asmens teisę būti ugdomam gimtąja kalba, prioritetas teiktinas Žmogaus teisių užtikrinimui. E. M. interesas nagrinėjamu yra ne tik kuo anksčiau integruotis į visuomenę, tačiau ir išsaugoti savo kalbinį, kultūrinį identitetą. Laikytina, kad byloje neįrodyta, jog E. M. perkėlimas į ugdomąją grupę lietuvių kalba yra vienintelis būdas vaikui gerai išmokti lietuvių kalbą, taip pat neįrodyta, kad nepilnametis nebus pajėgus išmokti lietuvių kalbos ateityje. Ir priešingai – perkėlimas į grupę, kurioje ugdoma ne gimtąja vaiko kalba, silpnintų vaiko kalbinį identitetą, ir būtent tai iš dalies pažeistų vaiko teises ir interesus.

Pažymėtina, kad teismas nagrinėdamas šeimos santykių bylas, siekdamas, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, gali savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Jeigu byloje pareikštas vienas iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnis).

Teismas vertina, kad lietuvių kalbos geresnis išmokimas atitinka Lietuvoje gyvenančio vaiko E. M. interesus, todėl atsakovė, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, įpareigotina kreiptis į specialistus dėl sūnaus ugdymo, su prašymu gauti rekomendacijas dėl priemonių, metodų ir būdų, kurios padėtų E. M. geriau išmokti lietuvių kalbą.

Iš ieškovo, ieškinio netenkinus, valstybės naudai priteistinos teismo patirtos 6,42 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų šioje byloje siuntimu (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165, 3.170, 3,175 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, 376 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo E. M. ieškinio atsakovei N. C. netenkinti.

Įpareigoti nepilnamečio vaiko E. M. (E. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) įstatyminę atstovę N. C., a. k. (duomenys neskelbtini) ne vėliau kaip per vieną mėnesį po šio sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į Vilniaus pedagoginę psichologinę tarnybą, j. a. k. 195471932, konsultacijai dėl sūnaus ugdymo, su prašymu gauti rekomendacijas dėl priemonių, metodų ir būdų, kurios padėtų (duomenys neskelbtini) geriau išmokti lietuvių kalbą.

Priteisti iš ieškovo E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 6,42 Eur (šeši eurai 42 cnt) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui (raštinei).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.