Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. (V. S. ) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, o būtent:

V. S. 2005 metų liepos mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytu laiku, Baltarusijos Respublikoje, ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 463,898 g baltos spalvos miltelių, kuriuose yra labai didelis kiekis, 47,224 g narkotinės medžiagos – heroino, ir neteisėtai nuo įsigijimo vietos ir momento laikė šiuos miltelius su savimi iki 2005 m. liepos 8 d., kai apie 17.00 val., laikydamas juos pakete ant automobilio galinės sėdynės, gabeno juos automobiliu „Nissan Primera“, v/n (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką iki Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto, esančio Šalčininkų rajone, kur buvo sulaikytas muitinės pareigūnų.

Taip pat V. S. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines medžiagas - heroiną, o būtent:

V. S. 2005 m. liepos 8 d., apie 17.00 val., vykdamas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją automobiliu „Nissan Primera“, v/n (duomenys neskelbtini), per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio postą, esantį Šalčininkų rajone, nepateikdamas muitinės kontrolei, ant automobilio galinės sėdynės gabeno privalomą pateikti muitinės kontrolei paketą su 463,898 g baltos spalvos miltelių, kuriuose yra 47,224 g narkotinės medžiagos – heroino.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, jų visumos pagrindu padarė išvadą, kad V. S. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir jas, neteisėtai gabendamas per valstybės sieną, padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, ir jį pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji nusikaltimų, už kurių padarymą yra nuteistas V. S. , sudėties požymiai V. S. apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami – V. S. neneigia vežęs per Lietuvos Respublikos valstybės sieną paketą, kuriame atlikus automobilio ,,Nissan Primera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą, buvo rasti baltos spalvos milteliai, kurie, kaip nustatė tyrimo metu specialistai, yra labai didelis kiekis (47,224 g) narkotinės medžiagos – heroino. Apeliacinės instancijos teisme iš esmės yra ginčijamas tik subjektyvusis nusikaltimų sudėties požymis. Nuteistasis V. S. nurodo, kad jis negali būti pripažintas kaltu nei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nei pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, jog jis žinojo, kad jo automobilyje rastame pakete, kurį jis vežė iš Baltarusijos Respublikos, yra narkotinės medžiagos - heroinas. V. S. teigia, kad jis manė vežantis liaudies vaistus nuo epilepsijos, kuriuos kaip tokius prasidėjus muitiniam patikrinimui ir deklaravo. Tokiu būdu V. S. ginčija nusikaltimų, už kurių padarymą yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, subjektyvųjį požymį – kaltę. Kaltė – pagrindinis subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis. Ją būtina įrodinėti kiekvienoje baudžiamojoje byloje, nes nustačius objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius (veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių), dar negalima teigti, kad asmuo yra kaltas, būtina nustatyti kaltininko vidinį (psichinį) santykį su objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais (kaltę). Asmuo gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, tik teismui nustačius jo veikoje visus, - tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius.

Lietuvos Respublikos BK išskiria dvi kaltės formas: tyčinę ir neatsargią kaltės formą.

Nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnyje - neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, pardavimas ar kitoks platinimas yra padaromas aktyviu veikimu tiesiogine tyčia. Už šių veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės. Kontrabanda taip pat padaroma tik tiesiogine tyčia, tai yra asmuo, darydamas šį nusikaltimą, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnyje, padariniai ir jų nori.

Kaltės įrodinėjimas yra nepalyginti sudėtingesnis nei objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, tačiau, kaip minėta, ją būtina įrodyti ir teisingai nustatyti. Paprasčiausias kaltės įrodinėjimo būdas yra kaltininko, padariusio nusikalstamą veiką, parodymai apie jo psichinį santykį su veika. Tačiau nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis, - kaltė. Kaltei įrodyti ir nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikaltimo požymiai. Palyginus šiuos baudžiamojoje byloje užfiksuotus požymius, su nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymais, galima patikrinti ar kaltininko parodymuose nurodytas psichinis santykis su veika atitinka realų santykį. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo V. S. parodymai apie jo psichinį santykį su veika, - tai, kad jis vežė liaudies vaistus nuo epilepsijos, kuriuos jam davė cerkvėje, ir jis nežinojo apie šių vaistų sudėtį, tai yra, jog tai yra narkotinės medžiagos ir jas draudžiama įvežti į Lietuvos Respubliką, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams - liudytojų A. V., V. B. parodymams, ir duoti siekiant tokiu būdu išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Kaip matyti iš liudytojos A. V. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, liudytoja patvirtino, jog V. S. porą kartų lankėsi cerkvėje, esančioje (duomenys neskelbiami) miestelyje, pas tėvą V., susidomėjęs netradiciniu gydymu. Tačiau liudytoja neparodė, jog cerkvėje būtų duodami kokie nors vaistai. Pagal liudytojos parodymus, minėtoje cerkvėje žmonės buvo gydomi ne vaistais, o maldomis, ir ji nemano, kad V. S. paketą galėjo duoti cerkvėje tėvas V. Ji pati yra buvusi su V. S. minėtoje cerkvėje, išskyrus paskutinį kartą, ir tuomet, kai su V. S. buvo cerkvėje lankė kartu pamaldas, tačiau nematė, jog kas nors duotų kokius nors vaistus. Be to, liudytoja pažymėjo, kad jai pats V. S. yra sakęs, jog paketą paliko pakeleivis, kurį jis vežė į Minską, nurodydamas, kad tai vaistai, padėsiantys išgyti nuo epilepsijos, ir šiuos reikia įtrinti į kūną. Kolegija neturi pagrindo abejoti šiais liudytojos A. V. duotais parodymais ir jais nesiremti. Šiuose liudytojos A. V. parodymuose nurodytos aplinkybės apie gydymąsi cerkvėje maldomis atitinka ir liudytojo V. B. Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti. Kaip matyti iš šių liudytojo V. B. parodymų, jis taip pat nurodė, kad cerkvėje pagalba žmonėms buvo teikiama tik maldomis ir jokie vaistai ar milteliai neduodami. Be to, kaip matyti iš nuosprendžio, teismas padarė išvadą, kad V. S. suvokė, kas yra jo gabenamame pakete, ir jį pripažino kaltu ne tik dėl todėl, kad nepatikėjo jo anksčiau minėtais parodymais, nes jie prieštarauja liudytojų A. V. , V. B. parodymams. Nuosprendyje išdėstyti konkretūs įrodymai, kurie ne tik paneigė nuteistojo V. S. parodymus, bet ir patvirtino jo dalyvavimą kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padaryme. Teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog tai, jog V. S. suvokė, kas yra jo gabenamame pakete, tai yra veikė tiesiogine tyčia, darydamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, patvirtina liudytojo K. N. parodymai apie V. S. elgesį patikrinimo metu. Liudytojas patvirtino, kad Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio poste atlikus V. S. vežamų daiktų patikrinimą ir radus pas jį narkotinių medžiagų, V. S. elgesys skyrėsi nuo įprasto žmogaus elgesio, jis jaudinosi, be reikalo judino rankas, mažai šnekėjo. Be to, pagal liudytojo K. N. parodymus, V. S. , aiškindamas apie šių medžiagų įsigijimo aplinkybes, jų paskirtį, tvirtino, jog tai yra užkalbėta ir šventinta druska, kurią jis veža gydymosi nuo epilepsijos tikslais. Pažymėtina, kad V. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklaustas pirmosios instancijos teisme apie tai, jog veža užkalbėtą ir šventintą druską daugiau nenurodė. Kaip matyti iš V. S. parodymų, jis visų apklausų metu tvirtino, jog iš viso nežino apie pas jį pakete rastų medžiagų sudėtį, išskyrus tai, jog tai vaistai nuo epilepsijos. Kolegijos nuomone, toks V. S. skirtingas aiškinimas skirtingų institucijų pareigūnams apie jo gabenamas medžiagas, be to, V. S. elgesys muitinio patikrinimo metu pagrįstai leido daryti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog V. S. suvokė, kad medžiagos, kurias jis gabena, yra ne vaistai nuo epilepsijos, o draudžiamos vartoti – narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad kiekvienas normalus žmogus, jį sulaikius, pradėtų jaudintis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja, jog asmens sulaikymas gali turėti ir neretai turi įtakos žmogaus elgsenai. Tačiau aptariamoje situacijoje V. S. vykstant su tvarkingais dokumentais ir laikantis jo versijos, kad jis nevežė nieko neleistino, nebuvo jokio pagrindo dideliam jaudinimuisi. Be to, negalima neįvertinti aplinkybės, jog pareigūnai dėl savo darbo specifikos ir įgūdžių sugeba atskirti keleivio, retai susiduriančio su pasienio ir muitinės formalumais, natūralų nerimą neįprastoje situacijoje nuo akivaizdaus perdėto jaudinimosi, leidžiančio įtarti galimą teisės pažeidimą. Todėl, kolegijos nuomone, nuteistojo V. S. jaudinimasis minėtoje situacijoje aiškinamas būtent tuo, kad jis žinojo arba bent bendrais bruožais suvokė pakete esant ne vaistus nuo epilepsijos, bet narkotines ar psichotropines medžiagas, ir tai, jog jų kiekis labai didelis. Šis jaudinimasis buvo ryškus laukiant, po to, kai tarnybinis šuo apuostė jo automobilį ir signaline poza pažymėjo, kad jame yra narkotinių medžiagų, atvykstančių kriminalistų, ir supratus, jog išvengti neigiamų pasekmių nepavyks. Ta aplinkybė, kad pagal liudytojo M. D. parodymus V. S. pradėjus muitinį patikrinimą elgiasi normaliai, dar nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl V. S. kaltės. Akivaizdu, V. S. , deklaravus narkotines medžiagas kaip vaistus nuo epilepsijos ir pareigūnams pradėjus muitinį patikrinimą bei dar neįtarus apie gabenamas narkotines medžiagas, neturėjo pagrindo labai jaudintis ir elgėsi normaliai. Be to, kolegijos nuomone, absoliučiai nerealu ir neįtikėtina, kad siuntėjai tokį didelį kiekį narkotinės medžiagos būtų patikėję atsitiktiniam žmogui, su kuriuo nei davusioji, nei priimančioji pusė neturi jokių kontaktinių ryšių susižinojimui nenumatytu atveju. Sklandus narkotinės medžiagos pergabenimas iš vienos valstybės į kitą įmanomas tik su tuo susijusiems asmenims suderinus veiksmus. Todėl tai, kad V. S. gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, kurių įpakavimas beje nedavė jokio pagrindo manyti esant juose vaistus (juodame polietilene susuktas paketas neturėjo jokių etikečių, užrašų ar kitų vaistams būtinų žymėjimo, nėra jokios informacijos apie medžiagos turinį ir kt.), taip pat leidžia teigti, jog V. S. pagal gyvenimišką patirtį žinojo ar bent bendrais bruožais suvokė, jog neturėdamas leidimo gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną narkotines ar psichotropines medžiagas, nors konkrečiai kokias, galėjo ir nežinoti.

Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartus kitus motyvus, pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. S. bent jau bendrais bruožais suvokė, kad jo gabename per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pakete yra ne vaistai, o didelis kiekis narkotinės medžiagos, ir pagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas skunde dar nurodo, kad net ir pripažinus jį kaltu, teismas jam paskyrė neteisingą bausmę. Apelianto teigimu, teismas turėjo jį atleisti nuo bausmės, vadovaujantis BK 76 straipsniu, nes jis serga nepagydoma liga - epilepsija.

Kolegija laiko, kad V. S. bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsižvelgė į tai, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas, už kurio padarymą yra nuteistas V. S. , yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat, kad jis serga, turi 2 grupės invalidumą, kas pripažinta V. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors V. S. serga nepagydoma liga, tačiau iš byloje atliktos ekspertizės išvadų (ekspertizės aktas Nr. EKG 128/08(01), kuri byloje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo paskirta siekiant nustatyti nuteistojo sveikatos būklę ir kartu pašalinti nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde keliamas abejones, matyti, kad V. S. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, o ligos paūmėjimų metu jis gali būti gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (t. 2, b.l. 32-44). Teismo medicinos ekspertė G. Krochinienė ir specialistas L. Pačkauskas, davę tokias išvadas, dalyvavo ir teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Jie patvirtino šias teismo medicinos ekspertizės išvadas. Be to, susipažinę su nuteistojo V. S. papildomai pateiktais dokumentais apie nuteistojo gydymąsi po teismo medicinos ekspertizės padarymo, patvirtino, kad nors V. S. ir serga lėtinėmis nepagydomomis ligomis, tačiau šių ligų pobūdis, V. S. sveikatos būklė leidžia jam atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes laisvės atėmimo vietose, esant ligų paūmėjimui, V. S. gali būti užtikrinta medicininė pagalba. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. jau sirgo šia liga (epilepsija) darydamas nusikalstamas veikas ir tai nesutrukdė jam tokias veikas padaryti, todėl susirgimas negali būti pagrindu atleisti jį nuo bausmės. Kolegijos nuomone, V. S. nėra įstatyminio pagrindo taikyti BK 76 straipsnio nuostatas. Teismas V. S. paskyrė teisingą bausmę ir ji sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams (BK 41 straipsnis) realizuoti, švelninti ją nėra teisinio pagrindo. Bausmė nėra per griežta.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo V. S. apeliacinio skundo ribas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.