- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-31
- Bylos Nr.
- I-7274-320/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01830-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas T. M. (toliau – ir T. M., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginti už laikotarpius nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 1 d. ir nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. liepos 11 d. (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad tiek 2018 m. gegužės 30 d., tiek 2018 m. liepos 4 d. atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę jam nebuvo suteikta galimybė nusimaudyti po dušu. Buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas, kuris jam priklauso dėl ligos, nors apie jam paskirtą dietinį maitinimą buvo pažymėta konvojavimo pažymoje. Pareiškėjui tekusi lova buvo sulūžusi, o, kadangi jis kentė stuburo skausmus, gulėjimas sulūžusioje lovoje dar labiau didino jo kančias. Kameroje buvo prastas apšvietimas, dėl ko skaudėdavo akis, buvo sunku rašyti ir skaityti. Labai garsiai veikė ventiliacija, trukdė miegoti. Buvo išduota prastos kokybės pižama, kuri dažė apatinius drabužius. Dėl minėtų atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu bei sveikatos pablogėjimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir LAVL, ir atsakovės atstovas) atsiliepime (b. l. 14-20) su pareiškėjo skundu nesutiko, nurodė, kad galimybė nusiprausti po dušu yra suteikiama visiems naujai atvykusiems nuteistiesiems, o liepos 4 d. pats pareiškėjas tokios galimybės atsisakė. Gyvenamuosiuose kambariuose yra įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų normas. 2016 m. atlikti aplinkos triukšmo matavimai, pažeidimų nenustatyta. LAVL išduodamos pižamos yra kokybiškos, keičiamos ne rečiau kaip kartą per savaitę. Maitinimas vykdomas vadovaujantis teisės aktais. Esant informacijai, kad asmeniui dėl ligos yra paskirtas dietinis maitinimas, apie tai sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas turi pažymėti Asmens bylos pažymos skiltyje Gydytojo (bendruomenės slaugytojo) įrašas apie konvojuojamojo sveikatos būklę. Alytaus pataisos namų 2018 m. gegužės 29 d. bei 2018 m. liepos 4 d. medicinos dokumentų išrašuose/siuntimuose dėl paskirto dietinio maitinimo įrašų nėra, todėl pareiškėjui buvo tiekiamas maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Apibūdindamas patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės atstovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 1 d. ir nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. liepos 11 d. (toliau- ir ginčo laikotarpiai) atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje laikotarpiu jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykus į LAVL nebuvo sudaryta galimybė nusimaudyti duše.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad LAVL Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje visiems naujai atvykusiems nuteistiesiems suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Dėl galimybės nusimaudyti duše 2018 m. gegužės 30 d. – pareiškėjas 2018 m. gegužės 31 d. skundu (b. l. 33) pripažino, kad jam buvo suteikta galimybė nusimaudyti, tačiau duše buvo tik šaltas vanduo. Dėl galimybės nusimaudyti 2018 m. liepos 4 d. – į bylą yra pateiktas 2018 m. liepos 12 d. tarnybinis pranešimas „Dėl nuteistojo T. M. skundo“ (b. l. 38), kuriame nurodyta, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta išsimaudyti po dušu, tačiau nuteistasis praustis atsisakė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti LAVL neteisėtų veiksmų, ir pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. lapkričio 11 d.), 111 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos įskaitos tarnyba sudaro Konvojuojamųjų sąrašą. Vienas jo egzempliorius pateikiamas šios įstaigos sveikatos priežiūros tarnybai, kad būtų peržiūrėtos Asmens sveikatos istorijos ir surinkti duomenys apie gydytojų skirtas rekomendacijas dėl dietinio maitinimo. Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. V-297 patvirtinto suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo jose tvarkos aprašo 18 punkte numatyta, kad gydytojas, siųsdamas pacientą konsultacijoms ir (ar) hospitalizavimui į LAVL, užpildo Išrašą/siuntimą (forma Nr. 027/a), kuriame nurodo dokumento pildymo datą, instituciją ar specialistą, kuriam siunčiamas pacientas, ir detaliai paaiškina siuntimo priežastį ir tikslą, surašo paciento asmens duomenis (vardą ir pavardę, gimimo metus ir įstaigą, iš kurios pacientas atvyksta). Pildydamas Diagnozės skiltį, išvardija visas paciento ligas, nurodydamas pagrindinę ligą, jos funkcinę klasę, laipsnį, sutrikimą ir kodą pagal tarptautinę ligų kvalifikaciją (TLK-10-AM), gretutinius susirgimus ir komplikacijas, taip pat ligos anamnezę, diagnostinius tyrimus, ligos eigą, taikytą gydymą.
Į bylą pateiktuose 2018 m. gegužės 29 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime (b. l. 23), 2018 m. liepos 4 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime (b. l. 26), 2018 m. gegužės 30 d. asmens bylos pažymoje Nr. 12406 (b. l. 21) ar 2018 m. liepos 4 d. asmens bylos pažymoje Nr. 12406 (b. l. 22) nėra nurodyta, kad pareiškėjui turėtų būti teikiamas dietinis maitinimas. Pareiškėjo argumentus, kad jam buvo paskirtas dietinis maitinimas, paneigia 2018 m. balandžio 18 d. medicininis pažymėjimas Nr. MPV-154 (b. l. 34), kuriame nurodyta, kad skiriamas dietinis maitinimas galioja 1 mėnesį. Pareiškėjo pateikta 2018-04-23 pažyma (b.l.79 ) patvirtina, kad pareiškėjui buvo paskirtas dietinis maitinimas 2018-04-18- 2018-05-18 laikotarpiui, Alytaus pataisos namų 2018-11-26 raštas (b.l.80) patvirtina, kad toks maitinimas buvo skirtas 2018-10-17, tačiau šie dokumentai nepatvirtina, kad dietinis maitinimas buvo skirtas ginčo laikotarpiais. Pareiškėjas teigė, jog dietinio maitinimo jam paskyrimo faktas buvo nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų priimtais sprendimais. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pagal pareiškėjo T. M. skundus dėl kalinimo sąlygų laikotarpiais, artimais šioje nagrinėjamojoje byloje nurodytiems laikotarpiams, buvo išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr.I-4478-815, kurioje priimtas 2018-11-09 sprendimas (sprendimas įsiteisėjęs) bei Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinė byla Nr.I-5419-423, kurioje priimtas 2018-10-25 sprendimas. Pažymėtina, kad pastarasis 2018-10-25 sprendimas neįsiteisėjęs, be to, toje byloje nebuvo keltas ginčas dėl dietinio maitinimo pareiškėjui užtikrinimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr.I-4478-815 buvo nagrinėjamas ginčas dėl laikotarpio, kuris baigėsi 2018-04-23, t.y. neapima šioje nagrinėjamojoje byloje ginčo laikotarpio. Todėl teismas neturi pagrindo remtis nurodytuose teismo sprendimuose nustatytais faktais. Kitokių medicininių pažymėjimui byloje nėra, įrodymų dėl dietinio maitinimo skyrimo ginčo laikotarpiais nepateikė ir pareiškėjas, todėl teismas sprendžia, kad LAVL neturėjo pareigos tiekti pareiškėjui dietinį maitinimą.
Pareiškėjas nurodė, jog kameroje Nr. 208 buvo paguldytas į sulūžusią lovą, dėl to jis patyrė didelius skausmus, kančias.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. parašė LAVL administracijai skundą, jog lovą yra sulūžusi (b. l. 29). Iš atsakovės atstovo 2018 m. rugpjūčio 6 d. atsakymo (b. l. 31), darytina išvada, kad lova iš tiesų buvo sulūžusi ir 2018 m. liepos 12 d. pakeista kita. Nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. liepos 11 d. (7 paras) LAVL pažeidė pareiškėjo teisę būti kameroje, užtikrinant tinkamas sąlygas miegui, t. y. ši viešojo administravimo institucija iš esmės neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildina ir iš to, jog iš jo buvo paimti visi rūbai ir išduota itin blogos kokybės pižama, kuri dažo rūbus.
Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012) 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę; pacientų drabužiai turi būti švarūs; drabužiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, užteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais – tuoj pat; pacientų avalynė, išduota įstaigoje, turi būti iš neperšlampamos medžiagos, tinkamos valyti ir dezinfekuoti. Pagal LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktą infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus LAVL administracijos leidimą.
Byloje nėra ginčo dėl to, jog iš pareiškėjo buvo paimti jo asmeniai drabužiai ir išduota LAVL pižama. LAVL pateikė teismui pižamų pirkimo-pardavimo sutartį iš kurios matyti, jog pižamos pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau 160 g/m², audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virinimui itin aukštoje temperatūroje (b. l. 40-43). Tačiau 2018 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje Nr. 11 „Dėl pižamų audinio kokybės“ pažymima, kad pižamų audinį stipriai trinant gerąja puse, jis gali palikti dažų pėdsaką (b. l. 39). Tai patvirtina, jog sutartyje nupirktos pižamos audinys neatitiko prekės specifikacijos (t. y. nudažyta atspariais dažais). Todėl teismas mano, jog atsakovės atstovė pareiškėjui išdavė nešioti netinkamos kokybės pižamą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose garsiai ūžė ventiliacija, kas trukdydavo miegoti, buvo labai prastas apšvietimas, dėl ko akys greit pavargdavo, jas perštėdavo.
Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių.
Byloje nepateikta įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, dėl ventiliacijos keliamo triukšmo įvertinimo. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl ventiliacijos keliamo triukšmo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamos apšvietos ir ventiliacijos kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, tačiau jokių tai įrodančių duomenų (skundo kopijos, Visuomenės sveikatos centro atsakymo) nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos keliamo triukšmo neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, laikytini nepagrįstais.
Higienos normos Nr. 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad trūkumų dėl netinkamo apšvietimo neužfiksavo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovės atstovą ar Visuomenės sveikatos centrą, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Įvertinus aukščiau nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nustatyta, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą ginčo laikotarpį nebuvo išduota tinkamos kokybės pižama, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. liepos 11 d. (7 paras) nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos miegui.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo T. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo T. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.