Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Teisėja Daiva JazbutienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-87-360/2015Teisminio proceso Nr. 1-43-3-00002-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.8.2.; 2.4.6.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. sausio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. D. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo

I. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir jai paskirtas laisvės apribojimas dešimčiai (10) mėnesių, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nebendrauti su nukentėjusiąja ir atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš kaltinamosios I. D. priteista Laurai Ramanauskaitei atlyginti 24,87 Lt turtinę ir 700 Lt neturtinę žalą bei 1200Lt atstovavimo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. D. 2013m. gruodžio 9 d. apie 12 val. Šilutės m. (duomenys neskelbtini) g. SB „ Draugystė“ , prie sodų sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) medinio grėblio kotu sudavė Laurai Ramanauskaitei į dešinę ranką, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo.

Atsikirtime į nuteistosios I. D. apeliacinį skundą nukentėjusioji nurodo, kad teismas visiškai teisingai konstatavo apeliantės kaltę ir teisingai veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 str. 1 d., todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas. Nukentėjusioji prašo priteisti iš nuteistosios I. D. 144,81 Eur (500 Lt) turėtas advokatei išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, savo išvadas, išdėstytas nuos­pren­dy­je, pagrindė iš­sa­mia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais va­do­vau­damasis at­me­tė kitus įrody­mus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsi­aiš­ki­nant faktines bylos aplinkybes, visumą. Iš nuosprendžio turinio ma­ty­ti, kad jame yra išdėstyti bei analizuoti nuteistosios I. D. parodymai, nukentėjusiosios L. Ramanauskaitės, liudy­to­jų parodymai, specialisto išvada. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teis­mas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai pripažino kalta I. D. dėl nusi­kal­timo, numatyto BK 140 str. 1 d., padarymo.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmo­gui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos su­trik­dymo – padarinių kilimą.

Apeliaciniu skundu neigiama I. D. kaltė dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d., kurio padarymu ji buvo pripažinta kalta ir nuteista skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu. Nuteistoji I. D., nesutikdama su apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu, apeliaciniame skunde iš esmės ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau aukštesnės instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu daro išvadą, kad Šilutės rajono apylinkės teismas, priimdamas I. D. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, jas išsamiai išnagrinėjo, pasisakė dėl I. D. kaltę patvirtinančių įrodymų visumos įvertinimo ir padarė pagrįstą išvadą dėl I. D. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių tiek nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tiek skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai paskyrė bausmę I. D..

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas priteisė per dideles išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau apygardas teismas mano, kad apylinkės teismas atsižvelgė į I. D. turtinę padėtį – ji yra pensininkė, neįgali, todėl priteistinas atstovavimo išlaidas sumažino pagrįstai ir dar kartą jas mažinti nėra pagrindo.

Nukentėjusioji L. Ramanauskaitė atsikirtime prašo priteisti iš nuteistosios I. D. 144,81 Eur (500 Lt) turėtas išlaidas. Nukentėjusiosios L. Ramanauskaitės turėtos išlaidos iš nuteistosios I. D. priteistinos vadovaujantis BPK 105 str. 1d.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2014m. rugsėjo 30 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. D. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš I. D. 144,81 Eur (500 Lt) nukentėjusiajai turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.