Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alika” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alika” skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas nesutiko su Nutarimu, kuriuo jam skirta 500 Lt bauda už tai, kad jam priklausančiame bare, po 22 val., t. y. apie 22.06 val., pirkėjai buvo parduotas atidarytas vienas butelis degtinės. Pareiškėjo nuomone, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies pažeidimas būtų tik tuo atveju, jei alkoholiniai gėrimai būtų parduodami uždarytoje talpoje ir vartojami ne viešojo maitinimo vietoje, bet už jos ribų.

II.

Teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pažymėjo, jog 1995 m. balandžio 18 d. AKĮ Nr. I-857 (redakcija iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) 32 straipsnyje nustatyta, kad valstybės alkoholio kontrolę pagal kompetenciją, be kitų institucijų, atlieka Departamentas, kuris, vadovaudamasis AKĮ 34 straipsnio 1 dalimi, turi teisę skirti baudas už šio AKĮ pažeidimus juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms. Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – ir Nuostatai), 10.17 punkte nustatyta, kad Departamentas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, kontroliuoja, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, susijusių su alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pardavimo ribojimu.

Nurodė, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Remiantis AKĮ 34 straipsnio 3 dalimi, už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo 500 Lt iki 2 000 Lt bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo 2 000 Lt iki 5 000 Lt bauda. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad AKĮ įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl atsakomybei atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto, t. y. užtenka konstatuoti faktą, kad alkoholinis gėrimas draudžiamu laiku buvo parduotas neatidarytoje pakuotėje ir/arba nevartojimui vietoje.

Teismas pastebėjo, kad tinkamai įvykdyti AKĮ nuostatą, jog alkoholis būtų parduodamas vartojimui vietoje, priklauso nuo paties ūkio subjekto. Jo teisė apsispręsti, kiek ir kokių teisėtų priemonių imtis, kad būtų vykdoma ši pareiga. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl AKĮ nuostatų prieštaravimo Konstitucijai ir atitinkamai netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

III.

Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog nei AKĮ, nei kiti teisės aktai detaliai nereglamentuoja, kokių priemonių privalo imtis pareiškėjas tam, kad jo klientai nuo 22 iki 8 val. vartotų alkoholį tik viešojo maitinimo vietos patalpose. Teisės aktai nenumato teisinės pareigos atlikti tam tikrus veiksmus, jei viešojo maitinimo vietos klientas po 22 val. savavališkai nusprendžia pasišalinti su nupirktu alkoholiniu gėrimu iš viešojo maitinimo vietos patalpų.

Paaiškina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką siekiant juridiniam asmeniui paskirti ekonominę sankciją už neveikimą turi būti laikomasi inter alia tokių pat principų kaip ir baudžiamajame procese (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N3-955/2007). Atitinkamai, šioje byloje taip pat yra svarbūs baudžiamojoje teisėje suformuoti atsakomybės už neveikimą principai. Formaliose sudėtyse išskirtini: 1) asmens pareigos veikti (turi būti teisinė asmens pareiga, t. y. konkreti pareiga, kaip tam tikroje situacijoje privalu veikti turi būti suformuluota teisės aktuose); ir 2) atitinkamos galimybės asmeniui veikti (privalu nustatyti, ar asmuo konkrečioje situacijoje galėjo veikti taip, kad išvengtų pažeidimo); principai.

Nurodo, kad UAB „Alika“ pardavėja 2012 m. balandžio 17 d. 22.06 val. parduodama alkoholinį gėrimą laikėsi AKĮ numatytų reikalavimų: tara buvo atidaryta, įteikti vienkartiniai indai vartoti vietoje, pirkėja buvo įspėta apie draudimą išsinešti alkoholinį gėrimą, buvo sudarytos sąlygos gauti papildomų vienkartinių indų alkoholiui vartoti, atsisėsti prie stalo, viešojo maitinimo vietos patalpose, trijose vietose įrengtos iškabos su užrašais, įspėjančiais apie draudimą išsinešti alkoholį po 24 val. Darbuotoja neturėjo galimybių veikti taip, kad pirkėja M. S. neišsineštų alkoholinio gėrimo iš baro patalpų, nes teisės aktai nenumato galimybės prievarta sulaikyti asmenį, jo atžvilgiu taikyti kitas prievartos priemones, jei jis nusprendžia išsinešti alkoholinį gėrimą iš baro patalpų, be to, tokie veiksmai pažeistų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 29 straipsnyje numatytas sąlygas.

Pažymi, kad tinkamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatos įgyvendinimas priklauso ne tik nuo viešojo maitinimo paslaugas teikiančio asmens veiksmų sudarant klientams sąlygas viešojo maitinimo vietos patalpose vartoti įsigytą alkoholį bei įspėjant pirkėjus apie AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto draudimus, bet ir nuo pačių pirkėjų valios laikytis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo. Mano, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą Nutarimą, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, nesilaikė juridinio asmens patraukimo atsakomybėn už neveikimą principų.

Pastebi, kad AKĮ numato atsakomybę už tai, jog viešojo maitinimo paslaugų teikimu užsiimantis asmuo neužtikrina, jog jo klientai po 22 val. vartotų alkoholį tik viešojo maitinimo vietoje. Nei AKĮ, nei kiti poįstatyminiai aktai, įgyvendinantys AKĮ nuostatas, nepateikia, nereguliuoja, kokių priemonių turi imtis viešojo maitinimo paslaugas teikiantis asmuo tam, kad jo klientai alkoholį vartotų viešojo maitinimo vietoje. Šio teisinio reguliavimo spraga suteikia galimybę valstybės valdžios institucijoms bausti viešojo maitinimo paslaugas teikiančius asmenis už tai, kad klientai be jų žinios pasišalina iš viešojo maitinimo vietos su nusipirktais alkoholiniais gėrimais.

Pareiškėjas pažymi, jog, kai norminiai teisės aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma, o teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami ne dviprasmiškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai jose negali būti dviprasmybių (žr. 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimus).

Mano, kad šioje byloje keltina legislatyvinės omisijos problema, kadangi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nenumatoma teisinio reguliavimo, įpareigojimų viešojo maitinimo paslaugas teikiančiam asmeniui, kurių jis privalo imtis tam, kad jo klientai alkoholį vartotų viešojo maitinimo vietoje. Tokio teisinio reguliavimo nebuvimas neleidžia suvokti, už ką yra taikoma ekonominė sankcija, neleidžia numatyti, kokie konkretūs veiksmai (neveikimas) pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas yra neleistini. Atsakomybės taikymas už veiksmų, kurių nereguliuoja AKĮ ir kiti teisės aktai, neatlikimą, negalimas ir tai nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AKĮ 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 16 (1) straipsniu įstatymo (2011 m. gruodžio 23 d. redakcija Nr. XI-1911) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto norma neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria nenustatytas teisinis reguliavimas, kokių priemonių privalo imtis viešojo maitinimo paslaugomis užsiimantis asmuo tam, kad jo klientai alkoholį vartotų viešojo maitinimo vietoje.

Atsakovas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje formuluoja taisykles, kad daugelis įstatymų yra ir turi būti formuluojami vartojant tokias sąvokas, kurios nėra visiškai aiškios, o jų aiškinimas bei taikymas turi būti praktikos dalykas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012, Europos Žmogaus Teisių Teismo plenarinės sesijos 1979 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 6538/74). Visas kilusias abejones turi išsklaidyti teismai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Canton prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 17862/91, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-22/2012).

Teigia, kad AKĮ numato kriterijus, kurių laikantis yra įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimas draudžiamu metu alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ar alkoholiniai gėrimai, parduodami atidarytoje pakuotėje užtikrinant jų vartojimą tik vietoje. Atsakovas akcentuoja AKĮ numatytą alternatyvią sąlygą, kuria numatyta draudimo netaikyti parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams. Jeigu ūkio subjektas negali užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, jis AKĮ yra imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti. Pabrėžia, kad nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų verslo modelį, siekiant įgyvendinti norminius teisės aktų reikalavimus (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 24 d. nutarimą). Tik alkoholinio gėrimo taros atidarymo imperatyvi sąlyga yra tiesiogiai numatyta imperatyviame teisės akte, tuo tarpu kitos pareiškėjo taikomos priemonės, įgyvendinant alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje imperatyvią sąlygą, nėra numatytos AKĮ ir buvo laisvai pasirinktos pareiškėjo, kurios šiuo atveju buvo nepakankamos ir neužtikrino, kad alkoholinis gėrimas po 22 val. būtų vartojamas vietoje, jo neišsinešant iš viešojo maitinimo įstaigos.

Nurodo, kad subjektai gali pasirinkti savo veiklos sritį ir profesiją, tačiau už ją ir reikalavimus veiklos vykdymui turi atsakyti, taip pat veiklos laisvė tam tikrais atvejais gali būti ribojama (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. C-544/10).

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, atsakomybė gali būti taikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011). Juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus bei darbuotojus, kurių atitinkamus teisės aktus pažeidžiantys veiksmai sąlygoja juridinio asmens atsakomybę. Į tai turi būti atsižvelgiama skiriant ekonominę sankciją. Kaltė, kaip psichologinis santykis, nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl juridinio asmens kaltės nebuvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr. A15-38/2005). Darbdavys yra atsakingas už darbuotojos veiksmus, nes darbdavys turi diskrecijos teisę ir veiklos laisvę bei užtikrinti AKĮ reikalavimų vykdymą, nes tik darbdavio iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis AKĮ reikalavimus. Taigi fizinio ir juridinio asmeninės atsakomybės klausimai sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo UAB „Alika” apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. ATK2-101/12, kuriuo konstatuota, kad UAB „Alika“ pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus ir buvo skirta 500 Lt dydžio bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas buvo įrodytas, pareiškėjui skirta bauda atitinka AKĮ nuostatas, todėl naikinti skundžiamą 2012 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-101/12 nėra teisinio pagrindo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2012 m. balandžio 17 d. apie 22 val. 6 min. pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pirkėjui (fiziniam asmeniui) buvo parduotas vienas atidarytas butelis degtinės, kurį pirkėjas išsinešė iš baro.

Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. jo darbuotojas fiziniam asmeniui pardavė alkoholinį gėrimą vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančiame bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojusi nuo 2012 d. sausio 1 d., t. y. ir Nutarime vertinamų aplinkybių, už kurias pareiškėjas buvo nubaustas bauda, galiojimo metu) įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) įtvirtina, jog už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Iš pareiškėjo ir atsakovo byloje pateiktų paaiškinimų matyti, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimo ir taikymo bylos aplinkybėms, konkrečiai, nesutariama, toks yra ūkio subjekto pareigų, įtvirtintų minėtoje teisės normoje turinys, jų apimtis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, atskleisdama AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto turinį, nurodė, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nėra atskleidžiamas. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl padarė išvadą, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartojimui vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes, vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtino draudimo pažeidimą ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtiną išimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Taigi siekiant nustatyti, ar byloje vertinamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančiame bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas iš baro išsinešė. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų. Vis dėlto, vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa), nesutiktina su atsakovo argumentu, kad pažeidimui konstatuoti pakanka vien fakto, jog alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, t. y. buvo išsineštas iš viešojo maitinimo vietos patalpų. Kaip minėta pirmiau, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį atsižvelgiant į šį suvokimą. Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių buvo imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos tikslui pasiekti. Būtent, reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, jog baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet priešingai – įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, idant būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymąsis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtina formali pažeidimo sudėtis, t. y. tam, kad būtų konstatuotas nurodytos teisės normos pažeidimas, pakanka konstatuoti faktinę aplinkybę, kad alkoholinis gėrimas draudžiamu laiku buvo parduotas neatidarytoje pakuotėje ir / arba nevartojimui vietoje. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo darbuotojas, parduodamas vieną degtinės butelį moteriai, turėjo suvokti, kad toks alkoholio kiekis nebus suvartotas vietoje, todėl nelogiška tokį kiekį pirkti vartoti vietoje.

Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui nepritaria.

Kaip minėta, nėra pagrindo aiškinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas taip, kad jos leidžia taikyti ekonomines sankcijas nustačius vien faktinę aplinkybę, jog ūkio subjektas pardavė alkoholinį gėrimą, kuris nebuvo suvartotas vietoje, o išsineštas, kiekvienu atveju būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumą.

Byloje vertinamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjo darbuotoja pirkėjai parduodamą degtinės butelį jį atidarė (b.l. 3, 18, 21). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai apie tai, ar pareiškėjo darbuotoja įspėjo pirkėją, kad alkoholiniai gėrimai po 22 val. gali būti vartojami tik bare, prieštaringi: pareiškėjo darbuotoja V. K. nurodė, kad parduodama degtinės butelį pirkėją įspėjo apie įstatymų reikalavimus (b.l. 20), pirkėja M. S. nurodė, kad pardavėja jos apie tai neperspėjo (b.l. 21). Iš ginčijamo nutarimo matyti, kad pareiškėjas nagrinėjant pažeidimo bylą atsakovui nurodė, kad bare yra užrašas dėl alkoholio išsinešimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas ginčijamame nutarime šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė, iškilusių prieštaravimų nepašalino.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 18 d. paaiškinime nurodė, jog parduodant alkoholinius gėrimus pirkėjams yra įteikiami indai, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas (viešojo maitinimo įstaiga) įrengta pagal visus higienos reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šių faktinių aplinkybių, t. y. ar pareiškėjas byloje vertinamu atveju sudarė tinkamas prielaidas pirkėjai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip pat nenustatė, nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo Nutarimas yra teisiškai ydingas, nes jį priimdamas atsakovas netinkamai aiškino ir taikė AKĮ nuostatas, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, būtinų priimant tokio pobūdžio administracinius aktus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovo darbuotojas, parduodamas vieną degtinės butelį moteriai, turėjo suvokti, kad toks alkoholio kiekis nebus suvartotas vietoje, toks argumentas atmestinas, nes nėra pagrindo daryti prielaidą, kad pirkėja ketino gerti viena (jos paaiškinime tai nenurodyta), taip pat nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji ketino išgerti visą degtinės butelį.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo UAB „Alika“ tenkinamas ir atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. ATK 2-101/12 panaikinamas kaip neteisėtas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 16¹ straipsniu įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprasminga, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Alika” apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo UAB „Alika” tenkinti ir panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. ATK 2-101/12.

Sprendimas neskundžiamas.