- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-16
- Bylos Nr.
- AS-1052-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03198-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių apygardos prokuratūrai
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių apygardos prokuratūrai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. J. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. birželio 5 d. (išsiųsta iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2170 ,,Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir įpareigoti patenkinti 2015 m. balandžio 28 d. prašymą; 2) panaikinti atsakovo Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S5-22613 ,,Dėl prašymo persiuntimo“ ir įpareigoti išspręsti 2015 m. balandžio 28 d. prašymą.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžia Kalėjimų departamento 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2170, kuriuo atsisakyta patenkinti 2015 m. balandžio 28 d. prašymą dėl pareigos deklaruoti turtą ir pajamas 2014 m., ir Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S5-22613, kuriuo atsisakyta patenkinti paminėtą prašymą ir jis persiųstas Kalėjimų departamentui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir išaiškino jam teisę kreiptis su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, taip pat nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 2 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 17/01-927, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas suteikti galimybę internetu deklaruoti turtą ir pajamas 2014 m., teisėtumo ir pagrįstumo. Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas teisinis reglamentavimas nustato privalomą išankstinio ginčų dėl laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmų ir sprendimų teisėtumo nagrinėjimo ne teismo tvarką. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 17/01-927 ginčijo Šiaulių apygardos prokuratūrai, kuri pagal kompetenciją persiuntė skundą Kalėjimų departamentui. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Kalėjimų departamentas, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, 2015 m. gegužės 18 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 2S-2170, kuriame konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktas atsakymas yra aiškus ir pagrįstas teisės aktais, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į ABTĮ 32 straipsnio 3 dalį, nagrinėjamu atveju atsakovu bylos procese turi būti Šiaulių tardymo izoliatorius, o Kalėjimų departamentas – trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus buveinė yra Trakų g. 10, Šiauliai, t. y. Šiaulių apygardos administracinio teismo veikimo teritorijoje (ABTĮ 35 str.). Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.). Teismas išaiškino pareiškėjui, kad jis su skundu turi teisę kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą. Be to, išaiškino, kad skundžiamas Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. S5-22613 tėra lydimasis raštas, kuriuo pareiškėjo skundas persiųstas nagrinėti kompetentingai institucijai. Skundžiamas lydraštis nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir pagal savo pobūdį nenagrinėtinas teismų.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį ir įpareigoti nagrinėti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad skundžia Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S5-22613 ir Kalėjimų departamento 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2170, o ne Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 17/01-927, todėl skundas teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis numato, jog tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio Bausmių vykdymo kodekso straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. To paties Bausmių vykdymo kodekso straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (Bausmių vykdymo kodekso 183 str. 3 d.). Taigi Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje įtvirtinta privaloma ikiteisminė ginčų dėl bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų nagrinėjimo tvarka.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 17/01-927, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas suteikti galimybę internetu deklaruoti turtą ir pajamas 2014 m. Pareiškėjas tuomet kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kuri 2015 m. gegužės 4 d. raštu Nr. S5-22613 gautą prašymą pagal kompetenciją persiuntė Kalėjimų departamentui. Šis 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2S-2170 pritarė Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimui.
Pareiškėjas iš esmės nesutinka su jo ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusio Kalėjimų departamento 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2S-2170, taip pat Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 4 d. raštu Nr. S5-22613.
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjus ginčą neteismine tvarka, šalių procesinė padėtis, paduodant skundą teismui, nesikeičia (ABTĮ 32 str. 3 d.), todėl atsižvelgiant į šią įstatymo normą bei įvertinus tai, kad iš esmės pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka liko galioti Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovu kilusiame ginče laikytinas Šiaulių tardymo izoliatorius. Reikia pažymėti, kad faktiškai tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukelia ne ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusio Kalėjimų departamento sprendimas, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimas, todėl būtent pastaroji institucija laikytina atsakovu šioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS7-22/2006, 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-346/2006, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-17/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad nurodyto viešojo administravimo subjekto buveinė yra Šiaulių mieste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo skundas priskirtas nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 35 str., 37 str. 2 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino pareiškėjui, kad pažeistas teises jis gali ginti paduodamas skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 4 d. raštas Nr. S5-22613, kuriuo pareiškėjo prašymas persiųstas nagrinėti kompetentingai institucijai, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir pagal savo pobūdį nenagrinėtinas teismų. Nors teismas nenurodė, bet ši išvada atitinka ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą atsisakymo priimti skundą pagrindą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-377/2014, 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-443/2014, 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-530/2014 ir kt.).
Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis iš esmės yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.