Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui R. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, santuokoje įgyto turto padalinimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl analogiškų reikalavimų, tretieji asmenys O. I. V., J. J. V., AB SEB bankas, valstybinė institucija, teikianti išvadą byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Valstybinė institucija, teikianti išvadą byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius (toliau – VTAS) pateikė išvadą bei buities tyrimo aktą (t. b.l. 16, 17-18), kuria palaikė ieškovės poziciją dėl vaikui prašomo priteisti išlaikymo dydžio. Pažymėjo, jog šalių ginčas dėl bendravimo tvarkos turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais. Duomenų, kad atsakovas sūnui padarė žalą, neturi, tačiau pažymėjo, jog vaikas su tėvu nebendravo jau beveik metus, todėl būtų tikslinga laikinai nustatyti minimalią bendravimo tvarką po 3 val. vieną kartą per mėnesį, dalyvaujant VTAS atstovui.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-11-11 sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: 1) nutraukė santuoką, sudarytą tarp A. V. ir R. V.; 2) pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovo R. V. kaltės; 3) po santuokos nutraukimo šalims paliko santuokoje turėtas pavardes; 4) nustatė nepilnamečio Ž. V. gyvenamąją vietą su ieškove jos gyvenamojoje vietoje; 5) priteisė iš atsakovo sūnui Ž. V. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 450 Lt per mėnesį nuo 2008-08-12 iki jo pilnametystės, įskaitydamas į priteistą išlaikymą atsakovo pagal 2008-11-20 teismo nutartį sumokėtas sumas, nepilnamečio turto tvarkytoja uzufrukto pagrindu paskirdamas ieškovę; 6) iki 2010-11-11 nustatė atsakovo bendravimo su vaiku tvarką: leido atsakovui vieną kartą per mėnesį jo pasirinktą darbo dieną darbo laiku 3 val. bendrauti su Ž. V. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos VTAS nustatytoje vietoje stebint Vilniaus miesto savivaldybės administracijos VTAS atstovei; 7) priteisė ieškovei iš atsakovo 70 466,66 Lt kompensaciją už jai tenkančią santuokinio turto dalį ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 8) priteisė atsakovui automobilį Renault Laguna, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) 4000 Lt vertės, 683/2476 dalį žemės sklypo su pamatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), 100 000 Lt vertės, kompiuterinės įrangos komplektą 1700 Lt vertės, iš viso turto už 105 700 Lt; 9) nustatė, kad ieškovės ir atsakovo prievolė AB SEB bankui pagal 2006-07-28 kredito sutartį Nr. 0350618093737-90 yra solidari; 10) priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 252 Lt žyminio mokesčio ir 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų; 11) priteisė iš atsakovo 56 Lt pašto išlaidų valstybės naudai; 12) kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas sutuoktinės atžvilgiu naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, pripažino, kad atsakovas veikė priešingai šeimos interesams, todėl santuoka iširo būtent dėl jo kaltės (CK 3.60 str. 3 d.). Įvertinęs ieškovės neigiamų išgyvenimų intensyvumą ir trukmę, teismų praktikoje nusistovėjusius neturtinės žalos atlyginimo dydžius, iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgęs į tai, kad santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės, su ieškove lieka gyventi šalių mažametis vaikas, teismas ieškovei skyrė didesnę sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės dalį, priteisdamas 2/3 santuokoje įgyto turto, atitinkamai atsakovui palikdamas 1/3 dalį turto (CK 3.123 str.). Kadangi ieškovė su mažamečiu vaiku gyvena Vilniuje, čia dirba, priteisti turto natūra neprašė, nurodydama, jog ją tenkina ir piniginė kompensacija, teismas priteisė turtą natūra atsakovui, kuris tokį reikalavimą pareiškė priešieškinyje, o ieškovei priteisė 70 466,66 Lt piniginę kompensaciją už jai tenkančią santuokinio turto dalį. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad sklypas yra nedidelis, jame esantis statinys (pamatai) iš esmės trukdo turtą pasidalinti natūra bei užtikrinti, kad ateityje šalys neturėtų konfliktų bendrai tvarkant nekilnojamą daiktą. Nesant rašytinių įrodymų apie turėtas pinigines lėšas iki 2006-12-10 bei pakankamai duomenų, kad būtent tokios sumos buvo sunaudotos pamatų statybai, teismas 2006-12-10 40 000 Lt paskolos sutarties tarp artimų giminaičių (sūnaus ir tėvų) nepripažino bendra kreditorine sutuoktinių prievole (CK 3.109 str. 3 d.). Įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis apie jos kaupiamojoje sąskaitoje buvusių 10 000 Lt panaudojimą, teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad pamatų statybai buvo naudojamos šeimos lėšos. Vaiko gyvenamąją vietą teismas nustatė su ieškove, atsižvelgęs į VTAS išvadą, vaiko interesus, taip pat į tai, kad nagrinėjant bylą nenustatytą aplinkybių, leidžiančių keisti nusistovėjusius santykius (CK 3.174 str.). Įvertinęs šalių turtinę padėtį (abiejų pajamos panašios), vaiko poreikius ir Vaiko teisių pasaugos skyriaus atstovės nuomonę, iš atsakovo priteisė išlaikymą sūnui po 450 Lt per mėnesį periodinėmis išmokomis, mokamą nuo 2008-08-12 iki jo pilnametystės, į išlaikymo sumą įskaitydamas lėšas, kurias atsakovas sumokėjo pagal teismo 2008-11-20 nutartį. Atsakovo bendravimą su vaiku teismas nustatė atsižvelgdamas į Vaiko teisių apsaugos skyriaus rekomendacijas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodomus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų paaiškinimus dėl skundų argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą ir iš jos kylančias teisines pasekmes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai argumentavo (CPK 185 str.).

Apeliantas skundžia teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta jo kaltė dėl santuokos iširimo, tvirtindamas, jog sutuoktinio pareigas šeimoje yra pažeidusi pati ieškovė, palaikydama artimus (intymius) santykius su kitu vyru, ką, apelianto įsitikinimu, pagrindžia jo perskaitytos SMS žinutės ieškovės mobiliajame telefone ir kompiuterio serveryje likę susirašinėjimo su draugėmis laiškai (t.1, b.l. 113-116, t.2, b.l. 229-230). Šeimos santykiai yra grindžiami abipusiu šeimos narių pasitikėjimu, meile, pagarba ir rūpinimusi vienas kitu. Byloje, be paties apelianto samprotavimų apie ieškovės neištikimybę, nesama jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė iš esmės pažeidė šias savo kaip sutuoktinės moralines pareigas, nustatytas CK 3.26-3.28 str., t.y. sutuoktinių lygiateisiškumo, lojalumo ir pagarbos vienas kitam, pagarbos sutuoktinio artimiesiems giminaičiams. Lojalumas - tai sutuoktinių veikimas tiek šeimoje, tiek už jos ribų kito sutuoktinio bei šeimos interesais, savo interesų nesupriešinimas su kito sutuoktinio interesais, protinga tolerancija ir pakantumas, be kurių šeimos gyvenimas neįmanomas. Sutuoktinis turi toleruoti kito sutuoktinio pasirinktą profesiją ar užsiėmimą, jo pomėgius, rūpintis vienas kito ne tik materialine, bet ir psichologine, dvasine būkle. Abipusės pagarbos pareiga įpareigoja sutuoktinius paisyti vienas kito nuomonės, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu sutarimu, nevartoti vienas prieš kitą ir kitus šeimos narius fizinės prievartos, smurto, negrasinti, nedaryti psichologinio spaudimo.

Kaip kolegija nurodė, jokių įrodymų, kad ieškovė bendravimui su kitu vyru skyrė didesnį dėmesį nei sutuoktiniui, taip supriešindama asmeninius ir šeimos interesus, apeliantas nepateikė, nors šią jo pareigą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiama sutuoktinės kaltė dėl santuokos iširimo, suponuoja šalių rungimosi byloje principas (CPK 12 str., 177 str., 178 str.). Nei pateiktieji elektroniniai laiškai, kurie, viena vertus, neatitinka leistinumo ir patikimumo reikalavimų, kita vertus, savo turiniu neparodo jokių nesantuokinių ryšių buvimo ar nesirūpinimo šeimos interesais, priešingai, juose klabama apie vaiko priežiūrą ir auginimą, apie kartu su sutuoktiniu leidžiamą šeimos laisvalaikį, nei SMS žinutės, kurių turinį atskleidė antstolis Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, tokių apelianto teiginių bei jo įtarimų pagrįstumo nepatvirtina. Kolegija pažymi, kad SMS žinučių (t..2, b.l. 229-123) turinys byloja apie kažkurio asmens galimai puoselėjamus jausmus ieškovei, o ne jos pačios palaikomus intymius santykius su kitu asmeniu, kaip kad tvirtina apeliantas, be to, šios žinutės išsiųstos jau tuomet, kai sutuoktiniai gyveno skyrium. Todėl susiformuoti išvadai, kad šeima iširo būtent dėl ieškovės šeimoje nederamo ir nelojalaus sutuoktiniui elgesio, kad jos vienoks ar kitoks bendravimas su kitu asmeniu buvo sutuoktinių santykių krizės priežastimi, o ne jos pasekmė, vien šių žinučių akivaizdžiai nepakanka.

Priešingai, ieškovės į bylą pateikti ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti duomenys patvirtina, kad paties apelianto elgesys neatitiko priimtino elgesio standartų ir būtent šis yra kaltas dėl konfliktų šeimoje. Apeliantas buvo nuvykęs į ieškovės darbovietę, kur reiškė pretenzijas jai, koneveikė, atėmė mobiliuosius telefonus, stumdė bendradarbius, SMS žinutėmis grasino ieškovei ir jos motinai, abi jas užgauliojo necenzūriniais ir žeminančio pobūdžio žodžiais, kaltino dėl artimų giminaičių mirties (t.1, b.l. 174-175, t.2, b.l. 209, 224-226), nepagrįstai kėlė klausimą dėl savo tėvystės, pareikalavęs DNR ekspertizės paskyrimo (t.1, b.l. 53-54, 57-58, 66-71), nors, kaip seka iš ieškovės paaiškinimų bei pateiktų medicininių dokumentų, vaikas buvo planuotas ir laukiamas, nesisaugant nėštumo, judviejų siekį turėti vaiką sutuoktiniai mėgino realizuoti ir išsitirdami priežastis, dėl kurių nepavyksta pastoti (t.1, b.l. 178-180). Vilniaus m. motinos ir vaikos pensiono Krizių tarnybos pažyma (t.1, b.l. 181) patvirtina, kad dėl smurto šeimoje ieškovei 2008-05-13 buvo teikiamos konsultavimo paslaugos, dėl patiriamų išgyvenimų ir sutuoktinio agresijos ieškovė kreipėsi medicininės pagalbos (t.1, b.l. 173). Toks sutuoktinio elgesys kito sutuoktinio atžvilgiu ir moraliniu, ir teisės požiūriu netoleruotinas bei nepriimtinas, nelojalus ir nepagarbus, žeminantis ieškovę, neabejotinai sukėlęs jai dvasinių išgyvenimų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad santuoka iširo dėl apelianto kaltės ir dėl jo elgesio bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimu ( CK 3.61 str. 2 d.), pagrįstai sprendė dėl neturtinės žalos sutuoktinei padarymo bei apelianto pareigos ją ieškovei atlyginti (CK 3.70 str. 2 d.). Šioje dalyje apelianto skundo argumentai atmestini kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.

Apeliantas kvestionuoja ir teismo sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalinimo bei kreditorinių įsipareigojimų paskirstymo. Kolegija ir šiuos skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įtvirtintą teisinį reglamentavimą (CK 3.117 str., 3.123 str.), į nepilnamečio vaiko interesus bei ieškovės turtinę padėtį, kas įstatymų leidėjo valia yra priskiriama prie kriterijų, leidžiančių paneigti bendro turto dalių lygybės prezumpciją, pagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisė ieškovei didesnę bendrojo turto dalį (2/3 dalis), o apeliantui – mažesnę (1/3 dalį). CK 3.127 str. 3 d. nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, taip pat būtina atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Padalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (CK 1.5 str., 1.137 str.).

Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi patys sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.). Nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino konkrečias faktines aplinkybes ir kiekvienos iš šalių pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo būdo, dėl to padarė teisingą išvadą, kad visą turtą racionaliau paskirti natūra atsakovui (apeliantui). Nors abi šalys savo ieškinyje bei priešieškinyje kėlė vienodus reikalavimus paskirti žemės sklypą natūra būtent jai/jam, teismo posėdyje ieškovė neprieštaravo, kad galimas ir kitoks bendro turto padalijimo variantas, priteisiant žemės sklypą su jame esančiais pamatais atsakovui, o jai atitinkamai piniginę kompensaciją (t.2, b.l.160, 161, 163). Tačiau apeliantas nebuvo linkęs šioje dalyje sutikti, kad žemės sklypas su pamatais būtų priteistas ieškovei, reikalavo pamatus priteisti jam asmeninės nuosavybės teise, o žemės sklypą bei įsipareigojimus (prievoles) dalinti lygiomis dalimis arba solidariai (t.2, b.l. 164-166). Teismas, kuris yra saistomas šalių pasiūlymų dėl turto pasidalijimo, tokio pasidalijimo abiems priimtinumo ir interesų derinimo taisyklės, atsižvelgdamas į nuostatą, kad civilinėje byloje bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo (arba atsakovo, reiškiančio priešieškinį) procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p., 143 str. 3 d.), priimdamas domėn ieškovės sutikimą, kad šis turtas atitektų atsakovui, iš dalies patenkinto ieškinį ir priešieškinį. Todėl apeliaciniame skunde jau suformuluotas kitoks apelianto prašymas - priteisti žemės sklypą su pamatais asmeninės nuosavybės teise ieškovei, apeliantui priteisiant piniginę kompensaciją, vertintinas kaip naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str.), ir vien dėl šios priežasties su tokiu padalinimo variantu susiję argumentai negali apspręsti skundžiamos teismo sprendimo dalies neteisėtumo ar jos nepagrįstumo. Be to, būtina akcentuoti ir tai, kad žemės sklypas yra Kauno r. sav., apeliantas taip pat gyvena Kaune, kur turi nekilnojamojo turto (t.1, b.l. 32-33, 34-35), o ieškovė gyvena ir kuriasi Vilniuje. Ši aplinkybė racionalumo ir protingumo aspektais taip pat įtakoja turto priskyrimą natūra konkrečiam sutuoktiniui. Kitų daiktų ir automobilio padalijimo dalyje apeliantas teismo sprendimo neginčija, todėl kolegija dėl to nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo turto vertę, kuri apskaičiuota pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, ir atitinka šalių pateiktuose įrodymuose nustatytąsias pagal ginčo turto kainų vidurkį (t.2, b.l. 54-60, 94,97, 99), teisingai apskaičiavo kompensacijos kitam sutuoktiniui dydį. Kolegija sutinka su teismo sprendimo motyvais šioje ginčo dalyje, jų nekartodama. Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek ir pasyvas. Byloje nustatyta, kad šalys santuokos metu paėmė iš AB SEB banko paskolą minėtam žemės sklypui įsigyti (t.1, b.l. 99-103), o šios prievolės solidarumo, nustatyto teismo sprendimu, apeliantas nekvestionuoja. Be to, apeliantas įrodinėjo, kad jo tėvai (tretieji asmenys Ona I. V. ir Justinas J. V.) 2006-12-10 suteikė šeimos poreikiams 40 000 Lt paskolą. CK 3.109 str. 1 d. nustatytas prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, sąrašas. Prie šių prievolių priskiriamos ir solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.), tačiau paskolos sandorio solidarumas nepreziumuojamas. Pagal CK 3.109 str. 3 d. solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Taigi ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, yra vertinamoji aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog šis konkretus paskolos sandoris buvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti ir jog tai atitiko abiejų sutuoktinių interesus. Kita vertus, nors tretieji asmenys O. I. V. ir J. J. V. teismo posėdžio metu (t.2,b.l.76-80) teigė skolinę sūnui 40 000 Lt, tačiau iš esmės jokių įrodymų, jog paskolos sudarymo metu tokia suma realiai disponavo, nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktą, kad šalys bendram turtui kurti ėmė paskolą iš banko ir kad atsakovas sandorį sudarė su artimaisiais giminaičiais, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo prielaidų CK 3.109 str. 3 d. nustatytos išimties taikymui, nepripažįstant minėtos paskolos bendra kreditorine sutuoktinių prievole. Taip pat visos bylos aplinkybių kontekste teismas turėjo pagrindą remtis tikimybių pusiausvyros principu vertindamas, jog ieškovės sąskaitoję buvę 10 000 Lt panaudoti šeimos interesais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Taigi įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė, su priešinga apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Kolegija nesutinka ir su apelianto skundo argumentais dalyje dėl netinkamos jo bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo. Bendravimo tvarkos nustatymo sąlygas įtvirtina CK 3.170 str. 4 d.. Pagal CK 3.170 str., tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi ir teisę, ir pareigą bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, o vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Nustatant kaip konkrečiai ir kur atsakovas turėtų bendrauti su vaiku, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadą. Kolegija iš esmės sutinka su sprendimo motyvu, kad bylos aplinkybės leido laikinai apriboti maksimalų apelianto bendravimą su vaiku, nustatant minimalų bendravimą, jo metu dalyvaujant šios institucijos atstovui. Taip pat kolegija atsižvelgia ir į vaiko amžių, į apelianto ūmų būdą, kurį patvirtina ne tik visa bylos medžiaga, bet ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusios atstovės paaiškinimai. Visa tai leidžia pripažinti, kad apelianto ginčijama ir, pastebėtina, nustatyta tik vieneriems metams bendravimo su sūnumi tvarka šiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo proporcinga ir adekvati. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo vertinama bendravimo su vaiku tvarka yra nustatyta tik iki 2010-11-11, po nurodyto termino šalys galės tarpusavio susitarimu nusistatyti kitą bendravimo tvarką, o vaiko tėvams dėl to nesutariat, dėl jos nustatymo kreiptis į pirmosios instancijos teismą.

Apeliantas taip pat ginčija priteisto sūnui išlaikymo – po 450 Lt kasmėnesine išmoka – dydį vaiko poreikių kontekste. Lietuvos nacionaliniais įstatymais yra įtvirtinta absoliuti tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d. ir 3 d.). Abiejų šalių turtinė padėtis yra panaši, abu jie gauna panašias pajamas, abu turi solidarią prievolę bankui, nepaisant to, kuris iš sutuoktinių šiuo metu dengia įmokas, abu yra darbingi ir sveiki. Nors apelianto turtinė padėtis yra šiek tiek geresnė, nes šis gyvena nuosavybės teise jam priklausančiame būste, o ieškovė nuosavybės teise nekilnojamojo turto nėra įgijusi, tačiau apeliantas dar beveik vienerius metus turės pareigą teikti išlaikymą nepilnametei dukrai po 200 Lt kas mėnesį (t.1, b.l. 84). Tai reiškia, kad abu tėvai turėtų teikti panašų išlaikymą sūnui Žygimantui. Skundo argumentas, kad kitam vaikui teikiamas ženkliai mažesnio dydžio išlaikymas pažeidžia vaikų lygybės principą, teisiškai nepagrįstas. Teisės normoje, kuria vadovaujasi apeliantas, t.y. CK 3.198 str., yra reglamentuoti atvejai, kuomet tėvo (motinos), turinčio pareigą teikti išlaikymą keliems vaikams, finansinės galimybės yra labai ribotos, ir realiai išieškota išlaikymo suma padalinama visiems vaikams, kuriems toks išlaikymas buvo priteistas, po lygiai. Taigi nagrinėjamojoje byloje ši aplinkybė yra teisiškai neaktuali, juo labiau, kad kito vaiko (dukters) motina nekelia klausimo, jog dėl apelianto teikiamo sūnui išlaikymo pažeidžiant lygybės principą sumažėja dukters Monikos galimybės gauti priteistą iš tėvo išlaikymą.

Teismų praktikoje yra nustatyta teisės aiškinimo taisyklė, kad skaičiuojant viso išlaikymo vertę, galima vadovautis CK 6.461 str. 2 d. numatytu kriterijumi, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už minimalią mėnesio algą, kuri šiuo metu yra 800 Lt. Būtinybės taikyti išimtį iš šios bendros taisyklės kolegija nenustatė. Iš apelianto priteista vos didesnė, nei jam tenkanti pusės išlaikymo vertės dalis vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių dėl nustatytų lėtinio pobūdžio sveikatos sutrikimų (alergijos). Liga patvirtinama medicininiais dokumentais (t.2, b.l. 150-154) ir ši aplinkybė savaime suponuoja papildomas vaiko priežiūros išlaidas. Todėl priteista išlaikymui suma negali būti laikoma per didelė, taip pat ji nepatvirtina nepagrįsto ieškovės išlaidavimo, tenkinant nebūtinus vaiko poreikius, kaip tai savo skunde traktuoja apeliantas.

Kolegijos daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisingai įvertino šio konkretaus vaiko poreikių apimtį ir kiekvieno iš tėvų objektyvias galimybes teikti išlaikymą. Apeliantas neįrodė išimtinių, ekstraordinarių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo lygių dalių principo ar sumažinti teismo priteistą beveik minimalią pagal MMA kriterijus jam tenkančią išlaikymo prievolę. Mažesnė, apelianto skunde pripažįstama 350 Lt išlaikymo suma, neužtikrintų Žygimanto būtinųjų ir specialiųjų poreikių patenkinimo.

Kiti skundo argumentai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir padarytų išvadų teisingumo.

Pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 19,90 (t.2, b.l. 204) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. V. 19 (devyniolika) litų 90 centų pašto išlaidų valstybės naudai.