Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (skolininko) V. A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria išaiškintas teismo sprendimas bei atmestas prašymas dėl išieškojimo veiksmų nutraukimo, civilinėje byloje Nr. 2-207/1996 pagal ieškovo Lietuvos valstybinio komercinio banko ieškinį atsakovams V. B. įmonei „Labdara“, R. B. dėl skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kauno apygardos teismas civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos valstybinio komercinio banko ieškinį atsakovams V. B. įmonei „Labdara“, R. B. dėl skolos išieškojimo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimu priteisė iš V. B. įmonės „Labdara“ Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui 278 000 Lt, nukreipiant išieškojimą į įkeistą R. B. priklausantį gyvenamąjį namą su priklausiniais.

Teismo teigimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog nei vieno antstolio, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nėra vykdoma byla pagal Kauno apygardos teismo išduotus vykdomuosius raštus civilinėje byloje Nr. 2-207/1996, negali būti pagrindu pripažinti, jog išieškojimas iš pareiškėjo pensijos vykdomas neteisėtai. Teismas nurodė, kad byloje esantis lydraštis patvirtina, jog vykdomąjį raštą VSDFV Šakių skyriui pateikė teismo antstolis. Dėl to teismas konstatavo, kad nors nei vieno antstolio žinioje ir nėra pareiškėjo nurodytos vykdomosios bylos nei išieškotojas AB Turto bankas, nei VSDFV Šakių skyrius negali būti laikomi atsakingais už vykdomosios bylos neperdavimą toliau vykdyti konkrečiam antstoliui, vykstant antstolių veiklos reformai 2003 metais.

Teismo išduoti vykdomieji raštai neatitinka Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies ir turinio, kadangi teismas nebuvo priėmęs sprendimo dėl išieškojimo nukreipimo į V. A. B. turtą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bandė rasti taikų būdą išsispręsti klausimą su išieškotoju AB Turto banku.Teismas neteisingai aiškino prievolių perėjimo likviduotos įmonės savininkui klausimą. V. B. įmonė „Labdara“ yra likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro. Kai likviduojama individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia. V. A. B. turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą neturi, o V. B. įmonė „Labdara“ yra likviduota ir išregistruota, laiduotoja likviduojant V. B. įmonę „Labdara“ jokio turto taip pat neturėjo, todėl laikytina, kad prievolės pasibaigė. Šiuo pagrindu išieškojimas iš V. A. B. pensijos nutrauktinas.Ieškovo AB Turto banko naudai vykdomas išieškojimas iš V. A. B. pensijos neatitinka CPK, Antstolių veiklos įstatymo nuostatų, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų ir yra nutrauktinas.Teismas neteisingai aiškino CPK normas, reglamentuojančias vykdomųjų dokumentų pateikimo ir priėmimo vykdyti bei atskirų vykdymo veiksnių atlikimo tvarką. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymų nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas.Teismas pažeidė CPK 278 straipsnio pirmąją dalį ir aiškindamas sprendimą nepagrįstai pakeitė jo turinį, ypatingai jį išplėsdamas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis paliktina nepakeista.

CPK 278 straipsnio pirmoji dalis numato, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio.

CPK 593 straipsnis numato pareiškimų teisme nagrinėjimą vykdymo proceso metu, CPK 629 straipsnis reglamentuoja vykdomosios bylos nutraukimą ir CPK 632 straipsnis nustato vykdomosios bylos užbaigimo pagrindus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (skolininkas) V. A. B. prašė teismą išaiškinti Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimą, kadangi pareiškėjas nesupranta teismo sprendimo dalies dėl jo asmeninių prievolių ieškovui, ir prašė nutraukti išieškojimą, vykdomą minėto teismo sprendimo pagrindu.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų ir pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskiruoju skundu skundžiama nutartimi teisingai ir tinkamai išaiškino Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimą, pagrįstai netenkino prašymo dėl išieškojimo nutraukimo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino prievolių perėjimo likviduotos įmonės savininkui klausimą. Atskirojo skundo turinys patvirtina, kad apeliantas, teigdamas, jog kai likviduojama individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą; užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų-sprendimų analogiškose bylose, žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje ir nagrinėjamoje byloje faktinės bylos aplinkybės nesutampa – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo sprendžiamas kreditorinių reikalavimų individualios (personalinės) įmonės bankroto byloje patenkinimo iš individualios (personalinės) įmonės dalyvio turto klausimas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimu buvo išspręstas klausimas dėl skolos priteisimo iš atsakovų V. B. įmonės „Labdara“, R. B. . Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtose civilinėse bylose faktinės bylos aplinkybės skiriasi, sprendžia, kad nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu galiojęs 1964 m. CK 22-1 straipsnis nustatė, jog individuali (personalinė) įmonė yra įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, o 1964 m. CK 252 straipsnio trečiosios dalies nuostata, jog prievolė pasibaigia likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių), galėjo būti taikoma tik juridiniams asmenims. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio Įmonių įstatymo 7 straipsnio pirmojoje dalyje buvo numatyta, kad pagal individualios (personalinės) įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir naujajame CK išliko nuostata, jog individualios (personalinės) įmonės likvidavimo faktas pats savaime nereiškia šios įmonės prievolių pabaigą. CK 2.50 straipsnio ketvirtoji dalis numato, kad individuali (personalinė) įmonė laikoma neribotos turtinės atsakomybės juridiniu asmeniu. Tai reiškia, kad už neribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens prievoles atsako ne tik pats juridinis asmuo, bet ir jo dalyviai. Pagal CK 6.128 straipsnio trečiąją dalį, kai juridinis asmuo (kreditorius ar skolininkas) likviduojamas, prievolė pasibaigia, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Būtent tokia išimtis yra numatyta CK 2.50 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Kadangi už neribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens, taigi individualios (personalinės) įmonės, prievoles atsako ne tik juridinis asmuo, bet ir jo dalyviai, todėl likvidavus šį juridinį asmenį jo prievolės nepasibaigia, o pereina jo dalyviams, t.y. savininkams. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 664 straipsnio pirmoji dalis numato, kad pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai; antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto. Iš paskesnės eilės turto gali būti išieškoma tik tuo atveju, jeigu nėra antstoliui žinomo pirmesnės eilės turto, šio turto gali neužtekti išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, šis turtas yra nelikvidus arba jeigu to raštu prašo skolininkas (CPK 662 str. 4 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju išieškojimui pagal Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimą nepakako įkeisto R. B. priklausančio gyvenamojo namo su priklausiniais, buvo pagrindas nukreipti išieškojimą į V. A. B. asmenines pajamas, kadangi V. A. B. , kaip individualios įmonės savininko prievolės nepasibaigė. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl prievolių perėjimo likviduotos individualios įmonės savininkui yra pagrįstos.

Teisėjų kolegijos nuomone, atskirojo skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas bandė rasti taikų būdą išsispręsti klausimą dėl išieškojimo vykdymo su išieškotoju AB Turto banku, bei kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės klausimo dėl išieškojimo nutraukimo nagrinėjimui neturi.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.